Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėsime šventojo, gimusio 256 metais po Kristaus, biografiją, bei panagrinėsime šv. Mišių prasmę. Gilinsimės į tai, kas yra šv. Mišios, kokią reikšmę jos turi tikintiesiems ir kaip jos siejasi su krikščionišku tikėjimu. Aptarsime šv. Mišių kaip šventės, susirinkimo, atminimo, sąjungos ir aukos aspektus.
Šv. Mišios: Kas Tai?
Šventė
Šventė yra priešingybė kasdienybei. Ji simbolizuoja laisvę nuo vergovės, priverstinio darbo ir nuobodulio, pakylėjimą link aukštesnių vertybių. Tai, kas priklauso amžinybės laimės kategorijai, yra šventė. Šventė gimsta ją ruošiant. Jeigu namai nėra tvarkomi, šventė neranda tinkamos vietos. Jeigu niekas nėra organizuojama, rūpinamasi, perkama, ruošiama, nebus jokios šventės. Dalyvaudami Mišiose, mes jungiamės su visais krikščionimis, nepriklausomai nuo jų geografinės padėties.
Kartais žmonės skiria šv. Mišias į iškilmingas ir "menkesnes", tačiau iš tikrųjų nėra skirtingų Mišių. Yra ta pati Kristaus Auka. Jos tik gali skirtis tuo, kad yra giedotos, ar skaitytos, su pamokslu ir be jo, aukojant vyskupui ar paprastam kaimo klebonėliui. Tačiau visa tai nesumažina Mišių vertės Dievo akyse. Jei šv. Mišios yra šventė, vadinasi reikia ir šventiško drabužio, o ne vien nutrintų džinsų ir tų pačių kasdieniškų marškinių.
Susirinkimas
Žmonės renkasi draugėn įvairiomis progomis, bet susirinkimo struktūra dažniausiai išlieka tokia pati. Vadovaujantis pradeda susibūrimą, pasveikina susirinkusius. Perskaitomas praėjusio susirinkimo protokolas, nutarimai, pažvelgiama, kas pasiekta, kas įgyvendinta, ko trūksta. Vadovaujantis pataria, ko reiktų kitam kartui ir paskelbia naują programą. Prasideda diskusija ir svarstymai. Pirmas asmuo skaito savo pranešimą ir komisijos pasiūlymus. Prieinama išvada. Po to svarstomas sekantis pasiūlymas. Trečias. Šios principinės taisyklės tinka kokios nors organizacijos ar klubo susirinkimui, komercinei asociacijai, parlamentui. Šv. Mišios pagal savo forma yra susirinkimas, kuris švenčia Velykas. Bažnyčia graikiškai tariasi “ekklesia”, o tai reiškia “Dievo Tautos sušaukimas”. Todėl schema yra panaši į tradicinius susirinkimus.
Antroje šv. Mišių dalyje - Aukos liturgijoje, tarsi dalyvauja du asmenys, kurie sudaro sutartį. Žodžio liturgijoje tarsi yra svarstomi ir diskutuojami pagrindiniai sutarties punktai. Atnašavimo metu jau yra tarsi pasikeičiama dovanomis. Žmogus atneša duoną ir vyną, ženklus mūsų valios sutikimo vienytis. Dievas atsakydamas mums savo meilę, atiduoda mums brangiausią savo Dovaną - savo Sūnų. Ir tuo būdu, “Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus” (Kol 2, 14). Dovanojimo momentas - Konsekracija. Vėliau džiaugsmingas šventės tęsinys - pokylis - šv. Komunija. Savo forma Bažnyčia yra susirinkimas.
Taip pat skaitykite: Šventųjų Globėjų Svarba
Atminimas
“Tai darykite mano atminimui”, skamba ausyse paskutiniai Konsekracijos žodžiai. Praeities negalima ištrinti, jei yra žmonių, kurie ją prisimena. Praeitis miršta, kada miršta paskutinis, kuris žinojo tą praeitį. Mes gi nebūsime tie, kurie laidos Kristų. Todėl Kristus nori, kad Jo Aukos prisiminimas liktų nuolatos gyvas mūsų širdyse, kad mes galėtume Jį dažnai priimti į savo sielą. Tačiau Mišios nėra vien “saldžių migdolų” prisiminimas. Šis prisiminimas apjuosia Jėzaus paskutinius žodžius, primena tą didžiojo Ketvirtadienio vakarą su Kristumi, atgamina atmintyje išdavimo ir Petro išsižadėjimo akimirkas ir mokinių pasitraukimą.
Kad galėtume suprasti šv. Mišių atminimą, turime, visų pirma, pereiti Senojo Testamento mokyklą, kurioje praeities prisiminimas turi prasmę ir šiandien. Tada Dievas davė savo nurodymus, vesdamas Tautą iš Egipto nelaisvės. Būdavo aukojamas avinėlis, kurio krauju pažymėti namų slenksčiai bylojo, jog čia gyvena tie, kurie klausosi Viešpaties žodžių. Todėl Mišios nėra kokių senų protėvių relikvijų iškėlimas į dienos šviesą, kad jas galėtų pamatyti šių dienų vaikai, bet tai yra prisiminimas tos Viešpaties meilės, kuria Jis mus myli čia ir dabar, hic et nunc.
Sąjunga
Visas Senasis Testamentas yra nužymėtas pasakojimais, primenančiais Dievo ir žmonių sąjungą. Šv. Mišios nėra vien tik malda, tik tylus žmogaus susitikimas su Dievu. Jos yra sutarties atnaujinimas. Kiekvieną kartą, kai jos vyksta, yra tarsi iš naujo tiesiamas tiltas tarp Dievo ir žmogaus. Ir kas dalyvauja Mišiose, nėra žmogus vienišas, prarastas žmogus, bet jis yra suradęs Dievą ir Viešpats yra su juo. Šv. Mišios yra kažkas panašaus kaip santuoka: du tampa vienu kūnu. Santuokoje kuriama nauja žmogiška šeima, o Mišiose kuriama dieviškoji šeima.
Negalime užmiršti Pradžios knygoje minimos Dievo sutarties su Nojumi. Ženklas dieviškos sąjungos - vaivorykštė, yra ne kas kita, kaip Dievo garbė, kuri nušviečia visą kūriniją. Mišių metu mes atnešame Dievui Jo kūrinijos dovanas. Todėl ši triguba Senojo Testamento sąjunga yra esama Kristaus aukoje. Didįjį Ketvirtadienį kalbama apie “sąjungos kraują”. Senasis Testamentas užsibaigia Eucharistijoje.
Auka
Puikią teologinę aukos prasmę yra atskleidęs pop. Pijus 12 savo enciklikoje Mediator Dei (1947 m.). Auka, savęs pačių paaukojimas Dievui ar žmonėms turi du lygmenis: norą aukotis ir patį atlikimą. Pažvelkime į kankinystę. Priešingai, kas yra pasiruošęs ryžtingu apsisprendimu pasiaukojimui, dar neatėjus kančios minutei, jau turi savyje dvasinį įnašą aukai.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Pritaikant Kristui visa tai , reikštų, jog visas mūsų viešpaties gyvenimas buvo viena vienintelė, visada nauja oblatio. Jo įžengimas į šį pasaulį buvo palydėtas pasiaukojimo maldos: “Štai, aš ateinu… įvykdyti Tavo, o Dieve, valios” (Žyd.10, 7; plg. Ps 40, 8-9). Jis trokšta būti pakrikštytas kančios krikštu, ir laukia kada tai įvyks.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija