Regimantas Tamošaitis - žymus lietuvių eseistas, literatūrologas, kritikas, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras, dėstytojas ir literatūros vadovėlių bendraautorius. Jo darbai reikšmingai prisidėjo prie lietuvių literatūros tyrinėjimo, analizės ir interpretacijos. Šiame straipsnyje apžvelgsime R. Tamošaičio biografiją, kūrybinę veiklą ir indėlį į lietuvių literatūrą.
Biografijos bruožai
Regimantas Tamošaitis gimė 1956 metais. Pradžioje R. Tamošaitis mokėsi Šilalėje, būdamas šešiolikos įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą. 1975-1977 m. tarnavo tarybinėje armijoje, įgijo meteorologo specialybę, vėliau išvyko tarnybai į Ukrainą. 1978 m. įstojo į Kauno taikomosios dailės technikumą. Po dvejų metų išvyko į Rusiją. 1982 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. 1986 m. įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. 1996 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Indiškojo idealizmo percepcija XX a. pradžios lietuvių literatūroje“. Nuo 1994 m. - Vilniaus universiteto asistentas, nuo 1996 m. - vyr. asistentas, o nuo 1999 m. Dėstomi kursai - XX a. lietuvių literatūros istorija, orientas lietuvių literatūroje, klasikinė lietuvių proza; XX a. Nuo 2002 m.
Apdovanojimai
Regimantas Tamošaitis yra pelnęs nemažai apdovanojimų už savo publicistiką ir indėlį į kultūrą:
- Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už geriausią publicistiką kultūros temomis (2006 m.)
- Bronio Savukyno premija už publicistinius kūrinius (2015 m.)
- Felicijos Bortkevičienės Kalbos premija (2022 m.)
Kūrybinė veikla ir indėlis į literatūrą
Regimantas Tamošaitis yra ne tik literatūrologas ir kritikas, bet ir aktyvus kultūros gyvenimo dalyvis. Jis rengia seminarus ir skaito paskaitas mokytojams literatūros temomis, parašė monografiją ir dvi eseistikos knygas. R. Tamošaitis yra mėnraščio „Metai“ skyriaus redaktorius, bendradarbiauja kultūrinėje spaudoje: „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“ ir kitur.
Literatūros kanono tyrimai
R. Tamošaičio moksliniai interesai apima lietuvių literatūros kanono formavimosi procesus, jo raidą ir įtaką visuomenei. Kolektyvinės monografijos „Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės“ pasirodymas 2022 m. yra svarbus kokybinis žingsnis lietuvių literatūros moksle, reiškiantis mūsų kultūrinės savimonės brendimą, kai bandoma susisteminti, įvertinti, apžvelgti ryškiausių autorių ir svarbiausių kūrinių sąrašą. Meninių tekstų ir kritinių studijų kaupimo etapą papildo jų intelektinė refleksija. Tai tam tikras kūrybinės sąmonės savižinos, savivokos etapas. Monografijoje kanono kaip galutinio iškiliausių knygų sąrašo nerasime. Čia tiriamas lietuvių literatūros kanonizavimo procesas, kuris istoriškai kinta ir priklauso nuo daugelio veiksnių, o meninės kūrinių vertės kriterijus tarp jų nėra pats svarbiausias. Mūsų literatūrinis kanonas nuo pat XIX a. buvo formuojamas remiantis ne estetinės vertės principais, bet edukaciniais, didaktiniais, politiniais ar ideologiniais kriterijais. Svarbiausias literatūros kūrinių sąrašas, ypač toks, koks būdavo teikiamas mokykloms, turėjo stiprinti vienokias ar kitokias ideologines pažiūras, atstovauti vienokioms ar kitokioms politinėms jėgoms, tikslingai formuoti jaunosios kartos idėjinį sąmoningumą. Kadangi politinis ir idėjinis gyvenimas istoriškai kinta, literatūros kūrinių kanonas niekuomet neatsiranda kaip patogus, visuomeniniam vartojimui paruoštas ir užbaigtas knygų ir autorių sąrašas. Todėl, manyčiau, monografijos pavadinime užkoduota esminė veikalo idėja - knyga skirta ne konkrečiam kanonui apibrėžti, bet apmąstyti dinamišką jo formavimosi procesą - jo dirbtuves (pasitelkta Vytauto Kavolio sąvoka), taigi jo gamybą, jo tapsmą, kuris yra reliatyvus ir nesibaigiantis. Tai irgi kultūrinės savižinos žingsnis, nesvarbu, kad nepateikiantis galutinio rezultato. Kanonas yra vertinimo instrumentas: iš semitų kalbų ir graikų vartosenos kilęs kanono (nendrinės lazdelės) terminas, panašiai kaip ir prancūziškas metras, reiškia idealų matą, tarsi metafizinę prieigą, kuria matuojami empirinės realybės reiškiniai. Kanonas kaip idealas nurodo judėjimo kryptį, tačiau pats lieka tik orientyras - tai lyg koks vertybinis horizontas, todėl idealus kanonas neegzistuoja, yra tik jo idėja. Kaip teigia monografijos sudarytoja Viktorija Šeina, kanonas yra tai, ką vadiname masteliu arba skale; perkeltine prasme - taisyklė, idealas, modelis, norma. Taigi monografijoje randame ne kanoną kaip sąrašą, bet kanoną formuojančių veiksnių tyrimus. Tai intriguoja, nes žadamas ypatingas nuotykis - galimybė palyginti mūsų subjektyvius literatūros vertinimus su instituciškai suformuotais, taigi autoritetingais autorių ir kūrinių sąrašais. Kai kalbame apie kanoną, tampa svarbios ne tik pačios knygos, bet ir asmenybės. Kanonas yra lyg portretų galerija - tai personifikuota, suasmeninta meno ir visuomenės gyvenimo raidos istorija. Mūsų santykis su tos galerijos asmenybėmis yra jautrus: kanoną kiekvienas vertiname iš savo asmeninės patirties, atsižvelgdami, kiek vienas ar kitas autorius yra veikęs mūsų sąmonę, daręs įtaką mūsų gyvenimui. Bendriausią literatūros kanoną teikia mokykla, tačiau priimame jį individualiai. Vienodo, unifikuoto požiūrio demokratinėje visuomenėje niekada nebus, kanono projektas visuomet egzistuos „dirbtuvių“ lygmenyje, jis bus nuolatos konstruojamas ir rekonstruojamas pagal epochos kultūrines, politines, intelektines ir net technologines aplinkybes.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
R. Tamošaitis nagrinėja, kaip literatūros kūriniai įgyja kanoninį statusą, kokie veiksniai tai lemia ir kaip keičiasi kanonas bėgant laikui. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad kanonas nėra statiška visuma, bet nuolat kintantis konstruktas, priklausantis nuo politinių, ideologinių ir kultūrinių aplinkybių.
Maišto idėja literatūroje
Regimantas Tamošaitis tyrinėja maišto idėją literatūroje, teigdamas, kad literatūra nuo pat jos atsiradimo yra susijusi su nepasitenkinimu esama tikrove ir pasižymi maištingumu. Kultūrinės žmonijos atminties pagrindas - didžiuliai tekstų masyvai. Juose užfiksuotas žinojimas ir patirtis tarytum kyla iš dviejų šaltinių - iš dieviškojo ir žmogiškojo. Religijai artimi tekstai rodo žmonijos idealus, žmogiškieji ieško tų idealų. Tai - meninė literatūra, žmonijos savarankiško dvasinio augimo ir tobulėjimo dokumentas. Literatūroje išreikštos pastangos pažinti pasaulį ir ieškoti žmogaus tiesos susijusios su nepasitenkinimu esama tikrove ir pasižymi maištingumu. Žmogaus kūryba išreiškia nepasitenkinimą dėl skirtumo, kuris matomas tarp įsivaizduojamos idealios tvarkos ir pasaulio tikrovės. Literatūra maištauja jau nuo pat jos atsiradimo, jai atsiskyrus nuo mitologinių ir religinių tekstų. Ji teigia žmogaus savarankišką valią, gina asmens vertes ir teises prieš pasaulio galias. Antikos literatūra maištavo prieš dievus ir likimą, vėliau atsirado despotijos, neteisingos santvarkos kritika, vis labiau ryškėjo humanizmo idealai - sekuliarizuotos religinės vertybės. Literatūra visuomet gina žmogų, remdamasi jo dvasinio gyvenimo, jo sielos verte. Ši retorika išlieka net moderniausiuose tekstuose. Antai Julija Kristeva knygoje „Maišto prasmė ir beprasmybė“ teigia: „Nematau jokio kito vaidmens literatūros kritikai ir teorijai, kaip tik aiškinti vertę maišto patirties, formalios ir filosofinės, kuriai galbūt pavyks išsaugoti mūsų vidinio gyvenimo gyvybingumą: psichikos erdvę, kuri vadinama siela, kuri, be abejo, yra paslėptas Grožio veidas, jo nematomas ir būtinas šaltinis“. Kūrybos impulsas, regis, kyla iš kažkokio dvasinio žmogaus nepasitenkinimo, o literatūros kritika yra nukreipta prieš visa tai, kas trukdo išsiskleisti žmogui kaip visavertei asmenybei. Jos akiratyje vienaip ar kitaip išnyra socialinės problemos, istorinės peripetijos, institucijų ir santvarkos ypatybės. Apskritai literatūros maištas yra nukreiptas prieš žmogumi manipuliuojančių galių pasaulį, ir tikra literatūra visuomet yra kažkiek politiška - net kartais savo deklaruojamu apolitiškumu. Be šio aspekto ji tampa vartojimo preke, tenkinančiu elementariausius juslinius žmogaus poreikius. Dėl šio žmogaus individualias ir kolektyvines vertybes ginančio literatūros vaidmens rašytojas visuomenėje įgyja ypatingų bruožų: tampa moraliniu autoritetu, savotišku mokytoju ar net charizmatine asmenybe. Ypač toks rašytojo vaidmuo darosi svarbus nelaisvės sąlygomis: prisiminkime kai kuriuos mūsų klasikus, kuriems ypatingo monumentalumo suteikė sovietinės sistemos aplinkybės. Nepaisant visų painių samprotavimų apie kolaboravimo problemas, lietuvių literatūra sovietiniais laikais buvo tautinės kultūros, demokratiškos visuomenės ir asmenybės teisių gynėja. Pereinamuoju laikotarpiu, po Nepriklausomybės atkūrimo, kurį laiką rašytojų maištas netikėtai pasuko kita kryptimi: prieš patriotinę ideologiją ir tradicinę moralinę sistemą. Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės karta ėmė skelbti ne tik individualistinę asmens, bet ir kūno laisvę. Šiandien maištas prieš totalitarizmą ir prieš konservatyviąją moralę atrodo praeities dalykas, o maištingųjų kūryba vis labiau skaitoma remiantis estetiniais kriterijais. Jos buvusį revoliucingumą vis dažniau norisi vertinti psichopatologiniu aspektu. Ko vertas maištingasis personažas, kuris prieš sistemą ir konformistinę visuomenę sukyla pasirinkdamas susinaikinimo kelią (intoksikacijų, savižudybės romantizuota patetika)? Žmogus išsilaisvina nuo ideologijos, bet įsikalina psichologiškai ir kūniškai. Beviltiško mazochistinio maišto principas, rodos, išryškėja jau Broniaus Radzevičiaus prozoje: keršydamas nežmogiškoms šeimos ir visuomenės institucijoms, personažas naikina savo kūrinius (vaikas sukapoja slides), profesinę karjerą (patetiškai atsisako instituto) ir pagaliau iš blogo pasaulio išbraukia pats save. Ir ką tuo pasieksi, ką įrodysi? Kur šiandien slypi tas galių laukas, prieš kurį turėtų maištauti šiuolaikinė literatūra? Jis, matyt, susijęs su globalizacijos procesais ir kapitalizmo atėjimu į Lietuvą (juk mūsų žmonės visgi nostalgiškai puoselėja vienokias ar kitokias socializmo - lygios ir teisingos visuomenės - idėjas). O pasaulis šiandien darosi vis prabangesnis, bet taip pat vis plėšresnis, negailestingesnis, agresyvesnis. Ir kūrybos pasaulyje tampa svarbus stimulas - komercinis veiksnys. Naujasis rašytojas sieks, kad jo knygos būtų pirmiausia perkamos (na, taip pat ir skaitomos), todėl orientuosis į masinį skaitytoją. Anksčiau maištingoji literatūra pasižymėjo elitiškumu: autoriui buvo svarbi jo paties pozicija ir nedidelio išrinktųjų rato pripažinimas.
Jis analizuoja, kaip literatūra gina žmogaus teises ir laisves, kritikuoja neteisingas santvarkas ir skatina visuomenės pažangą. R. Tamošaitis atkreipia dėmesį į tai, kad maištas literatūroje gali būti įvairus - nuo atviro protesto iki subtilios ironijos ar sarkazmo.
Regimantas Tamošaitis apie Antaną Škėmą
R. Tamošaitis yra parašęs nemažai straipsnių apie Antaną Škėmą, vieną iškiliausių lietuvių modernistų. Anot R. Tamošaičio, A. Škėma užpildė lietuvių modernistinės literatūros tuštumą, jo proza ir dramos yra patikima atrama teoretikams, ieškantiems ypatingos medžiagos lietuvių literatūros interpretacijoms, kurios leistų patenkinti moderniosios kultūros ir ribinių žmogaus būsenų tyrinėjimo aistrą. A. Škėma užpildė egzistencialistinės tematikos erdvę, maža to, jis joje iki šiol atrodo esąs tarsi svarbiausias. Lietuvoje jis buvo tikrai ilgai laukiamas ir geidžiamas autorius, tikras mūsų literatūrologijos jaunikis. Kai tik Sovietų sąjunga subyrėjo, A. Škėma triumfuodamas grįžo į istorinę tėvynę, atsiveždamas beletristinius tremtinio kančios dokumentus. Egzistencinio katastrofizmo būsenų autorius - tokio mums labai reikėjo. Mūsų egzistencinis dramatistas Bronius Radzevičius susilaukė savo draugo, brolio dvynio: vienas rašė apie organicistinio pasaulio, lietuviškos kaimiškosios kultūros trūnėjimą, kitas - apie technologinės civilizacijos kūno byrėjimą. Vienas apie puvėsių, kitas apie šiukšlių kultūras. Bendra tema abiem - totalinė dvasios degradacija totalitarizmo sistemose, individas ir tauta, prievartaujama mitologizuoto racionalumo demonų. Tiesa, šios apokaliptinės tematikos estafetę vėliau perėmė Ričardas Gavelis, bet pastarasis autorius jau pridėjo šį bei tą nuo naujesnių laikų, duodamas peno vadinamojo postmodernizmo pionieriams lietuviškojoje dirvoje, be to, ir švento pykčio vilniečio kūryboje būta daugiau. Daug gerų ir rimtų darbų apie A. Škėmą buvo parašyta, jie ne vieną mūsiškį maloniai apstulbino ir pakėlė mūsų europietiškosios savivertės jausmą. Na, gal ir ne Franzas Kafka, bet jau pakeliui į tą pusę (pakanka prisiminti Alfonso Nykos-Niliūno atsargius palyginimus). Neabejotinai stiprus egzodo autorius, jo egocentriškas ir ekscentriškas tekstas lietuvių literatūros kontekste kaip ir neturi analogų. A. Škėmos kūrybinis palikimas pasižymi sprogstamąja jėga, kuria buvo bandoma išgriauti lietuviškojo provincialaus bei inertiško tradicijos perrašinėjimo sienas.
Jis pabrėžia A. Škėmos kūrybos originalumą ir novatoriškumą, teigdamas, kad A. Škėma praturtino lietuvių literatūrą naujomis temomis, stiliumi ir išraiškos priemonėmis.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
L. S. Černiauskaitės kūrybos vertinimas
Regimantas Tamošaitis yra Lauros Sintijos Černiauskaitės, prozininkės, poetės, dramaturgės, sutuoktinis. R. Tamošaitis teigia pastebintis, kad auditorija, ypač vyresnė, neretai atmeta religingumo temą. Ir tai jo nestebina. „Aš ir pats nemėgstu religinės literatūros, nes ji yra dogmatiška, tendencinga, o Laura man patinka, nes jos tekstai yra autentiškas ieškojimas, pojūtis, džiaugsmas, nuojauta. Ji yra laisva.
Klasiko Kristijono Donelaičio kūrybos interpretacijos
Regimantas Tamošaitis yra parašęs straipsnį apie Kristijono Donelaičio kūrybą, pavadinimu „Vargas ir perteklius Kristijono Donelaičio „Metuose““. [Liaudies kultūra 2015 Nr. 1Regimantas TAMOŠAITIS. Vargas ir perteklius Kristijono Donelaičio “Metuose"].
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
tags: #regimantas #tamosaitis #kur #gime #mokesi