Sergejus Larinas buvo garsus tenoras, palikęs ryškų pėdsaką operos pasaulyje. Nors pastaraisiais metais S. Larinas gyveno ir dirbo Slovakijoje, jis nuolat pabrėždavo esąs Lietuvos kultūros dalis. Apie nuopelnus liudija ir tai, kad Pirmasis žymesnis V. Noreikos mokinys buvo Sergejus Larinas, dainavęs geriausiose operose visame pasaulyje. Jis ir palaidotas mūsų Antakalnio kapinėse.
Ankstyvieji metai ir kelias į muziką
Dainininkas gimė Daugpilyje, užaugo Nižnij Novgorode, kur baigė prancūzų kalbos studijas Užsienio kalbų institute. Svajonė dainuoti gabų filologą atvedė į Virgilijaus Noreikos klasę tuometėje Lietuvos konservatorijoje: Larinų šeima dievino lietuvių tenorą.
Lemtingas susitikimas kine
Vieną kartą, kai Sergejui buvo dvylika metų, jis su mama nuvyko į Daugpilį aplankyti draugų. Ten jis su bičiuliu Saša susiruošė į kiną, kur rodė muzikinę komediją „Didžiosios meilės serenada“ su Mario Lanca. Būtent tą akimirką, kai uždainavo Mario Lanca, Sergejus patyrė nenusakomą poveikį, kuris pažadino jame operos artistą. Šiandien esu įsitikinęs, kad būtent tą akimirką manyje gimė operos artistas. Tai buvo likimo ženklas - tarsi grūdas pasėtas, kuriam anksčiau ar vėliau buvo lemta išdygti.
Studijos ir karjeros pradžia
1981 metais debiutavęs Lietuvos operoje Alfredo vaidmeniu G. Verdi „Traviatoje“, S. Larinas šiandien savo namuose Bratislavoje, kur gyvena su žmona Lile (Lietuvos muzikos akademijos absolvente L. Deksnyte), dirbančia Bratislavos operos teatre, praleidžia ne daugiau kaip tris savaites per metus.
1988 metais įvyko jo debiutas Bratislavos teatre. Tuomet čia dirbęs maestro Jonas Aleksa pakvietė S. Lariną dainuoti Germaną „Pikų damoje“. Gruodį padainavęs premjerą ir 5 spektaklius per 8 dienas, netruko sulaukti viliojančio pasiūlymo - trejų metų kontrakto su šia trupe.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Pasiprašęs trejų metų kūrybinių atostogų Lietuvos operoje, tuomet dar mažai kam težinomas jaunas tenoras pasiliko Slovakijoje. Šiandien jis pats prisipažįsta, jog važiuodamas į Bratislavą kitokios karjeros nė nesitikėjo.
Debiutas Vienos valstybinėje operoje
1990-ųjų gegužę įvyko netikėtas pačiam dainininkui debiutas Vienos valstybinėje operoje: susirgus Lenskio vaidmens atlikėjui, žymiam Slovakijos tenorui Peteriui Dvorskiui, spektaklį gelbėjo S. Larinas. O kai dainininkas sėkmingai debiutuoja tokiame teatre kaip Vienos valstybinė opera, tolesni kontraktai veja vienas kitą.
1991 metais S. Larinas debiutuoja Milano teatre „La Scala“ - dainavo su žymiąja F. Cossotto, paskutinį kartą pasirodžiusia viešai. Jau po pirmojo veiksmo jam buvo pasiūlytas kontraktas San Francisko teatre.
Niujorko „Metropolitan Opera“ S. Larinas debiutavo operoje „Toska“, vėliau dainavo Don Alvarą „Likimo galioje“ pakaitomis su P. Domingo - operą dirigavo J. Levinas. Dalyvavo atnaujintame „Boriso Godunovo“ pastatyme, kurį dirigavo V. Gergijevas.
Kūrybiniai pasiekimai ir vaidmenys
V. Noreika atliko ir solinius koncertus, jų yra surengęs daugiau kaip 700. Dainininkas sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų. Be vaidmenų lietuvių kompozitorių - Kazimiero Viktoro Banaičio, Giedriaus Kuprevičiaus, Vytauto Klovos, Balio Dvariono, Vytauto Laurušo - operose, atliko pagrindines partijas žymiausių užsienio kompozitorių operose: Don Josė (Georges'o Bizeto „Carmen“), Wertherio (Jules'o Massenet'o „Werther“), Edgardo, Nemorino (Gaetano Donizetti'o „Lucia di Lammermoor“, „Meilės eleksyras“), Lensky'io (Piotro Čaikovskio „Eugene Onegin“), Otello, Alfredo, Hercogo (Giuseppės Verdžio „Otello“, „La Traviata“, „Rigoletto“), Cavaradossio, Johnsono, Rodolfo (Giacomo Puccinio „Tosca“, „Manon Lescaut“, „La Boheme“) ir kitas.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
S. Larinas pabrėžė, kad jam svarbiausia buvo gerai dainuoti, kad pačiam būtų malonu, o jo balso metamorfozė buvo dėsningumas, kasdienio darbo padarinys. Tai patvirtina ir jo repertuaras, kuriame dominuoja XIX amžiaus italų romantinė opera.
Sergejaus Larino mintys apie dainavimą
Sergejus Larinas teigė, kad dainavimas yra teatras, ir negalima abejoti, nes klausytojas kitaip nepatikės. Muzika parašyta ne tam, kad atlikėjas galėtų demonstruoti savo išgaunamus nuostabius garsus. Gražus garsas - tik didžiojo meno pradžia. Būtina rasti dainavimo „filosofinį akmenį“. Jis norėjo, kad klausytojas tiesiog pats išgyventų jo personažų likimą.
Lemties ženklai Sergejaus Larino gyvenime
Sergejus Larinas tikėjo likimu ir teigė, kad visi mes ateiname į šį gyvenimą su aiškiai išrašyta lemtimi. Atsitiktinumų gyvenime nebūna. Jis įžvelgė keistą faktų sutapimą savo gyvenime, kuris buvo suskirstytas į absoliučiai lygius periodus po 11 metų.
- Gimė ir Daugpilyje išgyvenau lygiai 11 metų.
- Kai man sukako 11 metų, tėvai grįžo į savo gimtąjį miestą Gorkį.
- Taigi kitus 11 metų gyvenau ir mokiausi Gorkyje.
- Po to buvo 11 metų Lietuvos periodas ir tai, kas 1989-aisiais prasidėjo man išvažiavus į tuomet dar buvusią Čekoslovakiją.
Sergejus Larinas - bosas
Kultūros rūmuose anais laikais galėjai rasti kokį tik nori būrelį. Rugsėjo mėnesį būdavo išstatyti milžiniški plakatai, kviečiantys domėtis norimu menu. Gerai pastudijavęs sąrašą, radau ir mane dominantį solinio dainavimo būrelį. Tarp daugybės „liaudies kolektyvų“… Aš ir nuėjau ten…
- Laba diena, - sakau atėjęs. - Norėčiau dainuoti solo.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
- Jūs jau turite dainavimo praktikos? - paklausė manęs.
- Ne, neturiu, - sakau.
- Tai jums, vyruti, anksti… Žinote, jeigu tikrai norite dainuoti, eikite į chorą. Mes turime tikrai gerą akademinį chorą. Jeigu turite balsą, muzikinius duomenis, tai pas mus grįšite po metų.
Ateinu į akademinį chorą. Vadovas kažką pagrojo (gaidų tuomet nepažinojau), paakompanavo, aš kažką jam padainavau…
- Tarp baritono ir tenoro, - sako jis man. - Bet mums labai trūksta bosų, Sergejau. Taigi dainuosi bosu.
Taip šiandieninis tenoras Sergejus Larinas ir pradėjo savo dainavimo karjerą, dainuodamas bosu chore. Bet noras dainuoti solo niekur nedingo. Pavasarį vadovui vėl sakau apie savo svajonę dainuoti solo. „Gal Variagų svečio dainą?“ - pats pasiūliau (juk aš bosas!). Ir paruošėme!
Fakultete pirmą sykį padainavau solo boso partiją. Tuomet dar nežinojau, kad patekęs į muzikos pasaulį savavališkai iš jo nebepasitrauksi…
Pirmasis sapnas - Paryžius
Jau bebaigdamas mokyklą (tuomet buvau gal šešiolikos ar septyniolikos), susapnavau tiesiog stebuklingą sapną. Tarytum vaikštau po Paryžių… Ir nuo tos akimirkos vienintele mano gyvenimo svajone tapo noras iš tiesų pamatyti Paryžių. O vienintelis kelias anuometinėje mūsų santvarkoje išvažiuoti į Paryžių - mokytis prancūzų kalbos vertėjų fakultete. Gerai seksis - važiuosi į stažuotę Prancūzijoje.
Turėdamas tokią svajonę, nors nemokėjau nė žodžio prancūziškai (mokykloje mokiausi vokiečių kalbos), įstojau į užsienio kalbų institutą, prancūzų kalbą. Mokiausi labai daug ir neblogai sekėsi. Bet potraukis menui išliko. Muzikinis ir dramos teatras tuo laikotarpiu traukė mane vienodai.