Įvadas
Simonas Daukantas - išskirtinė asmenybė Lietuvos istorijoje, palikusi ryškų pėdsaką tautinio atgimimo epochoje. Jis buvo ne tik istorikas, bet ir švietėjas, rašytojas, tautosakos rinkėjas, kalbos puoselėtojas, kurio darbai įkvėpė ateities kartas. Gyvenęs audringu, lietuvių nacionalinei istorijai svarbių įvykių laikotarpiu, S. Daukantas savo veikla siekė įtvirtinti lietuvių kalbą, kultūrą ir istoriją, taip kurdamas pamatus moderniai lietuvių tautai.
Gyvenimo Kelias
Gimimas ir Šeima
Simonas Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalvių kaime, Skuodo rajone, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Jo tėvai, Jurgis ir Kotryna Daukantai, nors ir nebuvo labai mokyti, pasižymėjo šviesumu ir rūpinosi vaikų išsilavinimu. Šeimoje augo ne tik Simonas, bet ir dukterys Anastazija, Ona, Kotryna, Konstancija ir sūnus Aleksandras.
Mokslai ir Studijos
Pradinį išsilavinimą S. Daukantas įgijo Kretingos ir Žemaičių Kalvarijos mokyklose. 1814 m. rudenį jis pėsčias atkeliavo į Vilnių, kur įstojo į Vilniaus gimnaziją, o vėliau - į Vilniaus universitetą. Universitete S. Daukantas studijavo literatūrą ir laisvuosius menus, o vėliau perėjo į Moralinių ir politinių mokslų fakultetą, kur susidomėjo Lietuvos istorija ir teise. Jis klausėsi žymiausių to meto mokslininkų, tokių kaip I. Onacevičiaus ir I. Danilavičiaus, paskaitų. Universitete S. Daukantas priklausė studentų žemaičių kuopelei, kurioje puoselėtos lietuviškos kultūros idėjos. 1822 m. S. Daukantas baigė universitetą ir įgijo teisių mokslų magistro laipsnį.
Tarnyba ir Darbai
Po studijų S. Daukantas dirbo įvairiose valstybinėse įstaigose. 1826-1834 m. jis tarnavo Rygos generalinio gubernatoriaus raštinėje, o nuo 1835 m. - Sankt Peterburge, Senato I administracijos departamente. Nuo 1837 m. iki 1850 m. S. Daukantas dirbo Senato III departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju. Šis darbas suteikė jam galimybę tyrinėti Lietuvos Metriką - svarbų Lietuvos istorijos šaltinį.
Gyvenimo Pabaiga
1850 m. S. Daukantas įsisirgo ir vyskupo Motiejaus Valančiaus kviečiamas persikėlė į Varnius. Čia jis padėjo vyskupui rengti spaudai religinę literatūrą, pats rašė lotynų-lietuvių ir lenkų-lietuvių kalbų žodynus. Vėliau, ieškodamas geresnės vietos, S. Daukantas išvyko į Svirlaukį (Kuršo gubernija) pas gydytoją P. Smuglevičių. Nuo 1859 m. jis gyveno Žemaitijoje pas seserį, pažįstamus dvarininkus. Paskutinius gyvenimo metus S. Daukantas praleido Papilėje, kur ir mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Jis palaidotas Papilės kapinėse, piliakalnyje.
Taip pat skaitykite: Simono Donskovo kūryba
Kūryba ir Veikla
Istoriniai Veikalai
S. Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba - "Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių" (1822, išspausdinta 1929). Šis veikalas žymėjo naują etapą Lietuvos istoriografijoje, nes iki tol apie Lietuvos istoriją buvo rašoma tik lenkiškai arba lotyniškai. Kiti svarbūs S. Daukanto istoriniai veikalai:
- "Istorija žemaitiška" (apie 1836-38; Lietuvos istorijos pavadinimu išspausdinta 1893-97).
- "Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių" (išspausdinta 1845).
- "Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje" (parašytas 1850, dalis išspausdinta 1893, perdirbinys - 1899).
Savo istoriniuose veikaluose S. Daukantas idealizavo lietuvių tautos senovę, laikėsi nuomonės, kad kalbos išlikimas padėjo ir padės išlikti pačiai tautai. Jis stengėsi rašyti gyva, vaizdinga kalba, įterpdamas grožinei literatūrai prilygstančių vaizdų, senųjų girių aprašymų.
Tautosakos Rinkimas ir Švietėjiška Veikla
S. Daukantas pats ir per talkininkus rinko liaudies dainas, pasakas, smulkiąją tautosaką. Sankt Peterburge jis išleido "Daines žemaičių" (1846). Lietuvių švietimo reikalams S. Daukantas parašė ir išleido "Prasmą lotynų kalbos" (1837), "Epitome Historiae Sacrae" (1838), "Abėcėlę lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos" (1842). Jis taip pat vertė veikalus iš lotynų ir vokiečių kalbų. Valstiečiams S. Daukantas 1847-54 m. parengė 7 verstas ūkinių patarimų knygeles apie pievininkystę, sodininkystę, bitininkystę, miškininkystę, tabako, apynių auginimą ir priešgaisrinę apsaugą.
Kalbos Puoselėjimas
S. Daukantas laikėsi nuomonės, jog kalbos išlikimas padėjo ir padės išlikti pačiai tautai. Norėdamas sudaryti įspūdį, kad Lietuvoje esama daug literatų, savo darbus ir vertimus pasirašinėjo keliolika slapyvardžių. S. Daukantas sukūrė nemažai naujadarų, kurie prigijo lietuvių kalbos vartosenoje (pvz., laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas).
Pažiūros ir Įtaka
Istorinės Pažiūros
S. Daukanto istorines pažiūras paveikė vokiečių filosofas J. G. Herderis. Senovinės lietuvių kalbos išsaugojimas S. Daukantui reiškė tautos išlikimą. Idealų tautos būvį jis matė senaisiais laikais, kai dar nebuvo įsigalėjusi baudžiava. Juodasis lietuvių tautos istorijos laikotarpis - kai neva blogu lenkų ir vokiečių pavyzdžiu pasekusi diduomenė ir bajorai pavergė savo liaudį ir pražudė valstybę. Lygindamas šiuos du laikotarpius S. Daukantas skatino mintį, kad pavergimas ir baudžiava yra neteisėti, laikini, kad lietuvių tauta galinti gyventi laisvai, o valstiečiai turėti žemės nuosavybę ir naudotis savo darbo rezultatais.
Taip pat skaitykite: Simonas Donskovas: gyvenimo kelias
Įtaka Tautiniam Atgimimui
Prasidėjus nacionaliniam atgimimui, į Daukantą ir jo palikimą buvo atsigręžta ir juo kur tik įmanoma, remtasi. S. Daukanto darbai turėjo didelę įtaką XIX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo kartai. Jo idėjos apie tautos savarankiškumą, kalbos ir kultūros svarbą įkvėpė daugelį veikėjų, tokių kaip Jonas Basanavičius ir Jonas Mačiulis-Maironis.
Atminimo Įamžinimas
Simono Daukanto atminimas yra įamžintas įvairiais būdais:
- Jo vardu pavadintos mokyklos, gatvės ir kitos įstaigos.
- Pastatyti paminklai įvairiose Lietuvos vietovėse, įskaitant paminklą Papilėje.
- Įsteigtas memorialinis muziejus Papilėje.
- Jo atvaizdas puikuojasi ant 100 litų banknoto.
Taip pat skaitykite: Storpirščio kūryba