Įžanga
Stasys Liupkevičius - žymus Lietuvos muzikas, instrumentalistas, vokalistas, kompozitorius ir ilgametis ansamblio „Armonika“ vadovas. Šiame straipsnyje apžvelgiama jo gyvenimo kelionė, pradedant ankstyvąja vaikyste ir baigiant dabartiniu gyvenimu Kupiškyje, kur jis tęsia kūrybinę veiklą ir mėgaujasi ramybe su savo širdies drauge Irena Gildutyte-Navikiene.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Įtaka Kūrybai
S. Liupkevičius gimė 1940 m. balandžio 19 d. Šėtoje, Kėdainių rajone, pačiame Lietuvos viduryje. Jo tėvas buvo kalvis, o mama ir seserys gražiai dainavo. Muzika jį lydėjo nuo vaikystės, o armoniką jis paėmė į rankas būdamas ketverių.
Paklaustas apie gimtinės įtaką, S. Liupkevičius prisimena: „Tikrai esu gimęs griovyje (bombarduojant miestelį) ne tik prie laukinės obels, bet ir prie upės, vardu Obelis, kuri teka per mano gimtąją Šėtą.“ Jis priduria, kad gerai prisimena jausmą, kai su tėvu pasodino obelų sodą. Pirmoji S. Liupkevičiaus birbynė, pagaminta 1957 m., taip pat buvo iš obels. Todėl nenuostabu, kad obelų žydėjimas kiekvieną pavasarį jį įkvepia kūrybai ir dainoms. Jo repertuare yra daugybė kūrinių, skirtų šiam namų jaukumą simbolizuojančiam medžiui. Tai jo kūrybos dainos „Su obelim pražilusia žydėki, mama“, „Prie obelėlės“, „Kai susiūbuos po mano langu“, „Obelėlė ir upelis“ (M. Vaitkevičiaus) ir t. t.
Anot J. Liupkevičienės, šiais globalizacijos laikais, kai dažno anūkai jau nebekalba lietuviškai, turėti savo pradžių pradžią, savo šaknis ir tą sakralią vietą, kur gyveno tėvai, seneliai ir proseneliai ir kur aš pati užaugau, tai jau yra didžiulė Dievo dovana. Ji visuomet didžiuojasi, jog yra kilusi iš kaimo, iš jai pačios gražiausio pasaulyje vienkiemio - Juodupio.
Muzikinė Karjera
S. Liupkevičius baigė Vilniaus muzikos ir teatro akademiją, įgijo solinio dainavimo specialybę. Studijuodamas Juozo Gruodžio konservatorijoje, S. Liupkevičius dainavo Kauno muzikiniame teatre, grojo ir dainavo dainų ir šokių ansamblyje „Nemunas“ bei Medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblyje. Studijų metais pradėjo įrašinėti dainas su Radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru.
Taip pat skaitykite: Stasio Povilaičio kūryba
Darbas Operos ir Baleto Teatre
Laikotarpis, kai Stasys buvo Operos ir baleto teatro solistas: „Traviata“, 1961-ieji.
Ansamblis „Armonika“
Vis tik labiausiai S. Liupkevičių išgarsino darbas ansamblyje „Armonika“. Nors 1969-aisiais ansamblį įkūrė Vytautas Juozapaitis, 1979 m. iš jo vadovo vairą perėmęs S. Liupkevičius daugeliui iki šiol yra kolektyvo siela ir širdis. Su ansambliu jis yra išmaišęs visą Lietuvą, aplankęs daugybę pasaulio kraštų: nuo JAV, įvairių Europos šalių iki Australijos.
Anot S. Liupkevičiaus, „Armonikos“ ansamblis buvo reikalingas Balio Dačiulio laidai „Subatvakaris“. Anot jo, vyresnio amžiaus žmonės šią laidą dar prisimena. Tad ir „Armonikoje” buvo visko: pokštų, humoro, dainų, kupletų, pasakorių, koncertų, nuostabių vedėjų. B. Dačiulis turėjo labai lengvą ranką rašyti, sueiliuodavo - kaip yra sakęs vienas pirmų „Armonikos“ vokalistų Balys Urbonas - labai arti liaudies.
Žinomiausios „Armonikos“ dainos: „Kur tas kelelis“, „Berniukai“, „Gromatėlę parašiau“, „Ridigdo“, „Ir atskrido sakalėlis“, „Elektrėnų žiburiai“, „Vėjas man pasakė“, „Mėlynakė rasa“ ir kt.
S. Liupkevičius pasakoja: „Keliavome po Lietuvą, apvažiavome daugybę šalių. Įdomu tai, kad tos dainos, kurias pamilo Lietuva, patikdavo ir užsieniečiams.“
Taip pat skaitykite: Lietuvos estrados legenda
Darbas Televizijoje
Prieš porą dešimtmečių eteryje jis pasirodydavo ir su dukromis Audra ir Ugne. Abi jos mokėsi muzikos mokykloje, dainavo legendinėje „Dainų dainelėje“, o vėliau - ir su tėčiu.
Kūrybinis Bendradarbiavimas ir Asmeninis Gyvenimas
Pastaruoju metu S. Liupkevičius dalija interviu retai - vasarą 81-ąjį gimtadienį paminėjęs kūrėjas mėgaujasi ramiu gyvenimu Kupiškyje, ten jį atviliojo eiles kurianti Irena Gildutytė-Navikienė, tapusi ne tik kūrybos, bet ir širdies drauge. Taigi kurti S. Liupkevičius nenustoja, tik dabar portalui LRT.lt sako savo dainas keliantis į jutubą.
Anot S. Liupkevičiaus, „Taigi, neturiu kuo skųstis, Kupiškyje turiu, kas mane palaiko, kas gražių tekstų parašo.“
S. Liupkevičius ir I. Gildutytė-Navikienė - puikus kūrybinis duetas. I. Gildutytė-Navikienė rašo eiles, o S. Liupkevičiaus dėka jos tapo dainomis. Irena atskleidžia, jog be to, kad mėgsta laiką leisti gamtoje, S. Liupkevičius mielai žiūri sporto varžybas, skaito, neužmiršta ir armonikos - kone kasdien ima ją į rankas ir ką nors pagroja.
Daug dainų S. Liupkevičiaus repertuare sukurta pagal Janinos Liupkevičienės tekstus. Anot jos, ilgą laiką gimnazijoje skambėjo pagal jos tekstą sukurtas gimnazijos himnas. S. Liupkevičius padrąsina ją ištraukti jau sukurtas eiles iš stalčiaus ir rašyti naujas, o pats sukuria muziką. S. Liupkevičius taip pat yra sukūręs dainas pagal žinomų poetų, tokių kaip Mikalojus Novikas, eiles.
Taip pat skaitykite: Lietuvos estrados legenda
Įvertinimas ir Atminimas
Šiandien ant scenos S. Liupkevičių galima pamatyti rečiau, tačiau jo dainas gerbėjai niūniuoja iki šiol, o LRT archyvai saugo koncertų ir interviu įrašus. Jo kūryba gyva ir perduodama iš kartos į kartą.
Paklaustas, ar muzika ir yra jo ilgaamžiškumo paslaptis, garsus muzikas susimąsto: „Turbūt!“ Svarbiausia, kad namuose netrūksta juoko, optimizmo ir geros nuotaikos.
Mikalojus Novikas: Kūrybinis Portretas
Mikalojus Novikas (g. 1940 m.) - kompozitorius, pedagogas, kolekcininkas, vienas ryškiausių lietuviškos estradinės dainos mokyklos kūrėjų. 1954-1958 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje (dabar Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorija) mokėsi muzikos teorijos ir kompozicijos (Jurgio Gaižausko klasėje), 1963 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prof. Ilgametę pedagoginę veiklą pradėjo 1960 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, kur dėstė teorines disciplinas. 1982-1985 m. buvo Vilniaus kultūros mokyklos direktorius, 1985-1993 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos direktorius, 1993-1998 m. Vilniaus konservatorijos direktorius, nuo 1998 m. teorinių disciplinų (harmonijos, solfedžio, kompozicijos, instrumentų pažinimo, instrumentuotės, aranžuotės) dėstytojas.
Mikalojus Novikas buvo daugelio festivalių ir konkursų ("Vilniaus bokštai", "Gintarinė triūba", "Žemaitijos taurė", "Sidabriniai balsai") žiuri pirmininkas arba narys, taip pat įvairių meno mėgėjų kolektyvų konsultantas, Lietuvos estradinės muzikos tarybos narys. 1966-1968 m. vedė radijo laidas apie džiazą. 1990 m. Nuo 1967 m. Mikalojus Novikas - Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Parašė apie 500 įvairių kūrinių, daugiausia estradinės muzikos. 2001 m. buvo paskelbtas Metų geriausiuoju lengvosios muzikos kompozitoriumi. Iš kitų autorių jo dainos išsiskiria išmoninga ritmika, žvalia nuotaika, skoningu humoru. Mikalojus Novikas yra pirmosios lietuviškos bosanovos (daina "Pavasariška kelionė" pagal Petro Gaulės žodžius, 1964) autorius, jam nesvetimi rumbos, sambos, tango ritmai, svingas, apskritai džiazo muzikos elementai. Mėgstamiausias kompozitoriaus dainų tekstų autorius - Antanas Saulynas: dainos "Gera", "Šešėliai lange", "Vaivorykštė", "Pėdos", "Žalioj stotelėj", "Putinai" (ši daina 1978 m.
Pagrindiniai kompozitoriaus kūriniai: Simfonijetė orkestrui (1962), kantata "Sakmė apie gintarinį krantą" (Pauliaus Širvio žodžiai, 1963), dainų ciklas "Vilnius nubunda" (Martyno Vainilaičio žodžiai, 1963), Koncertinė uvertiūra simfoniniam orkestrui (1964), 3 pjesės fortepijonui (1965), Sonatina giocosa smuikui ir fortepijonui (1966), Fantazija estradiniam orkestrui (1975). Yra parašęs pjesių kaimo kapelai, birbynių kvintetui, liaudies instrumentų ansambliui, dainų chorams, vokaliniams ansambliams ir solistams, dainelių ir jų ciklų vaikams. Daug dainų išspausdinta įvairiuose rinkiniuose Lietuvoje, taip pat Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Moldavijoje, Armėnijoje, Lenkijoje. Išleista dešimt autorinių plokštelių, kasečių ir kompaktinių diskų.
Janina Liupkevičienė: Gyvenimas ir Kūryba
Janina Liupkevičienė - Alytaus Jotvingių gimnazijoje direktoriaus pavaduotoja ugdymui (28-erius metus tose pačiose pareigose). Ji gimė Juodupio vienkiemyje Damutės ir Petro Ptašnikų šeimoje, kurioje augo šeši vaikai: trys seserys ir trys broliai. Juodupio vienkiemis yra netoli Užuguosčio, ribojasi su Juozapavos vienkiemiu, su Mockonių kaimu, o Juodupio upelis jį skiria nuo Noreikiškių kaimo. Janina su seserimi Brone dvynukės, ir abi, baigusios Užuguosčio vidurinę mokyklą, pasirinko studijuoti prancūzų kalbą.
Anot J. Liupkevičienės, jai prisiminimai turbūt kaip neišsenkanti Juodupio upelio, tekėjusio pro pat sodelio kampą, gaiva ir to šaltinuko amžina versmė netoli namų.
Ji teigia, kad šiais globalizacijos laikais, kai dažno anūkai jau nebekalba lietuviškai, turėti savo pradžių pradžią, savo šaknis ir tą sakralią vietą, kur gyveno tėvai, seneliai ir proseneliai ir kur aš pati užaugau, tai jau yra didžiulė Dievo dovana. Manau, kad tai, ką aš įgijau toje aplinkoje, nieko daugiau ir nesuradau. Gal sukaupiau daugiau išminties, tačiau vertybės, kurias suformavo mano tėvai, gimtų namų aplinka, vaikystėje dar jokios melioracijos nepažeista natūrali gamta išliko visą gyvenimą. Aš visuomet didžiuojuosi, jog esu kilusi iš kaimo, iš man paties gražiausio pasaulyje vienkiemio - Juodupio. Tol, kol buvo gyvi tėvai, o ir vėliau - vienintelė atgaiva, vienintelė vieta atgauti dvasinę pusiausvyrą, sustiprinti kartais sužeistą sielą tai ir buvo tas sodas, tas upelis, tas kiemas su gandralizdžiu ir begalinės erdvės. Erdvės ne tik ploto prasme, bet ir mintims, svajonėms, lūkesčiams… Iki šiol visomis savo juslėmis esu susijusi su ta erdve, su tais medžiais, su tuo dangumi… Labai jau nešiuolaikiška būti sentimentaliai, tačiau taip yra. Ten aš įgavau dvasios šviesą, gyvenimo polėkį ir išmokau gyventi atvira širdimi.
Kūryba
J. Liupkevičienė teigia, kad per daug nesureikšmina tų eilių. Suprantu, kad tai ne poezijos šedevrai. Bet tas rašymas man padeda išgyventi ir džiaugsmingus, ir liūdnus momentus. Tiesiog tai leidžia pabėgti nuo realybės, o ir dvasioje pasidaro šilčiau, saugiau. Praskaidrėja, prašviesėja mintys, ir gyvenimas tampa vėl gražus… Dar mokykloje prasiverždavo tokie „lyriniai antplūdžiai“, bet tuomet buvau tokia drovi, kad nedrįsau niekam to parodyti. Vėliau studijuojant, dirbant mokykloje to netgi prireikdavo įvairiems vakarams, renginiams, šventėms, draugams arba dažnai ir į stalčių, bet jau drąsiau parašydavau. Yra keletas eilėraščių Dzūkijos literatų išleistose rinktinėse, gimnazijos kūrybinių vakarų knygelėse. Tačiau dažniausiai rašau sau, savo artimiausiai aplinkai.
Iki jo atėjimo į mano gyvenimą buvo nemažai mano parašytų tekstų, pritaikytų pagal žinomas melodijas. Jas panaudodavome mokyklos ar draugų šventėms. Ilgą laiką gimnazijoje skambėjo pagal mano tekstą sukurtas mūsų gimnazijos himnas. Taigi ne vien Stasys čia būtų pagrindinis „kaltininkas“. Žinoma, jis padrąsina mane ištraukti jau sukurtas eiles iš stalčiaus ir rašyti naujas, o pats sukuria muziką. Be to, aš gal ne tiek kūrybinga, kiek pareiginga. Būna, kad jis jau turi muziką ir reikia tik tinkamo teksto. Kartais tiesiog priverčia susikaupti ir rašyti.
Dabartinis Gyvenimas ir Ateities Planai
S. Liupkevičius prisipažįsta, kad dabar muzikuoja daugiausia namuose, bet kartais dar pagroja ir kur nors renginyje. Sako, kad jei sulaukia kvietimo, dažniausiai jo neatsisako.
Paklaustas, ar muzika ir yra jo ilgaamžiškumo paslaptis, garsus muzikas susimąsto: „Turbūt!“ Svarbiausia, kad namuose netrūksta juoko, optimizmo ir geros nuotaikos.
Anot I. Gildutytės-Navikienės, ji yra pasiskiepijusi nuo erkinio encefalito ir blogos nuotaikos, tad visada esu gerai nusiteikusi ir pilna optimizmo. Gal todėl jo netrūksta mums abiem. Jos žodžius palydi šiltas S. Liupkevičiaus juokas.
S. Liupkevičius sako, kad niekada nežinai, kiek turi tos ateities. Tačiau planus mes visada kuriame ir daug tikimės. Turiu programoje solinių koncertų, vyksta „susitikimai - koncertai“. Dalyvauju knygų pristatymuose, kur literatų eilėms nuskamba mano muzika. Neretai esu kviečiamas į televizijos ir radijo laidas. Nesiskundžiu žmonių dėmesiu - dažnai groju ir dainuoju miestų ir miestelių jubiliejinėse šventėse ar kitomis progomis. Noriai vykstu į asmeninius jubiliejinius vakarus. Mėgstame kartu su žmona keliauti. Kasmet aplankome nors po vieną šalį, lankomės teatre, koncertuose. O laikui bėgant vis plačiau „apkabiname tą metų tekėjimą“. Tokiu pavadinimu yra išleista ir kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyta apie 25 mūsų abiejų bendros kūrybos dainos.
Išvados
Stasys Liupkevičius - išskirtinė asmenybė Lietuvos muzikos pasaulyje. Jo talentas, darbštumas ir meilė muzikai padėjo jam pasiekti aukštumų ir palikti ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje. Šiandien, būdamas garbingo amžiaus, jis ir toliau džiugina klausytojus savo kūryba ir įkvepia jaunąją kartą.
tags: #stasys #liupkevicius #gimimo #metai