Kūdikių namai - tai įstaigos, skirtos prižiūrėti ir globoti kūdikius bei mažus vaikus, kurie dėl įvairių priežasčių negali augti savo biologinėse šeimose. Šios įstaigos Lietuvoje turi ilgą ir sudėtingą istoriją, pradedant sovietmečiu, kai jos veikė kaip institucinės globos sistemos dalis, ir tęsiant iki šių dienų, kai vyksta intensyvios reformos, siekiant užtikrinti vaikams geresnes gyvenimo sąlygas ir galimybę augti šeimai artimoje aplinkoje.
Kūdikių namų steigimas ir veikla sovietmečiu
Sovietmečiu Lietuvoje buvo įsteigti šeši sutrikusio vystymosi kūdikių globos namai, išsidėstę skirtinguose regionų centruose: Vilniuje, Kaune, Giruliuose, Panevėžyje, Šiauliuose ir Alytuje. Šiose įstaigose augo tiek fizinę ar protinę negalią turintys, tiek sveiki, sutrikusio vystymosi kūdikiai iki 4-5 metų amžiaus.
Nors kūdikių namai pirmiausia buvo skirti paliktiems, atimtiems vaikams ar našlaičiams, jie neretai tapdavo ir laikinos globos vieta. Darželių sistema nebuvo pakankamai išplėtota, institucijų funkcijos buvo išskydusios, o vaikų priežiūrai ir auklėjimui buvo sureikšmintas sovietinės tėvynės autoritetas. Maždaug trečdalis iš Vilniaus kūdikių namų išvykstančių vaikų grįždavo atgal į savo biologinę šeimą.
Sovietiniam laikotarpiui įpusėjus, kūdikiai į globos įstaigas patekdavo nebe dėl karo ar represijų, o dėl kitusių moralės normų, įpročių, socialinės valstybės politikos ir šeimos struktūros. Dažniausiai kūdikių namų globotiniais tapdavo neįgalūs ir vienišų motinų vaikai, kuriems trūko socialinės pagalbos ir kuriuos nepalankiai vertino visuomenė bei patys tėvai.
Sovietinėje sistemoje, kuri orientavosi į institucinę globą ir aktyvų valstybės vaidmenį, kūdikių globos įstaigų padėtis iš esmės nesikeitė. Įstaigose tvarkytasi kaip sugebėta, atskaitomybė buvo formali, o tvarka išliko nepakitusi dešimtmečius. Nors perestrojkos metais buvo iniciatyvų steigti nedidelius šeimos tipo vaikų namus, kūdikių namų pertvarka Lietuvoje neįvyko.
Taip pat skaitykite: Vaikų psichologijos svarba
Vilniaus kūdikių namai Žolyno gatvėje: žvilgsnis į praeitį
Vilniaus kūdikių namai Žolyno gatvėje, perkelti 1966 m., įsikūrė atokioje, miškų apsuptoje vietoje. Dviejų aukštų pastate veikė siuvykla, virtuvė ir skalbykla. Tačiau patalpos buvo ankštos, o vaikų grupių kambariai neatitiko net sovietinių gyvenamojo ploto reikalavimų. Įstaigoje buvo 180 lovų, bet vaikų skaičius varijuodavo nuo 170 iki 230, todėl kūdikių namai buvo nuolat perpildyti.
1986 m. įstaiga buvo pertvarkyta į specialiuosius kūdikių namus vaikams su organiniais pakenkimais ir centrinės nervų sistemos sutrikimais.
Kasdienybėje trūko lovų, kėdžių, stalų, rūbų, indų, žaislų ir maisto. Nors finansavimo pakako, trūkstamų daiktų nebuvo galima įsigyti dėl riboto leidžiamo įsigyti daiktų kiekio ir griežtų nurodymų, iš kokių parduotuvių kūdikių namai gali pirkti prekes. Be to, personalas dažnai vogdavo.
1989 m. patikrinimo akte užfiksuoti trūkumai atskleidė siaubingą patalpų vaizdą: trupančios ir varvančios sienos, didelė nešvara, neplaunami tualetai, virtuvė, nešvarūs indai, neskalbta patalynė, tragiškas reikalingų daiktų trūkumas, maisto produktai sandėliuose suversti, surūdiję vamzdžiai, o kanalizuojamas vanduo dažnai paplūsdavo ant grindų. Švarą palaikyti trukdė ir valymo priemonių stygius.
Vilniaus kūdikių namų interjeras buvo skurdus. Ant sienų kabojo ideologiniai sienlaikraščiai, o trūko baldų, žaislų ir užuolaidų. Patalpose tvyrojo cheminių valymo priemonių, išmatų, maisto ir rūkalų kvapas, nes medicinos seserys ir auklėtojos nuolat rūkydavo.
Taip pat skaitykite: Pilvo dieglių priežastys
Personalo problemos ir požiūris į vaikus
Iki 1986 m. Vilniaus kūdikių namuose dirbęs ne ūkinės dalies personalas privalėjo turėti medicininį išsilavinimą. Vėliau medicinos seserys buvo pakeistos auklėtojomis, kurioms nebuvo taikomi jokie išsilavinimo reikalavimai. Po pertvarkos auklėtojoms teko atlikti auklėtojų, medicinos seserų ir sanitarių pareigas, todėl jų darbo krūvis padidėjo trigubai.
Nuolat trūko personalo, ypač jaunesniojo. Daug darbuotojų pasižymėjo nerūpestingumu, grubumu ir smurtavimu. Vaikai neretai būdavo sumušami, pasitaikydavo žiaurių atvejų, kai kūdikiai būdavo mušami lazda ar batu. Tokie veiksmai dažniausiai buvo grindžiami vaikų nepaklusnumu ir auklėtojų susierzinimu.
Archyvinė medžiaga rodo, kad darbui pasišventę darbuotojai sudarė mažumą. Kadangi trūko personalo, neretai buvo įdarbinamos vienišos motinos ir pensininkės, tarp kurių pasitaikydavo asmenų, linkusių į girtuokliavimą ir abejingumą vaikams. Taip pat pasitaikydavo darbuotojų, kurios pačios buvo atidavusios savo vaikus į kūdikių namus ar čia juos augindavo.
Dėl šių priežasčių budėjimų ir patikrų ataskaitose nuolat kartojosi pastebėjimai apie mušamus vaikus, praleidžiamą maitinimą, blogai rengiamus užsiėmimus, nevykdomas mankštas, vagiamus šaukštus ir vystyk¬lus, darbuotojų skalbiamus savo rūbus ir besimaudančius įstaigoje, neslaugomus sergančius vaikus ir kt. Darbuotojos skųsdavosi per dideliu krūviu ir per mažu atlyginimu, reikšdavo nepasitenkinimą dėl darbo su kūdikiais, kuriam medicinos mokyklos neruošia. Vilniaus kūdikių namuose vešėjo vagystės, o darbuotojos vogdavo bendradarbiaudamos ir viena kitą dangstydamos.
Kūdikių namų darbuotojų darbo sąlygos buvo sunkios ir beveik nesikeitė. Nuo autobusų stotelės iki kūdikių namų moterims tekdavo eiti pėsčiomis du kilometrus, todėl pasitaikydavo užpuolimų. Kartais darbuotojos pykdavosi ir tarpusavyje. Atskiras meniu personalui atsirado tik 1988 m., o iki tol jis valgydavo tą patį, ką ir vaikai - daugiausia pertrintą maistą. Iki 1989 m. kūdikių namų darbuotojoms nebuvo skirtas nė vienas butas, todėl jos dažnai turėdavo gyventi bendrabučio kambariuose po keturias, o tos, kurioms neužtekdavo vietų, gyveno kūdikių namų verandoje.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas: globos namų specifika
Be tiesioginio darbo su vaikais, darbuotojos turėjo lankyti įvairias profesines ir ideologines konferencijas bei paskaitas, dalyvauti šaškių turnyruose, rankdarbių parodose ar viešuose profesinės literatūros skaitymuose. Būdavo organizuojamos ekskursijos į kūdikių namus kitose sovietinėse respublikose, o socialistines darbo lenktynes laimėjusios auklėtojos gaudavo kelialapių į Maskvą ar poilsiui Palangoje.
Apleistumas, nuolatinės pravaikštos ir miegas darbo metu galėjo turėti skaudžių pasekmių, ypač neįgaliųjų grupėse, kur vaikams pasitaikydavo traukuliai, vėmimas ir dūsimas. Laiku nepastebėjus, tai galėdavo baigtis mirtimi.
Vertinant vaikų nepriežiūrą, matyti, kad vyravo požiūris, jog neįgaliems vaikams jau nebegalima niekuo padėti. Net ir vyriausieji gydytojai pabrėždavo, kad nėra daug vilčių, jog vaikai pateks ne į vaikų ar invalidų namus, o į šeimą, todėl svarbiausia juos išmokyti tiek, kad nepadarytų gėdos tose įstaigose, į kurias bus perkelti. Iš esmės vaikams padėti nebuvo siekiama. Mąstyta, kad neįgaliems vaikams padėti neįmanoma, o sveikieji niekam nerūpi.
Vaikų likimai
Į kūdikių namus vaikus nuo gimimo iki 4 metų amžiaus atveždavo poliklinikų, ligoninių personalas, milicija ar tėvai iš Vilniaus ir jo apylinkių. Įstaigoje augo tiek sveiki, tiek fizinę ar protinę negalią turintys kūdikiai. Iki 1985 m. neįgalūs ir apsigimimų turintys kūdikiai sudarė maždaug ketvirtadalį visų vaikų, tačiau vėliau ši proporcija smarkiai išaugo. Didžioji dalis į globos instituciją patenkančiųjų buvo vienišų motinų vaikai (apie 70%), o našlaičių ar pamestinukų buvo nedaug (iki 10%).
1970 m. ėmė šiek tiek mažėti atiduodamų kūdikių iki 6 mėnesių amžiaus. Tuometinis vyriausiasis gydytojas tai aiškino tuo, kad imta riboti galimybė gimdyvėms atsisakyti kūdikio, taip pat esą jo asmeniniu nurodymu iš gimdymo namų motinos nebebuvo išleidžiamos vienos su kūdikiu, jas turėjo pasiimti artimieji, giminės ar kolegos, kurie galėjo įkalbėti kūdikį pasilikti.
Įvairaus amžiaus globotiniai augo skirtingose grupėse (iš viso jų buvo apie dvylika) po 15-18 vaikų. Egzistavo atskira spastikų grupė ir dvi grupės vaikų su cerebriniu paralyžiumi. Ilgainiui įkurtos atskiros rusakalbių vaikų grupės, kad būtų išvengta didesnio kūdikių kalbos atsilikimo.
Vaikai buvo vertinami pagal griežtus normatyvus, nustatančius, ką kokio amžiaus vaikas turi daryti, mokėti ir sugebėti. Jei pasitaikydavo nukrypimų nuo normos, kūdikis automatiškai būdavo vertinamas kaip atsiliekantis. Kūdikių namuose augančių sveikų vaikų raida galėjo sutrikti dėl kalbos nesivystymo, atsilikimo ir skurdumo.
Dažnai vaikai atvykdavo iš sudėtingų gyvenimo sąlygų, būdavo ligoti ir nusilpę. Tačiau kūdikių namai nebuvo ta vieta, kur jie galėjo pasveikti ir sustiprėti. Į įstaigą nuolat atvykdavo sunkiai įvairiomis užkrečiamomis ligomis sergantys vaikai, kurie nebuvo tinkamai slaugomi. Nesilaikyta medicinos ir higienos reikalavimų, todėl vaikų sergamumas įvairiomis ligomis siekdavo nuo 100% iki 300%.
Apie blogėjančią padėtį liudija ir mirčių statistika, kuri nuo 1984 m. ėmė sparčiai augti. Iki tol per metus kūdikių namuose mirdavo nuo 1 iki 5 vaikų, tačiau 1984 m. mirė 10 vaikų, o 1988 m. - net 23. Vaikų mirties priežastimi tapdavo ne tik ligos, bet ir aplaidi priežiūra, dėl kurios vaikai apsinuodydavo įvairiomis cheminėmis medžiagomis ir vaistais.
Dabartinė situacija ir reformos
Pastaruoju metu vis daugiau svarstoma, kaip reformuoti vaikų globos namų sistemą. Egzistuoja įvairios savanoriavimo ir materialinės pagalbos iniciatyvos, tačiau akivaizdu, kad tūkstančiai vienišų vaikų Lietuvoje tebeauga ne itin nuo sovietmečio pasikeitusiomis sąlygomis. Kūdikių namai - bene pažeidžiamiausios visuomenės dalies globos įstaigos, reikalaujančios didžiausio rūpesčio ir dėmesio.
2013 m. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus ataskaitoje atkreiptas dėmesys į tai, kad kūdikių namai Lietuvoje vadinami „sutrikusio vystymosi kūdikių namais”, nors rimtus sveikatos sutrikimus turi tik nedidelė dalis tokiuose kūdikių namuose augančių vaikų. Kadangi šios įstaigos priklauso sveikatos apsaugos sistemai, didžiausias dėmesys skiriamas sveikatos priežiūrai, bet ne socialinei ir psichinei vaiko raidai. Dėl to sveiki kūdikiai patiria vystymosi sutrikimus, nes nepatiria glaudžių emocinių ryšių ir negauna jų amžiui būtinų ugdymo priemonių.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė 2011 m. kreipėsi į Vyriausybę ir kompetentingas ministerijas dėl neatidėliotinos institucinės vaikų iki 3 (4) metų globos reformos. Tačiau šis klausimas juda vangiai, o institucijose augančių vaikų skaičius mažėja neženkliai.
Siekiama, kad kūdikis augtų šeimoje, o ne įstaigoje. Tačiau globėjų paruošimas ir įvaikinimo institutas neįgauna reikiamo pagreičio, o ministerijos neranda sutarimo, kur turi būti apgyvendinti sveiki kūdikiai, kol neatsiranda juos priglaudžianti šeima.
Nauji šeiminiai namai Klaipėdoje: žingsnis į priekį
Klaipėdos miesto savivaldybė įkūrė šeiminius namus, skirtus specialiai vaikams, patiriantiems judėjimo sunkumų. Šiuose namuose vaikams sukurta rūpestinga, namų sąlygas primenanti aplinka, leidžianti visapusiškai dalyvauti kasdienėje veikloje, augti, mokytis ir tobulėti.
Šis projektas orientuotas ne tik į fizinės erdvės pritaikymą vaikams, bet ir į vaikų orumą, gerovę bei pilnavertišką gyvenimą. Siekiama sukurti aplinką, kurioje vaikai, turintys judėjimo sunkumų, galėtų augti šeimai artimoje, jaukioje ir saugioje aplinkoje, o ne didelėje instituciją primenančioje įstaigoje, kuri apriboja vaiko integraciją į bendruomenę ir kasdienes veiklas.
Pastatas rekonstruotas taip, kad atitiktų neįgaliųjų poreikius, o patalpos garantuotų privatumą, jaukumą, būtų funkcionalios ir saugios aštuoniems šeiminiuose namuose gyvenantiems vaikams.
Vaikai mokomi svarbiausių gyvenimo įgūdžių: asmeninės higienos, sveikatos priežiūros, maisto gaminimo, namų ruošos, biudžeto planavimo, atsakingo apsipirkimo ir laiko valdymo. Didelis dėmesys skiriamas socialiniams ir bendravimo įgūdžiams: empatijai, konfliktų sprendimui, atsakomybei ir komandiniam darbui. Jie mokosi, kaip saugiai elgtis gatvėje ar internete, kaip atpažinti riziką, kaip pasitikėti savimi ir planuoti dieną.
Vaikams persikėlus gyventi į šeiminius namus, matomi akivaizdūs elgesio ir emocinės būsenos pokyčiai. Jie džiaugiasi šviesiais ir jaukiais kambariais, turi aukštesnę savivertę, jaučiasi mažiau stigmatizuojami ir lengviau integruojasi į visuomenę.
Korupcijos prevencija ir atsakomybė
Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose patvirtintas viešųjų ir privačių interesų deklaravimo ir kontrolės užtikrinimo tvarkos aprašas. Įstaigoje vykdoma korupcijos prevencija, o darbuotojai atsakingi už korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas.
Korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos apima kyšininkavimą, prekybą poveikiu, papirkimą ir kitas nusikalstamas veikas, padarytas viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos.
Atsakomybė už korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Už kyšininkavimą, prekybą poveikiu, papirkimą, piktnaudžiavimą ir kitas korupcines veikas numatytos baudos, areštas arba laisvės atėmimas.
tags: #straipsniai #apie #kudikiu #namai