Penktadienio vakarą sostinės „Twinsbet“ arena vos talpino susirinkusius. Beveik 10 000 gerbėjų susirinko stebėti įspūdingiausio Marijono Mikutavičiaus koncerto „360“. Šis šou buvo ypatingas, nes buvo parodytas tik vieną kartą. Koncertas „360“ tapo ne tik įspūdingiausiu, bet ir techniškai pažangiausiu Marijono šou.
Koncerto pradžia ir techniniai sprendimai
Vienas populiariausių Lietuvos dainininkų daugiau nei dvi valandas trukusį šou „360“ pradėjo naujausia daina „Saulės vartai“ iš to paties pavadinimo albumo, kuris buvo išleistas prieš pat koncertą ir iškart išparduotas. Laimingiausieji koncerte dar spėjo įsigyti paskutinius specialiai renginiui paliktus jo egzempliorius. Pirmoji koncerto daina organiškai perėjo į vieną mėgstamiausių paties dainininko kūrinių „Benzinas“. Viduryje arenos buvo sumontuota stačiakampė scena, kurią iš visų pusių raižė galingi šviesų botagai. Jos viduryje į viršų kilo „Matricos“ Siono miestą primenanti milžiniška šviesų konstrukcija, įrėminta keturių vaizdo ekranų. Dainininkas prieš koncertą prisipažino, kad niekada nėra koncertavęs areninėje scenoje, kuri yra žiūrovų apsupta. Puikiai suprasdamas, kad jo dėmesio trokšta visos keturios pusės, jis sumaniai keitė pozicijas ir dainų tekstus padalindavo kiekvienam scenos kraštui.
Dedikacija Kostui Smoriginui
Vieną jautriausių programos dainų, „Degančios rankos“ (muzika Roko Radzevičiaus, žodžiai Rimvydo Stankevičiaus), Marijonas skyrė šiemet į amžinybę išėjusiam aktoriui Kostui Smoriginui. Dainą lydėjo subtili Eimanto Belicko sukurta vizualizacija. Joje buvo Kosto Smorigino kadrai iš miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ bei roko operos „Jūratė ir Kastytis“.
Publikos numylėtiniai
Publika negailėjo ovacijų populiariausioms dainoms. „360“ davė tiek, kad maža miniai tikrai nepasirodė. „Ar mylėsi tu mane“, „Ar mylit ją jūs“, „Ši vasara“, „Nebetyli sirgaliai“, „Geriausi vakarai“ - visi publikos geidžiamiausi kūriniai buvo sudainuoti. „Ši daina gimė 2011 metais kaip atsakas į kai kurių to meto politikų veiksmus“, - apie dainą „Ar mylit ją jūs“ sakė Marijonas.
Netikėtas siurprizas - pasirodymas su tėčiu
Prieš koncertą Marijonas viešai pažadėjo siurprizą, kurio niekas neatspės. Ir tikrai nepamelavo. „Dabar padarysiu dalyką, kurio dar niekada nedariau. Ryte aš jam paskambinau ir pasakiau, kad šiandien vakare mes turime daug bendrų rūpesčių. Ir jis man atsakė: taip, sūnau, suprantu. Prieš daug metų jis mane per kančias ir ašaras nutempė į muzikos mokyklą. Tada aš jos nekenčiau. Tačiau, kai kurie dalykai, net jei įvyksta per prievartą, labai retai, bet turi visai neblogas pasekmes“, - sakė Marijonas ir į sceną pakvietė savo tėtį Juozą Mikutavičių. „Čia kažkur salėje yra ir mano mama. Drauge su tėčiu Juozu Marijonas atliko garsiausią savo kūrinį „Trys milijonai“. Mikutavičius vyresnysis akompanavo akordeonu. „Man garbė sugroti „Tris milijonus“, kuriems šiemet sukanka 25 metai“, - sakė jis. Vargu, ar kas įsivaizdavo, kad „Trys milijonai“ gali nuskambėti dar pakiliau nei įprastai. Atlikimas drauge su tėčiu publiką tarsi panardino į jausmų jūrą. Iš dangaus biro trispalviai konfeti, visa arena iškėlė rankas į viršų ir tapo vieningu vienetu. Tuo siurprizai nesibaigė. Po dainos Marijono tėtis savo akordeoną padovanojo vienam iš žiūrovų - jaunam vaikinui, kuris prisipažino mokantis juo groti.
Taip pat skaitykite: Vaikų čiuožyklos: kainos ir tipai
Kiti svečiai ir bisas
Pažėręs nuostabių staigmenų, koncertas ta pačia banga vilnijo toliau. Į sceną lipo Aistė Smilgevičiūtė, su kuria Marijonas atliko „Meilės duetą“ iš roko operos „Jūratė ir Kastytis“. Dar vėliau publika sulaukė ir žadėtojo sniego. Po tokio nepamirštamo šou publika be biso atlikėjo ir jo komandos paleisti negalėjo. Biso jie labai atkakliai ir garsiai išsireikalavo. Suskambo „Asteroidas“, o vėliau - „Nebetyli sirgaliai“ bei „Geriausi vakarai“. Ir, publikai labai paprašius, dar kartą - „Trys milijonai“. Tai buvo spontaniškas dainininko sprendimas. Šis kūrinys bisui nebuvo suplanuotas.
Vestuvių tematika ir meilės laiškai
Vestuvėmis kvepiančio renginio organizatoriai pasirūpino išties akį traukiančiomis dekoracijomis ir viešai parodė, kaip atrodo garsių vyrų laiškai, skirti jų mylimosioms. Bene daugiausiai susirinkusiųjų dėmesio sulaukė jautri atlikėjo Egidijaus Dragūno išpažintis. Žinomas vyras savo širdį išliejo atvirame laiške, kurį skyrė tuometinei ilgametei širdies draugei Eleonorai Sebrovai. Tiesa, socialiniame tinkle „Instagram“ įrašas internete buvo paviešintas 2015 m. gruodį ir netrukus pašalintas, o šiandien jis ir vėl atgijo naujomis meilės spalvomis. E. Dragūno laiškas: Labas, Eleonora. Nežinau, nuo ko pradėti, bet tiksliai žinau, kaip pabaigsiu šį laišką. Labai aiškiai atsimenu, kaip pirmą kartą tave pamačiau. Atrodo, lyg tai būtų atsitikę vakar. Tu atėjai į kambarį ir atsisėdai kambario gale ant žalsvos mažos sofos ir atsidusai. Tuomet net negalėjau pagalvoti, kiek daug mūsų laukia, turbūt ir tu net nepamąstei, kad tame kambarėlyje plaka širdis, kuri amžinai priklausys tau. Šypsena, iškilęs nosytės kauliukas, ilgi auksiniai plaukai ir gražiausia pasaulyje figūra. Tik dabar suvokiu, kodėl taip brangiai kainuoja tos neįkainojamos statulėlės aukcionuose, nes jos lipdomos žiūrint į tokias moteris kaip tu, tokią vienintelę, kaip tu. Jas lipdo vyro rankos, nei akimirkai neatitraukdamos akių, nes nėra didesnio malonumo šioj žemėj, nei matyti šį grožį. Taip, tai dar viena iš milijardo meilės istorija. Įdomu, kiek kartų suplakė mūsų širdys, kol buvome kartu, kiek kartų mes nusišypsojom, kiek krito ašarų iš mūsų spindinčių akių, mes niekad to nesužinosim. Tai maža akimirka, kuopelė laiko amžinybėje, begalinėje visatoje, ir aš ieškau žodžių ir jų man trūksta, kad tau papasakoti, išreikšti, leisti pajausti visą sielos esybę, koks nuostabus laikas buvo būti su tavimi kartu. Man beprotiškai gaila tik to, kad šis gyvenimas tik vienas, ir laiko negalima atsukti atgal, kad dar kartą pakartoti viską, viską tą patį. Turbūt ne viską, nes prisiminęs praeitį aš pradedu save keikti, smerkti ir nekęsti už tai, kad aš galėjau būti geresnis ir švelnesnis su žmogumi, kuris man yra viskas šioj žemėj. Aš neatsimenu tik vieno, tavo akių, kai aš mačiau tave paskutinį kartą, gal dėl to, kad sakei, jog čia tik tavo kūnas, sielos čia nėra seniai.
Apie vestuves kalbėję E. Sebrova ir E. Dragūnas skirtingais gyvenimo keliais nusprendė pasukti po dešimtmetį trukusios draugystės. Šiuo metu grupės „Sel“ lyderis šiltus jausmus puoselėja šalyje žinomam modeliui Kotrynai Kozlovaitei. Atlikėjas neretai „Instagram“ tinkle dalijasi naujos širdies draugės nuotraukomis ir savo simpatiją reiškia romantiškais pasisakymais. Naująją širdies draugę dainininkas pažįsta jau 5-erius metus. „Kadangi esu viešas ir matomas žmogus, siekdamas išvengti galimų dviprasmiškų situacijų oficialiai pranešu: mes su Eleonora nebe kartu“, - apie savo skyrybas pirmą kartą viešai 2015 m. lapkritį skelbė E. Dragūnas. Vyras tuomet šiltai atsiliepė apie buvusią mylimąją ir dėkojo jai už, kaip pats sako, gražiausius gyvenimo metus. „Eleonorą pažįstu jau 10 metų, pora buvome 8 metus. Paskutinieji kartu leisti metai buvo ypač sudėtingi. Apgailestauju, kad mums nepavyko išsaugoti santykių, kad mudu pasidavėme, - tąkart kalbėjo „Sel“ lyderis. - Noriu padėkoti Eleonorai už visus šiuos metus, už nuoširdumą, už rūpestį, už meilę. Tačiau po mūsų padaryto sprendimo nebėra kelio atgal.“
„Foje“ fenomenas ir Andriaus Mamontovo prisiminimai
Apie tai, ką Lietuvos muzikos pasauliui reiškia „Foje“, pasakoti tikrai neverta. Tie, kas turėjo progos sąmoningai gyventi paskutiniame XX a. dešimtmetyje ir liudyti grupės populiarumą, karaliavimą ir mirtį, gali papasakoti labai daug. Esu vienas iš tų, kuris savo diskografijoje turi visus šios grupės albumus. Ko gero, netgi prisiminčiau visas vietas, kuriose pirkau „Foje“ kasetes ir kompaktus. Visgi kiekvienas naujo „Foje“ albumo pasirodymas, kiekvienas koncertas ar dainos pristatymas buvo didžiulė muzikinė šventė, kuri anuomet reiškė gerokai daugiau nei žodžiais paaiškinamą džiaugsmą. Taigi, nėra ko stebėtis, kad pokalbis su Andriumi Mamontovu prasidėjo nuo vieno liūdniausių, o kartu ir įsimintiniausių Lietuvos muzikos istorijos įvykių - paskutinio „Foje“ koncerto, kurį tą ypatingą pavasario dieną Vingio parke stebėjo 60 tūkstančių žmonių.
Paskutinis koncertas ir „Kitoks pasaulis“
1997-ųjų gegužės 17 dieną, paskutinį „FOJE“ koncertą pradėjote kūriniu „Kitoks pasaulis“. Tai viena populiariausių visų laikų jūsų dainų, kuria net ir dabar dažniausiai užbaigiate savo pasirodymus. Ko gero, galvojome, kad reikia pradėti svarbiausiu ir užbaigti svarbiausiu. Bet tiksliai tikrai neatsimenu. Ši daina apskritai buvo vienas iš trijų pirmųjų mano gyvenime parašytų kūrinių. Ją sukūriau tada, kai man buvo 17 metų.
Taip pat skaitykite: Vaikiškų elektromobilių apžvalga Tauragėje
„Laužo šviesa“ ir „pereinamasis“ laikotarpis
Tai buvo momentas, kai supratau, kad tokios akimirkos mano gyvenime daugiau niekada nebebus. Ypatingai tai pajutau atliekant paskutinę dainą „Laužo šviesa“. Iš esmės „Foje“ visada buvo to „pereinamojo“ meto grupė. Mes išgarsėjome dar sovietmečiu - beveik prieš pat atsirandant „Sąjūdžiui“, o „mirėme“ tada, kai Lietuva jau buvo laisva, nepriklausoma ir sutvirtėjusi. „Foje“ tapo populiari maždaug 1986-aisiais, kai tų metų gegužės mėnesį įrašėme „Laužo šviesą“. Po jos pasirodymo apie mus sužinojo visa Lietuva. Žinoma, tuo metu egzistavo daug kitų grupių, su kuriomis bandė lyginti ir mus. Pradžioje buvo „Foje“ ir „Antis“, vėliau - „Foje“ ir „Katedra“, dar vėliau - „Foje“ ir „Bix“. Tačiau vienoje svarstyklių pusėje visuomet buvo „Foje“. Na, o grįžtant prie tos stebuklingos akimirkos… Dainuoju aš paskutinį kartą „Laužo šviesą“ ir staiga suvokiu, kad tokios nuotaikos, tokio praėjusio laikmečio jau nebebus.
Išsiskyrimo priežastys ir solinė karjera
„Foje“ išsiskyrimas iki šiol yra apipintas įvairiausiais gandais. Ne viename interviu Jūs ir pats esate minėjęs, kad ant Vingio parko scenos paskutinį kartą lipote visiškai susipykę. Tiesą sakant, buvau aš vienas ir likę trys grupės nariai. Jau kurį laiką mes buvome apsisprendę. Dar 1996 m. rugsėjo mėnesį aš pasakiau, kad mano manymu „Foje“ priėjo liepto galą. Nebejaučiau, kad vis dar esame vienas kumštis, todėl paskutiniai grupės gyvavimo metai buvo išties sudėtingi. Ši pabaigos pradžia prasidėjo 1995-taisiais. Tada išleidome, ko gero, patį svarbiausią „Foje“ albumą „Kai perplauksi upę“. Tų metų vasarą supratau, jog esu subrendęs soliniam albumui ir, nieko nelaukdamas, įrašiau savo debiutinį solinį įrašą „Pabėgimas“. Nei vienas „Foje“ narys nepasakė nei žodžio apie „Pabėgimą“. Bendravome taip, tarsi jo nė nebūtų buvę. Nežinojau nieko - ar jiems patinka, ar nepatinka albumas, neturėjau jokios nuovokos, ką jie galvoja apie „Pabėgimą“. Tai buvo absoliutus grupės narių atsiribojimas, iš kurio supratau, kad jiems mano ryžtas sukurti solinį diską paprasčiausiai labai nepatiko. Tačiau tai buvo mano apsisprendimas. Buvau visų „Foje“ dainų autorius, todėl netgi nepaisant to, kad grupės sudėtis per mūsų gyvavimo metus ne kartą kito, aš nenustojau kurti. Kita vertus, mane visada žavėjo multiinstrumentalistai, sugebėję vieni groti įvairiais instrumentais ir įrašinėti savo albumus. Tokių žmonių buvo daug - nuo Mike Oldfield‘o iki Jean Michelle-Jarre. Klausydavausi jų muzikos, žinodavau, kad jie vieni tuos įrašus sukūrė ir įrašė ir galvodavau, kad tai - didžiulis stebuklas. Pirmas toks mano darbas buvo „Foje“ albumas „Gali skambėti keistai“. Jį įrašinėjome dviese kartu su Dariumi Buroku. Keliose dainose saksofonu grojo Saulius Valikonis, bet iš principo tai mudviejų su Dariumi albumas. Kelias dainas šiame diske aš apskritai įrašiau visiškai vienas. Taigi, solinė mano karjera buvo neišvengiamybė, kurios link aš visada ėjau. Tada, kai aš išleidau savo pirmąjį solinį albumą, grupės viduje prasidėjo nesutarimai. Nereikia pamiršti ir mūsų asmeninių gyvenimo faktų. 1994-ieji buvo tie metai, kai beveik visi grupės nariai vedė. Po metų susilaukėme vaikų. Todėl kiekvienas pradėjo gyventi ir atskirus gyvenimus. O juk ne veltui sakoma, kad grupė gera tol, kol ji gyvena panašų gyvenimą… Mes nustojome leisti laiką kartu - turėjome kitus draugus, skirtingus pomėgius. Net ir įrašinėdami albumą „Kai perplauksi upę“, turėjome labai daug ginčų ir pykčių. Tačiau tai buvo paskutinis kartas, kai šie pykčiai ir ginčai buvo konstruktyvūs. Po jo sekusį paskutinį „Foje“ diską „1982” įrašinėjome dviese - aš ir Arnoldas Lukošius. Darius ir Algis šiuose įrašuose dalyvavo epizodiškai - tik atvykdavo į studiją ir sugrodavo tai, ką mes buvome sugalvoję. Vėlgi, galime daryti išvadą, kad šis albumas taip pat buvo nebe visos grupės darbas.
Sugrįžimas į sceną po 16 metų pertraukos
Kaip jautėtės, kai po 16 metų pertraukos - 2013-aisiais - vėl kartu užlipote ant scenos? Dar 2013 metais sugalvojau, kad norėčiau paminėti savo muzikinės veiklos 30-metį. Žinoma, dalis tų metų buvo praleistų drauge su grupe „Foje“. Todėl labai apsidžiaugiau, kad visi su „Foje“ susiję žmonės norėjo dalyvauti šiame projekte. Dalis dainų jame buvo sugrotos taip, kaip buvo įrašytos albumuose. Pavyzdžiui, daina „Distancija“. Su tuo sąstatu, su kuriuo tą dainą įrašėme 1986 metais, gyvai šio kūrinio niekada nesame atlikę. Tai padarėme tik 2013 metais. Smagu buvo ne tik atlikti dainas, bet ir repetuoti, prisiminti senas istorijas. Bet kai prasidėjo koncertai, tada išlindo ir seni skeletai iš spintų. Taip, kai kas dar turėjo vilčių atkurti grupę, tačiau aš iškart pasakiau, kad tokių vilčių nėra. Kita vertus, nežinau, ar yra prasmės ją atkurinėti. Juk užlipti ir kartu pagroti kelias dainas buvo dovana visiems atėjusiems į koncertus. Kartu tai buvo smagus momentas ir mums patiems. Bet po koncertų buvo aišku, kad paskutinis „Foje“ ketvertukas, lipęs ant scenos 1997 metų gegužės 17 dieną Vingio parke, tikrai nebegali koncertuoti kartu. Galiu visai atvirai prisipažinti: aš niekada nenorėjau, kad iširtų „Foje“, bet ne viskas priklauso tik nuo manęs. „Foje“ išsiskyrimą nulėmė gausybė faktorių - nuo finansų iki bendravimo, ambicijų ir kitų žmogiškų dalykų.
„Hamletas“ ir grupės narių reakcija
Negaliu pamiršti dar vieno momento - akimirkos, kai 1996 metais Eimontas Nekrošius pakvietė vaidinti „Hamletą“. Turėjome su „Foje“ leistis į koncertinį turą, tačiau tą pačią dieną, kai Nekrošius mane pakvietė vaidinti „Hamletą“, mūsų būgnininkas Algis Kriščiūnas, važiuodamas motociklu susilaužė koją. Gydytojai jam 3 mėnesius neleido groti, todėl mes atidėjome turą, o aš supratau, kad turiu laiko repeticijoms. Pradžioje su E. Nekrošiumi nusprendėme, kad niekam nesakysime apie repeticijas, nes dar nežinojau ar tikrai galiu išpildyti jo sumanymą. Tik po kelių savaičių repeticijų jis pasakė, kad mato šį spektaklį ir tiki mano galimybėmis suvaidinti „Hamletą“. Tada tai buvo paskelbta pirmame dienraščio „Lietuvos Rytas“ puslapyje, iš kurio apie mano ketinimus sužinojo likę „Foje“ nariai. Apskritai tai buvo laikas, kai kad ir ką aš bebūčiau daręs, viskas žiauriai pykdė grupės narius. Suvokiau, kad kiekvienas mano žingsnis jiems sukelia tik neigiamas emocijas. Žinoma, kiekvienas savo istoriją papasakotų iš savo pusės.
„Laužo šviesa“ - laisvės himnas
Jau minėjote „Laužo šviesą“ - dainą, kuri tapo ne tik neatskiriamu „Foje“ prekės ženklu, bet ir kūriniu, kurį Lietuva iki šiol mato kaip vieną didžiausių muzikinių laisvės ir nepriklausomybės šauklį. Nepaisant to, jūs šį kūrinį sukūrėte visiškai kitame kontekste - tai darėte Palangoje, aprašydamas savo vienatvę. Tai natūralu, nes ji skambėjo būtent tuo metu. Mes visada suvokiame vienus dalykus kitų dalykų kontekste. Klausydamasis dainos namie tu ją girdi visiškai kitaip nei klausytumeisi jos skrisdamas lėktuvu ar vaikščiodamas po mišką. „Laužo šviesa“ buvo parašyta 1985 metų rudenį. Ją parašiau Palangoje. Pirmą kartą gyvenime nusprendžiau kažkur nuvažiuoti vienas. Tuo metu studijavau Vilniaus statybos inžinerijos institute, todėl spalio mėnesį man priklausė atostogos. Tąkart į Palangą skridau lėktuvu - pasiėmiau visą mėnesio stipendiją, siekusią berods 30 rublių ir nusipirkau bilietą pirmy-atgal. Ten slankiojau palei jūrą, žiūrėjau į horizontą ir parašiau „Laužo šviesą“. Tuo metu apie jokį „Sąjūdį“ net kalbos nebuvo. Niekas tokio žodžio garsiai nebuvo ištaręs. Jis atsirado pora metų vėliau. Taigi, visai neturėjau mintyje to, kaip visuomenė vėliau nuskaitė mano dainą. Tačiau čia ir slypi įdomumas: kartais tu įdedi į dainą vieną žinutę, tačiau žmonės ją nuskaito visiškai kitaip. Jie įspraudžia dainą į savą kontekstą ir suteikia jam kitas reikšmes. Ir tai - visiškai natūralu. Taip nutiko su „Laužo šviesa“. Šis kūrinys išgarsėjo 1987 metais, kai į ekranus išėjo kino filmas „Kažkas atsitiko“. Net kelis mėnesius Lietuvos kino teatruose šis filmas „sukosi“ su milžinišku pasisekimu. Po šios juostos žmonės sužinojo apie „Antį“, „Foje“ ir „Dainos teatrą“. Tai ir buvo laikas, kai žmonės pradėjo klausytis „Laužo šviesos“. Tada prasidėjo pirmieji mitingai, Laisvės susitikimai, kalbos apie Laisvą Lietuvą ir t.t. Kūrinys vis populiarėjo, o didžiausią piką pasiekė 1989 m. „Roko marše“. Šis festivalis buvo ta vieta, kurioje drąsiai kilo trispalvės ir skambėjo kalbos bei šūkiai apie mūsų šalies nepriklausomybę ir laisvę.
Taip pat skaitykite: Tradicijos ir naujovės vaikų poezijoje
Kūrybos vietos ir įkvėpimas
„Laužo šviesą“ kūrėte Palangoje, žinau, kad „Vandenyje“ sukūrėte Amerikoje. O kokioje keisčiausioje vietoje esate parašęs dainą? Daug tų keistų vietų buvo. Tos pačios jau apkalbėtos „Laužo šviesos“ didelė dalis buvo parašyta sulūžusioje gelbėtojų būdelėje pliaže. Likusią dalį sukūriau skrisdamas atgal lėktuvu į Vilnių. Iš tikrųjų „Laužo šviesa“ buvo daug ilgesnė.
„Foje“ ir „SEL“: konkurencija ir požiūriai
Augau su „Anties“ ir „Foje“ muzika, todėl puikiai atsimenu mokyklą XX amžiaus pabaigoje. Mūsų ausinukuose skambėjo arba „Foje“, arba „SEL“, o pagrindinės diskusijos mokykloje pertraukų metu sukdavosi apie tai, kurios grupės muzika yra geresnė. Kartais diskusijos peraugdavo į gerokai rimtesnius pokalbius ar konfliktus. Net neabejoju, kad tai jautėte ir Jūs. Dar keliais metais anksčiau mokyklose buvo panašus pasidalijimas tarp muzikos gerbėjų, kurie turėjo rinktis „Antį“ arba „Foje“. Vienoje svarstyklių pusėje visada būdavo „Foje“. Tačiau tai neturėtų labai stebinti, mat taip vyksta visur. Juk visada būna keli ryškūs atlikėjai, iš kurių vieniems patinka vieni, kitiems - kiti. Kalbant apie Egį (grupės „SEL“ lyderis Egidijus Dragūnas - L. Z), buvo akivaizdu, kad jis visada siekė pralenkti „Foje“. Jis ir dabar nori pralenkti „Foje“. Jis ir dabar svajoja surengti koncertą Vingio parke, kuriame apsilankytų 60 tūkstančių žmonių. Bet tam, kad jis prieš mus laimėtų, būtinas vienas esminis dalykas - reikia, kad mes su juo lenktyniautume. Tačiau mes su juo nelenktyniavome ir nesiruošiame to daryti (juokiasi). Jeigu jam pasiseks - tebūnie. Tačiau mes niekada nelyginome savęs nei su „SEL“, nei su kokia kita grupe. Galbūt pradžioje kažkiek lyginome save su „BIX“, tačiau nei su „Antimi“, nei su „SEL“, nei su „Katedra“ niekada nelyginome. Tiesa, kalbant apie „BIX“, galiu prisipažinti, kad maždaug nuo 1988 iki 1990 metų jie man buvo kažkas ypatingo. Klausydavausi jų koncerto ir galvodavau, kaip aš norėčiau groti tokioje grupėje. „SEL‘ams“ aš niekada nepavydėjau. Ir tikrai nenorėjau būti panašus į juos.
„Saulės miestas“ - dainos istorija
Viena įdomiausių praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio muzikos kovų - tai savotiška kova dėl Jūsų dainos „Saulės miestas“. Aš „Saulės miestą“ įrašiau 1995 metais, o jis - metais vėliau. Istorija paprasta: Egiui patiko ši daina ir jis paklausė, ar gali ją įrašyti. „SEL‘ų“ „Saulės miesto“ sėkmė yra Gedimino Zujaus nuopelnas. Taigi, kūrinys išpopuliarėjo, o Egis tiesiog pametė galvą ir visuose interviu ėmė pasakoti, kad jis parašė „Saulės miestą“. Pradžioje į tai žiūrėjau su šypsena, bet advokatė pasiūlė kreiptis į teismą, dėl atvirai skleidžiamo melo ir šmeižto. Parašėme pretenziją, tačiau į teismą jo taip niekada ir nepadaviau. Neturėjau tikslo, kad jį nuteistų. Tiesiog bandžiau prisibelsti iki sveiko proto. Taip, Egis turi charizmą. Jis sugeba išlaikyti dėmesį visą koncertą ir jis labai nori būti gerbiamas. Jis visą gyvenimą norėjo, kad jį visi gerbtų. Tačiau jo elgesys sukelia atvirkštinę reakciją. Egiui tiesiog reikėtų atsiprašyti visų žmonių, kuriuos jis įžeidė, įskaudino ir apipylė mėšlu. O tokių žmonių yra tikrai labai daug. Taigi, jeigu jis norėtų būti labai gerbiamas, jam reikėtų taip pat garsiai, kaip visus kažkada iškeikė, imti jų ir atsiprašyti. Taip ši istorija su „Saulės miestu“ liko nuošaly.
„BRAVO“ ir „Radiocentro“ apdovanojimai
Tais laikais, kai „SEL“ ir „Foje“ konkurencija pasiekė piko tašką ir kaitino žiniasklaidos bei muzikos gerbėjų kraują, Lietuvoje vykdavo dar vienas labai svarbus įvykis - „BRAVO“ ir „Radiocentro“ muzikiniai apdovanojimai. Iki šiol Jūs esate vienas daugiausiai apdovanojimų pelnęs atlikėjas. Kai tik atsirado „BRAVO“ apdovanojimai, jie iš tiesų buvo muzikantų šventė. Tai nebuvo pompastiškas renginys. Kol „BRAVO“ rengė Aurelijus Silkinis - tikrasis apdovanojimų įkūrėjas, ir kol jis nepardavė frančizės Arūnui Valinskui - tol tie apdovanojimai turėjo kažkokią vertę ir buvo tikri. Vėliau, kai juos ėmė rengti A. Valinskas, viskas pasikeitė. „Radiocentro“ apdovanojimai buvo visiškai kitokie. Pradžioje renginys buvo ypatingai svarbus, nes ši radijo stotis ilgą laiką turėjo laidą „Lietuvos top 20“. „Radiocentro“ apdovanojimai gyvavo tol, kol vieną dieną buvo nuspręsta sujungti lietuvišką ir užsienietišką muziką į vieną topą. Tada lietuviškas topas mirė, o „Radiocentras“, mano akimis, padarė didžiulę klaidą. Ilgą laiką jie buvo radijo stotis, diktavusi visas lietuviškos muzikos madas - neginčijamas lyderis. Tas dvidešimtukas buvo pats svarbiausias Lietuvoje. Kai jie tai pakeitė, po truputį ėmė mirti ir patys apdovanojimai. Kol „Radiocentro“ apdovanojimai vyko Sporto rūmuose ir kol jų programoje buvo „Lietuvos top 20”, tol jie buvo tikri. Kažkuriame etape tie apdovanojimai tau yra svarbūs. Galbūt tada, kai esi jaunas, kol sieki įrodyti, kad esi kažko vertas. Tada jie suteikia tam tikrą pasitikėjimą. Tačiau kažkuriuo metu supranti, kad tai yra žaidimas. Ilgainiui viskas tapo nuspėjama, surežisuota ir neįdomu. Visai kaip ir dabartiniuose pasauliniuose „GRAMMY“ ar „MTV“ apdovanojimuose. Po 2009 metų „Radiocentro“ apdovanojimų Jūs savąją statulėlę išmetėte į upę taip sukeldamas didžiulį muzikantų nepasitenkinimą ir nemenką atgarsį Lietuvos žiniasklaidoje ir. Priežastis nepakito. Apdovanojimui aš tiesiog norėjau suteikti didesnę vertę. Jį įmečiau į Nerį nuo Valakampių tilto.