Tėvas Stanislovas, arba Mykolas Algirdas Dobrovolskis (OFM Cap.), gimė Radviliškyje 1918 m. rugsėjo 29 d. ir mirė 2005 m. birželio 23 d. Kaune. Jo gyvenimas buvo skirtas tarnystei Dievui ir žmonėms, paženklintas tvirtu tikėjimu, meile artimui ir atsidavimu savo pašaukimui. Jis buvo vienuolis kapucinas, kunigas, iškilus pamokslininkas, aktyviai priešinęsis sovietinei okupacijai, globojęs socialiniame užribyje esančius, nuo priklausomybės ligų kenčiančius žmones, bažnytinio ir liaudies meno rinkėjas. Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, už savo įvairiapusę veiklą Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Santarvės premija, išrinktas Lietuvos Tūkstantmečio žmogumi, jam suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas. Tai - viena iškiliausių XX a. asmenybių Lietuvoje. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2018 m. rugsėjo 29 d. minėtos Tėvo Stanislovo gimimo metinės, pagerbė jo atminimą.
Ankstyvasis gyvenimas ir pašaukimas
Mykolas Algirdas Dobrovolskis gimė 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškyje, geležinkelių tarnautojo šeimoje. Mokėsi Radviliškio pradinėje mokykloje, vėliau - Kauno jėzuitų gimnazijoje. Besimokydamas gimnazijoje, jaunuolis apsisprendė pasirinkti vienuolio kelią. 1936 m. baigęs gimnaziją įstojo į Plungės mažesniųjų brolių kapucinų vienuolyną, pasižymėjusį griežtais neturto įžadais. Po ketverių studijų metų M. A. Dobrovolskis buvo įšventintas į vienuolius kaip brolis Stanislovas. Vienuolyno vyresnybės rekomenduotas gabus vienuolis rengėsi studijuoti teologiją ir psichologiją Paryžiuje, tačiau 1940 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą studijų užsienyje teko atsisakyti. Brolis Stanislovas buvo išsiųstas mokytis į Kauno kunigų seminariją, apgyvendintas Kauno kapucinų vienuolyne Petrašiūnuose.
Kunigystė ir tarnystė Lietuvai
1944 m. kovo 25 d. mažesnysis brolis kapucinas Stanislovas buvo įšventintas į kunigus ir tapo Tėvu Stanislovu. Gavęs paskyrimą į kapucinų vienuolyną Petrašiūnuose, jame išbuvo iki 1945 m., po to buvo perkeltas į vienuolyną Plungėje, o 1948 m. vėl grąžintas į Kauną. Pradėjęs dirbti pastoracinį darbą Tėvas Stanislovas pagarsėjo kaip pamokslininkas ne tik aptarnaujamose parapijose, bet ir visoje Lietuvoje, per puspenktų kunigystės metų apvažiavo kone šimtą Lietuvos parapijų.
Tėvas Stanislovas pasižymėjo ypatingais oratoriniais ir pedagoginiais sugebėjimais, todėl žmones traukė kaip magnetas. Jis sugebėjo kiekvieną sutikti su šypsena ir geru žodžiu, mokėjo suprasti, atjausti ir padėti. Ir tai darė su didžiule meile. Išlikti tvirtu net ir sunkiausiose situacijose jam padėjo filosofinis požiūris į gyvenimą. Būdamas vienuoliu, Tėvas Stanislovas niekada nesijautė vienišu, nes labai mylėjo visus žmones.
Žydų gelbėjimas
Pašventęs gyvenimą tarnauti žmonėms M. A. Dobrovolskis neliko abejingas Lietuvos žydų tragiškam likimui ir prisidėjo prie jų gelbėjimo. Brolis Stanislovas iš Kauno Šv. Trejybės bažnyčios kunigo Bronislovo Paukščio gaudavo suklastotus dokumentus ir juos perduodavo Broniui Gotautui - neraštingam, prie vienuolyno gyvenusiam vyrui, kuris savo gyvenimą paskyrė žydams gelbėti. Su suklastotais dokumentais žydai galėdavo įsidarbinti netoli Petrašiūnų veikusiame durpyne. Vienuoliai per B. Gotautą taip pat perduodavo įvairią paramą Kauno gete įkalintiems žydams. Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais Tėvas Stanislovas buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Taip pat skaitykite: Šeimos santykiai Biblijoje: tėvo ir vaikų vaidmuo
Priešinimasis sovietinei okupacijai
Viešas sovietų valdžios ir masinių represijų prieš Lietuvos gyventojus vykdymo smerkimas neliko be pasekmių. Dėl antisovietinių pamokslų Tėvas Stanislovas buvo įspėtas dvasinės vyresnybės - tiek kapucinų ordino viršininko, tiek Kauno arkivyskupijos valdytojo kun. Juozapo Stankevičiaus, kuris raštiškai uždraudė jam sakyti pamokslus Kauno arkivyskupijos bažnyčiose.
Antisovietinė Tėvo Stanislovo veikla neliko nepastebėta ir sovietinio saugumo: jo veiklai sekti ir dokumentuoti paskirti informatoriai fiksavo jo keliones po Lietuvą ir užrašinėjo pamokslus. 1947 m. pas Tėvą Stanislovą buvo atlikta pirma krata, paimti rašomosios mašinėlės šrifto pavyzdžiai. Dar kartą krata buvo atlikta 1948 m. rugpjūčio 10 d. ir jau kitą dieną - rugpjūčio 11 d. - Tėvas Stanislovas buvo suimtas.
Tardomas nesigynė - prisipažino, kad, būdamas nusiteikęs prieš sovietų valdžią, per pamokslus ragino tikinčiuosius kovoti su komunistų partijos ir okupacinės sovietų valdžios vykdoma nutautinimo politika, kritikavo civilinės santuokos registravimą, ragino lietuvius nesituokti su rusais, smerkė represijas, ragino tikinčiuosius nepranešinėti saugumo organams apie asmenis, kovojusius su okupantais. 1948 m. gruodžio mėn. Tėvas Stanislovas apkaltinus, kad pasinaudodamas bažnyčios bei savo kaip kulto tarnautojo ir vienuolio padėtimi, užsiėmė nuolatine ilgalaike antisovietine propaganda, buvo nuteistas 10 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageriuose. Kratos metu paimti sąsiuviniai su pamokslais bei 1944-1948 m. rašytas dienoraštis buvo prijungti prie baudžiamosios bylos kaip daiktiniai įrodymai.
Tėvas Stanislovas kalėjo SSRS vidaus reikalų ministerijos (MVD) Intos pataisos darbų lageryje (Minlag), vėliau - Vorkutos pataisos darbų lageryje (Vorkutlag) Komijos ASSR. Likimo brolių - lagerio kalinių atsiminimu Tėvas Stanislovas ir lageryje išsiskyrė išskirtine dvasios stiprybe, altruizmu. Lageryje tėvas Stanislovas kalėjo 8 metus. 1956 m. rugpjūčio mėn. buvo paleistas. Į lagerio viršininko klausimą paleidžiant kalinį, ar jis pakeitė savo įsitikinimus, Tėvas Stanislovas atsakė: „Įsitikinimai nesikeičia, pilieti viršininke, jie gilėja.“ Iš lagerio į Lietuvą parvežė filosofo Levo Karsavino (1882-1952) lageryje rašytų darbų rankraščius.
Grįžęs į Lietuvą, gavo atkampią Vertimų parapiją Jurbarko rajone. 1957 m. kovo mėn. vėl suimamas, bausmė pagal tą patį straipsnį „antitarybinė agitacija nacionalistiniais arba religiniais motyvais“, rugpjūčio mėn. paleistas. Apie lageryje praleistus metus sakė: „Šachtoje giedodavau, džiaugdavausi, kad gyvenu. Tuo metu turėjau kalinio numerį ir kirtiklį rankoje.[…] Mano senatvės pensija - 139 litai. Nedrįskite man skirti kalinio pensijos.“
Taip pat skaitykite: Viktorijos Miškūnaitės kūryba
Po antrojo kalinimo Tėvas Stanislovas laikomas „ypač pavojingu“ valdžiai asmeniu, jam uždrausta netgi vilkėti vienuolio abitą. Buvo kilnojamas po nuošaliausias, skurdžiausias parapijas be elementariausių buities sąlygų. Juodeikiai, Žemaitkiemis, Milašaičiai, Butkiškė… Į Žemaitkiemį perkeltas be teisės kunigauti, sakyti pamokslus. Apie tą 1,5 metų laikotarpį Tėvas Stanislovas sakė, kad „tai baisiau negu lageris“. Gelbėjo R. M. Rilkės (1875-1926) poezijos vertimai, sunkus fizinis darbas, nes jis savo iniciatyva tvarkė miestelio aplinką. 1961 m. vasarą kunigystės teisės buvo grąžintos ir jis paskirtas į Milašaičius. Gyvenimo sąlygos tapo normalesnės. Be pastoracinio darbo, Tėvas Stanislovas galėjo atsidėti teologinėms filosofinėms studijoms, nes parsisiųsdindavo iš Leningrado Saltykovo-Ščedrino bibliotekos garsių užsienio autorių mikrofilmuotas knygas, jas vertė į lietuvių kalbą.
Tarnystė Paberžėje
1966 m. kovo mėn. Tėvas Stanislovas buvo perkeltas į Kėdainių rajono užkampį - apleistą Paberžės parapiją, nuo kurios iki artimiausios autobusų stotelės buvo apie keturi kilometrai. Kartu aptarnavo ir Surviliškio parapiją. Tėvo Stanislovo apibūdinimu: „…autobusų stotelė už keturių kilometrų, telefonas už keturių kilometrų. Biednystė, biednystė ir vienatvė."
Kunigaudamas atokioje parapijoje Tėvas Stanislovas nusivylimui nepasidavė ir, šalia pastoracinio darbo, dienas užpildė įvairia veikla. Pirmiausiai ėmėsi remontuoti medinę bažnyčią, statytą IX a. viduryje ir menančią joje kunigavusį vieną pagrindinių 1863 m. sukilimo vadų. Tėvas Stanislovas kruopščiai suremontavo ir savitai išpuošė Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčią. Šventovė tviska ne auksu, marmuru ar spalvomis, bet paprastumu ir natūralumu. Vyrauja medis, kitos natūralios medžiagos, o ją puošia kunigo rūpesčiu atrestauruotos skulptūros ir paveikslai. Sutvarkė Paberžės kapines. Pastatė kapinių vartus, į juos įbetonuodamas senoviško stiliaus metalinius lietuviškus kryžius su saulės spindulių, mėnulio ir augalų ornamentais. Pačiose kapinėse puoselėjo senąsias medžio dievdirbystės tradicijas, statė stogastulpius ant 1863 m. sukilėlių kapų.
Tėvo Stanislovo rankų prisilietimą mena daugelis daiktų, esančių klebonijoje, svirne ir kituose pastatuose. Ištisos naujam gyvenimui prikeltų daiktų kolekcijos: liturginių drabužių, procesinių žibintų, varpelių, maldaknygių ir net raktų bei …varinių puodų. Jų su špitolės ir kitais lankytojais padirbęs ne vieną tūkstantį. O kur dar meniškai ant sienų sudėlioti paveikslų rėmelių elementai ir kiti smagūs pažiūrėti kūriniai… Darbas, kaip ir malda, jam teikė ramybę.
Austrų poeto R. M. Rilkės pavyzdžiu pradėjo rinkti senus namų apyvokos daiktus, juos restauruodavo kartu su atvykusiais nelaimių, priklausomybių ir depresijos kamuojamais svečiais. Rinko ir restauravo liturginius drabužius, maldaknyges, procesinius žibintus. Neilgai trukus atkampi Paberžė virto Lietuvos inteligentų ir intelektualų piligrimystės centru. Iš visos Lietuvos pas Tėvą Stanislovą krikštyti, tuoktis, priimti pirmuosius sakramentus, laidoti artimuosius, pasiguosti, pabūti jo artumoje traukė žmonės. Niekam niekada Tėvas Stanislovas neatsakė. Visada ir visiems atviri Tėvo Stanislovo namai traukė tuos, kuriuos buvo ištikusios nelaimės, slėgė rūpesčiai ar dėl įvairių priežasčių buvo atstumti visuomenės ar artimųjų. Paberžė tapo ir visuomenės atstumtųjų - narkomanų, alkoholikų, nusivylusiųjų gyvenimu gelbėjimosi vieta. Ne vienas žmogus, pabuvęs Paberžėje, globojamas Tėvo Stanislovo, atsitiesdavo ir grįždavo į gyvenimą.
Taip pat skaitykite: „Aukštųjų Šimonių likimas“ analizė
Paberžėje Tėvas Stanislovas ir toliau tęsė tylią kovą su okupacinio režimo kultūriniais ir religiniais suvaržymais: laikė ir platino draudžiamus leidinius „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, „Dievas ir Tėvynė“, tarpukario Lietuvos leidinius, Boriso Pasternako, A. Solženicyno kūrinius, vertė Vakarų filosofų ir teologų knygas, kurios buvo leidžiamos savilaidos būdu. Saugumo ataskaitose konstatuojama, kad jis platino „ideologiškai žalingą „savilaidos“ ir užsienyje leidžiamą antisovietinę literatūrą“, palaikė ryšius su dideliu ratu Lietuvoje, kitose Sovietų Sąjungos respublikose bei užsienyje gyvenusių asmenų, kurie domino saugumą. Tėvo Stanislovo organizuojami literatūriniai vakarai, senovinių namų apyvokos ir bažnytinių daiktų kolekcionavimas KGB buvo vertinami kaip mėginimas „ištirti žmones ir juos ideologiškai paveikti“.
Tėvas Stanislovas daug nusipelnė išsaugodamas nuo sunaikinimo kultūros vertybes. Jis rinko bažnytinio meno ir etnologinę medžiagą, klebonijoje ir šalia esančioje klėtelėje įkūrė unikalų bažnytinio ir liaudies meno muziejų. Jo rūpesčiu buvo įamžintas 1863 m. sukilimas. 1978 m kartu su Kauno arkivyskupijos kunigais pasirašė pareiškimą dėl naujos LTSR konstitucijos, varžančios tikinčiųjų teises, o 1983 m. pareiškimą, reikalaujantį nutraukti kunigų Alfonso Svarinsko (1925-2014) ir Sigito Tamkevičiaus kalinimą. Pas Tėvą Stanislovą lankydavosi ne tik Lietuvos intelektualai, jaunimas, bet ir disidentai iš TSRS. Paberžėje kelis kartus viešėjo garsus Ortodoksų Bažnyčios teologas Tėvas Aleksandras Menis (1935-1990).
Nuolatinis persekiojimas
Dėl „žodinės antisovietinės agitacijos ir propagandos“ M. A. Dobrovolskiui 1972 m. balandžio mėn. KGB užvedė naują - agentūrinio stebėjimo byla „Kolekcionierius“. Tėvui Stanislovui stebėti buvo skiriami ne tik veikiantys patikrinti agentai, bet ir iš jam artimos aplinkos verbuojami nauji. Agentų užduotis buvo išsiaiškinti ir dokumentuoti dvasininko „nusikalstamą veiklą“, nustatyti naujas pažintis, išsiaiškinti bendraminčius tarp dvasininkų ir kitų asmenų, rinkti kompromituojančius duomenis ir stengtis atitraukti „į jo įtaką pakliuvusį jaunimą ir inteligentiją“. Surinktais faktais buvo tikimasi vėliau pasinaudoti kompromituojant Tėvą Stanislovą prieš tikinčiuosius ir kitus dvasininkus. Ypatingas dėmesys buvo skirtas nustatyti iš kur Tėvas Stanislovas gaudavo nelegalų leidinį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ ir kitą antisovietinę literatūrą, kam ją duodavo skaityti, ar neprisidėjo prie antisovietinių leidinių leidybos. Kartu buvo kruopščiai tiriami su Tėvu Stanislovu nuolat bendraujantys, jo pasitikėjimą turintys asmenys siekiant nustatyti kiek jie padėjo platinti antisovietinę literatūrą, klausomi ir analizuojami pamokslai.
Tėvo Stanislovo gyvenamuose kambariuose ne vieną kartą buvo darytos kratos, konfiskuoti pamokslų konspektai, užrašai, užsienio autorių tekstų vertimai. Kaip liudija pats Tėvas Stanislovas: „Vienos kratos metu paėmė tris tūkstančius lapų mano produkcijos. (…) Daugybę prancūziškų knygų, konspektų, meditacijų, vertimų“.
KGB 1976 m. pažymoje nurodyta, kad nors Tėvo Stanislovo, saugumo dokumentuose vadinamo tiesiog „Kolekcionierius“, veiksmai „prieštaravo SSRS valstybės saugumo interesams, patraukti baudžiamojon atsakomybėn nebuvo galimybių, kadangi trūko oficialių įkalčių“. 1976 m. gruodžio 27 d. Tėvas Stanislovas buvo oficialiai įspėtas dėl „ideologiškai žalingos“ antisovietinės veiklos, tačiau jos vis tiek nenutraukė: toliau plėtė pažinčių su jaunimu ir inteligentais ratą, bendravo su Rusijos disidentais, platino antisovietinę literatūrą. Tais pačiais metais KGB nusprendė, kad Tėvo Stanislovo gyvenamose patalpose Paberžėje tikslinga įrengti slapto pasiklausymo įrangą ir klausytis pokalbių siekiant nustatyti kunigo ryšius ir jų pobūdį.
1978 m. liepos mėn. dėl „rašytinės antisovietinės agitacijos ir propagandos, maskuojamos religine dogmatika“ M. A. Dobrovolskiui ir jam aktyviai padedančiai Eugenijai Aladavičiūtei KGB užvedė grupinio operatyvinio ištyrimo bylą „Bendrininkai“ („Jedinomyšliniki“). Įgyvendinant Tėvo Stanislovo veiklai tirti 1979 m. sudarytus agentūrinių-operatyvinių priemonių planus KGB nustatė, kad jis „nacionalizmo ir antisovietizmo pagrindu“ palaikė ryšius su pagrindiniais KGB tyrimo objektais, tikinčiaisiais ir Rusijos disidentais, buvo vienas iš „priešiškos veiklos“ idėjinių įkvėpėjų ir teoretikų, nuolat platino nelegalius antisovietinius leidinius.
Siekiant apriboti Tėvo Stanislovo antisovietinę veiklą, jis saugumo buvo kviečiamas į apklausas, grasinant sukompromituoti verčiamas pasakyti iš kur gauna nelegalią antisovietinę literatūrą ir buvo lenkiamas slapta bendradarbiauti su saugumu. Religijos reikalų tarybos įgaliotinis savo ruožtu vertė Lietuvos bažnytinę valdžią uždrausti Tėvui Stanislovui sakyti pamokslus kitose bažnyčiose. KGB džiaugėsi, kad po įgyvendintų, kaip nurodyta dokumentuose, „aštrių priemonių“, pavyko iš dalies apriboti Tėvo Stanislovo „priešišką veiklą“ ir priversti jį susitikti su operatyviniais KGB darbuotojais. Tačiau toliau rengė veiksmų planą kaip įtikinti Tėvą Stanislovą atsisakyti antisovietinės veiklos ir tęsti susitikinėjimus su operatyviniais darbuotojais. Viena iš numatytų priemonių kategoriško atsisakymo atveju - grasinimas sukompromituoti periodinėje spaudoje.
1981 m. KGB ataskaitose nurodyta, kad M. A. Dobrovolskis „praktiškai atsisakė nuo nelegalių antisovietinių leidinių platinimo“, todėl grupinė operatyvinio ištyrimo byla „Bendrininkai“ buvo nutraukta ir užvesta agentūrinio stebėjimo byla. Tačiau vėlesnių metų KGB dokumentuose vėl konstatuojama, kad „Kolekcionierius“ (Tėvas Stanislovas) „ideologiškai žalingos veiklos“, tai yra, nelegalios antisovietinės literatūros platinimo, visiškai neatsisakė. Dėl to šalia Tėvo Stanislovo sukiojosi bent trys saugumo agentai, kurie nuolat stebėjo ar jis neketina grįžti prie aktyvios antisovietinės veiklos, ar netelkia aplink save antisovietiškai nusiteikusių asmenų, klausėsi pamokslų bei stengėsi išsiaiškinti ar nepalaiko ryšių su saugumą dominančiais asmenimis.
Nepaisydamas saugumo persekiojimo Tėvas Stanislovas 1978 m., kartu su Kauno arkivyskupijos kunigais, pasirašė pareiškimą dėl naujos Lietuvos SSR konstitucijos, varžančios tikinčiųjų teises, 1983 m. - pareiškimą, reikalaujantį nutraukti kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus kalinimą.
Tarnystė Dotnuvoje ir paskutinieji metai Paberžėje
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kardinolas Vincentas Sladkevičius 1990 m. perkėlė Tėvą Stanislovą į Dotnuvą atkurti kapucinų vienuolyną. Tuo metu Tėvui Stanislovui ėjo 72 metai, lageris, persekiojimai po lagerio paliko savo pėdsaką, fizinės jėgos buvo apmenkusios, bet dvasios tvirtybė neišsemiama. Dotnuvos bažnyčios ir vienuolyno pastatų būklė buvo avarinė. Jis negavo jokių oficialių Lietuvos valstybinių ar bažnytinių institucijų finansinės paramos. Be vienuolyno atkūrimo darbų Tėvui Stanislovui teko didelis pastoracinio darbo krūvis. Iškeltas į Dotnuvą, jis aptarnaudavo ne tik Dotnuvos, bet ir Paberžės parapijų tikinčiuosius. Be to, pas Tėvą Stanislovą važiuodavo tikintieji iš visos Lietuvos. Jis sakė: „…aš nežinau, kas yra nieko neveikti." Per 12 metų Tėvas Stanislovas padarė tai, kas atrodė neįmanoma, ypač atsižvelgiant į itin sunkias besikuriančios nepriklausomos Lietuvos ekonomines sąlygas: atstatė sugriuvusį ir netinkamą gyventi vienuolyną, suremontavo šalia stovinčią bažnyčią.
Nuo pat pastoracinio darbo pradžios Tėvas Stanislovas garsėjo savo pamokslais. 1992-1994 m. jo pamokslai buvo spausdinami dienraštyje „Tiesa“ (vėliau -„Diena“). 1994 m. jie išleisti atskira knyga „Tėvo Stanislovo pamokslai“, o 1997 m. išėjo papildytas leidimas „Apie meilę ir tarnystę“. Pamokslai buvo spausdinami tuo metu, kai žmonių supriešinimas Lietuvoje buvo labai didelis. Evangelinės dvasios Tėvo Stanislovo pamokslų žodis taikė ir vienijo Lietuvos žmones, sėjo meilę ir ramybę.
Kai Tėvas Stanislovas sunkiai susirgo, 2002 m. iš Dotnuvos grįžo į Paberžę ir bažnytinės vyriausybės buvo paskirtas Paberžės parapijos administratoriumi. Gyventi klebonijoje jis atsisakė ir įsigijo apleistą, beveik griūvantį namelį (špitolę) ir ėmėsi jį remontuoti. Matydami, kad namelio suremontuoti neįmanoma, į pagalbą Tėvui Stanislovui aukomis atėjo Lietuvos žmonės. Už suaukotas lėšas buvo nupirkta žemė, ant kurios stovėjo namelis, padarytas projektas, ir, gavus leidimus, pradėtos statybas. Naujas namas (špitolė) buvo baigtas 2002 m. balandžio mėn., jame Tėvas Stanislovas gyveno iki mirties. Špitolę ir žemės sklypą aukotojai dovanojo Tėvui Stanislovui. Kadangi Šv.
Nors ir sunkiai sirgdamas, silpstančiomis jėgomis Paberžėje Tėvas Stanislovas pastoracinio darbo apimties nemažino. Grįžęs iš Onkologijos ar Kėdainių ligoninių tęsė savo ganytojišką veiklą, tvirtindamas, kad „liga yra, ligonio nėra“. Dvasios stoicizmu įveikdavo fizinę negalią.
Paskutinės Šv. Mišios ir mirtis
2005 m. birželio 5 d. Tėvas Stanislovas Paberžėje aukojo paskutines savo gyvenime šv. Mišias. Maždaug prieš tris savaites iki mirties jis Paberžės bažnyčioje aukojo paskutines šv. Mišias. Aukojo sėdėdamas, nes sunkios ligos pakirstas jau neturėjo jėgų savo rankose išlaikyti Biblijos ir taurės. Dalyvavusi jose, Birutė Tiknevičiūtė rašo: „Vos paeinantis, iš abiejų pusių prilaikomas, įsispyręs į sandalus, su vienuolio abitu įvedamas Tėvas Stanislovas. Sėda į klausyklą klausyti išpažinčių. […] Šventinant vyną ir sakramentus Tėvui Stanislovui pasidaro bloga - paremia ranka galvą, atsigeria gurkšnį paduoto vandens. […] Atsisukęs veidu į žmones Tėvas Stanislovas kalba: […] Dieve, globok mūsų Tėvynę. Siųsk, Viešpatie, savo pagalbą…[…] Ką gi jums šiandien pasakyti apie ligą.[…] Būk sergančiu žmogum, o ne sergančiu kaulu. Liga - tai didelis išbandymas ne tik kūnui. Atsibuskite su malda lūpose. Gyvenime taip kartais pasineriam į kūno aistras, kad tampame vien kūnu, o siela sunyksta. Leiskit sielai iš kūno aistrų vergovės išsivaduoti. […] Žegnokitės. Su Dievu keliaukit. Choristai, ką ten turit gero? Pagiedokit. Išeinu. Jau užtenka. 87 metai. Eikit, o aš sėdėsiu… Tėvas Stanislovas sėdi su rudu, apiplyšusiu ir sulopytu abitu. Iš veido ir pozos matyti - kenčia. Skirstosi žmonės.[…] Nesislėpdamos verkia moterys." Po Paberžėje aukotų šv. Mišių ir šios progos paminėjimo jis gavo pilną krepšį įvairiausių vaisių. Vos panešdamas didžiulę pintinę, dalijo juos susirinkusiems, o išdalinęs pasakė: „Aš dabar toks laimingas."
Tėvas Stanislovas - Mykolas Algirdas Dobrovolskis mirė 2005 m. birželio 23 d. Testamente, parašytame, 2005 m. birželio 15 d., likus 8 d. iki savo mirties, Tėvas Stanislovas aukotojų lėšomis nupirktą 0,88 ha sklypą ir pastatytą špitolę paliko Labdaros fondui „TĖVO STANISLOVO NAMAI“. Kunigas palaidotas šalia Paberžės bažnyčios, šventoriuje. Jo kapą puošia neįprastas medinis kryžius.
tags: #tevas #stanislovas #gime