Šiame straipsnyje apžvelgsime istoriją, kaip katinas tapo Jurgos Ivanauskaitės atminimo simboliu Vilniuje, jo sukūrimo aplinkybes, meninę vertę ir prasmę. Taip pat aptarsime, kaip katinai apskritai atsiduria žmonių gyvenimuose ir kokią vietą jie užima mūsų kultūroje.
Katino kelionė į Jurgos Ivanauskaitės skverą
Pirmadienį iš Kelmės rajono Pašiaušės kaimo į Vilnių, Aguonų gatvės skverą, pavadintą žinomos rašytojos, dailininkės Jurgos Ivanauskaitės vardu, išvažiavo katinas. Didelis, akmeninis, kurtas talentingos skulptorės, Nacionalinės premijos laureatės Ksenijos Jaroševaitės čia pat, Pašiaušėje.
Kai 2008 lapkričio 20 dieną Vilniuje, Aguonų gatvėje, buvo atidarytas Jurgos atminimui skirtas skveras, tuometinis miesto meras Juozas Imbrasas ten apgyvendino nedidelį medinį katinuką. Priešais skverą esančiame name nuo 1997 metų gyveno ir kūrė rašytoja. Skvere nutarta pastatyti katino skulptūrą. Neatsitiktinai - J. Ivanauskaitė labai mėgo katinus, paskutiniais gyvenimo metais turėjo katiną, vardu Lūšis, kuris jai tapo ypač brangus gulint ligos patale.
Ksenijos Jaroševaitės kūrinys: ne paminklas, o skulptūra Jurgos erdvei
Akmeninis katinas, sukurtas iš Pašiaušės apylinkėse rasto akmens, sveria apie 8 tonas.
Skulptūros autorė Ksenija Jaroševaitė teigia, kad katinas - ne paminklas, o skulptūra Jurgos erdvei. Paminklas - antkapis, stovintis ant Jurgos kapo angelas, kurį sukūrė Stanislovas Kuzma.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Menininkė teigia, kad jai labiausiai patiko idėja, kad Jurgos skvere reikia ne balvono, ne paminklo, o paprasčiausio katino. Vienas malonumas kurti, kai nereikia kažko labai solidaus daryti.
Darbo procesas ir iššūkiai
Dirbome nuo 2008 metų liepos pabaigos iki dabar. Techninis darbas - šlifuoti, skaldyti - yra pats smagiausias, nors ir trunka ilgiausiai. O kai reikia užbaigti, nebe taip malonu. Svarbiausias etapas yra sugalvoti, ką kursi.
Šlifuojant katiną, abrazyvas skilo - suplėšė pirštą ir sulaužė kaulą.
Autorės santykis su Jurga Ivanauskaite
Su Jurga mokėmės tame pačiame Dailės institute. Jurga dvylika metų už mane jaunesnė, aš apie ją žinojau iš nuogirdų, sekiau jos kūrybą, bet nepasakyčiau, kad esu didelė jos kūrybos gerbėja. Aš Jurgą gerbiau už tai, kad ji buvo pilietiška moteris. Ji tiesiog sudegė. Jurga jai duotą gyvenimą atkarpą labai garbingai nukeliavo. Mes viena kitai „labas“ nesame pasakę, nors žinojome viena kitą.
Kai Jurga šventė kažkurį iš savo jubiliejų, jos mama iš manęs įsigijo ir Jurgai padovanojo angelo skulptūrą. Štai ir visos sąsajos. Tiesa, abi su Jurga tais pačiais 2005 metais gavome Nacionalines premijas. Tik Jurga pati jau nebegalėjo jos atsiimti, atsiėmė mama.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Kodėl būtent katinas?
Jurga labai mėgo kates. Kai lankiausi jos bute, ten pamačiau pilna visokiausių katinų iš viso pasaulio. Jurga augino katę Lūšį, didžiulę, kuri po Jurgos mirties persikėlė gyventi pas Jurgos mamą. Man pasakė, kad norėtų Jurgai sukurti katiną, galbūt katinų angelą.
Ksenija teigia, kad jai patinka katinų charakteris, kad jie nepavaldūs žmogui. Žmogus tik įsivaizduoja, kad gali katiną prisijaukinti, bet, tiesą sakant, katinai mus prisijaukina. Jie mus sugundo. Katinas ir yra tas valkata vilnietis, šiaulietis, kaimietis.
Kūryba Pašiaušėje
Mano vyras (skulptorius Vladas Urbanavičius - red. past.) yra kilęs iš Pašiaušės. Mes po instituto baigimo beveik visas vasaras čia leidžiame ir kuriame. Kitų dirbtuvių neturėjome.
Pašiaušėje yra sukurta keletas mano žinomesnių didelių darbų: Druskininkuose tokia bobutė, Šv. Pranciškaus skulptūra Bernardinų bažnyčioje. O visi mažesnieji nuo 1978 iki 1990 metų kurti tik Pašiaušėje.
Akmuo katinui
Akmuo gulėjo netoli ir trukdė kasti žvyrą karjere. Akmuo buvo beveik šešiolikos tonų, katinui liko apie pusę svorio. Tai - lietuviškas granitas. Labai daug instrumentų lūžo, nes akmuo kietas, kaip stiklas.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Kosminis ar žemiškas katinas?
Šis nieko bendro su kosmosu neturi, yra savas, paprastas, minkštas. Specialiai katino nepoliravau, nes blizgesys panaikina akmens esmę, pasidaro kaip plastmasinis. Yra darbų, kuriems tinka blizgesys, bet kailiniam gyviui nereikia blizgesio.
Katinas kaip atminimo įamžinimo forma
Jurgos draugai ir artimieji įkūrė jos atminimo įamžinimo fondą. Pirmasis fondo darbas ir buvo skveras, pavadintas Jurgos vardu.
2019 metais buvo minima Jurgos Ivanauskaitės 60-mečio gimimo diena. Simboliškai, būtent nuo tos vasaros buvo galima išgirsti, ką mums nori pasakyti rašytojai atminti kurta Ksenijos Jaroševaitės skulptūra „Katinas“.
Ši vieta, iki apsigyvenant čia „Katinui“, nebuvo pati patraukliausia. Čia įsikūrus Jurgos Ivanauskaitės mylimam personažui, skverelis tapo jaukiu ir traukiančiu pabūti ilgėliau. „Katino“ išraiška rodo, kad jo neišvarysi iš šio kiemo, jis čia šeimininkas. Laisvas, nuo nieko nepriklausomas, pats sau šeimininkas K. Jaroševaitės „Katinas“ nuo šiol galės praeiviams atskleisti savo filosofinį požiūrį. Jį išgirsti, sulaukdami skulptūros skambučio, galės visi nuskenavę specialų QR kodą, esantį prie skulptūros, arba įvedę į naršyklę nurodytą interneto adresą. Prakalbinamas „Katinas“ jau nuo 2009 metų įsikūręs Aguonų gatvėje, kur rašytoja J. Ivanauskaitė gyveno dešimt metų. Čia ji sukūrė daugumą svarbiausių savo kūrinių.
Katinai žmonių gyvenimuose: istorijos ir patirtys
Katinai dažnai tampa neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi, įnešdami į jį džiaugsmo, meilės ir net iššūkių. Štai keletas istorijų apie katinus, atsiradusius žmonių namuose:
- Kysa: Istorija prasidėjo nuo kurioziškos istorijos, kai mergina, norėjusi katino, gavo plakatą su katinu. Tai paskatino herojus susimąstyti apie augintinį. Kysa buvo rasta "15min.lt" portale, ieškanti namų. Ji atrodė suvargusi ir nekokios sveikatos, nes ilgą laiką badavo ir buvo užrakinta. Nepaisant alergijos ir ausų erkučių, Kysa tapo tikra rubuile - sveika ir laiminga.
- Meškis ir Tigrė: Meškį pamačiau kieme. Neįtikėtino dydžio anksčiau nematytas katinas sėdėjo po kaimynų mašina ir staugė. Šis garsus ir nuolatinis staugimas vertė žmones galvoti, kad jam kažkas negerai. Pakalbintas, jis išlįsdavo ir noriai ėjo prie žmonių. Tigrė atsirado vieną žiemą, vidury nakties. Atsibudau nuo veriančio katiniško klyksmo: pirmą mintis buvo, kad kažką kliudė mašina. Išėjau į balkoną ir pasižiūrėjau žemyn. Važiuojamąja kelio dalimi blaškėsi kailio kamuoliukas.
- Tigras: Tigras į namus atkeliavo pernai, liepos mėnesį iš VšĮ „Mindraja“. Pirmąją dieną naujuose namuose Tigras ieškojo tamsių, mums neprieinamų vietų, kur galėtų pasislėpti ir būti vienas. Jis buvo bailus, ramus katinėlis. Deja, tai tetruko tik vieną dieną… Jau antrąją dieną Tigras parodė savo charakterį - atsikėlusi ryte pagalvojau, kad vyksta Helouvyno vakarėlis, namai buvo „išpuošti“ tualetiniu popieriumi ir popieriniais rankšluosčiais.
Šios istorijos atskleidžia, kad katinai į mūsų gyvenimus ateina įvairiais būdais - per prieglaudas, gatves ar netikėtus atradimus kieme. Jie tampa šeimos nariais, draugais ir netgi įkvepimo šaltiniais.
Katinai mene ir kultūroje
Katinai jau nuo seno užima svarbią vietą mene ir kultūroje. Jie vaizduojami paveiksluose, skulptūrose, literatūroje ir kine. Katinai simbolizuoja įvairius dalykus - nepriklausomybę, paslaptingumą, eleganciją, o kartais ir blogą lemtį.
Jurgos Ivanauskaitės atveju, katinas Lūšis tapo ypač svarbus rašytojai gulint ligos patale. Tai rodo, kad katinai gali būti ne tik mieli augintiniai, bet ir paguodos bei paramos šaltiniai sunkiais gyvenimo momentais.
Penkiakojis katinas: gatvės meno fenomenas
Penkiakojis katinas - tai grafinis simbolis, katino profilis su penkiomis kojomis, dažniausiai naudojamas gatvės mene. Teigiama, kad šį simbolį sukūrė ir publikavo slapta organizacija „Cicada 3301“, kuri taip siekė rasti itin aukštų protinių gabumų žmones.
Penkiakojo katino reikšmė yra panaši į žmogaus dvasios polėkį kurti. Penkta koja nėra praktiška, bet yra intriguojanti. Autorius kelia klausimą, ar jį, atvirai rodantį savo sielą, gatvė priims, ar atmes.