Rimtautas Vizgirda - JAV lietuvis, verslininkas ir filantropas, kurio gyvenimas apima du kontinentus ir daugybę pasiekimų. Jis buvo Amerikos prekybos rūmų Lietuvoje garbės pirmininkas ir Čilės garbės konsulas. Gimęs Kaune, paženklintas karo ir emigracijos, jis sugebėjo įsitvirtinti Amerikoje, o vėliau grįžti į tėvų žemę ir čia tęsti sėkmingą karjerą. Ši biografija atskleidžia jo gyvenimo kelią, veiklą ir indėlį Lietuvai.
Ankstyvasis gyvenimas ir emigracija
Rimtautas J. Vizgirda gimė 1938 m. gegužės 20 d. Kaune, tapytojo Viktoro Vizgirdos šeimoje. Karo audros privertė šeimą palikti Lietuvą 1944 m. Nuolatinė gyvenamoji vieta JAV tapo 1953 m.
Studijos ir karjeros pradžia
1961 m. R. Vizgirda Bostono universitete, Masačusetso valstijoje, įgijo chemijos bakalauro laipsnį. Toliau siekdamas žinių, 1968 m. Niujorko politechnikos universitete, Niujorko valstijoje, jis įgijo pramonės vadybos magistro laipsnį.
1961-1968 m. R. Vizgirda dirbo Niujorko bendrovėse „Reichold Chemicals“ ir „Esso Research and Engineering“. Vėliau, 1968-1977 m., jis buvo rinkodaros vadybininkas „Enjay Chemicals“, „International Paint Company“ Niujorke ir „Avery International“ Kalifornijoje. 1977-1997 m. įkūrė ir vadovavo keletui smulkaus verslo bendrovių.
Grįžimas į Lietuvą ir veikla
Nors R. Vizgirda gimė Lietuvoje, užaugo ir išsilavino JAV, ryšys su tėvyne niekada nenutrūko. Jis pirmą kartą lankėsi Lietuvoje dar sovietų okupacijos metais - 1985 m.
Taip pat skaitykite: Ryškios asmenybės: Vizgirda
1997 m. R. Vizgirda atvyko į Lietuvą ir dirbo privatizavimo ir nekilnojamojo turto rinkos nepriklausomu ekspertu. 2000 m. jis su kitais įkūrė statybos bendrovę „Bendorių statyba“ ir tapo valdybos pirmininku. Bendrovė prie Vilniaus pastatė 350 individualių gyvenamųjų namų. 2001 m. su kitais įkūrė ir vadovavo telekomunikacijų ir informacinių technologijų bendrovei „Optimalus ryšys“. Jis taip pat buvo asociacijos „American Chamber of Commerce in Lithuania“ valdybos pirmininkas.
Pastaraisiais metais R. Vizgirdos vardas nuskambėjo pasakojime apie pirmąją lietuvišką trispalvę, pabuvojusią kosmose. Jo prašymu, 2021 m. rugsėjo 15 d. ją į kosmosą išskraidino JAV kompanijos „Shift4“ įkūrėjas Jaredas Isaacmanas.
Šeima ir asmeninis gyvenimas
Rimtautas Vizgirda buvo vedęs Birutę Vizgirdienę, operos solistę ir visuomenininkę. Tiek Birutė, tiek trejais metais vyresnis Rimtautas gimė Kaune, abiejų šeimos bėgdamos nuo karo emigravo į Ameriką. Po to jiems teko įveikti dar ne vieną likimo išbandymą. Abiems išgyventi pirmųjų santuokų griūtį ir iškentėti draugų bei artimųjų nepasitenkinimą dėl jų meilės. Jų namai Vilniuje tapo jaukia oaze, kurioje dera klasika ir modernumas, o kiekvienas daiktas turi savo istoriją.
Birutės Vizgirdienės atsiminimai apie santuoką ir gyvenimą
Birutė Vizgirdienė, amerikiečių lietuvė, gimė Kaune ir užaugo Amerikoje. Ji mini reikšmingą jubiliejų - 80-ąjį gimtadienį. Šią dieną buvusi operos solistė, labdaros fondų steigėja jau beveik 40 metų sutinka su savo sutuoktiniu verslininku, filantropu, buvusiu ilgamečiu Amerikos prekybos rūmų Lietuvoje pirmininku Rimtautu Vizgirda.
„Turime ritualą, net ir šį vakarą tą patį darysime jau daug metų. Penktą valandą yra mūsų laikas atsisėsti. Jis įpila taurę vyno man pirmiausiai, paskui sau. Jeigu vasara, jeigu esame mieste, balkone atsisėdame, geriame vyno taurę, kalbamės. Kaip iš filmo. Bet taip yra. Čia yra mūsų laikas pasikalbėti."
Taip pat skaitykite: Lietuvos ortopedijos traumatologijos lyderis
Vizgirdos vadinami Gedimino prospekto simboliu - juos dažnai čia sutiksi stilingai pasipuošusius ir vakarieniaujančius restoranuose, ar vaikščiojančius po parduotuves bei parkus. „Mano mama sakydavo - neišeik į gatvę nepasipuošusi arba nepasiruošusi, nes negali žinoti, kada sutiksi tą, kurį tu norėtumei sutikti“, - su makiažu ir šukuosena mus savo namuose pasitinka 81-erių laidos „Kasdienybės herojai“ pašnekovė.
Po keturiasdešimties Birutės gyvenimas išties labai pasikeitė į gera - ji antrą kartą ištekėjo ir pradėjo kur kas labiau pasitikėti savimi. „Tuomet pats gražiausias amžius prasideda. Tu jautiesi kaip moteris pasitikinti savimi, ir tas pasitikėjimas tau duoda grožį. Vyrai pradeda į tave žiūrėti, atkreipia dėmesį, net jei eimi į parduotuvę. Tai auksinis amžius. Tada ir aš įsimylėjau Rimtautą, tiesiog aistringai labai įsimylėjau. Bet gyvenime buvo visko, po vestuvių buvo ir sunkių dienų. Rimtautas yra labai stipraus charakterio, bet ir aš ne tokio lengvo“, - sako pašnekovė.
Sūnaus Tado Vizgirdos veikla
Žinomo JAV lietuvio Rimtauto Vizgirdos sūnus Tadas Vizgirda pakartojo tėvo kelią ir pats tapo sėkmingu verslininku. Tadas yra JAV saugių mokėjimo sprendimų bendrovės „Shift4“ vadovas Lietuvoje ir vadovauja kelių šimtų darbuotojų kolektyvui. Jis taip pat yra Amerikos verslo rūmų tarybos pirmininkas.
Tado Vizgirdos grįžimas į Lietuvą
Pirmosios, vos tris savaites trukusios kelionės į Lietuvą metu 1991 m., pašnekovas taip susižavėjo savo tėvų gimtine, kad panoro čia įsikurti. Ir nei periodiškai išjungiamas šilto vandens tiekimas, nei laukinis kapitalizmas XX a. 10-jame dešimtmetyje nesumažino šio pasiryžimo. Jau tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis T. Vizgirda aktyviai dalyvauja šalies gyvenime.
Tadas Vizgirda. Atvykau 1991 m. Mano įseserė Dalia Navickaitė (Dalia Navickas) kartu su savo drauge nusprendė atsikraustyti į Lietuvą ir praleisti čia vasarą. 1991 m. man buvo 22 m. Užsimečiau kuprinę ir vienas pirmą kartą iškeliavau į Europą. Miegodavau traukiniuose, nes pigiau buvo. Hosteliai man nepatiko, visą laiką bijojau, kad kažką pavogs. Šios kelionės metu pamačiau visą Europą. Tada nuvykau į Berlyną, į Tegel oro uostą. O iš ten į Lietuvą.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Vilniaus oro uostas pasirodė labai primityvus. Tuo metu nebuvo tokių rankovių išlipus iš lėktuvo, iš karto - laiptai, o už tvoros galėjai matyti pasitinkančius žmones. Buvo tokia metalinė tvora, kurią, jei norėtum, galėtum replėmis perkirpti. Tik kitoj jos pusėj stovėjo automatais ginkluota sovietinė sargyba. Mane pasitiko giminės bei įseserė Dalia su savo drauge. Jos nuvežė į sodybą, kur pirmą kartą susipažinau su Lietuvos lietuviais (o jie kitokie nei Amerikos lietuviai). Važiavome pas gimines į Kauną, į Palangą. Mano įseserė ir jos draugė Lietuvoje praleido visą vasarą, o aš - apie 3 savaites, bet mums visiems taip patiko, kad mes visi trys sugrįžom į Lietuvą. Amerikoje baigėm universitetus ir sakėm: - viskas, varom šešiems mėnesiams į Lietuvą. Ne, dar išsilaikyti reikėjo, išbandyti, kas ta Lietuva yra, gal įsidarbinti, gal pradėti verslą. Ir visą tai suspėjau padaryti. Atvykome 1992 m. sausio mėnesį. Vienas iš didžiausių įspūdžių buvo Sausio 13-osios minėjime ant Mažvydo bibliotekos laiptų pamatyti Vytautą Landsbergį. Man buvo toks vau, Landsbergis!!! Buvau jį matęs per televiziją, sėdėdamas Santa Monikos bare su draugais, bet pamatyti gyvai buvo tikrai nuostabu.
Pusryčiavome, pietavome ir vakarieniaudavome „Stiklių“ restoranuose ir kavinėse. Veršienos kepsnys su vyšnių padažu ir šampano taurė kainavo tik dolerį ir 25 centus, arba išvertus, 625 vagnorkių. Čia buvo tikrai vau. Atvykau į Lietuvą su 1000 dolerių. 1000 dolerių - tai maždaug 1000 kartų į „Stiklius“. Vis tiek paskaičiavau, kad reikės bandyti užsidirbti, nes, gi, norėjosi ir pakeliauti. Per sesės draugus mane dirbti pakvietė viena Lietuvos įmonė. Pasiūlė 100 dolerių mėnesinį atlyginimą. Galvojau, ar man verta keltis rytais už 100 dolerių? Kita vertus, vidutinis atlyginimas Lietuvoje tuo metu buvo 10 - 12 dolerių per mėnesį. Sutikau. Tada ne tiek pinigų reikėjo, kiek norėjosi išbandyti tą lietuvišką darbą. Padėjau tai įmonei įsigyti amerikiečių kompanijų produkcijos distribucines teises. Tik įdomu tai, kad jie niekados nežengė to kito žingsnio - nenupirko nei vieno konteinerio, nei vienos paletės tos amerikietiškos produkcijos. Dėl to jaučiausi kiek nejaukiai. Aš stengiausi - kalbėjausi su amerikiečiais, rašiau laiškus, skambinau telefonu, ir nieko nevyko. Gal penktą buvimo Lietuvoje mėnesį su dar vienu darbuotoju išėjome iš tos įmonės ir nusprendėme patys pabandyti kurti savo verslą. Šiek tiek santaupų dar turėjau, bet jų nebuvo gana, tai pasiskolinau pinigų iš vieno Amerikos lietuvio. Įgijome išskirtines „Zippo“ žiebtuvėlių platinimo Baltijos šalyse teises ir nupirkom tų žiebtuvėlių. Šis sumanymas tuo metu buvo genialus.
Pardavinėjant žiebtuvėlius baigėsi mano šeši mėnesiai Lietuvoje. Ne, mane ribojo tik bilietas. O šiaip ilgiau galėjau būti. Tai ir likau. Ėmiau po truputį kurtis Lietuvoje, stebėjau, kaip keičiasi ši šalis. Prisimenu, pirmais mėnesiais matydavau Gedimino prospekte didžiules eiles (po 30-40) žmonių, laukiančių šviežių bananų. Nors būdavo šalta, maždaug 20 laipsnių šalčio. Stebėjausi, kad žmonės dėl jiems nematytų produktų yra pasiryžę stovėti ilgiausioje eilėje. Vėliau kur kas labiau pradėjau vertinti tai, ką visą gyvenimą turėjau prieš savo nosį. Buvo ir kitokių patirčių. Draugai iš manęs juokdavosi, kai mama iš Amerikos man tualetinį popierių siųsdavo. Nebuvau Lietuvos pilietis ir negaudavau talonų. Mačiau, kaip po truputį ėmė pildytis parduotuvių lentynos. Susidraugavau su broliais Ortizais. Jie atidarė pirmą vakarietišką parduotuvę, kuri išaugo į „Iki“ tinklą. Pirma jų parduotuvė buvo Žirmūnuose, antrame aukšte. Mačiau, kaip kapitalizmas ateina į Lietuvą, kaip vystosi komercija. Lietuviai tada turėjo susitaupę pinigų, nes anksčiau nebuvo ko pirkti. Ir staiga atsirodo prekių. Žmonės vis drąsiau domėjosi ir pirko naujus, nematytus produktus. Gal ir brangu buvo, bet norėjo išbandyti visus vakarietiškus produktus. Vėliau atsidarė ir daugiau supermarketų, atsirado Juozo Budrikio parduotuvė (pasažas) „Pas Juozapą“, Pašilaičiuose. Bet labiausiai į akis krito tai, kad, kai atvykau į Lietuvą, žmonės eilėse naujovių laukė nesišypsodami. Aš vienintelis buvau toks, kuris su šypsena sakydavau „labas“. Amerikietiškas mandagumas Lietuvoje buvo neįprastas, žmonės galvodavo, kad aš gal išprotėjęs, kad šypsodamasis sveikinuosi su nepažįstamais. Tačiau mačiau ir besikeičiančias nuotaikas: kiekvieną mėnesį šypsenų buvo vis daugiau. Stebėjau ir gražėjantį Vilnių. Prisimenu ir popiežius vizitą į Lietuvą. Pirma pamačiau Landsbergį, o po to - popiežių.
Aš niekados nebuvau tas, kuris reklamuojuosi, kad esu amerikietis. Mane išduodavo akcentas. Žmonės tais laikais gal ne visada ir suprasdavo, ką aš sakau. 1993 m. susipažinau su savo būsima žmona Renata, o 1995 m. nusprendėme kartu kurti šeimą. Dėl šios priežasties ir po susidūrimo su „Vilniaus brigada“ nusprendžiau, kad man reikia mesti verslą ir kažką rimtesnio rasti. Visi mano iki tol turėti darbai bei vykdytos veiklos buvo laikinos, mažai susijusios su mano mokslais. Taip, tarptautinė vadyba. Visada traukė tarptautinis elementas. Visada norėjau išbandyti savo profesines jėgas ne tik Amerikoje, bet ir už jos ribų.
Tada ne tiek pinigų reikėjo, kiek norėjosi išbandyti tą lietuvišką darbą. Padėjau tai įmonei įsigyti amerikiečių kompanijų produkcijos distribucines teises. Tik įdomu tai, kad jie niekados nežengė to kito žingsnio - nenupirko nei vieno konteinerio, nei vienos paletės tos amerikietiškos produkcijos. Dėl to jaučiausi kiek nejaukiai. Aš stengiausi - kalbėjausi su amerikiečiais, rašiau laiškus, skambinau telefonu, ir nieko nevyko. Gal penktą buvimo Lietuvoje mėnesį su dar vienu darbuotoju išėjome iš tos įmonės ir nusprendėme patys pabandyti kurti savo verslą. Šiek tiek santaupų dar turėjau, bet jų nebuvo gana, tai pasiskolinau pinigų iš vieno Amerikos lietuvio. Įgijome išskirtines „Zippo“ žiebtuvėlių platinimo Baltijos šalyse teises ir nupirkom tų žiebtuvėlių. Šis sumanymas tuo metu buvo genialus.
Tais laikais nebuvo interneto, o darbai buvo randami per pažįstamus, arba per skelbimus „Lietuvos ryte“. Vieną dieną man paskambino būsima uošvienė ir pasakė mačiusi skelbimą, kad bendra JAV-Lietuvos įmonė ieško prekybos agentų. Man pasidarė įdomu, kuri čia įmonė. Pirmą kartą gyvenime atsispausdinau CV ir apsirengęs kostiumu, su kaklaraiščiu, nuėjau į pokalbį dėl darbo. Tai buvo kompanija „Sanitex“, Vilkpėdės gatvėje. O ten buvo tiesiog sandėlis. Įmonės atstovas peržiūrėjęs mano CV, iš karto pasakė, kad negalės manęs įdarbinti, nes buvau per daug kvalifikuotas, bet pažadėjo persiųsti informaciją į centrinę būstinę Kaune. Praėjus dienai, sulaukiau „Sanitex“ atstovės skambučio. Nuvažiavau į Kauną, galvojau, kad įmonės būstinė bus kur nors centre, Laisvės alėjoje, o iš tiesų buvo viename miegamųjų rajonų. GPS tais laikais nebuvo, bet radau. Mane nuvedė į kambarį, kuriame buvo du žmonės - „Sanitex“ įkūrėjas ir tuometinis „Mars Lietuva“ vadovas. Tik jie tada man nepasakė savo pareigų. Peržiūrėję mano CV, jie ėmė klausinėti, ką aš žinau apie pardavimus, merchandising‘ą, rinkodarą. Atsakinėjau į jų klausimus. Ir tuomet „Mars Lietuva“ vadovas manęs paklausė, ar nenorėčiau prisijungti prie „Mars“ (tuo metu „Masterfoods“) ir būti Country Manager? Man buvo 24 m. ir man pasiūlė direktoriaus poziciją didžiulėje kompanijoje, kuri turėjo gamyklą Klaipėdoje. Sutikau ir iš karto pradėjau dirbti. Gavau naują automobilį („Volvo“), mobilų telefoną (tokią didelę „Nokia“) ir 3 darbuotojus. Kaip kempinė bandžiau susiurbti visą įmanomą informaciją. Turėjau mokytis būti direktoriumi, nes anksčiau neturėjau žmonių, kurie man dirbtų. Dar reikėjo ir lietuvių kalbą tobulinti, prašiau visų savo amerikiečių draugų kalbėti tik lietuviškai. Visi sutiko.
Įvyko mano ir žmonos vestuvės, o po dviejų metų (1997 m.) gimė pirmoji dukrytė. Tuo metu perėjau dirbti į kitą įmonę - GTECH. Tai - amerikiečių įmonė, loterijų organizatorė. GTECH kartu su „Olifėja“ sukūrė loteriją „Perlas“. Tai buvo jų veiklos pradžia Lietuvoje. Tuo metu rinkoje startavo žaidimai „Jėga“ ir „Jėga2“. Aš prisijungiau prie „Teleloto“ starto. Šioje įmonėje pradirbau 7 metus. Tada GTECH man pasiūlė būti marketingo vadovu Europai, Artimųjų Rytų ir Afrikos regionui. Dirbau su visomis loterijomis, vysčiau momentinių bilietų strategijas, o taip pat ir kitų žaidimų strategijas. Gavau pasiūlymą tapti įmonės televizijų žaidimų vadovu. Sutikau ir tapau marketingo ir televizinių žaidimų vadovu. Kartą žmona priminė, kad aš iš praėjusių 365 dienų net 288 buvau kažkur išvykęs. Grįžęs iš kelionės kompanijai pranešiau, kad išeinu. Nusprendžiau daugiau laiko skirti šeimai, vaikams. Kurį laiką buvau likęs be darbo, bet neilgai. Mane susirado „AirBaltic“ ir pasiūlė būti kompanijos vadovu Vilniuje. Aviacija mane lydėjo nuo mažens, daug išmokau iš mamos ir patėvio. Per maždaug šešerius metus Vilniuje įrengėme „AirBaltic“ bazę su 7 lėktuvais, kurioje dirbo 300 žmonių. Skrydžius vykdėme 28 kryptimis. O tada 2007 metais prasidėjo ekonominė krizė ir latvių kapitalo įmonė nusprendė veiklą koncentruoti Rygoje. Teko uždaryti Vilniaus bazę, reisus, atleisti darbuotojus. Aš, kaip kapitonas skęstančiame laive, likau iki galo.
Kartą man, kaip Amerikos verslo rūmų pirmininkui, paskambino vienas potencialus narys - startuolis iš San Francisko, IT, išmaniųjų kasos aparatų gamintojas „Revel systems“. Aš jiems padėjau užmegzti potencialią partnerystę su Lietuvos mokesčių inspekcija, dalyvavau jų susitikime su Mokesčių inspekcijos atstovais. Buvau keletą metų dirbęs su Ilja Laursu jo įmonėje „Nextury Ventures“. Veiklos pradžioje „Revel systems“ Lietuvoje teturėjo vos 3 kontraktorius (inžinierius), o norėjo sukurti programavimo centrą, kuriame dirbtų 20-30 inžinierių. Lietuvos „Revel“ užauginau iki daugiau nei 100 žmonių. Deja, teko išsiskirti su šia kompanija, nes ji turėjo atleisti visą vadovybę - maždaug 30 žmonių. Ir aš buvau vienas iš jų. Kartu su manimi buvo atleistas ir pagrindinis technologijų žmogus (technological officer), iki šiol mano geras draugas. Vėliau jis susirado darbą „Harbortouch“ - Pensilvanijos įmonėje, kuriančioje mokėjimo kortelių apdorojimo sistemas. Kartą mano draugas paskambinęs pranešė, kad „Harbortouch“ vadovas nori atidaryti padalinį Europoje su 40 inžinierių ir pasiūlė pabandyti Jaredą Isaacmaną prikalbinti investuoti Lietuvoje. Greta Lietuvos buvo svarstomos galimybės investuoti Šiaurės Airijoje (Belfaste) ir Čekijoje (Prahoje). Maždaug dešimties žmonių delegacija (Valdybos nariai) atskrido savo lėktuvu. Pirmas jų viešnagės Lietuvoje taškas buvo Prezidentūra. Supažindinau juos su Prezidentės komanda (pačios Prezidentės tuo metu nebuvo, bet jiems vis tiek padarė įspūdį), tada nuvykome pas Vilniaus merą Remigijų Šimašių. Visą valandą prakalbėjome su meru. Jie turėjo labai daug klausimų. Aplankėme ir keletą IT įmonių, kurios labai geranoriškai priėmė svečius ir viską parodė. Vėliau vakarienė su Mariumi Jurgilu. Čia jie pasakė, kad Lietuva yra nereali šalis, Europos silicio slėnis ir, kad jie nebeskris nei į Čekiją, ar Šiaurės Airiją, o man pasiūlė vadovauti Lietuvos padaliniui. Aš sutikau. O po penkerių metų tas žmogus, su kuriuo tada kartu vakarieniavome, skrenda į kosmosą.
Aš ne tik puoselėju lietuvybę, bet ir parduodu Lietuvą, kaip šalį, ne tik investicijoms, bet ir žmonėms kuriems gal ir reikią įrodyti, kad Lietuva yra išskirtinė. Minėjote, kad kai atskridote pirmą kartą į Lietuvą, Jus pasitiko giminės. Žinojau, kad teta Aldona yra, teta Pranutė. Tėvai palaikė ryšius, o aš ne. Prisimenu vokus, kur mėlynos-raudonos-mėlynos-raudonos rėmelis ėjo aplink ir sovietinius pašto ženklus. Juos gaudavome į namus labai dažnai, bet aš jų neatidarinėdavau. O iki 1991 m. Tėvų kraštas. Reikia pasakyti, kad man nelabai patiko savaitgaliais lankyti šeštadieninę mokyklą, tautinius šokius ar lietuvišką chorą, bet man patiko lietuviški skautai, ateitininkai. Bet kai tekdavo visą savaitgalį praleisti lietuviškoje aplinkoje, man būdavo sunku perjungti mygtuką iš amerikietiško (vaiko) gyvenimo į lietuvių. Pirmadienį, kai ateidavau į pradinę mokyklą, draugai dalindavosi įspūdžiais, ką savaitgalį darė. Vieni žaidė beisbolą, kiti - žvejojo, o aš neturėjau kuo pasigirti. Man tai buvosunku. Aš negaliu sakyti, kad labai mylėjau tą lietuvybę. Man buvo svarbu, nes mano tėvams ir seneliams tai buvo labai svarbu. Mano mama su patėviu man padarė didėlę įtaką lietuvybės klausimu paauglystės amžiuje (15 - 16 metų), kai galėjau eiti arba lietuvybės link, arba mesti ir sakyti: aš noriu būti amerikiečiu. Aš supratau, kad lietuvybę reikia žūtbūt išlaikyti. Ir net gi kaimynas Gintaras mane retkarčiais veždavo į šeštadieninę mokyklą. Su savo baltu Voklswagenu, su vabalu. Kai gavo teises, jis mane veždavo į šeštadieninę mokyklą, nes kaimynai buvom.
Lietuvos nepriklausomybė buvo didžiulis įvykis. Visi buvo pasimetę. Kilo klausimai, ką daryti, kaip galime padėti Lietuvai? Buvo suprasta, kad reikia padėti ekonomiškai. Daug kas pradėjo pirkti butus, vėliau kai kurie - atsiimti savo žemę. Man, asmeniškai, tas klausimas „ką daryti?“ buvo labai rūgštus. Kai mes trise (aš su savo sese ir jos drauge) nusprendėm kraustytis į Lietuvą, tai daugelis mūsų parapijiečių galvojo, kaip paaiškinti, kodėl negrįžta jų vaikai, kodėl negrįžta jie patys. Pasilieka Amerikoje, nes siekia išlaikyti lietuvišką kultūrą. Ir tai yra gerai, viskas gražu. Šokių šventės ir toliau vyksta. Ir viskas toliau eina kaip buvę, bet skaičiai ir aktyvumas mažėja. Daug kas atvažiuoja aplankyti, bet tik nedaugelis prisideda prie Lietuvos, kaip šalies, vystymo. Ir aš juos suprantu 100 procentų, nes jie turi savo amerikietišką gyvenimą. Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva buvo lyg šuniukas, įmestas į Atlantą ir privestas išplaukti. Išeiviai truputį pamokino, kaip plaukti. Turiu omeny, amžinatilsį Kazicką, visą Kazickų šeimą. Tai, ką jie padarė Lietuvai yra nuostabu. Yra ir daugiau tokių pavyzdžių.
Buvo ir kitų pagalbos Lietuvai pavyzdžių. Pavyzdžiui, mano mama su patėviu įsteigė labdaros fondą „Vaikų viltis“. Jie iš karto po nepriklausomybės atkūrimo pradėjo rinkti aukas Amerikoje, kad galėtų padėti stipriai apdegusiems Lietuvos vaikams. Mano mama ir patėvis ėmė rinkti pinigus ir siųsti vaikus į Ameriką, kur juos nemokamai gydė Shriners ligoninėje. Fondas apmokėdavo vaiko ir vieno iš tėvų kelionę bei išlaikymą.
Tadas Vizgirda patikina, kad su tėvu nėra patys artimiausi, nes tėvams išsiskyrus jis liko gyventi su mama. „Bet iš tėvo išmokau, kad reikia būti aktyviam, negalima slėptis. Jis visą gyvenimą kūrė vieną, kitą verslą, o aš stebėjau paprasčiausiai, ką jis daro“, - taip laidoje „Kasdienybės herojai“ savo pasakojimą pradeda T. Vizgirda. JAV gimęs ir užaugęs Tadas prisimena, kaip jo bendramoksliai amerikiečiai žaisdavo beisbolą ar futbolą, kol jis su kitais lietuviais mokėsi kalbos ir istorijos šalies, apie kurią girdėjo tik iš tėvų pasakojimų ir kurios niekad nematė. Todėl prisimena, kad jam knietėjo pamatyti Lietuvą. Šalį, dėl kurios tėvai jį kankino tiek metų.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Tadas iš pradžių atvyko tik šešiems mėnesiams. Tačiau kaip įprasta - susipažino su dailia lietuvaite, įsimylėjo ir pasiliko čia trisdešimčiai metų. Tik baigęs prestižinę privačią mokyklą Los Andžele, Tadas atvyko į Lietuvą. Pamena - tuomet čia nepažinojo nieko, ir jam teko suaugti. Tadas atvyko su tūkstančiu dolerių kišenėje. Tuomet tiek pakako ne tik įsitvirtinti Lietuvoje, bet ir įkurti pirmąjį verslą.
Tadas dažnai kviečiamas į įvairias konferencijas pasidalinti savo sėkmės istorija. Ir, ko gero, nustebsite, kokį vieną patarimą jis duoda visiems ir visada. „Kontaktai yra vienas iš svarbiausių turtų, kurį žmogus gali turėti, po sveikatos ir šeimos. Aš niekados neištrinu žmonių telefono numerių. Kai man paskambina, aš netingiu ir įsivedu, neskada nors prireiks. Kai aš buvau „AirBaltic“ generaliniu direktoriumi ir man koks Seimo narys ar ministras paskambindavo, kad prarado bagažą ar vėluoja skrydis ir prašo padėti, aš ar padedu, ar nepadedu, numerį įsivedu. Žmonės nekeičia savo telefono numerių dažniausiai. Todėl dabar, kai užsiimu visuomenine veikla ar, pavyzdžiui, renku labdarą, visada surandu tikslingą žmogų, kuriam tai galėtų būti įdomu. Nes mano telefone jau daugiau nei 5000 numerių“, - sako pašnekovas. Jau tryliktus metus Tadas yra Amerikos verslo rūmų tarybos pirmininkas. Už šias pareigas jis negauna jokio atlygio, tačiau patikina - tai organizacija, kurioje renkasi tikras šalies elitas ir užsienio svečiai. „Tėvas mane išmokė - niekada negalima pasiduoti, arba slėptis kamputyje. Ne - reikia turėti drąsos ir išmokti tinkamai save pozicionuoti“, - sako Tadas.