Vaiko gerovės valstybės politika yra daugialypis konceptas, apimantis įvairias sritis ir institucijas, siekiant užtikrinti kiekvieno vaiko teisę į visavertį gyvenimą. Ši politika apima ne tik finansinę paramą šeimoms, bet ir socialines paslaugas, sveikatos priežiūrą, švietimą, teisinę apsaugą ir galimybę dalyvauti visuomenės gyvenime. Straipsnyje nagrinėjama vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija, jos raida, problemos ir galimi sprendimo būdai Lietuvoje.
Vaiko Teisių Raida: Istorinis Kontekstas
Ilgą laiką vaiko padėtis visuomenėje nebuvo apibrėžta, vaikai neturėjo jokių teisiškai pripažintų teisių ir buvo visiškai priklausomi nuo suaugusiųjų valios. XX amžius tapo lūžio tašku, žyminčiu vaiko padėties socialinėje sistemoje pasikeitimą. Pirmą kartą apie vaiko teises prabilo moterys Didžiojoje Britanijoje. 1923 metais jos suformulavo penkis vaiko teisių teiginius, kurie po metų buvo pripažinti ir patvirtinti Tautų Lygoje.
Tarptautinis oficialus vaiko teisių pripažinimas prasideda Eglantain Džeb (Englantyne Jeeb) dėka. 1920 metais E. Džeb Ženevoje įkūrė tarptautinę organizaciją "Gelbėkit vaikus", kuri vėliau tapo tarptautine vaiko gerovės organizacija. 1924 metais Tautų lyga priėmė Ženevos Vaiko teisių Deklaraciją.
Po Antrojo pasaulinio karo, 1948 metais, Jungtinės Tautos Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją, kurios 25-tame straipsnyje vaikui suteikiama teisė į specialią rūpybę ir pagalbą. 1959 metais Jungtinės Tautos Generalinė Asamblėja priėmė Vaiko teisių deklaraciją, siekdama užtikrinti vaikui laimingą vaikystę, pripažįstant vaiko nediskriminacijos teisę, teisę į vardą ir pilietybę, pabrėžiant vaiko teises į mokslą ir sveikatos apsaugą.
1979-ieji metai Jungtinės Tautos paskelbiami Tarptautiniais vaiko metais. 1989 metais Jungtinės Tautos generalinė asamblėja priėmė Vaiko teisių konvenciją, kuri įsigaliojo 1990 metais. Šiame dokumente vaiku laikomas asmuo iki 18 metų, atsižvelgiama į tai, kad vaikams reikia ypatingo supratimo, meilės, moralinės bei materialinės paramos, jog jie taip pat yra pilnateisiai visuomenės nariai ir turi pareigas, siekiama užtikrinti vaiko gerovę ir jų vystimąsi.
Taip pat skaitykite: Vaiko teisės ir valstybės pareigos
Vaiko Teisės Lietuvoje: Nepriklausomybės Atkūrimo Iššūkiai
Lietuvoje vaiko teisių klausimai pradėti analizuoti po keleto Valstybės nepriklausomybės atkūrimo metų. 1992 metais Lietuvoje pasirašyta ir 1995 metais ratifikuota Jungtinių tautų 1989 metų Vaiko teisių konvencija.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vaiko aprūpinimo srityje Lietuva pasuko valstybės atsakomybės mažinimo linkme. Valstybės parama, teikiama pašalpomis, motinystės atostogomis bei vaiko dienos priežiūros paslaugomis kaip BVP dalis, 1999 m. sudarė tik 62 procentus 1991 m. lygio.
Problemos ir Iššūkiai
Fragmentuotas požiūris į vaiko apsaugą: Nėra požiūrio į vaiko apsaugą kaip socialinių paslaugų vaikui ir šeimai sistemą. Valstybės veiksmai vaiko apsaugos srityje apsiriboja vaiko gelbėjimu paimant vaiką iš šeimos, nieko jai nepasiūlant. Vaiko teisė augti savo šeimoje yra pažeidžiama nepripažįstant socialinių-ekonominių priežasčių, o apkaltinant šeimą.
Mažėjanti universali parama šeimoms: Mažėja universalios paramos šeimoms dalis, valstybei orientuojantis į testuojamos pagal pajamas ir turtą paramos teikimą. Tarptautinė patirtis ir tyrimai rodo, kad tokia parama daugelio žmonių nepasiekia, o esant dideliems atrankos reikalavimams žemina žmones.
Nepakankama prevencija ir paslaugos: Nestabili socialinė ir ekonominė aplinka bei pirmosios prevencijos paslaugų šeimoms, auginančioms vaikus, trūkumas ar jų finansavimo mažinimas lemia plačiai paplitusią vaikų nepriežiūrą, apleistumą ir smurtą prieš vaikus.
Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?
Ikimokyklinės priežiūros prieinamumo ribojimas: Dirbančių tėvų vaiko teisė į ikimokyklinę priežiūrą buvo smarkiai apribota uždarius daug vaikų darželių bei lopšelių.
Augančios vaiko apsaugos problemos: Sumažinus išteklius vaiko rūpybai, padidėjo vaiko apsaugos problemos. Šeimų, kurios negali pasirūpinti savo vaikais, skaičius nuo 1995 m. iki 2001 m. padidėjo 93 procentais. Valstybės globojamų vaikų gerokai pagausėjo. Gausėja probleminių šeimų ir jos nesugeba pasinaudoti socialinės apsaugos garantijomis vaiko labui. Tai rodo, kad socialinės apsaugos išlaidų struktūroje per didelė dalis tenka piniginėms išmokoms ir per maža socialinėms paslaugoms bei natūrinei paramai.
Nevienodas finansavimas savivaldybėse: Labai nevienodas atskirų savivaldybių skiriamas socialinių paslaugų vaikams ir šeimoms finansavimo dydis. Nemaža dalis savivaldybių paslaugų vaikams teikiama tik stacionariose valstybės įstaigose, nekuriamas savas paslaugų tinklas.
Teisinių ir medicininių paslaugų dominavimas: Vaiko apsaugos srityje vyrauja teisinės ir medicininės paslaugos.
Neveiksminga smurto prevencija: Vaikus nuo smurto ginančios valstybės institucijos dirba neveiksmingai, dažnai apsaugos proceso metu priverčia vaikus patirti pakartotinį smurtą. Vaikai yra apklausinėjami daugelį kartų, dažnai dalyvaujant skriaudėjams.
Taip pat skaitykite: Kaip sukurti laimingą vaikystę kambaryje
Institucinis susiskaidymas: Įvairių vaiko globos institucijų priklausomybė skirtingoms žinyboms, pavaldumas skirtingiems administracijos lygmenims bei finansavimas iš skirtingų šaltinių yra žalingas.
Pakeičiamosios globos problemos: Vaiko pakeičiamosios globos (apgyvendinimas globos namuose, globėjo šeimoje ar įvaikinimas) reformos nepakeitė vaikų gerovės, nes reforma buvo nukreipta į nediferencijuotą pašalpos padidinimą, bet ne į tarnybas organizuojančias vaikų globos šeimose kūrimą bei socialinių paslaugų joms teikimą. 2002 m. pradžioje 40 procentų tėvų globos netekusių vaikų gyveno įvairiose globos institucijose.
Mažas įvaikinimų skaičius: Lietuvoje įvaikinama labai mažai vaikų. Įvaikinimą stabdo įtėvių paieškos bei socialinių paslaugų būsimiems įtėviams ir įvaikinusiai šeimai stoka.
Vaiko teisės į dalyvavimą pažeidimai: Vaiko teisė į dalyvavimą yra pažeidžiama vaikų ir suaugusiųjų santykiuose, pabrėžiant vaikų subordinacinį vaidmenį, tėvų atsakomybę įstatymiškai nusakant tėvų valdžią bei toleruojant fizines bausmes.
Žiniasklaidos etikos problemos: Žiniasklaida viešina vaikų ir jų šeimų subtilias gyvenimo detales, pateikia nuotraukas ir tapatybės duomenis pažeisdama orumo apsaugos ir Vaiko teisių konvencijos reikalavimus šiuo aspektu.
Vaiko Gerovės Valstybės Politikos Prioritetai
Šeimos gyvenimo modeliai yra labai įvairūs. Valstybė vienodai rūpinasi vaikų priežiūra šeimose, nediskriminuodama vaikų dėl jų tėvų gyvenimo būdo. Būti tėvais reiškia didžiulę atsakomybę. Stengiantis patenkinti vaikų poreikius visose jų raidos pakopose, dažnai tėvų prioritetai balansuoja tarp darbo ir gyvenimo namuose. Todėl valstybė teikia paramą tėvams viena ar kita forma. Už pagalbą atliekant tėvystės ir motinystės pareigas atsakinga valstybė, pasitelkianti ir skatinanti visas kitas visuomenės institucijas: teisines, socialines, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir religines bendruomenes ar kitas nevyriausybines organizacijas. Vyriausybės institucijos bei nevyriausybinės organizacijos reaguoja į šeimų ir vaikų prašymus, analizuoja situaciją ir kuria socialines paslaugas, labiausiai atitinkančias vaikų ir šeimų poreikius.
Kova su skurdu: Skurdui, kaip labiausiai pažeidžiančiam vaikus, mažinti valstybė pirmiausia pripažįsta realią absoliutinio skurdo ribą mūsų visuomenėje. Ji indeksuojama ir ja remiantis garantuojamos kiekvieno vaiko minimalus mėnesinis aprūpinimas. Šeimos, auginančios vaikus, dėl skurdo neturi prarasti gyvenamojo būsto.
Integruotos paslaugos: Sprendžiant daugialypes problemas, su kuriomis susiduria vaikai ir jų šeimos, plėtojamos įvairių sričių paslaugos. Sudarant sprendimų planus, pasitelkiamos įvairių sričių specialistų komandos. Plėtojamos paslaugos vaikams, turintiems raidos problemų. Ypatingas dėmesys skiriamas ikimokyklinių ir vaikų dienos priežiūros institucijų organizavimui. Neatidėliotinai sprendžiamos kūdikių, augančių rizikos grupės šeimose, maitinimo ir priežiūros problemos.
Specialistų perkvalifikavimas: Dabartinės negausios šalies vaikams ir šeimoms paslaugas teikiančių specialistų pajėgos perorientuojamos, plėtojamos ir nukreipiamos ne tiek į biurokratinę kontrolę, kiek į tiesioginį socialinį darbą su problemas patiriančiomis šeimomis ir vaikais.
Vaiko interesų atstovavimas: Perkant paslaugas visuose vaiko priežiūros sektoriuose vadovaujamasi vaiko interesų atstovavimo principu. Tai reiškia, kad paslaugos privalo būti plataus pobūdžio, orientuotos į vaikų ir paauglių poreikius, nuomones, kultūras ir galimybes. Įstatymai apibrėžia bendras nuostatas, tačiau specialistai kiekvienam asmeniui individualiai parenka tinkamus sprendimus.
Vaiko Apsauga Nuo Smurto ir Išnaudojimo
Teismuose vaiko apsaugos specialistai privalo dalyvauti kaip vaiko gerovės ir teisių apsaugos atstovai. Vaiko patirtą skriaudą įvertina socialiniai darbuotojai, medikai ar psichologai, turintys specialų pasirengimą. Smurto prieš vaiką atveju iš šeimos iškeliamas ne vaikas, bet smurtautojas. Patyrusiam smurtą vaikui sudaromas vaiko apsaugos planas ir suteikiama visavertė pagalba, apimanti socialines, medicinos, reabilitacijos ir juridines paslaugas. Į apsaugos sistemą patekusiam vaikui priskiriamas socialinis darbuotojas, į kurį vaikas galėtų bet kada kreiptis, gauti moralinę ir socialinę pagalbą.
Skurdas negali būti priežastis atimti vaiką: Skurdas negali būti vaiko paėmimo iš šeimos priežastis, todėl kenčiantiems nuo skurdo vaikams teikiami visi įmanomi visuomenės ištekliai. Valstybė garantuoja vaiko teisę augti savo šeimoje planuodama ir teikdama paslaugas šeimoms, kurios patiria sunkumų prižiūrėdamos vaikus. Vaikai iš šeimų gali būti paimami tik tuo atveju, jeigu išnaudotos visos galimybės padėti tiek šeimai, tiek pačiam vaikui. Vaiko teisinis globėjas yra tėvai ir išplėstinės šeimos nariai arba valstybė.
Globos kokybės užtikrinimas: Nustačius vaikui bet kurios formos globą, jo atstovas pagal įstatymą yra valstybės įgaliota institucija, kuri kontroliuoja vaiko globos kokybę ir tęstinumą. Socialinės paslaugos globojamo vaiko šeimai apima: vaiko globos planavimą atsižvelgiant į jo poreikius, jo interesų atstovavimą bei pagalbos tėvams teikimą siekiant pašalinti globos steigimo priežastis. Nustatomi terminai pertvarkyti vaikų globos planus sprendžiant, ar vaikus grąžinti į šeimą, ar įvaikinti, ar pratęsti globą. Visų formų globa organizuojama taip, kad vaikas augtų aplinkoje, artimiausioje natūraliai šeimai. Organizuojant vaikų globą, laikomasi vaiko globos pastovumo principo, suprantant jį kaip pastovios vaiko saugios gyvenamosios aplinkos, susietos su vaiko tapatybe, sukūrimą. Civiliniame kodekse numatytiems vaiko globos tikslams pasiekti suplanuojamos ir įstatymiškai įtvirtinamos socialines paslaugos.
Apsauga nuo smurto: Valstybė pripažįsta vaikų ir suaugusiųjų lygias teises į apsaugą nuo smurto. Visuomenė yra skatinama netaikyti fizinių bausmių vaikui. Tėvai yra mokomi, kaip disciplinuoti vaikus nenaudojant smurto. Įstatymu uždraudžiama naudoti fizines bausmes kaip disciplinos priemonę.
Apsauga nuo žiniasklaidos poveikio: Vaikai, smurto aukos ar pažeidę įstatymus, yra apsaugomi nuo žiniasklaidos. Žurnalistai jo neklausinėja, nepateikia filmuotos ar fotografuotos medžiagos, kuri leistų vaiką atpažinti. Vaikai, kurie auga šeimose, patiriančiose sunkumų prižiūrint vaikus, yra apsaugomi nuo viešinimo žiniasklaidoje, kuri dažnai tokias šeimas smerkia ir atstumia. Viešai rodoma nepagarba vaiko tėvams psichologiškai žaloja vaiką.
Specialistų mokymas ir atsakomybė: Specialistai, dirbantys su vaikais, mokomi, kaip atpažinti smurtą patyrusį vaiką ir yra įstatymo įpareigoti pranešti apie smurtą patiriančius vaikus. Jie turi administracinę ir baudžiamąją atsakomybę dėl nepranešimo apie smurto atvejus.
Tėvų Atsakomybė ir Valdžia
Šeimos teisėje atsisakoma sąvokos “tėvų valdžia”.
Koordinavimas ir Bendradarbiavimas
Svarbu užtikrinti koordinavimą ir bendradarbiavimą:
- tarpžinybinėje veikloje. Įvairios institucijos ir žinybos koordinuoja savo veiklą kurdamos ir vykdydamos bendrą vaiko gerovės politikos strategiją.
- paslaugų srityje.
- valstybinėje statistikoje.
- vaiko gerovės institucijų sistemoje.
- vaiko gerovės tyrimų srityje.
- planuojant žmogiškuosius išteklius. Analizuojamas vaiko gerovės specialistų poreikis, kompetencijų lygis ir rengimas bei kvalifikacijos kėlimas.
- planuojant finansinius išteklius. Skirstant išteklius valstybės politiniuose sprendimuose ir finansuojant programas tolygiai atsižvelgiama į tris vaiko gerovės politikos sritis, ypatingą dėmesį skiriant vaiko aprūpinimui.
Teisės ir Pareigos: Vienovė
Kiekvienas žmogus turi savo teises, bet kartu privalo vykdyti ir savo pareigas. Tas suvokimas susieja vaiko teises su jo pareiga ir atsakomybe. Vaiko pareigos gana išsamiai pateikiamos LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme.
Teisė - tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai, arba filosofijos kategorijomis: teisė - tai egoizmo ir altruizmo vienovė. Žmogaus teisės - tai tokios teisės, kurios turi individui garantuoti tam tikrą erdvę, kurioje jis, nepriklausydamas nuo valstybės valdžios ir kitų institucijų, galėtų pats tvarkyti savo gyvenimą.
Teisės samprata apima ne tik teisės šaltinius ir principus, bet ir jos socialinę paskirtį bei funkcijas, kuriomis teisė tiesiogiai įprasminama kaip socialinio elgesio visuomenėje reguliatorius. Teisė, kaip ir pareiga, tiesiogiai atsiranda iš žmonių bendravimo ir todėl valdo jų tarpusavio santykius, atsižvelgiant į visų žmonių lygybę.
Siekiama, kad kiekvienas galėtų laisvai plėtoti savo asmenybę, tikėtis savo teisių apsaugos ir tais atvejais, kai pats nebepajėgia pareigų vykdymu užsitikrinti jos bent minimaliu lygiu. Tai apima tiek individo, tiek valstybės institucijų elgesį. Pagrindinė žmogaus teisių problema yra tų teisių ribų klausimas, kokiu pagrindu ir kiek gali būti varžomos žmogaus teisės ir apskritai ar jos gali būti varžomos, nes dažnai kalbama apie kai kurių žmogaus teisių absoliutumą. Neaišku, kurias savo teises asmuo privalo įgyti pareigų vykdymu, o kurios jam suteikiamos be pareigų vykdymo.
Žmogus yra socialinė būtybė, todėl pirmiausia kreipiamas dėmesys į jo gebėjimą gyventi santarvėje su savo artimu. Jei jis kartu vykdo ir atitinkamas pareigas, tai yra savo elgesiui suteikia teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir tokį asmenį visuomenė laiko socialiai vertingu. Atskirai nei teisės, nei pareigos nekuria žmogaus orumo, kuria tik jų vienovė. Būtent ji daro visas žmogaus teises racionalias, protu suvokiamas.
Kiekvienas žmogus vertina savo sveikatą, laisvę, gyvybę, turtą ir kita ir reikalauja, kad kiti taip pat gerbtų jo vertybes ir susilaikytų nuo žalingo elgesio jų atžvilgiu. Reikalaudamas pagarbos, žmogus privalo savo norus ir reikalavimus suderinti su savo paties įsipareigojimu, pasiryžimu gerbti kito žmogaus tokį patį reikalavimą. Jis turi gebėti suderinti savo naudą su kitų asmenų nauda. Anot A.Vaišvilos, "teisė - tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai".
Žmogus negali tikėtis apsaugoti savo interesų, vertybių, negerbdamas kito žmogaus teisių į tokias pat vertybes. Siekdamas užsitikrinti savo saugumą, asmuo turi garantuoti ir savo artimo saugumą. Taip pagarbos reikalavimas suderinamas su įsipareigojimu gerbti. Atsisakymas gerbti kartu yra ir atsisakymas reikalauti sau pagarbos. Tik teisės, atskirtos nuo su jomis susijusių pareigų, virsta privilegijomis, o pareigos be teisių virsta išnaudojimu, vergove. Privilegijos įžiebia prievartą, agresiją prieš artimą, teisių ir pareigų vienovė prievartą ir agresiją mažina. Teisių ir pareigų vienovė kyla iš abipusių pastangų užtikrinti savo teises ir remiasi lygiateisiais mainais. Civilizuotoje visuomenėje nėra teisių be pareigų, ir kartu pareigos sukuria teises. Gamtoje gyvūnai teises gauna ir apgina turima jėga, o visuomenėje kiekviena teisė ginama susitarimu ir jo vykdymu. Teisių ir pareigų vienovė žmogų ir visuomenę saugo nuo vergavimo ir agresijos, ji suteikia žmonių santykiams santarvę, sujungia visuomenę. Teisių ir pareigų neatitikimas sukelia konfliktus ir nedarną. Teisių ir pareigų vienovė - tai visuomenės sutarties išraiška, kuri palaiko tos visuomenės gyvenimą santarvėje, mažina prievartos poreikį. Tai normos, kurios apibrėžia teisių ir pareigų pusiausvyrą. Teisė yra žmogaus gyvenimas, o pareiga - nekonfliktuojantis gyvenimas su kitais žmonėmis. Teisių ir pareigų pusiausvyra humanizuoja žmonių santykius ir kuria visų gerovę.
Kaip nustatyti teisių ir pareigų pusiausvyrą? Tai daroma diskusijomis, kompromisais ir įtvirtinamos sutartimis. Kova dėl teisių - tai kova dėl teisių ir pareigų vienovės. Teisių ir pareigų vienovė socialiniu požiūriu reikšminga tuo, kad ji yra viešas atsisakymas bet kokios agresijos, pradedant kasdieniais buitiniais, darbiniais ir baigiant politiniais, tarptautiniais santykiais. Tai reiškia, jog naudojantis savo teisėmis, nuolat galvoti apie savo artimo teises ir apie padarinius savo teisėms, pažeidus artimo teises.
Vaiko Teisės kaip Ypatinga Sritis
Ypač mažo žmogaus teisės. Tai ir vaiko apsauga, ir aplinkos, kur gali augti ir vystytis pilnavertis vaikas, sukūrimas. Vaiko teisės rodo ypatingą vaikystės statusą. Vaikai auga ir vystosi, taip pat patiria įvairias nuoskaudas bei neigiamą suaugusiųjų poveikį ar nesupratimą. Tas teigiamas ar neigiamas poveikis palieka ryškų pėdsaką vaiko sąmonėje, įtakoja jo vystimąsi bei asmenybės formavimąsi. Būdami fiziškai silpni, nesubrendę, nepatyrę vaikai yra visiškai arba dalinai priklausomi nuo suaugusiųjų. Todėl reikalingas ypatingas rūpestis ir pastangos. Vaikams būtina pastogė, maistas, mokslas, gydymas, meilė bei apsauga nuo prievartos ir aplaidumo. Vaikams taip pat turi būti suteikta galimybė pagal jų amžių naudotis savo civilinėmis bei politinėmis teisėmis šeimoje, bendruomenėje, valstybėje. Vaikai yra bene vienintelė visuomenės amžiaus grupė, kurios teisės, jų apimtis bei realus įgyvendinimas visiškai priklauso nuo suaugusiųjų.
Nors žmogaus teisės galioja visiems žmonėms, vaiko teisėms turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys. Tai nereiškia, kad vaikams nereikalingos jokios teisės. Ilgą laiką vaikai buvo traktuojami kaip suaugusiųjų turimų teisių objektai, o ne kaip savarankiški individai, turintys savo teises. Dažnokai buvo pripažįstamos gyvūnų teisės, bet ne vaiko. Vaiko teisėms reikia išskirtinio dėmesio, pabrėžiant, kad vaikai - atskira žmonių grupė, turinti savo teises. Vaikai - ypatingi žmonės, turintys įvairius poreikius, bet nesugebantys jų patenkinti ir savęs apginti. Suaugusiųjų teisės kartais skiriasi nuo vaiko teisių ir vaikai gali turėti kitokias teises negu suaugusiųjų. Vaiko teisės tampa svarbia žmogaus teisių instituto dalimi, visuomenės interesai, susiję su vaikais, virsta pareiga išskirti vaiko teises iš kitų grupių teisių.
Atsižvelgiant į tai, kad vaikas dėl savo asmenybės ypatumų (fizinio ir socialinio nesubrendimo) nesugeba savo teisėmis pasinaudoti bei apginti savo interesų, visuomenėje turi būti socialiniai institutai, garantuojantys efektyvų vaiko teisių gynimą ir atliekantys vaiko teisių įgyvendinimo pagrindinį vaidmenį.
tags: #vaiko #geroves #valstybes #politikos #koncepcija