Raimondas Šilanskas - viena ryškiausių Lietuvos humoro pasaulio asmenybių, kurio biografija kupina įvairių veiklų ir netikėtų posūkių. Daugelis jį pažįsta kaip „anekdotų karalių“ dėl jo išskirtinio humoro jausmo, tiesmuko kalbėjimo ir gebėjimo prajuokinti bet kokią auditoriją. Tačiau už scenos ribų slypi įdomus ir spalvingas žmogus, turintis daugybę pomėgių ir gyvenimo patirties.
Ankstyvasis gyvenimas ir karjeros pradžia
Raimondas Šilanskas, turintis teatro režisūros specialybę, savo karjerą pradėjo ne iš karto scenoje. Ironiška, bet jam teko dirbti dėstytoju kunigų seminarijoje. Be to, jis dirbo Anykščių teatro režisieriumi ir aktoriumi, kur jo meilė scenai tik stiprėjo.
Scena - gyvenimo dalis
Raimondas Šilanskas neįsivaizduoja savo gyvenimo be scenos. Jis nuolat dalyvauja įvairiuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje, rengia pasirodymus ir repetuoja vaidmenis spektakliuose. Kartu su kolega Artūru Orlausku jis yra surengęs pasirodymų Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje ir Airijoje. Pats humoristas sako, kad niekada neitų į sceną, jei jam nepatiktų tai, ką daro. Jam svarbiausia, kad žmogus šypsotųsi ir pamirštų savo problemas, bent jau trumpam.
R. Šilanskas mėgsta bendrauti su žmonėmis gyvai ir teigia, kad didžiausias džiaugsmas jam yra matyti nušvintančius ir laimingus veidus. Jis dažnai dirba žmonių gimtadieniuose, jubiliejuose, įmonių šventėse ir vakarėliuose kavinėse. Jam patinka klausti žmonių, apie ką jie norėtų išgirsti anekdotą, ir pasakoti apie tai, kas jiems artima. Pavyzdžiui, Suvalkijoje žmonės mėgsta anekdotus apie suvalkiečius, Žagarėje - apie Žagarę, o Drevernoje - apie žvejus.
Požiūris į gimtadienius ir laiką
Raimondas Šilanskas nelinkęs švęsti „paprastų“ gimtadienių. Jam reikšmingi tik jubiliejai, kuriuos jis švenčia iš širdies. Visgi besikeičiančių skaičių gyvenime jis nesureikšmina. „Gyvenimas yra gyvenimas, jį reikia gyventi. Laikas bėga, tai labai natūralu. Gimtadienis byloja tik tai, kad prabėgo dar vieni metai. Aišku, apgalvoji, ką praradai, kas buvo gero, kur galima pasitaisyti. Nelabai įsivaizduoju, kodėl yra gerai švęsti kad vėl pasenai. Gali pasidžiaugti tik, kad dar gyvas.“
Taip pat skaitykite: Apie Raimondo Paulo gyvenimą ir kūrybą
Poilsis gamtoje ir senatvės suvokimas
Laisvą laiką Raimondas Šilanskas dažnai leidžia gamtoje - grybaudamas, žvejodamas ar medžiodamas. Jis teigia, kad tik gamtoje sugeba visiškai atsipalaiduoti ir paskęsti savo mintyse. Tačiau vienas įvykis grybaujant jam įstrigo atmintin - sykį pasiklydęs miške jis suprato, kad gyvenimas tikrai pasikeitė. „Kai paskutinį kartą miške pasiklydau, kai ką supratau. Kada keturias su puse valandos vaikščiojau ir nežinojau, kaip išeiti, kai teko kviesti policiją ir dronus, tik tada supratau, kad jau tikrai atėjo senatvė. Supratau, kad nebegaliu gyventi taip, kaip kai buvau jaunas“, - pasakojo humoristas.
Humoras - gyvenimo būdas
Raimondas Šilanskas ne tik atmintinai moka daugybę anekdotų, bet ir kuria juos ekspromtu. Savo pasirodymuose jis pasakoja juos ir publikos pasiūlytomis temomis. Dažniausiai klausytojai prašo anekdotų apie meilę. „Mano humoro šaltinis ir įkvėpėjas yra pats gyvenimas. Mes patys esame juokingi ir nuolat kuriame anekdotus arba patenkame į anekdotines situacijas“, - samprotavo komikas.
Humoristas ilgiausiai anekdotus ir kitas linksmas istorijas pasakojo kompanijai, su kuria autobusu vyko iš Lietuvos į Estiją. Tai daryti turėjo susilažinęs su draugu. „Bičiulis netikėjo, kad nenutilsiu visą kelią. Anekdotus važiuodamas pasakojau 7 valandas 12 minučių. Tai asmeninis rekordas. Sunku nebuvo, nes žmonės visąlaik juokėsi. Man patinka matyti besijuokiančius žmones. Tuomet jie labai gražūs, o mane apima azartas juos linksminti“, - sakė pašnekovas.
R.Šilanskas mano, kad lietuvių humoro jausmas nėra prastas, tai priklauso ne nuo tautybės, o nuo žmogaus. „Vieni turi humoro jausmą, kiti nelabai. Jeigu salėje iš šimto žmonių pora nesijuokia, tai nereiškia, kad visa salė neturi humoro jausmo. Be to, žmonėms patinka skirtingas humoras. Kai kuriems - subtilus ir paslėptas, kitiems - pateiktas atviru tekstu, net vulgarokas“, - samprotavo R.Šilanskas.
Dvi monetos pusės
Nors ant scenos Raimondas Šilanskas dažnai šypsosi ir rodo entuziazmą, namuose jis visai kitoks. „Aš namuose dažniausiai būnu liūdnas, - neslepia jis. - Gal gyvenimas toks mano… Turbūt per daug save atiduodu žmonėms. Kaip sako mano draugai, su kuriais dirbu, aš turbūt laiko nejaučiu. Turiu dirbti dvi valandas, o atidirbu keturias. Tai, ką aš darau, man labai patinka. Man smagu, kai žmogus juokiasi, kai jis yra linksmas. Pažiūrėkite į žmogų, kuris šypsosi - koks jis gražus…“
Taip pat skaitykite: R. Bingelio karjeros kelias
O kas gi legendinį Raimondą Šilanską pralinksmina labiausiai? „Labai nedaug ko reikia… Man užtenka dukters šypsenos, jos mažo juokelio, žmonos šypsenos. Užtenka pačių mažiausių dalykų.“
Požiūris į jaunesnius kolegas humoristus
Raimondas Šilanskas pastebi, kad jaunieji komikai jam neretai kelia klausimų ir parodo, kaip stipriai šiais laikais yra pasikeitę humoristai. „Mes truputį kitaip humorą priimame. Mes, senukai, turbūt jau gyvename su savo karta, kuri ir supranta mūsų humorą. Aišku, yra ir išimčių. Pavyzdžiui, praeitą savaitę pravedžiau gimtadienį vyrui, sėdėjo jo jauni vaikai, bet buvo labai patenkinti. Jie daug juokėsi, jiems tai buvo įdomu. Įsivaizduoju, kad jauni žmonės turėtų normaliai priimti naujus dalykus. Visą gyvenimą viskas keičiasi - ateina nauja karta, naujas suvokimas. Man keista, kai sako, kad ateina ir naujas humoro jausmas. Juk juokinga, arba ne“, - rėžė R. Šilanskas.
Lygindamas savo kartą su jaunąja, „anekdotų karalius“ mato daugybę skirtumų ir ne visi jie, pasak vyro, yra suprantami.
Humoras sovietmečiu ir dabar
Sovietmečiu stovint ant scenos humoristas turėdavo būti atsargesnis - juk tiesmukumas galėdavo privirti bet kam košės. „Anksčiau būdavo daug draudžiamų dalykų, juos reikėdavo apeiti su savo požiūriu, kūrybiškumu. Apie valdžią juokaudavome, iš jos tyčiodavomės netiesiogiai, kūrybiškai, paslėptai, kad niekas negalėtų nieko įrodyti. Dabar jaunimui lengva - jie sako ką nori, dabar vien keiksmažodžiai eina. Visą gyvenimą sakiau, kad keiksmažodis yra tik prieskonis ir jo patiekalui, kurį pateiki, reikia tik šiek tiek. Bet jei būna vien prieskoniai su mažai patiekalo, būna tikras brudas, - kalba vyras. -Man nepatinka noras, kad žmogus būtų patenkintas girdėdamas vien keiksmažodžius. Keiksmažodis man patinka tik tada, kai jo tikrai reikia, kai jis būna vienas prie daug gražaus teksto. Aš pats rengiu juodojo humoro vakarus, aišku, kad keiksmažodžius taip pat panaudoju, bet jų būna tik tiek, kiek tikrai reikia. Humoras yra visai ne apie tai. Negalima žmogaus maitinti tuo, kas yra neskanu.“
R. Šilanskas neslepia, kad vyresnės kartos humoristai savo juokelius anksčiau kurdavo su žymiai daugiau kūrybiškumo. „Kada nori pasakyti tai, ką paslėpi savo mintyje, sakai tą kitokiu tekstu, per aplinkui. Bet žmogus nėra kvailas, jis supranta, - juokiasi R. Šilanskas. - Bet niekas sovietiniais laikais negalėjo įrodyti, kad aš esu valdžios priešas. Visada kalbėdavau kitais žodžiais. Tai būdavo privaloma mokėti, nes kitu atveju būtum pasodintas į kalėjimą arba išvežtas gydytis.“
Taip pat skaitykite: Gyvenimo akcentai: R. Šilanskas
Pilietinė pozicija ir požiūris į politiką
R. Šilansko humoras ir polinkis į tiesmuką kalbą puikiai atsispindi jo požiūryje į politiką. Nors, sako, kad aktyviai politika nesidomi, rinkimuose balsuoja ir turi savo favoritus. „Aš manau, kad kiekvienam Lietuvos žmogui politikai visada yra blogi. Taip visada buvo, ir manau visada bus.“
Paklaustas, su kuriuo politiku „eitų į kalnus susirišęs viena virve“, jis šypteli ir atsako gana drąsiai: „Ko gero, su Rolandu Paksu. O iš dabartinių? Žinai, daug kas jį labai kritikuoja, smerkia dėl tam tikrų pasisakymų, bet ko gero su Remigijumi Žemaitaičiu.“
R. Šilanskas mano, kad Česlovas Juršėnas turi geriausią humoro jausmą, o Petras Gražulis yra „gyvas vaikščiojantis anekdotas“.
Pensija - ne pabaiga, o naujas etapas
Raimondas Šilanskas, garsėjantis aštriu liežuviu ir humoro jausmu, pripažįsta, kad pensija jį „ištiko“ kiek netikėtai. Nors naująjį savo statusą jis priima su šypsena, pokalbio metu neslepia, jog tai jam buvo šioks toks kultūrinis šokas. „Tikrai buvo šokas“. Ši reakcija puikiai atspindi jo gyvenimo filosofiją - Raimondas nepriima nieko per daug rimtai ir stengiasi kiekvienoje situacijoje surasti juokingąją pusę. Pensija jam tėra formalumas, nes, kaip pats sako, „gyvenimas ties tuo nesibaigia“.
Humoristas neslepia, kad veiklos jam tikrai netrūksta. Nors daugelis išėję į pensiją pradeda ramesnį gyvenimą, Raimondas renkasi aktyvią veiklą ir toliau džiugina publiką tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Netrukus jis planuoja vykti į Airiją susitikti su ten gyvenančiais lietuviais, o jo pasirodymai visuomet kupini energijos bei sąmojo. Net ir dabar, kai oficialiai tapo senjoru, jo repertuaras nesikeičia. R. Šilanskas: „Tai tik kažkokie skaičiai pase, o visa kita niekis. Gyvenimas gi nesibaigia ties tuo.“
Šeima ir gyvūnai - gyvenimo dalis
R.Šilanskas tvirtino dievinantis gyvūnus ir žinąs, kad juos auginsiąs. Prieš maždaug penkis mėnesius Šilanskai neteko tris mėnesius auginto toiterjero - jį pavogė. „Šuniuką taip pat buvo padovanoję draugai. Liūdėjome jo netekę“, - sakė R.Šilanskas.
Jam užtenka dukters šypsenos, jos mažo juokelio, žmonos šypsenos. Užtenka pačių mažiausių dalykų. R.Šilanskas taip pat papasakojo, kad Ieva koncerte pasirodė su kolektyvu iš muzikos mokyklos.
Sugrįžimas į teatrą - sena meilė
Pastaruoju metu R.Šilanskas daug laiko skiria teatrui. „Esu baigęs teatro režisūrą. Gavęs diplomą vaidinau ir stačiau spektaklius Telšių, Anykščių teatruose. 13 metų Telšiuose organizuodavau komedijų festivalį. Širdyje nuo teatro nebuvau nutolęs, o netrukus į sceną grįšiu kaip aktorius, - planais dalijosi vyras.
R. Šilanskas nori grįžti į teatrą: „Aš vis labiau pradedu galvoti, kad laikas man sugrįžti į teatrą… Mes buvome sugrįžę, pastatėme spektaklį su gruzinais. Jis praėjo Gruzijoje su didžiuliu anšlagu, su pagyrimais. Visi turi savo gyvenimus, be to, mums labai stipriai kirto pandemija. Visiems užima daug laiko važinėti į repeticijas, o žinote, kas yra laikas? Negali nusipirkti laiko. Teatras taip ir išsiskirstė…“
Gyvenimo pamokos ir įžvalgos
R. Šilanskas teigia, kad su žmonėmis reikia bendrauti gyvai, o ne per radijo imtuvą ar televizijos ekranus. Jis netiki, kad kažkoks ekranas gali pakeisti gyvą bendravimą. Jam atrodo, kad telefonas - viena didžiausių žmonijos klaidų.
„Anksčiau visiems linkėjau sveikatos, tačiau dabar ėmiau linkėti sėkmės. Čerčilis yra pasakęs, jog „Titanike“ labai daug sveikų buvo. Prie manęs po spektaklių prieina labai daug žmonių, visi nori nusifotografuoti, autografo prašo, atneša gėlių. Niekada negali žinoti, ar tas žmogus kuo nors serga“, - svarsto R.