Įvadas
Teisininko profesija Lietuvoje turi gilias istorines šaknis, siekiančias LDK laikus. Šiandien panagrinėsime, kaip ši profesija atrodė 1965 metais, sovietinės valdžios laikotarpiu, remiantis istoriniais faktais ir to meto teisininkų prisiminimais. Straipsnyje apžvelgsime advokatūros raidą, žymius to meto teisininkus ir svarbiausius profesijos aspektus.
Advokatų profesijos ištakos Lietuvoje
Advokato profesija kildinama iš lotyniško žodžio „advocatus“, reiškiančio pašauktąjį. Nuo seno advokatai buvo žmonių patikėtiniai, gynėjai ir atstovai teisme. Jau senovės romėnai laikė žmonių teisių gynimą garbinga ir svarbia veikla, o gynėjus vadino patikėtiniais, prokuratoriais, patronais ir advokatais.
Lietuvoje pirmieji advokatai minimi LDK XVI a. pradžioje. Profesionalūs gynėjai pirmą kartą paminėti 1529 m. I Lietuvos Statute, kur jie vadinti prokuratoriais, vėliau - patronais. Lietuvos Statutai išsamiai nustatė advokato teises ir pareigas bei susitarimo su juo tvarką. LDK advokatai teismo procese vaidino svarbų vaidmenį ir padėdavo apginti nuskriaustuosius. XVIII a. bajorų teisme advokatauti galėjo tik profesinę priesaiką davę bajorai. Pagal 1792 m. Seimo nutarimą tribunolo posėdyje nagrinėjant bylas kartais dalyvaudavo ir patronai - to meto advokatai.
Teisininko profesija sovietmečiu
Sovietmečiu advokatų veikla buvo griežtai reglamentuojama. Advokatai dirbo juridinėse konsultacijose, kurios buvo kontroliuojamos valstybės. Nepaisant to, advokatai atliko svarbų vaidmenį ginant piliečių teises baudžiamosiose ir civilinėse bylose. Vienas iš to meto advokatų prisiminė, kad atvykęs į Šiaulius turėjo galimybę mokytis iš tarpukario advokatų, kurių prisilietė širdimi.
Advokatų vaidmuo teisingumo sistemoje
Nepaisant ideologinio spaudimo, advokatai stengėsi užtikrinti teisingumą ir ginti savo klientų interesus. Jie padėdavo ištaisyti ikiteisminio tyrimo ir teismų klaidas, siekė apginti žmogų nuo nepagrįsto kaltinimo, suteikdavo visuomenei reikalingą teisinę pagalbą ir atlikdavo kitą įstatymais numatytą darbą. Advokato profesija buvo išskirtinė, siejama su teise į gynybą ir teise turėti advokatą.
Taip pat skaitykite: Skiepijimas 1965 m. Lietuvoje
Žymūs teisininkai
Lietuvos istorija mena iškilius teisininkus, kurie reikšmingai prisidėjo prie teisės raidos ir teisingumo įgyvendinimo.
Petras Leonas (1864-1938)
Petras Leonas buvo vienas garsiausių XX amžiaus Lietuvos teisininkų, gimęs 1864 m. lapkričio 16 d. Jis baigė teisės mokslus Maskvos universitete ir aktyviai dalyvavo lietuvių tautiniame judėjime. P. Leonas buvo vienas iš tų, kurie sukūrė politinę organizaciją „Santara“. 1917 metais Vilniuje įvyko Lietuvių konferencija, kurioje buvo nuspręsta, jog Steigiamasis Seimas rūpinsis valstybės santykiais su užsienio valstybėmis. Taip pat buvo išrinkta Lietuvos Taryba. P. Leonas parengė daug įstatymų projektų nepriklausomai Lietuvai ir buvo paskirtas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės teisingumo ministru. Kartu su Teisingumo ministerijoje dirbančiais intelektualais jis parengė teismų, notariato ir pilietybės įstatymus. 1922 metais Kaune atidarytas Lietuvos universitetas, jame įkurtas Teisių fakultetas, turėjęs rengti nepriklausomai Lietuvai teisininkus. P. Leonas buvo paskirtas eiti Lietuvos universiteto Teisių fakulteto profesoriaus pareigas.
Antanas Sugintas (1890-1971)
Antanas Sugintas gimė 1890 m. gruodžio 19 d. Studijavo Petrapilio universiteto Teisės fakultete ir įgijo teisininko išsilavinimą. 1910-1916 m. studijavo Petrapilio (dabar - Sankt Peterburgas) universiteto Teisės fakultete, studijas baigęs įgijo teisininko išsilavinimą; 1923 m. (kitur nurodoma - 1924 m.) baigė Lietuvos universiteto Teisės fakultetą, parašė baigiamąjį darbą apie įstatymų konstitucingumą. Mokydamasis Liepojos gimnazijoje priklausė lietuvių moksleivių kuopelei, dalyvavo Liepojos lietuvių teatro veikloje; Studijuodamas Petrapilyje įsitraukė į lietuvių organizacijų veiklą, dalyvavo slaptose politinėse jaunimo konferencijose, buvo vienas iš Lietuvių studentų draugijos vadovybės narių, priklausė aušrininkams, vienas iš Studentų liaudininkų kuopos steigėjų, jos vadovas; dalyvavo lietuvių studentų „litvonologijos“ būrelio, kuriam vadovavo dr. Eduardas Volteris, veikloje; 1912 m. įsitraukė į liaudininkų veiklą; 1913-1914 m. su kitais redagavo žurnalą „Aušrinė“; 1914-1918 m. - Lietuvos socialistų liaudininkų partijos Centro komiteto narys; 1915 m. - almanacho „Aušrinės kelias“ redakcinės kolegijos narys; 1915 m. - Rusijos IV Dūmos lietuvių atstovų Mikalojaus Januškevičiaus ir Prano Kelnio sekretorius, apie dūmos darbus rašė į dienraštį „Lietuvos žinios“; 1915-1916 m. - Petrapilio lietuvių draugijos komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti reikalų vedėjas; 1916-1917 m. - iš Vilniaus į Smolenską evakuoto „Vilijos“ fabriko juriskonsultas ir sekretorius; 1917 m. - savaitraščio „Naujoji Lietuva“ redaktorius; 1917 m. birželio 9-16 d. - Rusijos lietuvių seimo Petrapilyje dalyvis; 1918 m. sugrįžo į Lietuvą; 1918 m. - Lietuvos Valstybės Tarybos Teisių komisijos įstatymų vertėjas; 1919 m. gegužės 1 d. - 1921 m. balandis - Raseinių apskrities teismo tardytojas; 1921 m. balandis - 1923 m. sausio 12 d. - Kauno apygardos teismo teisėjas; 1923 m. sausio 12 d. - 1923 m. birželio 6 d. - Lietuvos Respublikos I Seimo (1922-1923) narys; 1923 m. birželio 8 d. - 1926 m. birželio 2 d. - Lietuvos Respublikos II Seimo (1923-1926) narys;1923 m. lapkričio 17 d. - 1925 m. kovo 3 d. - Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos kandidatas; 1924 m. pradžia - 1925 m. pradžia - dienraščio „Lietuvos žinios“ redaktorius; 1924-1944 m. - vertėsi advokato praktika, specializavosi žemės ūkio teisėje; 1925-1926 m. - Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos Centro komiteto narys;1926 m. birželio 2 d. - 1927 m. balandžio 12 d. - Lietuvos Respublikos III Seimo (1926-1927) narys; 1934 m. balandžio 18 d. buvo pašalintas iš Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos; 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, liko Lietuvoje; 1941-1944 m. - Lietuvos advokatų tarybos narys; 1944 m., artėjant Raudonajai armijai, pasitraukė į Vokietiją, kurį laiką gyveno Rosenheime, Passau, vėliau persikėlė į Miuncheną; 1945-1949 m. - Miuncheno Lietuvių Tremtinių Bendruomenės (LTB) jungtinio komiteto vicepirmininkas ir pirmininkas; 1948 m. balandžio 3-4 d. dalyvavo Iš Lietuvos pasitraukusių teisininku draugijos sukviestame trečiajame suvažiavime, kuris vyko Augsburgo Hochfeldo DP („Displaced Persons“) stovykloje; 1949 m. - persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, apsigyveno Čikagoje; 1970 m. birželio 27 d. - dalyvavo žurnalo „Varpas“ surengtame suvažiavime, simpoziume apie politines ideologijas, kuris vyko Union Pier lietuvių vasarvietėje netoli Čikagos; 1971 m. vasario 2 d. mirė Čikagoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Kiti žymūs teisininkai
Be P. Leono ir A. Suginto, sovietmečiu dirbo ir daugiau aktyvių advokatų, tokių kaip M. Kibartienė, V. Dūda, N. Petrauskienė, L. Petrauskas, A. Soloveičikas, B. Šidlauskienė ir G. Venclauskaitė. Šie teisininkai, nepaisant sudėtingų sąlygų, stengėsi užtikrinti teisingumą ir ginti piliečių teises.
Advokatūra Šiauliuose
Šiauliuose advokatūra turi senas tradicijas, siekiančias XVII amžių. Žinoma, kad jau XVII a. Šiauliuose būta advokatų: Bento, Igno Chrčenavičiaus. Bene pirmosios rašytinės žinios apie Šiauliuose dirbusį advokatą siekia 1676 metus. Lygiai prieš 340 metų Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1676 m. vasario 20 d. gen. vizitacijos dekrete apie maldingas aukas Šiaulių parapinei bažnyčiai ir jos rektoriui Marinui Kazimierui Levaminui minimas garsus Šiaulių advokatas Karolis Gineitis, atstovavęs kaip savo patrono testamento ekzekutorius, paaukojęs Švč. Mergelės Marijos brolijos altoriui Šiauliuose. M. Griškevičius (1801-1860) 1832 m. buvo Šiaulių apskrities teismo advokatas, tvarkė Šiaulių ekonomijos archyvą. XIX a. pradžioje beveik 20 metų buvo advokatu Šiauliuose S. Radavičius, kuris pasak L. Jucevičiaus, „Garsėjo kaip karštas teisingumo gynėjas. Jo kalbos, pasakytos jam patikėtose bylose, tik teisingose, (…) rodo didelį teisminės iškalbos talentą. Keliolika metų, be to, ėjo Šiaulių apskrities žemės teismo raštininko pareigas. XIX a. devintajame dešimtmetyje - XX a. pradžioje Šiauliuose prisiekusiaisiais advokatais ir jų padėjėjais dirbo J. Noreika, M. Cimkauskas, Č. Milvydas, S. Lukauskis, K. Venclauskis ir kt. K. Venclauskis 1908-1910 m. buvo prisiekusiojo advokato padėjėjas, 1910 m. tapo prisiekusiuoju advokatu Šiauliuose. Nuo 1909 m. Šiauliuose prisiekusiojo advokato padėjėju dirbo P. Bugailiškis. Pasak Šiaulių burmistro J. Sondeckio, „dar platesnis darbo laukas atsirado, kai 1909 m. P. Bugailiškis apsigyveno Šiauliuose ir pradėjo advokatauti. Čia, rodos, nebuvo tokio visuomeninio užmojo, prie kurio P. Bugailiškis nebūtų daugiau ar mažiau savo pirštų prikišęs.“ Kurį laiką iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios privatiniais advokatais Šiauliuose dirbo Vaclovas Biržiška (1884-1956), K. Šalkauskis (1885-1960), L.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Advokatūra po nepriklausomybės atkūrimo
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Šiaulių advokatai dirbo juridinėje konsultacijoje, vėliau advokatų kontoroje. Lietuvos advokatų tarybos nutarimais 1995 m. ir vėliau Šiauliuose įsisteigė atskiri advokatų biurai ir kontoros. Šiuo metu Šiauliuose veikia 57 advokatų kontoros, advokato praktika užsiima 79 advokatai.
Svarbiausi advokato profesijos aspektai
Advokato profesija yra atsakinga ir reikalaujanti nuolatinio tobulėjimo. Advokatas turi būti išsilavinęs, profesionalus ir nuolat keliantis savo kvalifikaciją. Taip pat svarbu atiduoti visas savo jėgas, žinias ir patirtį, kad pateisintum garbingą advokato vardą. Iškili Šiaulių teisininkė Gražbylė Venclauskaitė apie advokato profesiją kalbėjo: „Advokatas niekada neturi prarasti vilties ir nepasiduoti kovodamas už žmogų, gindamas jo teises ir laisves. Jis turi daryti viską, kad žmogus būtų apgintas, išsaugotas ir sugrąžintas jo geras vardas. Advokato profesija - kilniausia profesija teisingumo kelyje. Ja turi didžiuotis kiekvienas tos profesijos atstovas. Kartu tai labai atsakinga profesija, negalima į ją žiūrėti lengvabūdiškai, atmestinai.“
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
tags: #teisininkas #1965 #gimimo #data