Sutrikusio Elgesio Vaikai: Priežastys, Požymiai Ir Pagalbos Būdai

Daugelis šeimų vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu susiduria su probleminiu vaikų elgesiu. Liaudies išmintis sako: „Maži vaikai - maži vargai“. Tačiau vaikams augant, iššūkių daugėja. Tai natūralu, nes asmenybės brendimui ir identiteto formavimuisi reikalingas ieškojimų kelias. Šis kelias neretai būna vingiuotas, jame dažnai klumpama ir klystama, kažkas prarandama ir iš naujo atrandama. Vienoks ar kitoks vaikų bei paauglių elgesys turi savas priežastis, todėl tik jas supratus, vaikų auginimas nebus našta, o taps natūraliu problemų sprendimo būdų ieškojimu.

Šiame straipsnyje aptarsime vaikų elgesio problemų priežastis, apžvelgsime autizmo spektro sutrikimus (ASS), aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS), prieštaraujančio nepaklusnumo sindromą, jų požymius bei galimus pagalbos būdus.

Vaikų Elgesio Problemos: Bendras Žvilgsnis

Su vaikų elgesio problemomis susiduria ir auginantys biologinius vaikus tėvai, ir budintys globotojai, globėjai (rūpintojai) bei įtėviai. Aptarsime specifines vaikų, augančių ne biologinėse šeimose, elgesio problemų priežastis. Daugelis sutrikusio elgesio vaikų biologinėse šeimose yra patyrę nepriežiūrą, tai yra ilgalaikį jų fizinių ir psichinių poreikių netenkinimą: nesirūpinimą vaiko mityba, apranga, saugumu, sveikata, socialinių įgūdžių formavimu ir kt.

Labai dažnai į globėjų ar įtėvių šeimas patekę vaikai yra patyrę vienokį ar kitokį smurtą: fizinį, seksualinį ar psichologinį. Todėl neturėtų būti keista, jei šie vaikai turi žemą savivertę, jaučia įtampą, daug ko bijo, nepasitiki ar yra priešiški kone visai juos supančiai aplinkai. Viena opiausių problemų, kodėl vaikai paimami iš šeimų, yra netinkami šeimos elgesio įpročiai: alkoholio bei psichotropinių medžiagų vartojimas, suaugusiesiems būdingas seksualinis aktyvumas, kriminaliniai veiksmai. Tokiose šeimose augantys vaikai dažnai neįsivaizduoja kitokio gyvenimo, todėl, atsidūrę globėjų ar įtėvių namuose, sunkiau prisitaiko prie namų taisyklių.

Gyvenimas vaikų globos institucijoje taip pat daro įtaką vaikų bei paauglių elgesiui. Jie negali prisirišti prie vieno ar kito suaugusio asmens, kadangi darbuotojai dažnai keičiasi. Vaikai priešinasi griežtoms taisyklėms, nuolat rungtyniauja, nes savo statuso išlaikymui reikalinga nuolatinė kova. Čia gyvenantys vaikai ir paaugliai neįgyja tiek socialinių įgūdžių, kiek augantys šeimose. Dažnai nešioja savyje stigmą: „Esu vaiknaminis“. Visa tai - patirtos vaikų netektys, jų žaizdos. Į globėjų ar įtėvių šeimas patekę vaikai yra daug ką praradę, jų kūnuose ir sielose yra ne viena žaizda. Vaiko ar paauglio priešiškumas, agresija, galbūt „nenormalus“ dėmesio siekimas ir kitoks elgesys - tik ledkalnio viršūnė. Didysis ledkalnis - to elgesio priežastys - slypi po vandeniu. Mes jo nematome iki tol, kol „nepaneriame“ gilyn link tokio elgesio priežasčių bei ištakų. Tik išdrįsę „panerti“, pamatysime, kokio dydžio ir formos yra tas ledkalnis - mums nepriimtino vaiko elgesio priežastys.

Taip pat skaitykite: Sutrikusio intelekto žmonių globa Kretingoje

Elgesio Samprata Ir Normos

Tinkamas elgesys yra apibrėžtas žmogiškosiomis vertybėmis bei suformuotomis visuomenės taisyklėmis. Vaikas yra visuomenės narys ir naudodamasis savo teisėmis privalo laikytis nustatytų elgesio normų, LR Konstitucijos, kitų įstatymų, teisės aktų nuostatų, privalo gerbti kitų žmonių teises. Viena iš šiuolaikinio ugdymo paradigmų yra ugdymas kaip ugdytinio vidinių galių skatinimas ir plėtojimas. Elgesys formuojasi mokantis, jį galima įvertinti ir valdyti tam tikrais metodais (biheivioristinės psichologijos atstovų požiūris), be to, kiekvienas individas turi turėti atsakomybę už savo paties išsimokslinimą (humanistinės krypties pedagogų nuostata). Vaikas turi teisę į mokslą, kuris ugdytų jo bendrą kultūrinį išprusimą, intelektą, sugebėjimus, pažiūras, dorovinę bei socialinę atsakomybę, sudarytų sąlygas asmenybės vystymuisi. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija pripažįsta vaiko teisę reikšti savo nuomonę per kūrybą ar kitais pasirinktais būdais. Todėl yra aktualu kalbėti apie galimybes ugdyti mokinių gebėjimus kontroliuoti atitinkamai savo elgesį.

Savireguliacija Kaip Tinkamo Elgesio Pagrindas

Apie savireguliaciją nemažai yra kalbėję užsienio autoriai, nors psichologiniu aspektu ji imta tyrinėti palyginti neseniai. Pirmąsias savireguliacijos teorijas moksliškai pagrindė socialine-kognityvine paradigma A. Bandura (1986), W. Michel (1996) ir kiti. Šis laikas humanistinės bei egzistencinės krypties atstovų požiūris, jog individas galintis prisiimti atsakomybę už savo veiklą, įsilieja į savireguliacijos paradigmą. Apie šią sistemą, kibernetinę savireguliaciją, yra kalbėję J. B. Vancouver (2000), W. Powers (1973), C. S. Carver (1986), E. T. Higgins (1996) ir kiti. Europoje vienas iš psichologų, vokietis J. Kuhl (2000), pateikė dinaminės savireguliacijos sampratą. Šiuo nemažai dėmesio skirta elgesio savireguliacijos praktiniam pritaikymui psichologijos bei pedagogikos srityse. Pavyzdžiui, Amerikoje savireguliacijos programas taikė T. Coates, C. Thoresen (1979). Lietuvoje asmenybės pakitusio, sutrikusio elgesio problemos nagrinėtos A. Šio (1998), A. Vilkelienės (2003), D. Nasvytienės (2005) ir kt.. R. Kirliauskienė (2005) nagrinėjo muzikos mokytojo savireguliaciją, apie sportininkų savireguliaciją ir savikontrolę yra kalbėję R. Milinauskas, V. Milinauskienė (2004) ir kt.. Šiomis dienomis psichomedicinos srityje vis dažniau siekiama taikyti kognityvinę ir elgesio terapiją, esant kai kuriems susirgimams ar sutrikimams atvejams. Terapijos metu ugdant savistabą, savitvardą, lavinant savivertę siekiama sustiprinti individo savikontrolę.

Psichinės savireguliacijos apibrėžimas

Psichinė savireguliacija (self-regulation) - tai „tikslingas individo savo paties aktyvumo reguliavimas“. Mokslinėje literatūroje randama a šis sąvokų, kurios žymi elgesio reguliavimą: „savęs valdymas“, „savikontrolė“, „elgesio reguliavimas“, „problemos sprendimas“. M. Šiau kartais gali būti vartojamos kaip sinonimai. Šios situacijos, nuo veiklos aplinkybių. G. Butkienė ir A. Kepalaitė (1996) nurodo, jog kiekvienas žmogus turi įgimtą saviraidos ritmą. Tai leidžia numanyti, kad kiekvienas individualiai gali išreikšti savo norus, mintis, jausmus. V. Šiomis stiliaus savybėmis, kurios nurodo viss savireguliacijos sistemos process funkcionavimą ir tampa reguliacinėmis individualiomis savybėmis (pvz.: savarankiškumu, patikimumu, iniciatyva ir k.t.). Savireguliaciją D. P. Hallahan, J. M. Kauffman (2003) apibrėžia kaip individo gebėjimą reguliuoti savo elgesį (strategijų taikymas sprendžiant problemas) ir tai siejama su metapažinimu. „Metapažinimas - tai žmogaus suvokimas, kokis strategijas reikia norint atlikti užduotį ir gebėjimas naudoti savireguliacijos mechanizmus (planuoti veiksmus, vertinti atliekamos veiklos efektyvumą ir t.t.)“ (2003, p. 137). Ten pat pateikiamas pavyzdys. Žmogus norėdamas įsiminti daug žodžių, juos tylomis kartoja. Šią strategiją. N. L. Gage, D. C. Berliner mums pateikia, jog žinios apie savo pažinimo sistemą yra metapažinimas (1994, p. 205). Be to metapažinimo įgūdžiai yra savikontrolės įgūdžiai, kurie formuojasi mokantis. Metapažinimas - mintys apie tai, ką mes žinome ir tai, kaip mes reguliuojame mokymąsi. Moksliniais tyrimais yra įrodyta, jog trūkstant metapažinimo įgūdžių iškyla sunkumai mokantis ar sprendžiant vienas ar kitas problemas. Išmokstama mokytis, vienaip ar kitaip elgtis tik tuomet, kai sugebama naudotis pažinimo strategijomis. Daugelį reikia išmokyti kaip suvokti probemą, vadovauti savo veiksmams, elgesiui, išmokyti savireguliacijos. „Savireguliacija (self-regulation) - savo elgesio, veiksms siekimas, kontroliavimas ir koregavimas, keitimas pagal keliamus sau tikslus“ (Gage, Berliner, 1994, p. 595).

1. Savo veiksmų stebėjimas, t.y. stebėdami elgesį analizuojame jį kiekybės ir kokybės, originalumo ir kitais aspektais. Iš R. D. Nelson (1977); S. Rosenbaum (1979) ir kiti psichologų tyrimų paaiškėjo, kad vien tik galvojimas apie savo elgesį, gali pakeisti jį, koreguoti veiksmus.
2. Savo atliktų veiksmų vertinimas, t. y. įvertiname juos pagal tai, kaip jie atitinka asmeninius kriterijus.
3. Savo veiksmų suplanavimas. Mokantis savikontrolės vienas iš stipriausių veiksnių yra savęs skatinimas, pavyzdžiui, už padarytą neįdomią užduotį skirti sau valandėlę įdomios veiklos ir pan..

Nuo individo vidinių galių, išorinių sąlygų priklauso elgesio pobūdis socialinėje aplinkoje. Individas tinkamai stebėdamas savo veiksmus, juos tikslingai suplanavęs, bei įvertinęs įgyja aukštesnę savivertę. Psichologijos žodyne teigiama, jog pasitikėjimas savimi yra žmogaus jutimas, supratimas, kad jis yra pajėgus atlikti tuos uždavinius, kurie jam iškelti gyvenime ir kuriuos jis pats sau iškelia (1993, p. 110). Individas, gebėdamas teisingai save vertinti tam tikroje gyvenimo situacijoje pagal realias galimybes, pasitiki savimi. Nepasitikėdamas savimi žmogus nuvertina savo galimybes. Jis nepasitiki savimi, visada prastesnės nuomonės apie save negu iš tikrųjų, jam būdingas nerimas. Tokia jo vidinė nuostata įtakoja pasyvumo atsiradimą, pvz. R. Kirliauskienė (2005, p. 16) pateikia tokį savęs vertinimo modelį. Nepakankamai save vertinanti asmenybė išgyvena neigiamus jausmus. Jausiasi nejaukiai, nes iš anksto yra nusistatę, kad yra neigiamai vertinami. Nepasitikėjimas savimi bei pernelyg gera nuomonė apie save individui kelia jausmus, kurie nulemia netinkamus veiksmus santykiuose su kitais žmonėmis. Jei padėsime mokiniams pažinti savo teigiamybes ir silpnybes, išmokysime pasirinkti realius tisklus, suplanuoti, kaip juos pasiekti, o po to įvertinti savo darbą, padėsime mokiniams valdyti savo elgesį. Šis suvokimo modelius. Individas elgesiu tikrinasi savo stebėjimą ir savikontrolę orentuodamasi į elgesio siocialinį tinkamumą. Elgesį galima tikrinti verbaliniais ir ne verbaliniais įgūdžiais. Savo elgesio tikrinimas apima suvokimą, kaip aplinkiniai reaguoja į elgesio kitimą. Subjekto galimybėms, savęs vertinimas turi įtakos požiūriui į savo laimėjimus bei savo elgesio reguliavimui. Individas pradeda save vertinti neteisingai, kai jo poreikiai neatitinka jo galimybių. Tada žmogaus elgesys tampa neadekvatus, atsiranda emociniai protrūkiai.

Savireguliacijos sutrikimai ir jų įtaka elgesiui

Asmenybei ugdymo arba jos vystymosi korekciniai veiklai aktualu yra psichologiniai-pedagoginiai pakitusio elgesio aspektai. Norėdami aiškiau apibrėžti savireguliaciją, turime atkreipti dėmesį į pastaruoju metu naudojamą tokią elgesio ir emocijų psichosocialinę sutrikimų klasifikaciją pagal A. Opozicinis neklusnumas (dažnas pyktis, neigimas, kerštingumas). Elgesio sutrikimai (bėgimas iš pamokų ir pan.). Agresyvumas. Psichiniai sutrikimai. Tikai. Narkomanija. Kiti elgesio ir emocijų sutrikimai (2004, p. 114). Aptarsime pirmąjį, pagal duotąją sutrikimų sistemą, pakitusio elgesio sutrikimą, ir sieksime pateikti kaip įsisavinęs savireguliacijos įgūdžius teatro užsiėmimuose vaikas geba keisti atitinkamai savo elgesį, t.y. apžvelgsime tai, ką galėtume pakoreguoti teatriniu ugdymu. Pagal pateiktą psichosocialinę elgesio ir emocijų sutrikimų klafisifikaciją pastebime, jog savireguliacijos sutrikimai tai vissų pirma dėmesio sutrikimai. Dėmesys - psichikos organo sugebėjimas, kuris lemia visus žmogaus laimėjimus, bei parengties būsena, kai padėtis sunki, neįprasta ir re…

Taip pat skaitykite: Sutrikusio intelekto žmonių globa Kėdainiuose

Netinkamas Vaikų Elgesys Ir Jo Priežastys

Šiandieninėje visuomenėje aktuali problema yra netinkamas vaikų elgesys ir jo įveikimo būdai. Didžiausią įtaką elgesiui turi artimiausia aplinka - šeima. Šeimoje vaikas įgyja savo pirmąją patirtį, darželyje kiti vertina jo elgesį, jis sužino, kaip reikia elgtis, kaip užtikrinti grupėje padėtį, kokių pozicijų reikia laikytis. Aplinkiniai žmonės iš vaiko laukia tam tikro elgesio, stebi, kaip jis atliks savo vaidmenį. Vieni vaikai padeda, dalijasi, atsiprašo, paglosto, kiti skriaudžia vienas kitą, stumdosi, atiminėja daiktus, negražiai kalba. Taigi vienos savybės vaikų remiamos, giriamos, kitos - peikiamos, neigiamos. Pirmiausia labai svarbu laiku atpažinti, įvertinti ir bandyti įveikti vaiko trikdančias elgesio problemas.

Vaikų netinkamo elgesio priežastys darželyje

Jei vaiko elgesys yra neįprastas ir skiriasi nuo kitų to paties amžiaus vaikų elgesio arba nuo paties vaiko ankstesnio elgesio, permainos atsirado staiga arba lėtai, tai gali reikšti, kad vaikui gali reikėti pagalbos. Netinkamas elgesys dažnai yra gilesnes problemas rodantis simptomas. Jis atsiranda, kai vaikas patiria stresą, kai jam pernelyg sunku įveikti iškilusius sunkumus. Dažnai matoma problema yra elgesys, nematoma - emocijos. Eksternalizuoti sutrikimai - jiems būdingas į išorę nukreiptas sutrikęs elgesys, toks kaip agresyvumas, impulsyvumas, hiperaktyvumas ir kt. Vaiko agresyvumas darželyje gali būti didelis iššūkis tiek tėvams, tiek pedagogams. Daugelis vaikų kartais elgiasi agresyviai - jie gali muštis, stumdyti kitus ar net kandžiotis. Svarbu suprasti šio elgesio priežastis ir rasti būdus, kaip padėti vaikui valdyti savo emocijas.

Vaiko agresyvumas gali kilti dėl įvairių priežasčių:

• Emocijų valdymo sunkumai: maži vaikai dar tik mokosi tinkamai išreikšti pyktį.
• Frustracija ir stresas: nauja aplinka, per didelis triukšmas ar socialiniai iššūkiai gali sukelti agresiją.
• Dėmesio siekimas: jei vaikas nesulaukia pakankamai dėmesio, jis gali elgtis netinkamai, kad jį gautų.
• Imitacija: vaikai dažnai mokosi stebėdami suaugusiuosius ar kitus vaikus.
• Poreikis apsiginti: jei vaikas jaučiasi nesaugus, jis gali naudoti agresiją kaip būdą apsisaugoti.

Kaip padėti vaikui valdyti agresiją?

• Išlikite ramūs ir nuoseklūs. Kai vaikas elgiasi agresyviai, svarbu nešaukti ir nebausti jo griežtai.
• Padėkite vaikui suprasti ir įvardyti savo emocijas. Pavyzdžiui, galite sakyti: „Atrodo, kad esi piktas. Gal norėtum pasakyti, kas tave supykdė?”
• Skatinkite pozityvų elgesį. Pastebėkite ir pagirkite vaiką už gerą elgesį. Tai gali padėti jam suprasti, kad jis gali gauti dėmesį ne tik elgdamasis agresyviai.
• Nustatykite aiškias ribas. Vaikui reikia aiškiai suprasti, kas yra priimtina, o kas ne. Pavyzdžiui: „Negalima mušti kitų vaikų. Jei esi piktas, gali pasakyti žodžiais.“
• Ieškokite agresijos priežasčių. Jei vaikas dažnai elgiasi agresyviai, bandykite suprasti, kas jį sukelia. Ar jis jaučiasi pavargęs? Ar turi problemų bendraudamas su kitais vaikais?

Jei agresyvus elgesys nesikeičia, svarbu bendradarbiauti su darželio personalu - jie gali padėti stebėti situaciją ir pasiūlyti sprendimus. Kalbėkitės apie tai, kaip elgtis, jei vaikas agresyviai reaguoja į tam tikras situacijas. Vaiko agresyvus elgesys nėra neišsprendžiama problema. Svarbiausia - kantrybė, supratingumas ir nuoseklus auklėjimas. Skatinkite vaiką tinkamai išreikšti savo jausmus, nustatykite aiškias ribas ir bendradarbiaukite su darželio pedagogais. Laiku suteikta pagalba padės vaikui išmokti tinkamai valdyti savo emocijas.

Kitos priežastys, įtakojančios netinkamą elgesį

Priežastys yra kompleksinės: turi reikšmės genetiniai faktoriai, temperamentas, šeimos santykiai, socialinė aplinka. Nerimastingesni yra vaikai, kurių iš prigimties yra žemas reaktyvumo slenkstis, vaikas dėl nervų sistemos ypatumų yra lengvai sujaudinamas, jautrus. Vaikai gali tiesiog išmokti nerimauti stebėdami ir kopijuodami savo tėvų reakcijas. Sulaukus 3-5 metų formuojasi vaiko įsimenamasis-aš, o pagrindiniai nerimo sutrikimų veiksniai yra menkas savo vertės pojūtis ir kritikos baimė. Medicininės procedūros (dantų taisymas, kraujo tyrimas, vaistų leidimas ir kt.).

Taip pat skaitykite: „Vilties“ bendrijos veikla

Pagalbos metodai

• Vaikas skatinamas kalbėti apie savo nerimą ir baimes.
• Modeliuojamos situacijos, kuriose vaikas stebi, kaip kiti elgiasi ramiai.
• Kognityviniai pagalbos metodai, pvz., sisteminis nujautrinimas - vaikas mokomas atsipalaiduoti, o tada baimę keliantis objektas po truputį artinamas.
• Savikontrolės pratybos, kurios susideda iš relaksacijos, savęs stiprinimo ir vaizduotės ugdymo.
• Naudingas vaiko fizinio aktyvumo skatinimas, kuris dažnai padeda pagerinti nuotaiką.
• Nuolat vaikus informuokite - svarbu vaikams pranešti apie tai, kas vyksta šeimoje ir kas, tikėtina, įvyks.

Elgesio sutrikimai būdingi 4-16 proc. berniukų ir 1,2-9 proc. mergaičių. Didžiausias sutrikimo pikas yra apie septynioliktuosius metus, vėliau paplitimas mažėja. Paprastai pirmosios elgesio problemos stebimos jau nuo trejų metų amžiaus ir išlieka bei stiprėja viso gyvenimo bėgyje.

Veiksniai, įtakojantys elgesio sutrikimus

• Fizinis smurtas prieš vaiką. Vaikai, kurie buvo skriaudžiami tėvų, patys dažniau yra agresyvūs.
• Agresyvaus elgesio modeliavimas. Vaikai gali imituoti agresyvų elgesį, kurį jie mato aplinkoje.
• Tėvų auklėjimo nenuoseklumas: nepakankama priežiūra, nuoseklios disciplinos stoka. Vaikai tarsi nepatiria neigiamų pasekmių dėl netinkamo elgesio, taigi jis pastiprinamas.
• Suvokimo klaidos - prieštaringi stimulai interpretuojami kaip agresyvūs. Elgdamiesi agresyviai vaikai vis daugiau agresijos susilaukia iš aplinkos ir taip tarsi patvirtina savo nuostatą, kad kiti žmonės yra agresyvūs. Didėja ir agresija, ir atstūmimas.
• Sutrikusi moralinių normų raida. Vaikai dažnai nesuvokia, jog jų elgesys yra žalingas, netinkamą elgesį suvokia kaip patrauklų ir naudingą geram įvaizdžiui.
• Draugų įtaka - bendravimas su netinkamo elgesio draugais didina paties vaiko netinkamo elgesio tikimybę. Bendraamžių atstūmimas dažnai sukelia agresiją.

Kaip padėti vaikams, turintiems elgesio sutrikimų?

• Padėti vaikui susiprasti savo jausmuose, suvokti savo emocijas.
• Sukurti vaikui tok…

Autizmo Spektro Sutrikimai (ASS)

Elgesio sutrikimai vaikams gali pasireikšti įvairiais būdais, o ankstyva diagnostika ir pagalba yra labai svarbūs. Autizmas yra įvairiapusis vystymosi sutrikimas, kuriam būdingi sunkumai pasireiškiantys trijose veiklos srityse: socialinės sąveikos, verbalinės ir neverbalinės komunikacijos bei elgesio. Autizmo bruožų turintys asmenys „kitaip“ suvokia aplinką.

Autizmo Požymiai

Pirmuosius šio sutrikimo požymius galima pastebėti dar vaikystėje, o mažyliui augant simptomai ryškėja, tampa sunkesni. Mokslininkai ir gydytojai sukūrė „raudonų vėliavėlių“ sistemą. Tai požymiai, kurie būdingi autizmu sergantiems vaikams:

• 6 mėn. ir vyresnio amžiaus nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos
• 9 mėn. ir vyresnio amžiaus neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška
• 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba
• 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.)
• 16 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako nė vieno žodžio
• 24 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako dviejų prasmingų žodžių junginio (neįskaitant mėgdžiojimo ar kartojimo)

Neverta nerimauti, jeigu vaikui pasireiškia vos vienas kitas autizmui priskiriamas bruožas. Sakoma, kad autistinių bruožų turi kiekvienas žmogus. Autizmo sutrikimas pasireiškia kaip šių požymių visuma, kuri ženkliai paveikia komunikacinius ir socialinius vaiko įgūdžius trijose srityse:

Socialinės sąveikos sutrikimas

Aiškus ir į akis krintantis sutrikusio abipusio bendravimo požymis, vaiko nesidomėjimas savo bendraamžiais, kitais vaikais arba nemokėjimas su jais žaisti, bendrauti, palaikyti ilgesnį kontaktą.

Komunikacijos sutrikimas

Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai dažnai nesuvokia neverbalinės komunikacijos, nežodinių ženklų (kūno kalbos, veido išraiškos), kuriais yra perduodama žinia, jog kitas asmuo norėtų užmegzti tam tikrą ryšį arba norėtų jo išvengti. Autistiški vaikai supranta viską tiesiogiai, jie neturi intuicijos, ir dažniausiai „nesuvokia“ jiems siunčiamos žinios bei patys negeba jos pasiųsti kitiems.

Ypatingas veiklos bei interesų nelankstumas

Nemažai žmonių turi pavienių autizmo bruožų. Kai kuriais atvejais jų tiek daug, kad atsiranda Aspergerio sindromas. Tokiems žmonėms būdingi tam tikri socialinės sąveikos ypatumai. Socialinio kontakto sunkumai jiems kyla ne dėl nenoro bendrauti. Problema kyla iš to, kad tokie asmenys nesupranta ir nesugeba naudoti taisyklių, kurios reguliuoja socialinį bendravimą.

Tokiems žmonėms sunku suprasti pokalbio taisykles, pokalbio metu jiems būdingas vienpusiškas kalbėjimas, pertraukinėjimas, minimalus dalyvavimas, sudėtinga pradėti ar pabaigti bendravimą, pakeisti pokalbio temą. Dažnas bruožas - kalbėjimas „sukauptomis“ frazėmis ar frazėmis pasiskolintomis iš kitų asmenų ar situacijų.

Nors Aspergerio sindromą turintys asmenys gali teisingai apibūdinti kitų žmonių ketinimus, emocijas, tačiau jie negali šios informacijos spontaniškai naudingai panaudoti, t.y. jie neturi jutimo, kaip prisiderinti prie kitų. Spontaniškos adaptacijos stoka yra susijusi su perdėtu pasitikėjimu formaliomis taisyklėmis. Šie asmenys taip pat patiria sunkumų su emocijų raiška, dažnai vidinis jausmas neatitinka išorinės jo išraiškos. Suirzimas, pyktis, atsiribojimas nuo kitų atsiranda iš niekur ir gali pasireikšti netikėtai. Be to, šiems asmenims sudėtinga išreikšti meilę ir prisirišimą taip, kaip tikisi kiti.

Daugelis Aspergerio sindromą tyrinėjančių mokslininkų jį vertina ne tik kaip būseną, sukeliančią tam tikrus apribojimus, bet ir suteikiančią galimybes, kurios kaip tik ir susijusios su jų mąstymo bei emociniais ypatumais. Neįprastas jų požiūris priklauso nuo tendencijos pasirinkti, nuo ko pradėti loginę grandinę. Kartais tai atrodo neadekvatu, tačiau neretai gali suteikti naują požiūrio kampą.

Prioritetus tokie asmenys teikia problemos išsprendimui, o ne kitų asmenų socialinių ar emocinių poreikių patenkinimui.

Autizmo Priežastys Ir Diagnostika

Autizmo priežastys iki pat šių dienų yra ne iki galo žinomos. Autizmo sutrikimo formavimuisi neabejotinai turi įtakos daugelis faktorių: genų ir biologinės aplinkos įtaka prieš, per ir po gimimo gali neigiamai daryti įtaką smegenų vystymuisi ir sukelti autizmo sutrikimus.

Šiuo metu nėra vieno medicininio tyrimo ar metodo, kuris galėtų nustatyti autizmo spektro sutrikimą (ASS) vaikui ar suaugusiajam asmeniu. Dažniausiai, specialistų komanda nustato šį sutrikimą vadovaudamasi keliais metodais: vaiko stebėjimu, užsiėmimais, kurių metu vertinamas vaiko elgesys, ir standartizuotais testais (klausimynais).

Paprastai tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys pirmi pastebi kitokį vaiko elgesį ir pradeda įtarti, kad kažkas yra ne taip. Pakalbėkite apie iškilusius sunkumus ar vaiko „keistumus“ su Jūsų šeimos gydytoju ir prašykite siuntimo pas neurologą.

Pagalba Autizmo Spektro Sutrikimų Turintiems Asmenims

Pagalba autizmo spektro sutrikimų turintiems asmenims yra tokia pat įvairi, kaip ir autizmas. Kiekvienu atveju terapijos taikymas yra individualus ir reikalaujantis išsamaus vaiko raidos sutrikimų, poreikių bei gebėjimų pažinimo. Specialistai sutaria vienu klausimu - kuo anksčiau bus pradėtas tikslingas darbas sutrikimų korekcijos srityje, tuo geresnių individualių rezultatų bus pasiekta.

Suaugę, Aspergerio sindromą turintys asmenys, gali dalyvauti ir psichoterapiniame procese. Autistiškų vaikų ugdymas yra labai intensyvus procesas, apimantis tiek specialistų, tiek visų šeimos narių ar net draugų darbą su vaiku. Kai kurios terapijų rūšys gali būti taikomos namuose (apmokius tėvus ar vedamos specialistų), o kitos reikalauja specialios erdvės. Neretai intervencijos papildo viena kitą, tad dažnas yra ir intervencijų derinimas.

Tomui Eicher-Lorkai oficialiai diagnozuotas Aspergerio sindromas, vienas iš autizmo spekttro sutrikimų. Jis tikina - diagnozė netrukdo jam išvysti visas gyvenimo spalvas, siekti savo asmeninių ar profesinių tikslų.

tags: #sutrikusio #elgesio #vaikai