Įžanga
Sausio 15-ąją minima Stasio Povilaičio, Lietuvos estrados legendos, gimimo diena. Stasys Povilaitis gimė 1947 m. sausio 15 d. Kaune. Nors jo netekome prieš keletą metų, S. Povilaitis iki šiol gyvas daugelio gerbėjų atmintyje. Ištisos kartos jį prisimena ir gerbia. Netgi tie, kurie nesidomi lietuviška estrada, žino ir vertina šį išskirtinį atlikėją, apdovanotą unikaliu balso tembru, charizma ir scenos kultūra. Šiame straipsnyje panagrinėsime S. Povilaičio gyvenimą, karjerą ir palikimą Lietuvos kultūrai.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Persikėlimas į Palangą
Stasys Povilaitis gimė 1947 m. sausio 15 d. Kaune. Tėvo jis niekada nepažinojo, augo tik su mama. Vaikystę S. Povilaitis praleido Kaune. Jį užaugino vieniša motina. Vaikystėje daug ko trūko, tačiau, pasak maestro, jis niekada nesijautė nuskriaustas ir kitoks. Tuo metu daugelis gyveno, jausdami nepriteklių. Didžiausia šventė būdavo apsilankymas kino teatre. Bilietams berniukas pinigus taupydavo ir net stengdavosi užsidirbti, parduodamas rastą metalo laužą arba kaulus iš valgyklos.
1954-1961 m. mokėsi Kauno 4-ojoje vidurinėje mokykloje bei specialiojoje muzikos mokykloje, kurioje lankė smuiko ir obojaus pamokas, balsą lavino berniukų chore. Dainavo Kauno radiofono berniukų chore.
Kai Stasiui buvo 14 metų, jiedu su mama persikėlė į Palangą. 1961 m. išvyko į Palangą, kurioje baigė aštuonmetę mokyklą. Mokslus tęsė vakarinėje mokykloje. Su bendraminčiais buvo subūręs jaunimo estrados ansamblį.
Būdamas devintokas, jis su kaimynu Viktoru Malinausku vasaros atostogų metu darbavosi statybose. „Palangoje tuo metu buvo dvi specialybės - statybininkai ir prekybininkai. Kadangi patėvis pažinojo vieną meistrą, jis padėjo ir mane priėmė dirbti. Kol baigiau vidurinę mokyklą, ketverius metus mūrijau“, - prisiminimais dalijosi S. Povilaitis.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Apie tą S. Povilaičio gyvenimo laikotarpį pasakojo jo mokyklos laikų bičiulis Mindaugas Budvytis, prisiminęs, jog juodu suvedė domėjimasis muzika. Mindaugas rinko muzikos įrašus, turėjo bene didžiausią kolekciją Palangoje. Jo kolekcija domino ir į svečius vis užsukdavusį S. Mūrininku dirbęs S. Povilaitis svajojo apie muziką ir kūrybą. „Aš į pajūrį visuomet nešdavausi knygą, o jis sąsiuvinį, kuriame užsirašydavo savo sukurtas eiles, - pasakojo M. Budvytis. „Pamenu, kad jis visuomet dėvėdavo baltą kepuraitę ir dirbdavo, ant kaklo pasikabinęs radijukę. Visada linksmas ir visuomet klausydamas muzikos“, - prisiminimais dalijosi S. Povilaitis.
„Čia pradėjau dainuoti kultūros namų estradiniame orkestre, bet mokyklos pedagogai nusprendė, kad taip negerai - moksleivis neturėtų dainuoti su orkestru. Buvo toks supratimas“, - laidai „Legendos“ pasakojo S. Povilaitis. Tiesa, norėdamas mokytis vakarinėje mokykloje, jis turėjo susirasti darbą.
Įdomūs likimo vingiai atvedė Stasį su mama ir į Palangą. Būdamas paauglys sumanė išsprukti iš mokyklos ir pabėgo į kurortą. Mamytei nusiuntė laišką pranešdamas, jog dirba akademiniame dramos teatre Vilniuje. Tačiau mamos taip lengvai neapgausi - ant laiško antspaudas aiškiai bylojo, jog atsiųsta iš Palangos. Tad netrukus ji atvyko ieškoti sūnaus. Palanga nebuvo didelė, atrado berniuką. Kai jiedu susitiko, jau buvo vėlus metas, tad patraukė abu ieškoti nakvynės. Aplinkiniai patarė kreiptis į tokį vienišių, kuris ir tapo Stasio patėviu. Savo tėvo dainininkas niekuomet nepažinojo, neturėjo net tėvo pavardės.
Muzikinės Karjeros Pradžia ir Studijos
Baigęs vakarinę mokyklą su bendraminčiais, S. Povilaitis įkūrė jaunimo estrados ansamblį, vėliau išvyko studijuoti žurnalistikos į Vilniaus universitetą. 1965 m. išvyko į Vilnių studijuoti žurnalistikos, ten jį pastebėjo kompozitorius Mikas Vaitkevičius ir pakvietė dainuoti ansamblyje „Ritmas“, kuris koncertavo naktiniame bare „Dainava“. Lemtinga pažintis su kompozitoriumi ir pedagogu Miku Vaitkevičiumi padėjo patekti į ansamblį „Ritmas“.
1976 m. baigė Vilniaus universitetą (žurnalistiką). Būdamas studentas S. Panelė Birutė dirbo kaimo mokykloje, uždirbinėjo stažą, bet metus padirbau, pagalvojau, kad surizikuosiu, bandysiu stoti. Aš labai gerai išlaikiau egzaminus ir niekas neatkreipė dėmesio, jog man trūksta visų metų darbo stažo. Pastebėjo gerokai vėliau, tuomet man pasakė, kad priims kandidatų, jeigu niekas neiškris, tai jau nėra šansų, diplomo negausiu. Turėjau labai daug užsispyrimo mokytis. Pirmoje pusėje iškrito vienas vyrukas… Pakliuvo į milicijos akiratį už kažkokią smulkmeną. Pakliūti jiems į rankas galėjo bet kas. Stasys kartą man pasakojo, jog ir pats vos nepakliuvo. Tuomet jis studijavo gal antrame kurse. Pamatė, kaip panelė su vyruku bučiuojasi viešoje vietoje. Prie jų „prikibo“ milicininkai, o Stasys norėjo jaunuolius užtarti. Milicininkai pasiūlė ir jį kartu vežti. Dabar tie milicininkai grįžtų, už galvos susiimtų“, - šypsojosi Birutė.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
O Birutei studijų metu jau buvo numatyta darbo vieta Joniškyje. „Buvau prisisvajojusi rašyti apie melžėjas. Bet visus planus sujaukė Stasys, pranešęs, kad galime įsidarbinti filharmonijoje „Nemuno žiburiai“. Jis tik su viena sąlyga sutiko prisijungti - jeigu priims ir mane. Dar jis man pasakė, kad turėsime galimybę išvažiuoti į Kaukazą. Kaukazas anuomet man buvo kaip Amerika. Tai kokia čia žurnalistika, kokios melžėjos… Sakydavo man dėstytojas Liudas Šaltenis: „Ale tu, Birut, galėtum ir parašinėt“. Ai, bet man ir ranka jau buvo atbukusi. Nešiau didžiulę atsakomybę - finansai, bilietai, lėktuvai, ir dar aš čia užsiiminėsiu rašinėt. Mano darbas visada buvo labai sunkus, dirbau filharmonijos administratore, dabar tokie žmonės vadinami prodiuseriais“, - kalbėjo B. Povilaitienė.
Karjera Scenoje
Gerbėjai S. Povilaitį taip pat pamena dainuojantį Nacionalinės filharmonijos ansamblyje „Nerija“, „Nemuno žiburiai“, „Lietuvos“ viešbučio programose, jis taip pat rengė ir autorines programas, koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. 1970 metais tapo Nacionalinės Filharmonijos ansamblio „Nemuno žiburiai“ solistu. Su šiuo ansambliu apkeliavo visą Sovietų Sąjungą. Tačiau po trejų metų „Nemuno žiburiai“ iširo, bet išskirtinio balso dainininką pakvietė prisijungti prie „Nerijos“ ansamblio. Tada prasidėjo S. Povilaičio aukso amžius. Jis žaibiškai tapo populiarus.
1967 m. tapo Baltijos šalių konkurso „Liepojos gintaras“ laureatu, 1968 m. buvo apdovanotas diplomu konkurse „Vilniaus bokštai“, o 1970 m. pelnė laureato vardą konkurse „Lenkų daina“ ir tapo Nacionalinės filharmonijos ansamblio „Nemuno žiburiai“ solistu. 1973 m., iširus „Nemuno žiburiams“, prisijungė prie ansamblio „Nerija“ ir netrukus sulaukė milžiniško populiarumo. 1979 m. pradėjo koncertuoti su Miko Suraučiaus ansambliu, bet vėl grįžo į „Neriją“. 1984-1987 m. dalyvavo Vilniuje buvusio viešbučio „Lietuva“ varjetė programose. Nuo 1988 m. Stasys Povilaitis rengė autorines programas ir koncertavo Lietuvoje bei užsienyje.
S. Povilaitis išleido 5 solines plokšteles (3 kompaktines) ir 7 kasetes. Jis buvo daugelio savo dainų tekstų autorius. Dainininkas surengė keliolika tūkstančių koncertų.
Kūryba ir Talentas
Scenos legendą daugelis vadino lietuviškuoju Franku Sinatra, žavėjosi jo talentu, charizma ir itin aukšta scenos kultūra. Turbūt populiarus buvo todėl, kad turėjo daug gražių dainų, neretai pats joms rašydavo tekstus. Greičiausiai tai ir patraukdavo gerbėjų širdis. Be to, buvo itin profesionalus.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
„Turbūt visi muzikantai ir dainininkai savo kūrybinės veiklos pradžioje turi tam tikrus artistus, kuriais norėjosi sekti. Man tokie autoritetai buvo Louisas Armstrongas, Frankas Sinatra, Ella Fitzgerald. Aklai jų nemėgdžiojau, tačiau jie mane įkvėpė", - pasakojo maestro.
S. Povilaitis kūrė eilėraščius. Jų spausdinta Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos poezijos almanache „Ten, sidabro vingy“.
Režisierė Laima Lingytė, daugelį metų dirbanti televizijoje, S. Povilaitį taip pat vadino išskirtiniu atlikėju: „Galima daug dirbti, daug mokytis, tačiau jei Dievo neduota, nieko nepadarysi. Režisierė negailėjo ir gražių žodžių maestro būdui, anot jos, S. „Jis buvo labai reiklus, tad galbūt ši savybė kartais kiek erzindavo aplinkinius. Tačiau jis labai gerbė žiūrovą ir savo darbą visuomet atlikdavo labai nuoširdžiai, iki galo“, - patikino M.Stasio Povilaičio atliekamos dainos "kietai" įėjusios į mūsų gyvenimus. Kai pritrūksta žodžių, imame ir "pasiskoliname" jų iš dainininko repertuaro: ir apie nuvytusias triumfo gėles, ir sudegintus tiltus, ir metų turtus, ir sušvitimą vėl.
Meilė Jūrai ir Palangai
Didžiulę meilę maestro jautė ir jūrai. Dainininkas su šeima kurį laiką gyveno sostinėje, tačiau atostogas leisdavo Palangoje, ten turėjo savo namą. Palanga garsų atlikėją su metais traukdavo vis labiau, o jo apsilankymai ir atostogos prie jūros būdavo vis ilgesnės. Galiausiai Povilaičių šeima apsigyveno Palangoje.
„Pamenu, net jeigu jis būdavo susikrimtęs ar prastos nuotaikos, išeidavome pasivaikščioti jūros link. Vos tik pamatydavo kopas, išgirsdavo ošimą, jo veide iškart atsirasdavo šypsena, - pasakojo M. Budvytis. - Net likus vos porai dienų iki mirties, prašėsi nuvežamas prie jūros. Artimieji jo prašymą išpildė.
S. Povilaitis labai mėgo šį kurortinį miestą prie jūros. Čia leisdavo daugiau laiko negu sostinėje. Į Vilnių vykdavo tik tada, kai turėdavo fiziškai kur nors dalyvauti.
Puikiai nusiteikęs sukaktuvininkas prisipažino, kad jo gimimo diena prasidėjo puikiai - Palangoje tuo metu skaisčiai švietė saulė. „Didžiausią dovaną man pateikė gamta - dabar skaisčiai šviečia saulė“, - džiaugėsi jis. Grandiozinį 50 metų koncertų turą per Lietuvą pernai surengęs S. Povilaitis šiemet savo asmeninę šventę sutiks dviese su žmona. „Jokių balių nesiruošiu daryti. Turėsime skanią vakarienę su žmona, - pasakojo S. Povilaitis. - Jaunystėje viskas atbaliavota ir atšvęsta. Jei atvirai, po 60-ties gimtadieniai didelio džiugesio neteikia. Tačiau esu prie jūros, čia puikus oras. Todėl ir smagu.“ Todėl jo repertuare nestinga dainų apie jūrą.
Daugelis tikriausiai nežino, kodėl Stasys Povilaitis jautė tokį stiprų ryšį su Palanga. Dar 2011 metais S. Povilaitis interviu teigė, kad jau 30 metų visiškai nevartoja alkoholio.
Palangoje, prie Grafų Tiškevičių alėjos, yra koncertų salė. Po rekonstrukcijos čia buvo pastatytas modernus pastatas, kurio fasadą puošia maestro Stasio Povilačio autografas.
Apdovanojimai ir Įvertinimas
Per visą gyvenimą S. Povilaitis pelnė daugybę apdovanojimų.
S. Povilaitis yra pelnęs daugybę apdovanojimų. 1991 m. S. Povilaitis pagerbtas Antano Šabaniausko premija. 1993 m. apdovanotas Naujosios komunikacijos mokyklos „Gintarinės palmės“ premija už nacijos formavimą. 1997 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. 2007 m. S. Povilaitis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. 2007 metais dainininkas pagerbtas Vyriausybės kultūros ir meno premija, o 2013 m. - ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“. Dainininko kandidatūrą apdovanojimui pristatė Lietuvos gretutinių teisių agentūra „Agata“. S. Povilaitis tituluojamas lietuviškų šlagerių karaliumi ir Lietuvos popmuzikos legenda.
Žemiau pateikiami svarbiausi Stasio Povilaičio apdovanojimai:
- 1967 m. Baltijos šalių konkurso „Liepojos gintaras“ laureatas
- 1968 m. Diplomas konkurse „Vilniaus bokštai“
- 1970 m. Laureato vardas konkurse „Lenkų daina“
- 1991 m. Antano Šabaniausko premija
- 1993 m. „Gintarinės palmės“ premija už tautos formavimą
- 1997 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas
- 2007 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija
- 2013 m. Ženklas-medalis „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“
Asmeninis Gyvenimas ir Prisiminimai
Ne paslaptis, jog Povilaičiai buvo labai artimi. Ne vienas šeimos artimas bičiulis yra sakęs, jog Birutė buvo didžiausia Stasio pagalbininkė, be jos jis buvo tarsi be rankų. O kaipgi prasidėjo jų meilė? Birutė papasakojo, jog jie susipažino studijų laikais. Abu tuomet studijavo žurnalistiką. Birutė tuomet draugavo su Stasio kurso draugu. Apie asmeninį gyvenimą maestro daug neatviraudavo. Ko gero, norėjo šį tą pasilaikyti ir sau. Stasys Povilaitis net ir tapęs pirmo ryškumo Lietuvos žvaigžde, išliko atviras, nuoširdus ir paprastas. Į pajūrį eina aprengęs taip, kaip visi: šortais, marškinėliais ir paplūdimio šlepetėmis. Jis yra prisipažinęs, kad nemėgsta pozuoti prieš fotoaparato kamerą.
Dėl to, kad žymusis palangiškis bus kremuotas, Birutė sakė, šeimoje jau buvo aptarta seniai. „Apie mirtį mes labai normaliai šnekėjome. Niekur nuo jos nepabėgsi, - kalbėjo Birutė. - Žinote, kodėl mes taip asketiškai gyvenome? Seniau gi dainininkai kiek ten uždirbdavo, po kelis rublius. Ir vis tiek mes sugebėdavome po dalelę atsidėti. Tai net juokas imdavo, kai Stasį vadindavo alkoholiku. Jeigu jis toks būtų buvęs, taigi ir ne verslininkas koks buvo, tai iš kur tu tą namelį susiręsi“.
Birutė prisiminė, kaip ją vargino nuolatinis dėmesys, kai žymusis dainininkas jau skaičiavo paskutinius atodūsius. Tuomet žurnalistai, pasak pašnekovės, tikriausiai būtų įsiropštę ir į lovą. Bet valdinga moters ranka, žinoma, to neleido. Apskritai tuomet ji nenorėjusi su niekuo bendrauti, o tai galima suprasti, išėjus artimam žmogui lieka gili tuštuma, kurios jokie žodžiai neužglaistys, o ir žaizdos draskyti nesinori. B. Povilaitienė papasakojo, kaip namie su dukra Agne buvo sukūrusios savotišką altorėlį mylimam šeimos vyrui, tačiau vėliau, atslėgus širdgėlai, apsiribota menkesniais prisiminimais. Visgi, pasvarstė moteris, galbūt vis deginamos žvakelės gąsdino ir pas juos Palangoje apsistojančius poilsiautojus.
Birutė papasakojo ir apie Stasio jaunystėje įgytą neįprastą augintinę - ožką. „Toji ožka turėjo keistą trauką cigaretėms. Kol Stasys neišdalindavo visų cigarečių ir jai neparodydavo tuščio pakelio, tol ji jį lydėdavo visur, kur tik jis eidavo. Kavalierius išeina į kokį susitikimą su draugais, tuomet jam gal buvo 16 ar 17 metų, o ožka iš paskos drožia Vytauto gatve“, - smagias akimirkas pasakojo Birutė. Tačiau bjauriausias momentas buvo tas, kad Stasys šią savo palydą … suvalgė. Jau tapęs studentu sulaukė iš mamos siuntinuko, kuriame buvo ir konservai. Laiškas atėjo vėliau nei konservai, tad apie tai, ką jis suvalgė, sužinojo vėliau.
Šeimynykščiai vos spėja rinkti sudegusias žvakeles ar nuvytusias gėles. Žmonos klausydavo Ar scenos grandą galėjo kas suvaldyti? Tikrai taip - jo žmona Birutė. Paklausta, ar maestro jos klausydavo, ji patikino, jog tikrai taip. „Net ir ligos kamuojamas Stasys buvo labai aktyvus, nenustygdavo vietoje, norėjo koncertuoti. Aš jau nebenorėjau jam leisti, tausojau jo sveikatą. Jaunystėje jis sakydavo, kad jo charakterio niekas neperdirbs. Tačiau po truputį pavyko perdirbti“, - šyptelėjo moteris.
Paskutiniai Metai ir Atminimas
Su onkologine liga muzikantas kovojo keletą metų, tačiau apie jam diagnozuotą vėžį ilgą laiką tylėjo, apie tai žinojo tik patys artimiausi. Net ir sirgdamas jis scenos neapleido - koncertavo šalies arenose ir koncertų salėse.
Simboliška, bet paskutinis dainininko koncertas įvyko 2015 m. liepos 6 d. ant Palangos tilto ir buvo skirtas Valstybės dienai paminėti. Eidamas 69-uosius metus, 2015 m. spalio 6-osios rytą S. Povilaitis mirė. Atsisveikinimas su velioniu vyko ketvirtadienį, spalio 8 d., nuo 9 val. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Maestro buvo laidojamas ketvirtadienį 13 val. Palangos miesto kapinėse.
Atskiros knygos apie S. Povilaitį nėra, nors ne viena leidykla norėjo išleisti maestro biografiją, bet jis nesutiko. Apie dainininką rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ ir leidinyje „Asmenybės“ (Kaunas, 2015. D. 2). Knygoje „Kultūra kaip būtis“ pateikiamas interviu su dainininku ir atsiminimų apie jį.