Šiame straipsnyje nagrinėjama vaikų globos namų tema, apžvelgiant tiek realias situacijas, tiek jų atspindžius televizijos serialuose. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant organizacijų pranešimus, Seimo narių iniciatyvas ir interviu su žmonėmis, susijusiais su vaikų globa. Taip pat aptariamas lietuviškas serialas „Be namų“, kuriame nagrinėjamos vaikų globos namų auklėtinių gyvenimo aktualijos.
Alternatyvios globos formos Lietuvoje
Lietuvoje vis labiau atkreipiamas dėmesys į alternatyvias globos formas be tėvų likusiems vaikams. Siekiama mažinti vaikų globos institucijose skaičių, pirmenybę teikiant šeimai artimai aplinkai. Organizacija „SOS vaikų kaimas“ prieš metus pradėjo mokyti žmones, kaip tapti profesionaliais globėjais. Šiuo metu 11 tokių apmokytų šeimų augina 24 vaikus. Toks globos būdas, kaip ir kitos bendruomeninės globos rūšys, yra alternatyva globai institucijose - vaikai auga specialiose šeimynose, su giminaičiais arba prižiūrimi profesionalių globėjų.
Seimo narys konservatorius Mykolas Majauskas įregistravo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama įtvirtinti socialinės globos formą šeimoje. „Socialinės globos modelio įtvirtinimas - viena alternatyvų, kuri padėtų apsaugoti vaikus nuo smurtinės institucinės globos. Tokie globėjai vaikams galės suteikti šeimai artimą aplinką.
Vaikų iš globos institucijų apgyvendinimas šeimynose priklausys nuo to, kiek naujų šeimynų susikurs Lietuvoje, kiek pilnamečių vaikų paliks jas ir atsiras laisvų vietų. Anot jos, šeimynoje turi gyventi ne daugiau kaip aštuoni tėvų globą praradę ar socialinės rizikos vaikai.
Iššūkiai ir poreikiai
Nors siekiama mažinti globos institucijų skaičių, pripažįstama, kad jų visiškai atsisakyti nepavyks. „Manau, kad uždaryti specializuotų vaikų namų nepavyks, nes bus tokių auklėtinių, kuriems reikės daug kompleksinės pagalbos ir medicininių intervencijų. Bet jeigu stiprinsime ankstyvosios reabilitacijos tarnybų darbą, individualizuota pagalba bus suteikiama pagal vaiko ir šeimos poreikius, bus sukurtos laikino atokvėpio paslaugos, o mokykloje vaikai turės asistentus, specializuoti vaikų namai išnyks savaime. Juose augančiųjų išties smarkiai sumažėjo. Taip pat svarbu tinkamai paruošti žmones, kurie rūpinsis vaikais su specialiaisiais poreikiais. Žmones, kurie būtų pasirengę globoti tokius mažus vaikus, iš tikrųjų reikia paruošti ne tik psichologiškai, bet kad jie turėtų ir tam tikrų medicininių gebėjimų. Neseniai šia tema vyko pokalbis su kūdikių namų vadovais. Kartais per kelias dienas pasireiškia ženklūs sveikatos sutrikimai. Man pasakojo, kad labai mažam vaikui turėjo atlikti detoksikaciją, nes visą nėštumo laikotarpį mama girtavo. Be to, turime nepamiršti fakto, kad į kūdikių namus patenka daug negalią turinčių vaikų. Dažniausiai įsivaikinti norima sveiką ir gražų vaiką. O kur dėti turinčiuosius negalią, kuriems reikia išskirtinės ir kur kas didesnės pagalbos?
Taip pat skaitykite: Viskas apie „Auklę“
Serialas „Be namų“: žvilgsnis į globos namų gyvenimą
Lietuviškas serialas „Be namų“, rodomas per TV3, atkreipia dėmesį į vaikų globos namų auklėtinių gyvenimą. Siužetas pasakoja apie jų kasdienes problemas, tarpusavio santykius, svajones ir iššūkius. Serialas siekia atspindėti jautrias temas, susijusias su vaikų globa, ir parodyti žiūrovams globos namų auklėtinių gyvenimą.
Aktorės įžvalgos
Seriale „Be namų“ vaikų globos namų auklėtinę Emiliją vaidinanti Evita Malaškevičiūtė pasakoja apie savo patirtį filmavimo aikštelėje. Jai teko ne tik įtaigiai perteikti personažo tekstą, bet ir dalyvauti grumtynių scenose su bendraamžiais. Efektinga serialo scena, kurioje Emilija tarsi lūšis su aikštingais miestelėnais kaunasi dėl 20 litų, pasak E. Malaškevičiūtės, pareikalavo ne vieno ir ne dviejų bandymų ją nufilmuoti. „Dublį kartojome kelis kartus. Nors scena atrodo gana pavojinga, iš tikrųjų filmuodami iki soties prisijuokėme“, - šypsosi aktorė pasakodama, kaip Čiombė (akt. Džiugas Girončikas) gviešėsi atimti pinigus iš vaikų namų globotinės. Evita puikiai prisimena - tąkart filmuojant grumtynes ją užvaldė adrenalinas. Gerai mena ir kitą - ką tik TV3 žiūrovų matytą romantišką sceną - kaip Čiombė, padedamas parankinių, taikosi pabučiuoti užlaužtomis rankomis laikomą, visomis jėgomis besipriešinančią Emiliją. „Buvo ir juokinga, ir nepatogu. Tačiau toks aktoriaus darbas - įgyvendinti tai, kas parašyta scenarijuje, - aiškina jaunoji aktorė, kurią serialas „Be namų“ įtraukė ne tik kaip vaidmens atlikėją, bet ir kaip žiūrovę. - Žiūriu beveik kas vakarą. Emilija seriale ne tik kariauja su miestelio vaikinais. Jos geriausi draugai - vaikų namuose augantys berniukai. „Mano heroję supančios merginos - bjaurios pasipūtėlės, fyfos, o ji - kitokia, labai pažeidžiama. Kobė (akt. Vytautas Skarulskis) yra vienintelis geras jos draugas, suprantantis, kad Emilija - kitokia nei kitos“, - šypsodama pasakoja Evita.
Aktorė Nijolė Narmontaitė, įkūnijanti auklėtoją Liuciją, atskleidžia savo personažo motyvus. „Mano herojė įsitikinusi, kad su vaikais nereikia cackintis - juos reikia auklėti be sentimentų ir disciplinuotai, nes švelnumu gyvenime juk nieko nepasieksi. Liucija siekia tvarkos, neretai tiesiog užsimodama… Kartais pyktis veržiasi per kraštus. N.Narmontaitė pripažįsta, kad jos įkūnijama auklėtoja ne tik gąsdina vaikus, bet ir daug gero daro: rūpinasi vaikų globos namų buitimi, pavyzdžiui, kiauro stogo remontu. „Vieną gražią dieną Liucijai pasirodo, kad ją įsimylėjo. Pati aktorė labai mėgsta discipliną ir nepakenčia vėluojančių žmonių. Šiomis savybėmis Nijolė „pasidalino“ ir su serialo „Be namų“ heroje. „Jei tik Liucija nebūtų tokia žiauri, ji būtų labai gera. Savo vaidmeniu norėjau parodyti, kaip įsimylėjęs žmogus keičiasi, ir kad pikti žmonės - kokie velniškai nelaimingi.
Krepšinio žvaigždės pasirodymas
Seriale taip pat pasirodo krepšinio pasaulio žvaigždė Linas Kleiza. Kokiu tikslu vaikų globos namuose pasirodys garsus krepšininkas L. Kleiza ir kaip jam seksis vaidinti patį save paaiškės jau kitą antradienį, liepos 24-ąją, 20.10 val. Krepšinio aikštelėje aukštaūgis - 2 metrų ir 3 centimetrų - puolėjas jaučiasi lyg žuvis vandenyje, o serialų filmavimo aikštelėje L. Kleizai viskas buvo gana nauja - anksčiau jis tėra dalyvavęs reklaminių klipų filmavimuose. „Tai galimybė išbandyti kitą karjerą. Filmuotis - sunku, bet jei reikės, galiu išmokti tekstą mintinai“, - šypsojosi L. Liepos 24-ąją, antradienį, 20.10 val. seriale „Be namų“ - krepšininko aktorinis debiutas.
Buvusios globos namų auklėtinės patirtis
Viktorija Malachovska, būdama 17-os užvėrė vaikų globos namų duris, bet vėl jas pravėrė jau būdama 29-erių. Tik šįkart - kaip socialinė darbuotoja, pasirengusi į suaugusiųjų gretas palydėti bendruomeniniuose globos namuose gyvenančius paauglius. Visas prasidėjo nuo pajuokavimo. Viktorija Malachovska nėra viena tų globos namų auklėtinių, kurie ten praleistų metų nė prisiminti nenori, - ji iki šiol yra dėkinga, kad ten atsirado, turėjo sąlygas augti, pamatyti gerų pavyzdžių, o ir buvusią auklėtoją vis aplankydavo. Vieno tokio apsilankymo metu ji prasitarė, kad ieško savęs, nori papildomai užsiimti kokia nors prasminga veikla. Auklėtoja iš pradžių juokaudama, o vėliau jau visai rimtai pasiūlė buvusiai auklėtinei ateiti dirbti į vaikų globos namus. Iš pradžių viską nuleidusi juokais, šio pasiūlymo Viktorija vis negalėjo pamiršti - juk ji viską pati perėjo, tad kas tuos vaikus supras geriau nei ji? „Ir štai vieną dieną nuėjau į darbo pokalbį tuose pačiuose vaikų globos namuose“, - šypsosi Viktorija. Jau pirmomis dienomis ji sako pajutusi, kad sprendimas buvo geras. Galiausiai tapo pirmoji iš visų globos namų, su vaikais perkelta į bendruomeninius vaikų globos namus - nebe į instituciją, o į šeimos aplinką primenantį butą, kuriame nebėra nei valytojų, nei virėjų, o vaikų - jau nebe šimtai, o iki 10. Taip ji tapo VšĮ „Atsigręžk į vaikus“ bendruomeninių vaikų globos namų vadove.
Taip pat skaitykite: Fantastinių serialų pasaulis: "Superauklė"
Dar vaikų globos namuose dirbusi su įvairaus amžiaus vaikais socialinė darbuotoja įsitikino, kad geriausiai supranta paauglių problemas: puikiai prisimena, kokias matė suaugusiųjų klaidas, kai pati 13 metų atsidūrė tokioje institucijoje. Viktorija nuo pat pradžių vienais didžiausių prioritetų darbe laikė labai konkrečią pagalbą jaunuoliams ruošiantis pradėti gyventi savarankiškai. Būtent pagalbos ieškantis darbo, pasirūpinant būstu ar gaunant vairuotojo pažymėjimą prieš keliolika metų ji buvo pasigedusi pati. Socialinės darbuotojos darbas tikrai neapsiriboja tomis funkcijomis, kurios surašytos oficialiuose dokumentuose. Dažnai tenka verstis per galvą ieškant rėmėjų, kad vaikai gyventų taip, kaip įprastai gyvena šeimose. Viktorija Malachovska jau ne kartą pagalbos kreipėsi į savo draugus ir pažįstamus. „Dabar man tai yra ne darbas, o gyvenimo dalis“, - pabrėžia ji.
Viktorija įsitikinusi, kad šiandien vaikams iš globos namų paprasčiau įsilieti į suaugusiųjų gyvenimą. Ir ne tik dėl jos pastangų - pats gyvenimas bendruomeniniuose namuose, kai vaikai savimi ir buitimi rūpinasi savarankiškai, padeda pasijusti lygiaverčiams tarp bendraamžių ir suteikia reikiamų įgūdžių savarankiškam gyvenimui.
Asmeninės patirties svarba
Tvirtą ryšį su vaikais užmegzti Viktorijai pavyko dar tada, kai vaikai nė nenumanė, kad jos gyvenimo istorija labai panaši į jų. Kai auklėtoja pasiryžo pasidalyti savo išgyvenimais, tai vaikams padarė neišdildomą įspūdį. „Jie bet kada gali manęs paklausti, ką aš dariau tokioje situacijoje ar kaip buvo mano laikais“, - pasakoja socialinė darbuotoja. Ir tie klausimai, atvirauja ji, kartais būna labai asmeniški, tarsi priverčiantys viską išgyventi iš naujo. „Tikrai būna tokių dalykų, kuriuos jie ištraukia į dienos šviesą, ir būna nemalonu, nes tuos išgyvenimus, atrodo, užspeitei į tokią slaptą kertelę ir labiausiai norėtum, kad jie ten ir pasiliktų“, - širdį atveria Viktorija. Tačiau judindami tas skaudžias temas vaikai išmokė pačią socialinę darbuotoją į praeitį žiūrėti negailint savęs, be didesnių emocijų.
Nors jaunuoliai Viktoriją gerbia ir laiko pavyzdžiu, darbe ji neišvengia ir sudėtingesnių momentų. Labiausiai rankos nusvyra, pasak jos, kai ne vienus metus stengiesi vaikui padėti, kuo išgali, motyvuoji, viską suteiki, bet jis ima ir „atkrinta“ - pradeda elgtis taip, lyg viso darbo kartu nebūtų buvę. Tokiais atvejais, pasak jos, svarbu rasti savyje motyvacijos. Didžiausias į priekį ją stumiantis varikliukas - vaikų pasiekimai, pavyzdžiui, kai jie išlaiko egzaminus, susiranda darbą, atranda mėgstamą veiklą. „Vakar, kai po darbo jau buvau namuose ir telefonu kalbėjau su čia likusiu darbuotoju, viena mergaitė šalia jo tiesiog spirgėjo, kaip norėjo su manimi pasikalbėti. Tą dieną aš ją nusivedžiau į šokių treniruotę ir ten palikau, o ji labai norėjo man papasakoti įspūdžius. Ir jai taip patiko, ji tarsi sproginėjo džiaugsmingiausiomis emocijomis - sakė, net kojos drebėjo, kaip patiko“, - šypsosi socialinė darbuotoja. Ir nors ta pati auklėtinė visai neseniai savo elgesiu buvo Viktoriją labai nuvylusi, širdis dainavo abiem - ir naujai iškeptai šokėjai, ir Viktorijai.
Įvaikinimo klausimai: tiesos atskleidimas ir jo pasekmės
Straipsnyje taip pat paliečiama įvaikinimo tema, remiantis Virginijos Galinienės, kuri tiesą apie įvaikinimą sužinojo jau būdama subrendusi, patirtimi. Virginija pasakoja, kaip atrado savo seserį ir kokį poveikį jai padarė ši žinia. Maždaug nuo 10 metų girdėjau kalbas, kad esu įvaikinta. Visada galvojau, kad tai tik kalbos. Tėveliai mane labai mylėjo, rūpinosi, neįsivaizdavau, kad galėčiau turėti kitą šeimą. Kai man buvo jau kokie 45 metai, mamos draugė man atskleidė tiesą, kad turiu sesę. Mane ištiko šokas. Pradėjau klausinėti, kaip, kas, kodėl, kur? Mamos draugė nežinojo detalių. Lankėsi net pas kunigą, klausė patarimo, ar pasirinko teisingai. Pamenu kaip šiandien, turėjau eiti į darbą. Visą laiką galvojau tik apie tai, kad turiu sesę. Ką daryti, ar jos ieškoti, nuo ko pradėti? Galvoje sukosi šimtai klausimų. Grįžusi namo, iškart paklausiau apie sesę mamos. Mama gyveno mano namuose. Tuo metu buvo gana populiari laida „Atleisk“, kurioje komanda padėdavo žmonėms surasti jų artimuosius. Aš paskambinau į šią laidą, bet ten man negalėjo padėti. Aš tik žinojau, kad mano sesuo iš Žemaitijos. Jiems tokios informacijos buvo per mažai. Laida mane nukreipė į metrikacijos skyrių, esantį Kaune. Ten man irgi niekas nieko negalėjo pasakyti. Tuomet tą pačią dieną nusprendžiau nueiti į vaikų namus Vilijampolėje. Administracijoje nupasakojau situaciją ir paklausiau, ar galėtų man padėti. Administratorė surado dokumentus ir patvirtino, kad turiu seserį. Iškart paprašiau jos adreso. Administratorė griežtai atsisakė jį duoti. Aš verkiau, prašiau, maldavau, vos ne ant kelių klūpėjau, kad tik pasakytų daugiau informacijos. Bet jos atsakymas buvo vis tiek „ne“. Teisiškai to padaryti nebuvo įmanoma. Mane nukreipė į Vaikų teisių tarnybą. Parašiusi prašymą, važiavau namo ir laukiau atsakymo, šis atėjo po mėnesio. Man pranešė, kad mus abi pasiėmė iš globos namų, kai mums buvo 2 metai. Sužinojau, kad mano prašymas buvo patenkintas ir išsiųstas laiškas mano sesers mamai į Šilalę. Paskambinusi jos mama man pasakė sesers vardą - Jolanta. Papasakojo, kaip ji atrodo, kuo verčiasi, koks žmogus ji yra. Su Jolanta pirmą kartą kalbėjomės mobiliuoju telefonu. Abiem buvo baisu, keista, bet kartu buvome ir laimingos. Pokalbio metu supratome, kad esame panašios, kad turime bendrų pomėgių, abi esame labai meniškos asmenybės. Aš pianino mokytoja, ji - dailės mokytoja. Nežinojau, kaip ji atrodo, todėl apibūdinome save, kaip esame apsirengusios. Kai tik pamatėme viena kitą, mes tiesiog pradėjome juoktis iš visos širdies. Mes esame visiškai vienodos. Pakalbėjusios nuvykome pas jos mamą, kuri laukė mūsų su vaišėmis. Kalbėjomės, dalinomės istorijomis, nuotraukomis. Nuotraukose mes esame vienodos nuo pat vaikystės. Susipažinusios pradėjome bendrauti. Jolanta atvykdavo pas mane, aš į jos gimtuosius namus. Kartu apsipirkdavome, pramogaudavome. Kadangi gyvename toli viena nuo kitos, nepavyksta taip dažnai susitikti, kaip norėtųsi. Aš manau, kad viskas turi savo laiką. Viskas priklauso nuo aplinkybių. Mano atveju - man reikėjo, kad būtent tada sužinočiau apie savo seserį.
Taip pat skaitykite: "Brangioji, aš sumažinau vaikus" aktorių likimai
Virginijos istorija iliustruoja, kaip svarbu žinoti savo šaknis ir turėti galimybę susitikti su biologiniais giminaičiais. Tačiau pabrėžiama, kad kiekvieno žmogaus situacija yra individuali, ir tiesos atskleidimas gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių. Kiekvieno žmogaus situacija yra individuali, patarti išties sunku. Virginijai labai pasisekė, kad atskleista tiesa apie jos kraujo seserį bei atrastas ryšys nudžiugino, praplėtė artimų žmonių ratą, suteikė galimybę atrasti dalelę savęs. Neaišku, kiek ji sužinojo apie savo biologinius tėvus, patekimo į vaikų namus aplinkybes. Įvaikintam žmogui neretai būtent ši informacija atrodo esminė. Dažnam žmogui labai svarbu žinoti apie savo šaknis, tai yra dalis jo identiteto, savasties. Tačiau, kaip Virginija ir sako, kiekvieno žmogaus situacija yra individuali, nes tas atradimas gali atnešti tiek daug džiaugsmo, tiek ir daug nusivylimo, kartėlio, jausmo, kad nebežinai, kas esi. Žinia apie įvaikinimą visada iškelia labai daug klausimų, į kuriuos dažnai nelengva atsakyti, o kartais dar sunkiau tuos atsakymus priimti. Šiuo atveju labai svarbu įsivaikinusių tėvų, pranešančių žinią apie įvaikinimą, savijauta, požiūris į šią situaciją. Sakyti ar nesakyti savo vaikui, kad jis yra įvaikintas, kada pasakyti, kiekvienu atveju labai individualus sprendimas. Kaip Virginija įvardino, tiek ją, tiek jos seserį nuo žinios ištiko šokas. Vieni žmonės su tokia emocine būsena susitvarko gerai, imasi veiksmų, kad susirastų prarastus artimuosius, tačiau kiti jaučiasi tarsi būtų praradę savo identitetą. Jiems kyla klausimas - kas aš tuomet esu? Kartais žmogus įdeda labai daug pastangų ieškodamas kraujo tėvų, o radęs labai nusivilia, nes suvokia, kad negali arba nenori su tais žmonėmis savęs identifikuoti dėl pačių įvairiausių priežasčių. Kyla įvairiausi klausimai, tarp jų- kodėl manęs atsisakė tėvai? Pasauliniu mastu atlikta daug įvairių tyrimų, kada geriausia pranešti naujieną apie įvaikinimą, tačiau vienareikšmiško atsakymo nėra. Be abejo, kai vaikas akivaizdžiai yra kitos rasės, ta tiesa akivaizdi ir situacija yra kitokia, tačiau Lietuvoje, bent jau kol kas paprastai įvaikiname išoriškai panašų vaiką. Tačiau jei apie įvaikinimą vaikas nieko nežino, šią žinią priimti ir su ja susitvarkyti lengviau jau suaugusiame amžiuje. Nepriklausomai nuo įvaikinto žmogaus amžiaus, pranešdami šią žinią, tie, kurie ją praneša, turi būti pasiruošę pačioms įvairiausioms įvaikinto žmogaus reakcijoms bei gebėti jam padėti su tuo susitvarkyti, palaikyti jį, paaiškinti, padėti susivokti savo jausmuose. Jei vis dėlto nusprendžiama pranešti žinią vaikystėje, ypač svarbu kalbėti pagal amžių vaikui suprantama kalba, atsakyti į jo pačius įvairiausius klausimus, būti atviriems, grįžti prie šios temos kaskart, kai vaikas norės apie tai dar ką nors sužinoti. Padėti susitvarkyti su situacija gali ne tik vaiką užauginę tėvai ar giminaičiai, draugai, gali padėti ir specialistai psichologai. Tikiu, kad kiekviena įvaikį auginanti šeima geriausiai pažįsta vaiką ir gali geriausiai suvokti situaciją, pabandyti prognozuoti, kokia gali būti reakcija į žinią, galbūt pasikonsultuoti su psichologu, kaip žinią geriausia būtų pasakyti. Kiekvienos šeimos situacija unikali, kiekvienas žmogus yra unikalus ir būtent tai turi būti įvertinta sprendžiant, ar atskleisti tiesą apie įvaikinimą ir kada.