Temos aktualumas
Šiais laikais socialinės rizikos šeimos - tai aktualus ir neišvengiamas valstybės rūpestis, kuris reikalauja neatidėliotinų sprendimo būdų. Pastaraisiais metais tokios šeimos dažniausiai gyvena iš valstybės mokamų pašalpų (2012 m. - 221 922 socialinės pašalpos gavėjai), uždarbiauja nelegaliais būdais (kontrabanda, neoficialūs darbai) arba nedirba apskritai, aiškindami tai tuo, kad mokamas atlyginimas yra mažas. 2011 m. 18 m. ir vyresnių asmenų skurdo rizikos lygį pagrinde sudarė bedarbiai (53,1%), neaktyvūs (29,1%), senatvės pensininkai (14,8%), dirbantieji (10,1%). Dėmesio centre atsiranda vaikai, kurie gyvena nepalankioje aplinkoje - socialinės rizikos šeimose. Tai sudaro 4 proc. visų vaikų. Šis rodiklis nekinta jau 4 metus, tad tai tik dar kartą patvirtina šios problemos aktualumą. Rizikos šeimose augantys vaikai reikalauja išskirtinio dėmesio, todėl situacijai pataisyti įsteigiami dienos centrai, kurių viena iš funkcijų yra vaikų poreikių tenkinimo galimybės - ši veikla itin aktuali, stengiantis socialinės rizikos šeimų vaikams sukurti pilnavertį gyvenimą. Tokius centrus 2011 m. lankė 8 013 vaikai, priskirtini socialinės rizikos grupei. Pagrindinė vaikų dienos centrų veikla yra socialinės vaikų atskirties mažinimas bei vaikų kelio patekimui į globos namus užkirtimas, kompleksinė (socialinė, psichologinė, pedagoginė) pagalba vaikui ir šeimai - ši veikla yra tiesiogiai susijusi su socialinės rizikos šeimų vaikų poreikiais. Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius penkerius metus gimstamumas Lietuvoje sumažėjo 3,6 proc. Šis sumažėjimas atitinkamai 8,5 proc. bei 16,4 proc. Šiuo metu daugiausia socialinės rizikos šeimų yra Kauno, Vilniaus bei Klaipėdos apskrityse. Socialines paslaugas dienos centruose 2012 m. gavo 6 873 vaikai - 14,2 proc. mažiau nei 2011 m. bei net 18,1 proc. mažiau nei 2010 m.
Temos ištyrimas mokslinėje literatūroje
Mokslinės literatūros atžvilgiu tema yra populiari - ji įvairiais aspektais nagrinėjama tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių tarpe. S. Stoltz, M. Londen ir kt. (2013) daug dėmesio skyrė ryšio tarp vaiko agresyvaus elgesio ir jo lyties bei agresyvaus elgesio poveikio vaiko socializacijos sėkmei tyrimams. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad agresyvus elgesys dažniausiai pasitaiko berniukų tarpe, ir, jų agresyvus elgesys labiau nei mergaitėms, neigiamai sąlygoja jų socializaciją. A. Crowley, S. Jeon (2013) tyrė vaikų dienos centrų teikiamų paslaugų atitikimą jų licencijose numatytiems reikalavimams bei kitiems teisės aktams, orientuojantis į vaikų fizinę sveikatą bei saugumą. V. Gudžinskienė ir A. Railienė (2012) nagrinėjo vaikų dienos centrų darbuotojų socialinius įgūdžius bei karjeros kompetencijas. „Čia ir dabar“, t. y. aktualizuojamas socialinis įgūdžių ugdymas, bet jis sąmoningai nesiejamas su ugdymu karjerai, t. y. M. Wadsby (2012) gilinosi į motinų psichosocialines krizes, jų galimus padarinius, tokius kaip alkoholio, narkotikų vartojimas, bei jų įtaką vaikams. V Gudžinskienė ir R. šiose šeimose, patiriamus psichologinius, socialinius bei mokymosi sunkumus. B. Littlechild (2008) aktualizavo į vaikus orientuoto socialinio darbo vertinimo poreikį. Autoriaus nuomone, yra būtina tirti ir analizuoti socialinės pagalbos vaikui rezultatus, o pati socialinio darbo rizika turi būti mažinama įvairiais būdais. L. Dromantienė ir R. šios situacijos atžvilgiu. B. Kairienė (2006) tyrinėjo agresyvaus tėvų elgesio su savo vaikais koregavimo galimybes, akcentuodama pedagogo indėlį šiose situacijose. šiuos dalykus. G. šiuos įtakos socialinės įtampos raiška. S. Mikulionienė (2005) bei L. Žalimienė (2004) analizavo socialinės atskirties reiškinį šalies visuomenėje, nagrinėjo sritis, kuriose ši sąvoka gali būti taikoma, analizavo įvairias socialines grupes, socialinės atskirties problemas bei integracijos galimybes tam tikros grupės atžvilgiu. A. Juodaitytė (1996) tyrė socializacijos aspektus vaikystėje, Z. Bajorikėnas (2004) - šeimos vaidmenį vaiko socializacijos procese, tėvų švietimo šiuo atžvilgiu problematiką. M. Black, H. Raymond ir kt. (2002) tyrimų sritis - vaikų nepriežiūra socialinės rizikos šeimose, autorių objektas buvo ikimokyklinio amžiaus vaikai kaimo vietovėse. Pasitelkdama užsienio šalis patirtį B. Palavinskienė (2001) analizavo smurto šeimoje prevencijos galimybes. J. G. šios alkoholikų šeimose problemas. S. T. Azar, D. A. Wolfe (1995) analizavo tėvystės teisių nutraukimo atvejus. S. W. P. R. Powers (1997) tyrė socialinis darbuotojų darbo įgūdžius bei darbo metodus ir teorijas.
Problema ir klausimai
Šios problemos, jų įtaka vaikų socializacijai ir integracijai bei vaikų dienos centrų vaidmuo, kaip vienas iš šios problemos sprendimo būdų. Šiuo vaikų dienos centrų veikla, kaip iš socialinės rizikos šeimų kilusių vaikų socialinių problemų prevencinė priemonė šalyje yra nagrinėjama fragmentiškai, o šios vaikų poreikių tenkinimo galimybės minėtose įstaigose apskritai nėra tirtos. Kyla klausimas, kaip patys vaikų dienos centro darbuotojai bei savanoriai vertina socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių patenkinimo lygį jų dienos centre? Koks yra šiems vaikams teikiamų paslaugų poreikis bei potencialas? Su kokiais sunkumais vaikų dienos centro darbuotojai bei savanoriai susiduria dirbdami su socialinės rizikos šeimų vaikais bei kaip tai lemia vaikų poreikių patenkinimo lygį? Remiantis vaikų dienos centro darbuotojų bei savanorių patirtimi, šiame darbe siekiama išnagrinėti šio pobūdžio įstaigos galimybes tenkinti socialinėse rizikos šeimų vaikų poreikius. Tyrimo metu stengiamasi įsigilinti į socialinės rizikos šeimų vaikų poreikius, jų tenkinimą, atkreipti dėmesį į vaikų dienos centrų darbo principus bei jų naudą. Tyrimo hipotezė - tikėtina, kad vaikų dienos centre socialinės rizikos šeimų vaikų poreikiai yra patenkinami. Darbo objektas - socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių tenkinimas vaikų dienos centre.
Metodai
Teoriniai: Su tyrimo problema susijusios mokslinės bei kitos literatūros, teisės aktų analizė, sintezė ir apibendrinimas.
Empiriniai: Anketinė apklausa - sudaryta anketa, kuria naudojantis buvo siekiama surinkti informaciją apie socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių tenkinimo galimybes vaikų dienos centre.
Taip pat skaitykite: „Naminukų kačių namų“ veikla
Duomenų analizės metodai: Programos Windows Microsoft Exel ir SPSS.
Darbą sudaro įvadas, 3 skyriai, išvados, rekomendacijos, santraukos lietuvių bei anglų kalbomis, literatūros sąrašas, 1 priedas.
Socialinės rizikos šeimos charakteristikos
Pradedant nagrinėti socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių tenkinimo galimybes, tikslinga išsiaiškinti esmines socialinės rizikos šeimos charakteristikas. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), esminį vaidmenį vaiko asmenybė augime turi šeima, nes būtent joje yra suvokiami socialiniai vaidmenys, yra įgyjama reikalingų žinių ir įgūdžių, būtinų vaiko adaptacijai ir integracijai visuomenėje. Pasak autorių, šeima taip pat ugdo vaiko savivertės jausmą, didina pasitikėjimą savimi, plėtoja kūrybinį potencialą, socialinį aktyvumą. Šios, kaip sėkmingai šeima atlieka savo funkcijas, ir kokiu būdu jų neatlikdamos jos rizikuoja tapti socialiai pažeidžiamomis (Kabašinskaitė, 1999). Socialinės rizikos šeimos sampratą mokslinėje bei kitoje literatūroje skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtingai interpretuoja. Čiai būdingas dvejopas akcentavimas. Remiantis E. Masiliauskienės, V. Griažkutės (2010) atliktais tyrinėjimas, vienuose dokumentuose identifikuojami negatyvūs tėvų elgsenos ypatumai, o kituose - negatyvios tėvų elgsenos pasekmės tokiose šeimose gyvenantiems vaikams. Šios dokumentų turinio analizė leido autoriams ekstrahuoti pagrindines kategorijas, kuriomis apibūdinama socialinės rizikos šeima. Taigi, bendruoju atveju socialinės rizikos šeimą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje auga vaikai iki 18 m. Socialinės rizikos šeima - tai šeima, pasižyminti sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokio pobūdžio šeimos negeba tenkinti vaiko emocinis ir fizinis poreikius, be to, bendravimo būdas šiose šeimose ženkliai apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus. <…> Socialinės rizikos šeima taip pat pasižymi įtraukimu į socialinės rizikos grupę (Paslaugos socialinės rizikos šeimoms, 2013). Anot G. Kondrotaitės ir T. I. Šios, nepilnos šeimos. Šiuo, kaip teigia S. E. Masiliauskienės ir V. apribojamos vaikų galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, dvasiaškai augti ir tobulėti. Taigi socialinės rizikos šeimą būtų galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje tėvai dėl savo negatyvios elgsenos arba ekonominis, socialinis veiksnis neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos statutui pavestą socialinį vaidmenį bei funkcijas. Šia tėvų negatyvaus ar neadekvataus elgesio pasekmės, kurios sąlygoja nepakankamą vaikų socializaciją bei ugdymąsi. Šios vaikų poreikiai yra nepatenkinami arba patenkinami nepakankamai, dažnai tokie vaikai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis, psichologinėmis problemomis. Šios, sąlygojusis tam tikros šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei, identifikavimo.
Socialinės rizikos šeimos atsiradimo priežastys
Analizuojant socialinės rizikos šeimos ypatumus, svarbu išsiaiškinti tokis šeims atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus. Kaip teigiama Vaiko gerovės plėtros 2013-2020 m. Daugelis šios šeims gyvena itin skurdžiomis sąlygomis. Anot E. Masiliauskienės ir V. Šios šeimos naris išgyvenimo strategijos, susijusios su jų požiūriu į krizinę situaciją. Tokiose šeimose, pasak autorių, vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvis tarpusavio santykis šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio. Šios susiformuoja vaikų elgsenos, emocinės, taip pat mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos. J. Linskienė ir G. Kondrotaitė (2006) teigia, kad socialinės rizikos šeimoms ypatingai sudėtinga auklėti paaugliško amžiaus vaikus, kadangi šio amžiaus tarpsnis yra labiausiai problematiškas. Kaip akcentuoja autoriai, vieną socialinės rizikos šeimą gali paveikti abiejs paminėts grupis socialinės rizikos faktoriai. Remiantis J. Linskienės ir G. Kondrotaitės 2006 m. gegužės mėn. atliktu interviu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaiks ir jaunimo skyriaus vedėja A. kalbant apie socialinis paslaugs teikimo išplėtojimą Lietuvoje, dažniausiai yra apsiribojama tik finansinės pagalbos suteikimu ir jos naudojimo kontroliavimu. Šios konsultavimo, mokymo ir kt. paslaugas socialinės rizikos šeimoms bei jų vaikams. Socialinis paslaugs teikėjams dažnai tenka atlikti socialinius vaidmenis, kuriuos privalėtų tėvai arba globėjai. Šioms šeimoms šios paslaugos yra sunkiai prieinamos. Šios, kodėl šeima yra priskiriama socialinės rizikos grupei. Aptariant socialinės rizikos paplitimą svarbu pažymėti, kad, kaip teigia G. Kondrotaitė ir T. Butvilas (2007), j/ dažnai sąlygoja tokie atvejai, kuomet vaikas, patyręs stresą, yra linkęs patirti ir daugel/ kits stresinis situacijs. Dalis mokslininks laikosi nuomonės, kad skurdas tiesiogiai nesąlygoja vaiko neigiamo rezultato. Aptariant socialinės rizikos šeims patencialą Lietuvoje matyti, kad probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui (Žalimienė, 2004). Kita vertus, vaikai, gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje, yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan. I. Lelikėgienė ir A. Juodeikaitė (2005) teigia, kad rizikos grupei priskiriamus vaikus charakterizuoja du esminiai aspektai - šios vaikų elgesys skiriasi nuo visuomenei priimts normų ir dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę. Remiantis G. Kondrotaite ir T. vaiko vystimąsi, moralinį ir probleminį elgesį, nesėkmes mokykloje, prastą psichinę sveikatą, kitaip tariant, vaiko socializaciją. Tokios rizikos įtampos dažnai susijusios su žemu šeimos socioekonominiu statusu, žemu tėvų išsilavinimu, ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir kt. žemas tėvų išsilavinimas ir skurdas (Kondrotaitė, 2006). Kaip teigia R. Ėikštė (2006), vaikai, patiriantys bent kelis šios rizikos veiksnis, jau gali būti įtraukti į aukšto lygio sociodemografinės rizikos grupę. įsteigus šalies seniūnijose daugiau socialinis darbuotojs etats, situacija socialinis problems šeimose atžvilgiu pagerėtų akivaizdžiai. Šios. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), vaikui augant šeimoje svarbiausia yra ne biologinė prigimtis, bet aplinka, kurioje vaikas auga. Šioje aplinkoje, kurioje dominuoja rizika vaiko asmenybei tapti asocialia. Vyraujant tokiai aplinkai vaikui formuojasi klaidingas požiūris tiek į save, tiek į j/ supantį pasaulį - tuomet vaikai stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, nepasitikėti aplinkiniais. Socialinės rizikos šeimose augantys patiria daugybę išbandyms - skurdas, smurtas, nepriežiūra, negatyvus psichologinis klimatas. Tad, pasak V. Baraštytės (2008), E. Taigi šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei sąlygoja įvairūs socialiniai, ekonominiai, kultūriniai veiksniai - tai gali būti menkas šeimos aprūpinimas, bendrs interes tarp šeimos naris nebuvimas, skirtingos tėvų pažiūros įvairiais gyvenimo klausimais, tėvų psichologinės, psichosocialinės problemos ir kt. Dažnose situacijose šie veiksniai yra tarpusavyje susiję, sąlygoja vienas kito poveikį šeimos gerovei arba naujs negatyvis veiksnis atsiradimą. Tokiu būdu yra sąlygojamos įvairaus pobūdžio problemos socialinės rizikos šeimose - skurdas, alkoholizmas, narkotinės ar psichotropinės medžiags vartojimas, smurtas, depresija, diskriminacija šeimoje bei visuomenėje, vaikų mokyklos nelankymo, bėgimo iš nams, įsitra.
Visuomenės požiūris į vaikų globos namus
Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) užsakymu vykdytos apklausos duomenimis, 52 proc. respondentai mano, kad žmonės nenori gyventi šalia vaikų globos namų dėl ramybės drumstimo, 49 proc. - dėl nesaugumo.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir ateities vizija Pabrades globos namuose
„Greičiausiai tokia neigiama nuostata susiformavo dėl viešosios informacijos, kai pranešama, jog globojamas vaikas netinkamai pasielgė. Mūsų smegenys tuomet automatiškai priskiria visai globojamų vaikų grupei, kad jie netinkamai elgiasi, mažiau svarstoma, smalsaujama ir turime neigiamos nuostatos rezultatą, kai trūksta žinių iš įvairių šaltinių. Žinoma, netinkamo elgesio priežastys slypi mumyse kaip nepatenkinti poreikiai. Turime suprasti, kad vaikui ypatingai reikia visos bendruomenės teigiamo prisilietimo, kad jo poreikiai būtų atliepti ir jis galėtų tvarkytis su patirtais išgyvenimais.
Kalbant apie triukšmą, juk jei mes gyvename šalia didelės, pavyzdžiui, 3 vaikų šeimos, puikiai suprantame, kad tie vaikai gali kelti triukšmą. Tai yra gyvybingas jų raidos poreikis bėgioti, žaisti, krykštauti iš džiaugsmo, ir mes neturėtume to stabdyti - juk vaikai džiaugiasi gyvenimu, vadinasi, yra laimingi. Mes negalime vaikams drausti bėgioti, juokauti, krykšti - tai būtų vaiko raidos poreikių nepatenkinimas. Turbūt tie žmonės, kurie nenori gyventi šalia bendruomeninių vaikų globos namų, nebūtų patenkinti ir gyvendami šalia daugiavaikės šeimos“, - komentuoja Globos centrų įveiklinimo projekto vadovė Rugilė Ladauskienė.
Ramybės drumstimą dažniau minėjo vyriausi apklausos dalyviai, taip pat rajono centrų ir kaimo vietovių gyventojai. Tuo tarpu nesaugumo jausmą dažniau įvardijo aukštesnio išsimokslinimo ir kaimo vietovių gyventojai.
„Nesutarimų ar konfliktinių situacijų su kaimynais pasitaiko itin retai, tai priklauso nuo žmonių požiūrio ir tolerancijos, kaip ir bet kurioje kitoje kaimynystėje. Vaikai bendruomeniniuose globos namuose gyvena kartu su socialiniais darbuotojais kaip didelė šeima, todėl dažniau girdime pozityvias istorijas, kai globotiniai susidraugauja su kaimynais ir jų vaikais - to ir siekiame, kad į bendruomenę atėję vaikai jaustųsi jos dalimi ir nebūtų atstumti“, - sako pašnekovė.
Pasak Jonavos socialinių paslaugų centro vadovės Valentinos Demidenko, bendruomeniniuose vaikų globos namuose įprastai gyvena 6-8 vaikai, su kuriais dirba 2-3 socialiniai darbuotojai, vadinami individualios priežiūros specialistais.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Šv. Klaros namus
„Stengiamasi išlaikyti šeimos modelį ir priartinti vaikų gyvenimą prie normalaus - jie lanko ir mokyklas, darželius, mokosi namų ruošos darbų, kartu gamina maistą, kaip ir visi kiti vaikai. Tokiuose namuose augantys vaikai vėliau turi pakankamai gerus socialinius įgūdžius ir būna pasirengę savarankiškam gyvenimui. Be to, kaip ir visos šeimos, bendruomeninių vaikų globos namų šeimynos išsiruošia į įvairias išvykas, leidžia laisvalaikį, tai itin svarbu ir emocinei vaikų būsenai“, - pasakoja V. Demidenko.
Apklausos duomenimis, 29 proc. respondentų mano, kad žmonės nerimauja ir dėl be tėvų globos likusių vaikų galimos neigiamos įtakos jų vaikams.
„Čia greičiausiai suveikia stereotipinis mąstymas - jei vaikai yra iš žalingų įpročių turinčių šeimų, vadinasi, jie patys jų turi. Vis dėlto matome, kad netinkamai pasielgti gali visi vaikai, nesvarbu, kokioje šeimoje jie auga, tad reikėtų dar padirbėti keičiant išankstines visuomenės nuomones. Juo labiau, kad tinkamai auklėjami vaikai bus atsparesni aplinkos poveikiui, jie nepuls krėsti aibių vien dėl to, kad taip daro kaimynų vaikas“, - įsitikinusi R. Ladauskienė.
12 proc. respondentų nuomone, žmonės vengia vaikų globos būstų dėl kenkimo kaimynystės prestižui, o 10 proc. šiuo klausimu neturėjo jokios nuomonės. Tik 16 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad nėra daug žmonių, kurie vengtų tokios kaimynystės.
„Visuomenės požiūrį į be tėvų globos likusius vaikus gali pakeisti tik teigiamos asmeninės patirtys - jei žmonės susiduria su šiais vaikais kasdienėse situacijose, jų turimos išankstinės nuostatos keičiasi greičiau, nei tiesiog išgirdus kažkieno pasakojimą, kad jų vaiko klasėje ar tėvų kaimynystėje yra globotinių“, - sako V. Demidenko.
Pasak jos, siekiant keisti visuomenės nuomonę apie bendruomeninius vaikų globos namus organizuojami įvairūs susitikimai su bendruomene, atvirų durų dienos: „Tikros vaikų istorijos visada labiau paliečia ir sujaudina, žmonės tampa mažiau abejingi.“
Lietuvoje šiuo metu veikia 44 ES investicijų lėšomis finansuojami bendruomeniniai vaikų globos namai. Jie įkurti Utenos raj., Panevėžio raj., Kėdainių raj., Alytuje, Panevėžyje, Pagėgiuose, Rokiškio raj., Molėtų raj., Šilutės raj., Prienų raj., Elektrėnuose, Varėnos raj., Rietave, Zarasų raj., Šalčininkų raj., Vilniuje, Ignalinos raj., Anykščių raj., Vilkaviškio raj., Ukmergės raj., Šiaulių raj., Pakruojo raj., Radviliškio raj.
Liepos 18-28 d. CPVA inicijuotoje apklausoje, kurią vykdė „Spinter tyrimai“, dalyvavo 1013 respondentų nuo 18 iki 75 metų.
„Aš toks kaip tu. Ne iš kitos planetos“ - CPVA inicijuota komunikacijos kampanija, kuria siekiama skatinti suvokimą (nuostatų ugdymą), kad globoti vaikus yra kilnu ir prasminga bei keisti bendruomenės priešiškas nuostatas dėl globojamų vaikų integracijos į visuomenę siekiant, kad kuo daugiau šeimų priimtų į savo aplinką (globoti, bendrauti, kartu leisti laiką) tėvų globos netekusius vaikus.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Švėkšnos specialiojo ugdymo centrą, kurio auklėtinės vertėsi prostitucija, pavadino valstybės gėda ir sukritikavo institucijas, neva jos „stumdo atsakomybę“ ir nesprendžia seniai žinomų problemų. Praėjus trims mėnesiams nuo skandalo Švėkšnoje, šių metų kovą atskleistas dar vienas vaiko teisių pažeidimo - šį kartą pedofilijos - atvejis Viešvilės vaikų globos namuose. Įtariamuoju tapo pats šių namų direktorius A. L.
Įvairios globos formos
Anot Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Socialinės rūpybos skyriaus vedėjos Stefanijos Stankevič, abu šiurkštūs vaiko teisių pažeidimo atvejai ir tinkamos vaikų globos nebuvimas sukėlė gyvą diskusiją dėl vaikų globos namų reorganizavimo. „Vilniaus rajone neturime nė vienų didelių vaikų globos namų. Yra Šeimos ir vaiko krizių centras Kalveliuose bei Vaikų ir paauglių socialinis centras Nemenčinėje, kuris veikia kaip viešoji įstaiga ir kuriame gyvena 56 vaikai iš Vilniaus rajono. Tačiau daug mūsų vaikų gyvena didesnėse globos įstaigose Pabradėje (Švenčionių rajonas) ir Vilniuje (V. Grybo ir Minties gatvėse)“, - aiškina S. Stankevič apgailestaudama, atseit kad ir pagerėjo bendras gyvenimo standartas, ir toliau daug šeimų laviruoja ant socialinės rizikos ribos ir nesugeba deramai pasirūpinti savo vaikais. Šiuo metu Vilniaus rajone yra 173 vaikai, kuriuos daugiausia teisiškai globoja šeimos - artimi ar tolesni giminaičiai, močiutės ar seneliai, 26 vaikus iš jų globoja žmonės, nesusiję su jais giminystės ryšiais. 130 vaikų gyvena globos institucijose. Visais atvejais tėvystės teisės tėvams yra apribotos arba iš jų visiškai atimtos. Šeimos ir vaiko krizių centre Kalveliuose šiuo metu gyvena 22 vaikai, kuriems nustatyta laikinoji globa. Vaikui patekus į centrą Kalveliuose šeimai suteikiama galimybė pasitaisyti - atsikratyti žalingų įpročių, sutvarkyti savo gyvenimą, nustatyti prioritetus. „Daug pastangų, kad vaikai galėtų grįžti po tėvų sparnais, deda šio centro socialiniai darbuotojai. Tačiau jeigu darbas neduoda laukiamo rezultato, vaikas keliauja į globos instituciją ir nuolatinė teisinė globa jau skiriama kitai, kartais visiškai svetimai šeimai, kuri prisiima didelę atsakomybę auklėti vadinamuosius svetimus vaikus“, - aiškina Socialinės rūpybos skyriaus vedėja.
Šeimyna kaip trečias kelias
Deja, kaip pabrėžia mūsų pašnekovė, nedaug yra norinčiųjų imtis tokio nedėkingo darbo. Dar visai neseniai Vilniaus rajone tebuvo dvi šeimynos, kurios prisiėmė auklėti aštuonis tėvų globos netekusius vaikus. „Aleksandro Ilgūno iš Sudervės Šv. Martyno šeimynoje auga keturi mūsų vaikai. Kitoje - Sikorskių šeimynoje, kuri persikėlė į Švenčionis, irgi auga keturi vaikai iš mūsų rajono. Šeimynoje gali būti ne mažiau kaip šeši vaikai ir ne daugiau kaip dvylika. Deja, mūsų rajone neatsiranda norinčiųjų užsiimti tokia veikla. Kaip žinoma, tai yra didžiulė atsakomybė. Nereti atvejai, kai globėjai nesusitvarko ir atsisako vaikų. Būna, kad atsisako net jau įvaikintų vaikų. Reikia atsiminti, kad šie vaikai gyvenime daug patyrė ir jiems reikalingas specialus dėmesys ir rūpestis“, - primena ponia Stefanija. Anot jos, ši trečia paliktų vaikų globos forma yra labai patogus našlaičių problemos sprendimo būdas. Už kiekvieną šeimynoje augantį vaiką valstybė moka 304 eurus, t. y. dvigubą vaiko globos pašalpą (vaiko globos pašalpa - 152 eurai). Už vadovavimą tokiai šeimynai globėjai gauna atlyginimą ir kaupia darbo stažą.