Kiekvienais metais laukiu "Kino pavasario". Nes kiek teko matyti čia filmų - ar taip nuskildavo, ar dar kokie monai, nebuvo tokio, kuris intelektualiai ar emocionaliai nesuerzintų vis dar gyvo nervo, nekeltų aibės klausimų, nesujudintų vidinių srovių.
Šiandien pasidalinsiu įspūdžiais apie šešis filmus, vengdama rekomendacijų, bet norėdama pasidalinti patirtimi.
"Ką žmonės pasakys" - kultūrų susidūrimas ir identiteto paieškos
Pirmas filmas, kurį pamačiau - Iram Haq "Ką žmonės pasakys". Šis filmas programoje priskirtas "Metų atradimams". Aprašymas iš pradžių šiek tiek apgavo, nes tikėjausi lengvumo ir "laimingos pabaigos".
Šešiolikmetė Niša, pakistanietė, jaučianti save "laisva europiete", kenčia nuo tradicijų besilaikančių tėvų ir giminaičių spaudimo. Ji prievarta išsiunčiama į "perauklėjimo stovyklą" - Pakistaną. Nors filmo aprašymas nuteikia viltingai, teigdamas, kad Niša pamažu susipažįsta su tėvų kultūra, iš tiesų ji dar kartą yra tos kultūros atstumiama.
Filmas liečia daug gilesnius klodus: kultūrų sandūrą, tradicijų ir papročių konfliktą. Europoje paaugliai tradiciškai "maištauja", o Pakistane - klusniai vykdo tėvų lūkesčius. Nišai ši Prokrusto lova per maža, ir ji sumoka didelę kainą.
Taip pat skaitykite: Kaip gauti socialinę paramą
Buvimas tarp dviejų pasaulių filme atskleidžiamas įtaigiai. Nišai rūpi jos šeima, ji gina ją prieš vaiko teisių apsaugos tarnybą, jaučia kaltę dėl nuviltų lūkesčių. Tačiau ji pyksta, maištauja, ieško plyšio pabėgti iš narvelio. Tai filmas apie jaunos moters brandą, apie žiaurius ir skausmingus pasirinkimus. Niša laužo tradiciją, pasirenka laisvę, emancipaciją, saviraišką ir palieka savo šeimą. Neatšaukiamai.
Tai filmas apie prigimtį, apie kūno ir dvasios poreikius, kurių nenumaldo net konservatyvi erdvė. Tai filmas apie moters nelaisvę, apie jos sampratos ir vaidmens primetimą, apie žeminimą ir primestą bejėgystę - linkint tik gero. Apie siaubingą lyčių nelygybę (Nišos brolis galės studijuoti mediciną, o herojė turės ištekėti už tėvų parinkto jaunikio) ir lyčių lygybę tuo pat metu. Niša ir jos pusbrolis yra priklausomi nuo tėvų valios, vaikinas išsižada ryšių su ja, nes "bus taip, kaip tėvai pasakys".
Tai filmas apie išsigimusią korumpuotą tradiciją (stiprus policininkų motyvas), apie vaikų ir tėvų santykius, žiaurumą ir apgaulę. Motina sako, kad Niša "verčiau nebūtų gimusi", nes kaimynai nesisveikina ir giminės nebekviečia į vestuves. Tačiau ryškesnė filme tėvo ir dukters santykio linija. Nusivylimas toks didelis, kad tėvas siūlo dukrai šokti nuo olos, nes jis neištveria gėdos. Bręsta ne tik Niša, bet ir jos tėvas - tyliai, skausmingai. Tai filmas apie mokėjimą paleisti.
"Baugi mama" - moters kūrybinės saviraiškos paieškos
Jaunos režisierės Anos Urušadzės pirmas ilgametražis filmas "Baugi mama" įtrauktas į "Europos debiutų" konkursinę programą. Tai daugiasluoksnis debiutas, pasižymintis juoduoju humoru, siurrealizmu, beprotybe, alogiškumu, pasąmone ir simboliais.
Pagrindinė veikėja - penkiasdešimtmetė Manana, žmona, trijų vaikų mama ir kūrėja. Filmas kelia dilemą, kaip suderinti kitų lūkesčius ir šeimines pareigas su asmeniniais poreikiais ir rašymu. Kaip ir "Ką žmonės pasakys", šis filmas kalba apie buvimą moterimi, siekiančia karjeros ir esančia menininke.
Taip pat skaitykite: Globos ir rūpybos apžvalga Vilkaviškyje
Truputį erzina stereotipinis moters rašytojos vaizdinys (dėl kūrybinio šėlo ji kiek "apleidusi" išvaizdą ir kūno poreikius), bet jis filme pateisinamas. Filmas atskleidžia artimiausios aplinkos nesupratimą - vyras mėgina manipuliuoti ir valdyti Mananą, kritikuoja dėl išvaizdos ir kūrybos. Tai filmas apie moters jėgą ir vyro mėginimą tą jėgą suvaldyti, apie archetipų ir šešėlinės pusės užvaldymą - itin reikšmingas herojės sapnas, tapatinimasis su žiauria ir pavojinga filipiniečių dievybe Manananggal.
Filmas nagrinėja vaikystės traumas, santykius su tėvu (finalinis epizodas!), tikėjimą ir pasitikėjimą, kūrybos inspiracijas, tikrovės ir fikcijos santykį, kūrybos legitimumą - kiek galiu sau leisti kūryboje būti itin asmeniška, jei tai gali skaudinti kitus žmones.
"Įkvėpimas" - kūrybos kaina ir moralės ribos
Jei jau prakalbome apie moteris rašytojas, tai reikia pakalbėti ir apie vyrus rašytojus. O kaip kalbėsi neminėdamas "Įkvėpimo" - "Festivalių favoritams" priskirto Manuelio Martíno Cuencos filmo. Čia daug humoro ir daug prasmės. Iš pradžių juokinga, paskui - karčiai juokinga.
Alvaras, dirbantis advokatų kontoroje, svajoja parašyti genialų kūrinį. Jo buvusi žmona - pripažinta kūrėja, parašiusi bestselerį. Filmo ašis - Alvaro pastangos parašyti genialų kūrinį bet kokia kaina: manipuliuojant žmonėmis, naudojantis jais, meluojant, simuliuojant, režisuojant situacijas.
Tai filmas apie konkurenciją, apie išdavystes. Filme kalbama, kaip toli gali nueiti žmogus, norėdamas įgyvendinti savo karščiausią troškimą. Kas leidžiama kūrėjui - ar tas pats, kas Jupiteriui? Įtaigūs ne tik Alvaro, bet ir jį supančių veikėjų paveikslai, jų vienatvė, patiklumas ir už jo slypintis gudrumas. Dar labiau nei filme "Baugi mama" - apie tikrovės ir fikcijos santykį kūryboje, apie tai, kas yra literatūra. Filmo pabaiga - lyg ir moralizuojanti, bet gera. Alvaras ir kalėjime - Alvaras, situacijų režisierius, mažas savo pasaulio dievas.
Taip pat skaitykite: Ukrainiečių Gidas Lietuvoje
"Kaniba" - perversijos ir psichikos užkaboriai
Bene daugiausia prieštarų gali sulaukti "Kaniba" - Vérénos Paravel ir Lucieno Castaing-Tayloro dokumentinis filmas, taip pat "Festivalių favoritas". Gali sulaukti prieštarų dėl skandalingos temos - fiksuojamas japono Issei Sagawos, kuris 1981 m. Paryžiuje nužudė ir suvalgė savo kurso draugę, ir jo brolio gyvenimas.
Filmas reikalauja didelės kantrybės - skausmingai lėtas, meditatyvus, su daugybe stambaus plano. Tačiau tai vertas meditacijos filmas, padarytas nebanaliai, užgriebiantis giliai. Žiūrėdama prisiminiau Merso ištarą: "Visi sveiki žmonės daugiau ar mažiau trokšta mirties tų, kuriuos myli."
Pradžia nuspėjama - citatos iš Biblijos apie ragaujamą Dievo kūną ir kraują. Archetipiška. Mėginimas tyrinėti perversijas, psichikos užkaborius - įdomu tyrinėti Sagawos pieštą mangą. Filmas apie eros ir thanatos ryšį, apie geismą, frustraciją, peraugančią į destrukciją. Brolio žalojimasis nuo trejų metų, Disneyaus pasaulis, minkšti žaislai ir jo "atsvara" - skausmo pasaulis. Brolių meilė ir konkurencija. Seksualios slaugės su fetišistine apranga, pasakojančios, kad vaidino zombį, fantazijos apie valgomus žmones. Jų koreliacija su filmo tikrove.
"Terapija" - empatija ir traumų išveikimas
"Terapija" - "Kritikų pasirinkimas", dokumentika, režisuota Gethino Aldouso ir Jairuso McLeary. Apie intensyvią keturių dienų terapiją, vykstančią Kalifornijos kalėjime, kur susitinka nusikaltėliai ir žmonės iš "laisvojo pasaulio".
Buvo įdomu stebėti šios grupinės terapijos vyksmą - atvertis, sunkumus, rituališkumą, palaikymą, konfrontaciją, lūžius, abejones. Filmas skatina empatiją, plečia ribas ir kalba apie traumas, jų padarinius, išveikimą. Suabejojau tokiais greitais lūžiais ir pagerėjimais. Ne, čia nebuvo "rožinių drambliukų", buvo ir sunkio, nežinojimo, pykčio. Bet man, kaip lankiusiai terapiją, abejonių sukėlė greiti lūžiai - per keturias dienas.
Kaip bebūtų - mąsčiau apie vyriškumą, pasirinkimus ir kitus dalykus. Ir atsitiko man kažkoks velnias - pajutau solidarumą, bendrystę su dalimi besiterapinusiųjų.
"Sūnaus globa" - skyrybos, smurtas ir nesaugus vaikas
Paskutinis filmas - Xavier Legrand’o "Sūnaus globa", priskirtas "Kritikų pasirinkimui". Skyrybos, tėvo nesusitaikymas, desperacija, psichologinis ir fizinis smurtas, auginama įtampa. Filmo siužetas "neypatingas".
Apsigaunu pačioje filmo pradžioje, manydama, kad gali būti kalti abu ir mama manipuliuoja - epizodas apie dvi advokatų ginamas tiesas, dvi tikrovės versijas. Temidė galiausiai nusiriša raištį. Nepaisant visų konotacijų ir prasmių, šis filmas mane labiausiai veikė emociškai. Kaip išsiskyrusių tėvų dukterį, kaip nesaugų vaiką, kuris kažkada bijojo dėl mamos, o kartą ir dėl savo gyvybės. Labai pajutau tą vaiką, kuris puikiai vaidino, kuris visomis išgalėmis gina mamą. Skauda žiūrėti.
Režisierius teigia norėjęs kurti ne socialinę dramą, bet politinį, karinį ar net siaubo filmą. Karai išorėje ir mūsų viduje.
Abu tėvai kovoja dėl nepilnamečio sūnaus globos. Miriam yra pasiruošusi padaryti bet ką, kad nei jai, nei sūnui Žiuljenui nebereikėtų susidurti su Antuanu, vaiko tėvu. Vyras teisme įrodo esąs rūpestingas, todėl teismo nuosprendžiu vaiko globa atitenka abiem tėvams. Draskomas konflikto Žiuljenas rizikuos savo saugumu, kad apsaugotų tai, kas likę iš šeimos.
Režisierius neblaško žiūrovų muzika, įdomesniais rakursais ar spalvomis, pašalinėmis istorijomis. Susitelkiama tik į veikėjus, kurie nevienmačiai, išplėtoti ir itin vienas nuo kito priklausomi. Tai sustiprina realistinį filmo pobūdį, tačiau nepaverčia jo buitiniu. Labiau - nemalonia kasdienybe, kurią galima įtarti esant kažkur netoli mūsų. Filmas lėtas, bet neištemptas. Greičiausiai, tiesiog taupus - trunkantis pusantros valandos, per kurias režisierius spėja pristatyti sudėtingą temą, įdomius veikėjus, o filmo pabaigoje juostą paversti trileriu su puikiai išlaikyta įtampa.