Bernadeta Lukošiūtė-Stankevičienė, daugeliui geriau žinoma kaip Teta Beta, yra neatsiejama Lietuvos televizijos ir radijo istorijos dalis. Nuo 1975-ųjų, kai pradėta transliuoti laida "Labanakt, vaikučiai", jos balsas tapo vakaro ritualu kone kiekvienam šalies vaikui. Šiandien, praėjus dešimtmečiams, Teta Beta tebėra mylima ir gerbiama, o jos indėlis į vaikų ugdymą ir meilės literatūrai skatinimą - neįkainojamas.
Vaikystė ir Kelias į Eterį
Bernadeta Lukošiūtė gimė 1949 metais balandžio 17 dieną. Jos vaikystė prabėgo Viduklės miestelyje, gamtoje, lauke. Kaip pati prisimena, skaityti knygas pradėjo gana vėlai, o pirmoji lektūra buvo ne pasakos, o paauglių literatūra - Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykiai“, „Heklberio Fino nuotykiai“, Thomo Mayne’o Reido „Raitelis be galvos“. Vėliau ji tapo tikra knygų rijike - skaitė ir tebeskaito daug, domisi ne tik proza, bet ir poezija, turi mėgstamų ir vyresniosios kartos, ir šiuolaikinių autorių.
Į radiją B.Lukošiūtė atėjo nebaigusi aktorystės mokslų to meto Konservatorijoje - 1969 m. laimėjo radijo diktorių konkursą. Legendinė Undinė Nasvytytė tapo jos mokytoja ir patarė nesistengti dirbtinai žeminti balso, nes taip galima jį sugadinti. Paskui buvo pakviesta vesti TV laidos „Labanakt, vaikučiai“, kuri tapo neatsiejama jos įvaizdžio dalimi.
"Labanakt, Vaikučiai": Epochos Pradžia
1975 metais televizijos eteryje pasirodžiusi laida "Labanakt, vaikučiai" iškart sulaukė didžiulio populiarumo. Kiekvieną vakarą, pusę devynių, vaikai sugužėdavo prie televizijos ekranų paklausyti Tetos Betos skaitomų pasakų. Teta Beta tapo tikru vaikų autoritetu. Mamos siųsdavo jai laiškus, prašydamos iš televizijos ekrano pasakyti vaikams, kad reikia valgyti manų ar grikių košę, kad užaugtų sveiki ir stiprūs - mat mamų ar senelių vaikai nepaiso, o štai Tetos Betos žodis - šventas.
B.Lukošiūtė kuklinasi dėl šių nuopelnų, teigdama, kad ji buvo tik laidos vedėja, o visą jos turinį parengdavo redaktoriai. Tačiau neabejotina, kad be jos gebėjimo bendrauti su žiūrovais, jos šilumos, švelnumo, malonaus balso, "Labanakt, vaikučiai" nebūtų turėjusi tokio pasisekimo.
Taip pat skaitykite: Linkėjimai tetai gimtadienio proga
Įdomu, kaip ji tapo Teta Beta? „Tai atsitiko vos pradėjus rodyti laidą, apie 1975 metus. Reikėjo sugalvoti, kaip pavadinti „Labanakt, vaikučiai“ vedėją, kad mažiesiems žiūrovams būtų patogu kreiptis. Ponia tais laikais netiko, o kreipinys „teta“, kurį pati pasiūliau, skamba ir šiltai, ir pagarbiai.
Radijo Viktorina ir Sugrįžimas į Televiziją
Kai buvo nutarta laidos „Labanakt, vaikučiai“ daugiau nerodyti, televizijos ir radijo senbuvė kuriam laikui paliko LRT. Po kelerių metų sugrįžo gavusi pasiūlymą kurti ir vesti sekmadieninę radijo laidą vaikams. Tuometė radijo vadovybė nutarė, kad reikia išsaugoti jos kurtą ir vaikų mėgstamą personažą. Teta Beta vedė radijo laidą „Tetos Betos viktorina“ daugiau kaip du dešimtmečius.
Mintis į ekranus sugrąžinti „Labanakt, vaikučiai“ kilo „LRT kultūros“ kanalo prodiuseriui Viktorui Snarskiui. Taip gimė laida „Labanaktukas“. „Senąjį pavadinimą užpatentavo kitas televizijos kanalas - TV 8, todėl teko sugalvoti naują. Tačiau visai gerai, nenoriu, kad laidos būtų tapatinamos, nes jos tikrai skirtingos“ - tikina ji.
Teta Beta stengiasi parinkti trumpesnę, ilgesnę dalija dviem vakarams. Kita laidos dalis - animaciniai filmukai „Tatonka ir mažieji draugai“ bei „Čaplinas“. Kartą per savaitę, trečiadieniais, sulaukiama svečio, kuris irgi skaito mėgstamą savo ar savo vaikų pasaką. Kai kurie svečiai dar ką nors įdomaus papasakoja, pavyzdžiui, senosios muzikos atlikėja Ieva Baublytė ne tik grojo, bet ir supažindino su senaisiais instrumentais. Tokių edukacinių intarpų bus ir ateityje.
B. Lukošiūtė-Stankevičienė nori paskatinti vaikus skaityti, o suaugusiesiems priminti geras knygas, atgaivinti skaitymo mažiesiems prieš miegą tradiciją. „Nenorėčiau, kad „Labanaktukas“ pakeistų tėvus. Kadangi darbo dienomis jie labai užsiėmę, tegu pasižiūri laidą kartu su vaikais, prisimena gerus literatūros kūrinius, o savaitgaliais prieš miegą tegu skaito jiems patys“, - sako B. Lukošiūtė-Stankevičienė. Pasakose, kaip ir kiekvienoje geroje vaikiškoje knygoje, yra daug sluoksnių, todėl jos tinka ir mažiesiems, ir suaugusiesiems. Kad ir kiek skaitysi, vis ką nors naujo atrasi, jose yra visko, ko mums reikia gyvenime, visa išmintis. Todėl skaitymas padeda lavinti vaiko jausmus, ne tik protą.
Taip pat skaitykite: Vaikų imuninė sistema ir beta gliukanai
Skaitymo Svarba ir Pokalbiai su Vaikais
Skaitant ar pasakojant pasaką, istoriją, mažieji prisimena jiems nutikusius svarbius įvykius darželyje ar mokykloje, savo išgyvenimus, apie juos papasakoja tėvams, pasidalija mintimis ir jausmais. Tai puikus būdas tėvams ir vaikams bendrauti, pasikalbėti apie tai, kas rūpi, aptarti elgesį, paaiškinti daugelį svarbių dalykų.
Bernadeta atkreipia dėmesį, kad pasikeitė ne tik pavadinimas. Laidą rodo „LRT kultūros“ kanalas, tai įpareigoja skaityti gerą literatūrą. Atrinkti tinkamus kūrinius nelengva, nors nuo knygų vaikams ji nėra atitolusi. Rengdamasi radijo viktorinai daug skaito, draugauja su leidyklomis ir per jos rankas tikrai nemažai gražių knygų vaikams yra perėję. „Nors esu akį ir skonį neblogai išlavinusi, pasitarti su specialistais ne pro šalį.
Teta Beta be knygos neišbūna nė dienos. „Gal net nelabai sveikai esu įsitraukusi į skaitymą“, - juokiasi. Iš vaikystės jai labiausiai įsiminė eiliuota Salomėjos Nėries pasaka apie našlaitę. „Neprisimenu, kas man ją skaitė, bet jos pradžią lig šiol moku mintinai: „Kloja žemę lapų šilkas. Į kapus kelelis pilkas. Ten palaidota motulė." „Spragtukas“, „Karlsono nuotykiai“, „Mikė Pūkuotukas“, knygos apie Mamulę Mū, dėdulę Petsoną ir jo katiną Findusą - vardija Bernadeta patinkančias senas ir naujas knygas. Ką jau kalbėti apie Astridos Lindgren kūrinius, o „Emilį iš Lionebergos“ ir dabar mielai atsiverčia. Neužmiršta ir kitų lietuvių rašytojų. „Bet lietuvių liaudies pasakų skaityti negaliu, ten per daug baisybių: tai, žiūrėk, slibinui nukirto visas galvas ir išpjovė liežuvius, tai žarijų duobę iškasė. Kas lieka? „Net ir „Trijuose paršiukuose“ vilkas baisiai apsidegina, o „Vištytėje ir gaidelyje“ gaidelis vištytei akį išmuša“, - juokiasi Teta Beta ir sako vaikams tinkamų lietuvių liaudies pasakų neradusi.
Asmeninis Gyvenimas ir Pomėgiai
Bernadeta Lukošiūtė, garsioji visų laikų Teta Beta, sako, kad yra santūrus žmogus, net intravertė. Įtariu, nė sykio jokiam vaikui netroško uždrožti per sprandą. „Labai esu patenkinta, kad ji trokšta būti savimi, - tai savarankiško mąstymo užuomina. Kadaise panašiai pareiškė sūnus Normantas, kuriam dabar 43-eji. Jis dirba maketuotoju viename iš dienraščių. Jo tėvas radijo diktorius Pranas Stankevičius, Bernadetos vyras, pirmajame ir tada vieninteliame Lietuvos televizijos seriale „Petraičių šeimoje“ vaidino dėdę Praną. Kai „Petraičius“ rodydavo, gatvės ištuštėdavo. „Normantas gerai mokėsi ir elgėsi, bet nesidžiaugė, kad atsiduria dėmesio centre, kai tėvai yra šalia. Sūnus paveldėjo iš manęs uždarumo, buvimo savyje geną“, - sakė B. „Gal „kietumą“, savo nuomonės turėjimą“, - kiek pagalvojusi atsakė B. Jos šeima susikūrė darbe, nes abu sutuoktinius supažindino radijas. Aktorius, radijo diktorius bei koncertų vedėjas P. Stankevičius labiausiai prisimenamas iš vaidmenų radijo ir televizijos spektakliuose. Vienas ryškiausių - dėdės Prano vaidmuo režisierės Galinos Dauguvietytės seriale „Petraičių šeimoje“.
Anūkė Agnė Viltė atėjo į pasaulį Baltijos kelio dieną, todėl antrasis jos vardas teko jai kaip vilties simbolis. Teta Beta su marčia Inga ir sūnumi bei anūke gyvena Papiškių kaime prie Vilniaus, turi šunį Širduką, kurį priglaudė prieš dešimt metų, kai pamatė apskurusį, piktą ir nelaimingą. Anūkas Mantas įsikūrė Londone, o marti neseniai pasiskolino anytos garsų vardą savo gaminamiems pyragiukams su varške bei nė kiek ne prastesniems koldūnams iš natūralių produktų. Jie gaminami Aukštadvaryje, pardavinėjami ekologinėse parduotuvėse ir vadinasi „Tetos Betos koldūnai“. Pernai labai geras chirurgas Valentinas Uvarovas Tetai Betai išoperavo stuburą, nes išdavikas stuburas buvo bebandąs sutrūkinėti į gabalus.
Taip pat skaitykite: Nėštumas ir B grupės streptokoko infekcija
Kasdien Bernadeta su šuniu traukia miško link pasivaikščioti. Kasdien nužingsniuojama porą kilometrų, o kai oras geresnis - ir daugiau. Šuneliui - jau dešimt metų. Kažkada jį priglaudė ir išgelbėjo nuo sunkaus gyvenimo. Iš pradžių buvo kiek atšiaurus, tačiau dabar jis be galo mielas.
Įvertinimas ir Atsisveikinimas
Šią savaitę B. Lukošiūtė gavo Petro Babicko premiją už eterio darbą su vaikais. Tai žmogaus, kuris pirmą sykį iš ką tik įkurto Kauno radiofono visai Lietuvai tarė: „Alio, alio, kalba Kaunas“, vardo premija. Pirmasis radijo pranešėjas, populiarusis „Radijo dėdė“, kaip ir teta Beta, vedė ir vaikų valandėles. Pirmoji laidelė vaikams, transliuota 1927 metų sausio 27 dieną, buvo didžiulės reikšmės įvykis.
Po daugiau nei 50 metų darbo eteryje Bernadeta Lukošiūtė atsisveikino su klausytojais ir pakvietė paskutinės laidos „Tetos Betos viktorina“ klausytis. „Viskam yra pradžia ir pabaiga. Tai buvo labai intensyvus, tačiau ir labai mylimas darbas. Esu smalsus, skaitantis žmogus, tad visą savaitę ruošdavausi ieškodama įdomios informacijos viktorinai, kad sekmadienio ryto valanda būtų gyva ir įdomi. Esu be galo dėkinga klausytojams už jų meilę, už tai, kad klausė, kad skambino ir rašė“, - atsisveikindama sakė B. Lukošiūtė.