Šiame straipsnyje nagrinėsime teatro atsiradimo ir raidos Lietuvoje istoriją, pradedant XIX a. pabaigos mėgėjiškais vakarais ir baigiant profesionalių teatrų įsikūrimu. Atskleisime, kas motyvavo kūrėjus, kokie iššūkiai jiems teko ir kaip teatras tapo svarbia Lietuvos kultūros dalimi.
Kūrybos motyvacija šiandieniniame teatre
Šiandienos teatre iškyla klausimas, kas motyvuoja teatrus ir atskirus menininkus siekti daugiau nei tik užpildyti repertuarą ir pasirūpinti teatro gyvavimu. Kūrybinės paskatos, pasipriešinimas laiko iššūkiams ir vertybių linijos teatre tampa svarbiais aspektais, liudijančiais teatro gyvybingumą.
Nagrinėjant pastarojo meto meninius reiškinius ir kalbinant kūrėjus, galima apčiuopti demarkacinę vertybių liniją Lietuvos teatre.Iš 2008-2009 metų sezono dramos teatro premjerų galima išskirti Gintaro Varno atnaujintą spektaklį „Nusiaubta šalis Vilnius“ ir Eimunto Nekrošiaus „Idiotą“. Abu spektakliai skirtingi, kaip ir jų kūrėjai, tačiau juos sieja utopinės idėjos, konfrontuojančios su laiku. Šie spektakliai taip pat yra „iškritę“ iš esamojo teatro laiko. Žiūrėti ilgą teatro vaidinimą, reikalaujantį maksimalios koncentracijos ir noro gilintis į sudėtingas personažų likimų kolizijas, yra išties sunkus darbas. Abu šiuos spektaklius galima pavadinti šiandien reto kūrybinio donkichotiškumo pavyzdžiais. Jų pralaimėjimas kovoje su dabarties „vėjo malūnais“ motyvuoja kūrėjo profesijos vertę.
Laikai keičiasi, o dvasia nėra atspari pagundoms, ir ateina metas suvokti, kad „vyšnių sodas“ parduotas ir su tuo susitaikius - gyventi toliau. Šis „reikia gyventi“ šiandien išreiškia dažno ankstesnės idealistų kartos menininko poziciją. Todėl iš esmės nėra didelio skirtumo tarp to, kaip kūrybą suvokia dabar „tiesiog vaidinti“ į sceną išeinanti E. Gabrėnaitė, amžinas „išeivis“ režisierius Jonas Jurašas, besijaučiantis ir namie kaip „žmogus niekieno žemėje“, ir Panevėžio dramos teatre visą gyvenimą dirbęs vienas mūsų periferijos teatro šviesulių aktorius Albinas Keleris. Visi jie, savo rankomis kūrę „anų laikų“ legendas, dabar kantriai ieško savo vietos pasikeitusiame teatro gyvenime. Bendraujant su šiais žmonėmis didžiausią nuostabą kelia tai, kad laikas nesunaikino jų kūrybinio idealizmo. Norisi tikėti, kad jį išsaugoti pavyks ir jaunesniajam jų kolegai aktoriui Rolandui Kazlui, patiriančiam kitokius naujojo laiko išbandymus.
Liberalioje demokratinėje visuomenėje visų jos grupių interesai vienodai gerbiami, ypač jei jie susiję su veikla, vykdoma už mokesčių mokėtojų pinigus. Tačiau kritiniame diskurse tokios hierarchijos niekada nepavyks išvengti, nes kritika (jei ji, žinoma, nešališka) visais laikais gina estetines vertybes, kurios iš esmės nėra demokratiškos. Priespaudos laikais kūrybines motyvacijas veikė etinė menininko pozicija kalbėti apie laisvę nelaisvoje visuomenėje. Laisvos rinkos ir atviros visuomenės sąlygomis, kai rinkodaros mechanizmai lemia produkto vertę, o idėjos „sklando ore“ ir dreifuoja iš vienos šalies į kitą be sienų, kūrybine motyvacija tampa siekis atverti publikai kažką nauja ir ją nustebinti bet kokia kaina.
Taip pat skaitykite: Scenos menų įvairovė
Pirmieji teatro reiškiniai ir profesionalaus teatro užuomazgos
Pasak Balio Sruogos, mūsų teatro šaknų reikėtų ieškoti XIX-XX a. sandūroje, kai Vilniuje, Rygoje, Peterburge atsirado pirmieji teatro reiškiniai - lietuviškų vakarų teatras. Nuo 1904 m. tie teatro vakarai pasklinda ir Lietuvoje. Spektaklių organizatoriai ir režisieriai buvo studentai ar šiaip inteligentai, šį tą matę rusų ir lenkų teatruose ar juose vaidinę. Iš tų lietuviškų vakarų Peterburge 1918 m. radosi Juozo Vaičkaus Skrajojantis teatras, kurio aktorių branduoliu rėmėsi pirmasis Dramos vaidyklos spektaklis Kaune.
Profesionalaus teatro užuomazgų pasirodė 1919 m. Kaune ir Vilniuje. Į pastarąjį iš Peterburgo dirbti atvažiavo Kanstantas Glinskis, tačiau lenkų okupacija nutraukė kuriamąjį darbą, ir režisierius atvyko į Kauną. Tuo metu Kaune profesionalų teatrą organizavo Maskvoje aktoriumi ir režisieriaus padėjėju dirbęs Antanas Sutkus.
Režisierius, Kauno dramos 90-mečiui parašęs pjesę apie tarpukario Kauno gyvenimą, priminė: įrašus apie sąsajas su teatru turėjo net pirmieji atkurtos Lietuvos valstybės asmenys. „Antanas Smetona, Kazys Grinius, Mykolas Sleževičius buvo puikūs aktoriai, vaidinę mėgėjų scenose. Anot žinomo kūrėjo, M.Sleževičius 1911-aisiais Vilniuje taip puikiai pastatė Julijaus Slovackio „Mindaugą", kad jo režisūra nebuvo pralenkta ir po 20 metų.
Kauno dramos teatro gimimas
Tikriausiai tik nedaugelis žino, kuris Kauno pastatas yra Dramos teatro lopšys. „Anuomet „Joninės" buvo suvaidintos buvusiuose rusų Miesto teatro rūmuose - dabar čia veikia Kauno muzikinis teatras, o į dabartines patalpas Dramos teatras išsikėlė tik 1959 m. Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos vaidykla su Operos vaidykla įsikūrė viename pastate 1920-aisiais.
„Kauniečiai anuomet mieste vaikščiojo mediniais šaligatviais ir važinėjo konke. Skurdžiai atrodė ir besikuriančio teatro dekoracijos, aktorių garderobas, - pasakojo G.Padegimas. - Tai iliustruoja vienas įvykis: aktorių Juozą Stanulį, kuris iš konkės išlipo vilkėdamas skolintais spektakliui kailiniais, užsipuolė vienas kaunietis, reikalaudamas atiduoti jo brolio kailinius.
Taip pat skaitykite: Lėlių teatras vaikams
G.Padegimas papasakojo vieną aktorių santykius iliustruojantį epizodą iš premjerinio „Joninių" spektaklio. Pagrindinį vaidmenį Peterburge pastatytame šiame spektaklyje atlikusi jauna ir graži aktorė Kaune šio vaidmens negavo, tačiau per spektaklio pertrauką ant visų fojė buvusių sofų ir kėdžių žiūrovai pamatė, kokia nuostabi buvo ta aktorė, atlikdama pagrindinį šios pjesės vaidmenį Peterburge.
„Tik įsiklausykite - teatras Lietuvoje atsirado anksčiau už universitetą! (Reorganizavus iki tol Kaune veikusius Aukštuosius kursus, Vytauto Didžiojo universitetas įkurtas 1922 m. - red. past.). Juk tai byloja apie gilų teatrinį sambrūzdį mūsų visuomenėje", - tvirtino G.Padegimas.
Kaunietė Skirmunda Merčaitytė-Jankauskienė vieno pirmųjų lietuviško profesionalaus teatro suflerių dukra. Anuomet teatras be suflerio buvo neįsivaizduojamas, nes trupėje nuolat buvo aktorių, kurie niekaip nesugebėdavo išmokti viso teksto. Į teatrą S.Merčaitis atėjo 1923 m. iš Juozo Vaičkaus dramos studijos, kurioje mokėsi ne tik aktorystės, bet ir vaidino. „Neatsimenu, kaip ir kodėl tėvas tapo sufleriu spektaklyje „Du keliu". Sufleravo jis iš specialios būdelės po scenos grindimis", - anot pašnekovės, aktorius Alfonsas Radzevičius savo prisiminimų knygoje jos tėvą vadina dideliu aktorių draugu, simpatingu žmogumi, kuris nemėgo pilkų, bespalvių aktorių, negerbė pasipūtėlių.
Štai iš aktoriaus A.Radzevičiaus prisiminimų paaiškėja, kad dėl lėšų stygiaus Dramos teatro spektaklius apipavidalindavo ne scenografai, o dekoracijų cecho vadovas dailininkas J.Gregorauskas. Režisieriai kartais patys komponuodavo scenines konstrukcijas, kurdavo eskizus, skolindavosi iš privilegijuoto Operos teatro visa, ką galėjo. Pavyzdžiui, 1925 m. Operos teatro dviem premjeroms valdžia skyrė daugiau nei 63 tūkst. litų, o Dramos teatro aštuonių mėnesių premjeroms - 24 tūkst.
K.Glinskis iš teatralų išsiskyrė natūralia grakščia eigastimi, santūrumu, džentelmeniškumu. Visa, ką jis darė, buvo žavu. K.Glinskis dėstė 1924 m. įsteigtoje Valstybės teatro Vaidybos mokyklos pirmajame kurse. Paskaitos vykdavo teatro Vyriausybinės ložės fojė. Čia jis mokė būsimus aktorius vaikščioti, sėdėti, klupti, griūti, juoktis ir kitų dalykų. Nevengė pašaipių pastabų, saldžiarūgščio humoro. Paskaitose nebuvo jokių improvizacijų, o tik konkrečios užduotys. Kartą liepė mokiniams atkimšti nesamą šampano butelį. Tai buvo neįveikiama užduotis nė karto rankose šampano butelio nelaikiusiems būsimiems aktoriams. Tuomet K.Glinskis atnešė butelį ir liepė jį atkimšti. Leido ir taures pripildyti.
Taip pat skaitykite: Vystymosi skatinimas vaikų darželyje
Vilniaus universiteto teatro istorija
Vilniaus universiteto dramos teatras gimė kartu su Vilniaus universitetu ir nuo to laiko tapo neatsiejama jo dalimi. 1570 m. viename iš universiteto kiemų pastatytas pirmasis studentiškas spektaklis, S. Tucci „Hercules“ tapo ne tik Vilniaus universiteto, bet ir Lietuvos teatro pradžia.
Ryškų pėdsaką VU teatro istorijoje paliko režisierius Vladas Limantas, atgaivinęs senąsias tradicijas ir paskelbdamas naująjį VU Kiemo teatro etapą. Tuo metu kurdamas VU teatre, V. Limantas subūrė nemažą entuziastingų režisierių grupę. Kartu su juo ilgą laiką produktyviai dirbo L.Ciunis, N. Kurklietytė, A.Čepaitytė, R.Venckus, G.Kličius, G.Aukštikalnis ir kt. Daugiau nei du dešimtmečius VU kiemuose, salėse, koridoriuose kunkuliavo intensyvus, šurmulingas ir įvairiapusis teatrinis gyvenimas, kartais persikeldamas į kitas istorines vietas, pvz., Trakų pilį.
1990 m. Marija Misiūnaitė pasuko teatro vairą link subtiliai niuansuoto psichologinio teatrališkumo, siekdama sceninių elementų darnos. 1990 metais Rimantas Venckus, siekdamas pratęsti ilgametes dramaturgija grindžiamo VU teatro tradicijas, inicijavo alternatyvios kamerinės dramos trupės įsteigimą. Ši trupė net 15 metų veikė L. Stuokos-Gucevičiaus kiemelyje esančiame nedideliame rūsyje - iš čia kilo jos pavadinimas „Minimum“. Nuo 2005 Vilniaus universiteto dramos teatras dirba teatro salėje. 2021 m. Vilniaus universiteto dramos teatras pradėjo naują etapą su režisiere, Felicija Feifere.
Vilniaus universiteto veikloje dalyvavo žinomi Lietuvos žmonės, tokie kaip Juozas Erlickas, Dalia Michelevičiūtė, Vanda Juknaitė, Marijus Žiedas ir kt.
Telšių teatro istorija: nuo "Kanklių" iki Žemaitės teatro
Teatras Telšiuose jau turi šimto metų tradicijas. 1907 -ųjų metų Parcinkulės atlaidai Telšiuose sutapo su teatro gimimu. Viso šio renginio organizatorius ir režisierius buvo P. Vaseris, studijavęs Kijevo medicinos fakultete ir kartu lankęs dramos teatro studijas. Šio darbo imtis atostogaujantį studentą paprašė miesto burmistras F. Taigi, 1907 -ųjų rugpjūčio antrąją tuščiose kareivinėse ant Masčio pakrančių po Parcinkulės atlaidų susirinkę žmonės išvydo dvi lietuviškas komedijas: „Žilė galvon - velnias uodegon“ ir „Velnias spąstuose“.
Po metų, 1908-ųjų rugpjūčio antrąją, Žemaitijos sostinėje įvyko antrasis spektaklių vakaras. Ugniagesių stoginėje tie patys scenos mylėtojai suvaidino dvi komedijas: „Trys mylimos“, „Valsčiaus sūdas“. Nuo šio antrojo spektaklių vakaro prasidėjo aktyvi „Kanklių“ draugijos veikla, nors įregistruota ji buvo tik 1916 metais. Jos ir Garbės pirmininkas buvo vienas iš aktorių ir, tikriausiai, antrojo spektaklių vakaro režisierius F. Milevičius. „Kanklės“ turėjo nuolatinę dramos sekciją, kurioje buvo susibūrę gabesnieji vaidintojai. Kadangi tinkamų teatrui pastatų draugija neturėjo, repetavo Mikalausko (matyt, vieno iš „Kanklėms“ priklausiusių narių) namuose, netoli skverelio, Kalno gatvėje. Vienas iš labiau įsidėmėtinų tų metų spektaklių yra 1910 metais suvaidintas spektaklis „Svieto lygintojas Blinda“. Šį spektaklį režisavo F. Milevičius.
1912 metais F. Milevičius suorganizavo lėšų rinkimą teatro rūmų statybai. Buvo įsteigtas „Žemaitės teatro rūmų Telšiuose statymo komitetas“. Kai lėšos buvo beveik surinktos, politinė situacija Lietuvoje nebuvo palanki kilniems planams įvykdyti. Kritus vokiškųjų „ostrublių“ vertei, komitetas, iškeitęs surinktus pinigus į 500 litų, likvidavosi. Pinigai buvo perduoti „Kanklių“ draugijai.
„Kanklių „ draugijos teatralų vaidinimai per du dešimtmečius sulaukė rimtesnio žiūrovo - inteligentijos. Tai leidžia manyti, kad draugijos globojamas dramos būrelis buvo aukštesnio meninio lygio nei klojimų teatrai. Kitaip ir negalėjo būti, juk jame vaidino daugelis miestelio šviesuolių. Po „Kanklių“ draugijos uždarymo teatro mėgėjai neišsiskirstė ir toliau buvo statomi spektakliai.
Žemaičių dramos teatras (1940-1949)
1940-1949 metais Telšiuose veikė profesionalus Žemaičių dramos teatras. Iki šiol dar nėra visiškai aišku, kas buvo teatro įkūrėjas ir nuo kada šis teatras pradėjo veikti. Vieni tvirtina, kad teatro įkūrėjas buvo dailininkas P. Gintalas ir kraštotyrininkas Pr. Genys, kiti - jog tai buvo P. Gintalas ir poetas Butkų Juzė. Matyt, prie profesionalaus teatro kūrimo buvo prisidėję visi trys. Buvę kanklininkai sudarė profesionalaus teatro branduolį. Apie 1942 metus į teatrą dirbti buvo kviestas J. Miltinis. Šį pasiūlymą jis priėmė, tačiau dėl nežinomų priežasčių neatvyko.
Dailininkas A. Kišonas prisimena, kad 1945 metų rudenį, besimokydamas Telšių pedagoginėje mokykloje, gavo dekoratoriaus darbą Žemaičių dramos teatre, kurio direktoriumi buvo Gerulaitis, o dailininku dirbo Č. Kontrimas. A. Kišonas prisimena, jog tai buvo labai sunkus laikotarpis ir teatre, ir jo gyvenime: piešti tekdavo ne tik dekoracijas spektakliams, bet ir plakatus, šūkius teatrui bei kitiems užsakovams, kurių įsakymus direktorius buvo priverstas vykdyti. Matyt, nelengva buvo dirbti teatro direktoriumi anais sunkiais permainų laikais: per devynerius Žemaičių dramos teatro gyvenimo metus į šias pareigas buvo paskirti net septyni asmenys: Butkų Juzė, S. Sidabras, B. Mačerauskas, Gerulaitis, R.Juknevičius, J.Lesis, A.Liaugaudas. Pastovaus režisieriaus taip pat nebuvo. Gal kiek ilgiau dirbo N. Bernotas ir R.Juknevičius, o kiti - B.Lukošius, M. Mikuta, A. Rachlevičius, J. Dabar jau nebeįmanoma atsekti, kokius spektaklius jie režisavo.
Yra žinoma, kad Žemaičių dramos teatre buvo pastatytos šios pjesės: K. Binkio „Atžalynas“ (rež. N. Bernotas), P. Vaičiūno „Naujieji žmonės“, Jakobsono „Gyvenimas citadelėje“, Čukovskio „Jūsų liūtas“, Gogolio „Vedybos“, Žemaitės „Petras Kurmelis“, „Trys mylimos“ (rež. N. Bernotas), Švarco „Sniego karalienė“, B. Dauguviečio „Žaldokynė“, „Reisų klausimas“, „Žaismingas nuotykis“, „Nerami senatvė“, „Nevisuomet katinui užgavienės“, „Vėjas iš pietų“, „Taip ir bus“, „Augintinė“, „Svetimos plunksnos“.
Teatras materialiu požiūriu gyveno gan gerai (bent jau neskurdo). Rekvizitorius J. Ribinskis prisimena: „Teatre buvo visko. Visa tai turėjo saugoti, kad niekur nedingtų. Žemaičių dramos teatras gyvavo 9 metus. Visas turtas (pradedant šaukštais ir lėkštėm, baigiant spintoms ir durims) buvo išvežtas į Šiaulius. Liko tik tuščias pastatas, kelios nuotraukos ir teatre dirbusių žmonių atsiminimai.
#