Socialinė globa yra svarbi socialinių paslaugų sistemos dalis, dažniausiai teikiama socialinės globos įstaigose. Šiame straipsnyje nagrinėjama senų žmonių apgyvendinimo socialinės globos įstaigose problema Lietuvoje, apibrėžiant globos įstaigų tipus, jų istoriją Lietuvoje ir Europoje, demografinius pokyčius, socialinės globos organizavimo ypatumus ir iššūkius, su kuriais susiduria šios įstaigos. Taip pat aptariama socialinė politika senyvo amžiaus asmenims, teisinė bazė ir socialinių paslaugų teikimo principai.
Globos įstaigų tipai ir specializacija
Pagal globos formą ir trukmę, globos įstaigos skirstomos į dienos globos, laikino apgyvendinimo ir stacionarios globos įstaigas. Globos įstaigos dažniausiai specializuojasi teikti paslaugas vienai ar kelioms klientų grupėms, kurias sieja panašios socialinės problemos, poreikiai ir interesai. Vaikų globos įstaigose apgyvendinami ir globojami vaikai, dėl tam tikrų aplinkybių negalintys gyventi namuose. Neįgaliųjų globos įstaigos skirtos laikinai arba nuolat gyventi proto negalią turintiems vaikams arba suaugusiesiems, kuriems būtina priežiūra, slauga ir jie negali gyventi namuose arba savarankiškai. Senų žmonių globos įstaigos skirtos nuolat gyventi seniems žmonėms, kuriems reikalinga nuolatinė globa ir slauga.
Globos įstaigų istorija Europoje ir Lietuvoje
XVI amžiuje Europoje vyravo nuostata, kad globoti vargšus yra bažnyčios ir tikinčiųjų pareiga, todėl pirmąsias globos įstaigas kūrė bažnyčios, vienuolynai, labdaros organizacijos. XVII amžiuje, dėl socialinių ir ekonominių pokyčių augant vargšų skaičiui, atsakomybės už jų globą ėmėsi valstybė. Globos įstaigose vyravo drausminamosios priemonės, pagrindinis globos įstaigų tikslas buvo globojamuosius izoliuoti, kontroliuoti, išmokyti ir priversti dirbti. Po Antrojo pasaulinio karo Europos valstybėse ėmė formuotis socialinės apsaugos sistemos, kūrėsi socialinių paslaugų tinklas.
Lietuvoje nuo XVI amžiaus prie vienuolynų ir bažnyčių ėmė veikti pirmosios globos įstaigos (špitolės), daugiausia skirtos seniems žmonėms ir neįgaliesiems. XVIII amžiuje pradėta organizuoti vaikų (našlaičių, pamestinukų) globa. Nuo 1991 m. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija ėmėsi globos įstaigų decentralizacijos ir plėtros, pradėtas kurti globos įstaigų tinklas savivaldybėse, gausėjo globos įstaigų, įsteigtų nevalstybinių organizacijų. 2016 m. veikė 123 stacionarios vaikų globos įstaigos, keturios iš jų - negalią turintiems vaikams, 107 įvairių tipų (valstybiniai, savivaldybių, parapiniai) senų žmonių globos namai, kuriuose buvo teikiamos stacionarios globos paslaugos vyresnio amžiaus žmonėms, 58 globos įstaigos negalią turintiems suaugusiems asmenims.
Demografiniai pokyčiai ir socialinės globos poreikis
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, kasmet vis didesnę dalį sudaro senyvo amžiaus, t. y. 60 metų ir vyresni asmenys. Statistikos departamento duomenimis, 2008 metų pradžioje tokių asmenų buvo 690,8 tūkst., arba kas penktas Lietuvos gyventojas, ir prognozuojama, kad 2060 metų pradžioje du penktadalius (40,9 proc.) Lietuvos gyventojų sudarys senyvo amžiaus asmenys. 2007 m. socialinės globos paslaugos buvo teikiamos 101-oje senyvo amžiaus asmens globos įstaigoje. Šios paslaugos buvo suteiktos per 4,9 tūkst. asmenų.
Taip pat skaitykite: Slauga namuose: galimybės
Ilgėjanti žmonių gyvenimo trukmė didina poreikį socialinėms paslaugoms. Senyvo amžiaus asmenims gana dažnai reikia ilgalaikės globos, nes jie savarankiškai negali atlikti daugelio kasdieninio gyvenimo funkcijų. Nors pripažįstama, kad šiuo metu senėjant visuomenei institucinė socialinė globa nebetenkina visuomenės poreikių ir būtina vystyti kitas, nemažiau patrauklias socialinės globos formas, kaip senyvo amžiaus asmens socialinė priežiūra, socialinė globa, teikiama senyvo amžiaus asmens socialinės globos įstaigose, šiuo metu ir ateityje užims reikšmingą vietą socialinių paslaugų senyvo amžiaus asmenims segmente.
Senyvo amžiaus asmens globos įstaigos veiklos organizavimas
Pagrindinis senyvo amžiaus asmens globos įstaigos veiklos tikslas - užtikrinti tokias gyvenimo sąlygas, kad pagyvenę asmenys galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą, nepažeidžiant jų teisių ir orumo. Daugelyje socialinės globos įstaigų vykdoma veikla dar neatitinka šiuolaikinės socialinės globos sampratos dėl personalo sudėties bei kvalifikacijos, darbo organizavimo, teisinio socialinės globos paslaugų reglamentavimo. Dėl ilgalaikės globos poreikio didėjimo ir siekiant kokybiškų paslaugų teikimo, būtina tobulinti socialinės globos įstaigos veiklą.
Socialinės globos samprata ir rūšys
Socialinė globa yra sudėtinė socialinių paslaugų sistemos dalis, kuri dažniausiai teikiama socialinės globos įstaigose. Ji apima įvairių socialinių problemų sprendimą, organizuojant reikalingų paslaugų teikimą ir užtikrinant įstaigos gyventojams nuolatinę priežiūrą ir saugią aplinką.
Pagal teikimo trukmę socialinė globa skirstoma į dienos, trumpalaikę ir ilgalaikę. Dienos socialinei globai priskiriama visuma paslaugų, kuriomis senyvo amžiaus asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialisto priežiūros reikalaujanti pagalba dienos metu. Trumpalaikei socialinei globai priskiriamos paslaugos, kurios suteikiamos senyvo amžiaus asmeniui, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra, kai jo šeimos nariai, globėjai ar rūpintojai laikinai ar darbo savaitę negali jo prižiūrėti - tai vadinamos "atokvėpio" paslaugos. Ilgalaikei socialinei globai priskiriama visuma paslaugų, kuriomis visiškai nesavarankiškam senyvo amžiaus asmeniui teikiama kompleksinė nuolatinės specialisto priežiūros reikalaujanti pagalba. Ši paslauga gali būti teikiama neterminuotai ir teikiama tik stacionariose socialinės globos įstaigose.
Jeigu socialinė globa teikiama ne asmens namuose, tai priklausomai nuo senyvo amžiaus asmens poreikių, ji gali būti teikiama stacionariose arba nestacionariose socialinių paslaugų įstaigose. Stacionarios globos įstaigos, kurios kitaip gali būti vadinamos socialinės globos įstaigomis, skirtos žmonėms nuolatiniam ar ilgesniam apsigyvenimui įstaigoje, kai jie patys negali savimi pasirūpinti ir jiems reikalinga nuolatinė priežiūra, ilgalaikė globa ir slauga. Dažniausiai tokio tipo įstaigose teikiama ilgalaikė socialinė globa.
Taip pat skaitykite: Senjorų įdarbinimas Lietuvoje
Europos Sąjungos ir Lietuvos socialinė politika senyvo amžiaus asmenims
Visuomenei senstant, socialinė globa tampa vis didesne šiuolaikinės valstybės socialinės politikos dalimi. Nagrinėjant užsienio šalių socialinę politiką senyvo amžiaus asmenims, reikia atsižvelgti į Jungtinių Tautų principuose išdėstytas nuostatas. Šioje pastogę, priežiūrą, globą bei gydymą, visokeriopai gerbti jų orumą, pasirinkimus, poreikius ir asmeninį gyvenimą, taip pat jų teisę patiems spręsti apie teikiamos priežiūros bei jų gyvensenos kokybę. Pataisytoje Europos socialinėje chartijoje (1996, I dalies 23 str.) yra akcentuojama, kad būtina užtikrinti senyvo amžiaus žmonėms galimybes apsigyventi atitinkamose globos įstaigose gerbiant jų asmeninį gyvenimą.
2002 m. Tarptautiniame Madrido veiksmų plane dėl visuomenės senėjimo yra sakoma: „Vyriausybės politika turėtų užtikrinti, kad pagyvenę žmonės gautų socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas, tarp jų apgyvendinimą prieglaudoje ir ilgalaikę priežiūrą. Turėtų būti parengti veiksmingi planai, kaip šios reikmės turėtų būti laiku tenkinamos“. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomone, būtinas naujas požiūris į senėjimą, integruojant senyvo amžiaus žmones į visuomenę, o jų globą suvokiant, kaip bendrą visuomenės uždavinį. Europos Sąjungos Regionų komiteto nuomone, konkretiems asmenims pritaikytos paramos priemonės turėtų būti suplanuotos laiku ir užtikrintos. Vietos ir regionų valdžios institucijoms yra būtinos priemonės kokybiškai paslaugų infrastruktūrai sukurti ir konkretiems asmenims pritaikytiems veiksmų planams parengti.
Lietuva, būdama Europos Sąjungos nare, dalyvauja ES valstybių narių vykdomos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties politikos koordinavimo procese. Valstybinės institucijos (ministerijos, apskritys) pagrindžia ir sukuria šalies paslaugų plėtojimo strategijas ir paslaugų standartus. Siekiant didinti globos įstaigos veiklos efektyvumą, 1998 metais Lietuvoje buvo priimti Stacionarių globos įstaigos darbo efektyvumo didinimo nuostatai. Minėtame dokumente siūloma tęsti pradėtą stacionarių globos įstaigų decentralizaciją, priartinant globos įstaigas prie gyvenamosios vietos ir stengiantis kuo ilgiau išlaikyti žmogų jam įprastoje bendruomenėje. Dokumente pabrėžiama, kad stacionariose globos įstaigose apgyvendinti tik tuos žmones, kuriems socialinių paslaugų negalima suteikti bendruomeninis paslaugų tinkle arba tos paslaugos yra neefektyvios. Minėtame teisės akte nurodoma nesteigti didelių stacionarių globos įstaigų, o esamose vykdyti pertvarkos projektus.
Norint pasiekti galutinį socialinių paslaugų teikimo tikslą - grąžinti asmenims gebėjimą pasirūpinti savimi, išsaugant garbę ir orumą, ir integruotis į visuomenę, 2002 m. Lietuvoje priimama Socialinių paslaugų teikimo koncepcija, kurioje buvo nustatyti socialinių paslaugų sistemos plėtros prioritetai, tolesnės socialinių paslaugų kryptys. Nacionaliniame pranešime apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas 2008-2010 m. nurodoma, kad ilgalaikės globos paslaugos turėtų būti kokybiškos, prieinamos ir laiku suteikiamos.
Socialinių paslaugų teikimo principai
Socialinės paslaugos asmeniui teikiamos atsižvelgiant į individualius asmens interesus ir poreikius ir nuolat vertinant teikiamų socialinių paslaugų veiksmingumą asmens galimybėms bei gebėjimams rūpintis asmeniniu gyvenimu ar dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti. Socialinių paslaugų teikimas, kaip tiesioginis paslaugų teikėjo ir gavėjo kontaktas, yra reglamentuojamas tam tikrais principais, kurių laikantis garantuojama teikiamos paslaugos kokybė, išsaugomos kliento teisės, pasiekiamas kuo didesnis teikiamos paslaugos efektas kliento gyvenimo kokybei. Svarbiausi principai:
Taip pat skaitykite: Senų ir neįgalių žmonių priežiūra Švenčionių rajone
- Decentralizacija: Siekiama kuo daugiau funkcijų deleguoti žemesnėms valdymo grandims, priartinant socialines paslaugas prie žmogaus gyvenamosios vietos.
- Planavimas: Socialinės paslaugos turi būti planuojamos atsižvelgiant į bendruomenės poreikius ir resursus.
- Deinstitucionalizacija: Prioritetas teikiamas paslaugoms, kurios leidžia asmenims gyventi savo namuose ar bendruomenėje, o ne institucijose.
- Bendradarbiavimas: Socialinių paslaugų teikėjai turi bendradarbiauti su socialinių paslaugų gavėjais, kitais socialinių paslaugų teikėjais ir bendruomenės institucijomis.
- Atvirumas bendruomenei: Socialinės globos įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams.
- Prieinamumas: Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia.
- Adekvatumas: Turi būti teikiamos tokios socialinės paslaugos, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius.
- Asmens įgalinimas: Socialinės paslaugos turi skatinti asmens savarankiškumą ir įgalinimą.
Socialinės paslaugos gali būti teikiamos ir prevencijos tikslais, siekiant užkirsti kelią atsirasti problemoms.
Socialinių paslaugų finansavimas ir valdymas
Socialinių paslaugų organizatoriai yra apskritys ir savivaldybės. Kiekviena iš šių valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias apibrėžia įstatymai. Aplinkybė, kad socialinės paslaugos yra skirtos asmenims, kurie negali patys savimi pasirūpinti, lemia, jog šios paslaugos turi būti teikiamos pagal poreikius, netgi jei klientas negali už jas susimokėti. Socialinės paslaugos yra valstybės subsidijuojamos, jas turi gauti kiekvienas, jeigu yra pagrįstas poreikis. Kliento mokėjimo galimybės gali užtikrinti tik papildomas arba aukštesnius negu minimalūs standartai paslaugų gavimą.
Nustatant kliento mokėjimo už paslaugas dydį, būtina atsižvelgti ne tik į jo pajamas, bet ir į kitus šaltinius: pensiją, santaupas, vertybinius popierius, nekilnojamąjį turtą, šeimos pajamas. Socialinių paslaugų teikėjai neturi turėti teisės perimti kliento turto. Turtas gali būti parduotas kliento norima tvarka arba dalyvaujant antstoliams, arba panaudotas kaip savivaldybės socialinis būstas fondas. Kliento interesams turi atstovauti savivaldybės socialinis darbuotojas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime „Dėl apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos“ numatytos socialinių paslaugų apmokėjimo organizavimo savivaldybėse gairės. Nustatant apmokėjimo už socialines paslaugas dydį, reikia atsižvelgti į paslaugos gavėjo ir jo šeimos pajamas, sveikatos būklę, paslaugos rūšį. Taigi, socialinės paslaugos jų gavėjui gali būti mokamos, iš dalies mokamos ir nemokamos.
Iššūkiai ir galimybės tobulinant senyvo amžiaus asmenų globą
Daugelis socialinės globos įstaigų susiduria su iššūkiais, susijusiais su personalo kvalifikacija, darbo organizavimu ir teisiniu reglamentavimu. Siekiant užtikrinti kokybišką globą, būtina tobulinti šiuos aspektus. Tai apima personalo mokymus, darbo sąlygų gerinimą, naujų technologijų diegimą ir efektyvesnį finansavimą. Taip pat svarbu plėtoti bendruomenines paslaugas, kurios leistų senyvo amžiaus asmenims kuo ilgiau gyventi savo namuose ir išvengti institucinės globos.
tags: #senu #zmoniu #apgyvendinimo #socialines #globos #istaigose