"Kakutis" ir "sysiukas" yra vieni dažniausiai vartojamų žodžių auginant mažus vaikus, tačiau, be šių natūralių procesų, tėvai neretai susiduria su kūdikio vėmimu. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti kūdikių vėmimo priežastis, ypač žindomų kūdikių, ir pateikti patarimų, kaip elgtis tokiais atvejais.
Naujagimio tuštinimasis ir šlapinimasis
Prieš gilinantis į vėmimo priežastis, svarbu suprasti naujagimio tuštinimosi ir šlapinimosi ypatumus. Naujagimis turi pasituštinti bent kartą per pirmas 48 valandas, kad medikai įsitikintų, jog neužakusi analinė anga. Pirmas dienas naujagimis tuštinasi mekonijumi - tamsiai žaliomis, bekvapėmis, tąsiomis ir lipniomis išskyromis. Maždaug 3-5 parą išmatos vadinamos pereinamosiomis, jose gali būti gleivių, nesuvirškinto baltymo gumulėlių. Pirmos savaitės pabaigoje, maždaug 5-6 parą, naujagimis pradeda tuštintis motinos pieno išmatomis (garstyčių spalvos, košelės konsistencijos).
Pirmą kartą naujagimis turi pasišlapinti per 48 valandas. Pirmosiomis dienomis šlapinasi retai, šlapimas gali būti rausvas (dėl šlapimo rūgšties kristalų). Tai nėra normalu. Naujagimis turėtų pasituštinti bent 2 kartus per parą. Jei visą dieną nesulaukiate “kakučio”, gali būti, kad vaikui trūksta pieno. Beveik visais atvejais to priežastis yra neefektyvus žindymas, neteisingas spenelio apžiojimas (mamos skundžiasi, kad vaikas nuolat “kabo” prie krūties), o ne nepakankama pieno gamyba. Koreguokite apžiojimą, stebėkite, kaip dažnai naujagimis nuryja. Jei nesiseka, kol sulauksite profesionalios pagalbos, galite pieną nusitraukti ir sugirdyti iš šaukštelio ar taurelės.
Retas tuštinimasis: ar tai rodo, kad kūdikis pasisavina visą pieną?
Taip, mamos pieno sudėtis yra unikali, todėl jame esančios maisto medžiagos kūdikio žarnyne įsisavinamos beveik 100 proc. Su išmatomis pasišalina tik nesuvirškinti likučiai, žarnų epitelio ląstelės ir bakterijos. Jei išmatos minkštos, kūdikis tuštinasi lengvai, be didelių pastangų, jei jis guvus ir gerai jaučiasi - vadinasi, toks retesnis tuštinimasis jam yra normalus. Jei kūdikis (vyresnis nei 1 mėn.) visais kitais atžvilgiais sveikas, normalu, net jei tuštinasi kartą per 7-10 dienų.
Kai kurie tėvai patys padaugina kūdikio tuštinimųsi skaičių, nes skaičiuoja kiekvieną tuštinimosi porciją kaip naują tuštinimosi epizodą. Kūdikis „purptelėjo“ - iškart puola keisti sauskelnes, žinoma, tai sustabdo tuštinimosi procesą.
Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais
Kodėl žindomi kūdikiai tuštinasi nevienodai dažnai?
Visi žmonės tuštinasi nevienodai dažnai, taip pat ir kūdikiai. Kai kurie tėvai patys padaugina kūdikio tuštinimųsi skaičių, nes skaičiuoja kiekvieną tuštinimosi porciją kaip naują tuštinimosi epizodą. Kūdikis „purptelėjo“ - iškart puola keisti sauskelnes, žinoma, tai sustabdo tuštinimosi procesą. Vos užsegus naujas sauskelnes ir aprengus, mažylis „purpteli“ vėl. Iš tiesų tai vieno tuštinimosi dvi (gali būti ir daugiau) porcijos. Todėl neverta nerimauti, jei kūdikis tuštinasi rečiau ar dažniau, nei kelių Jūsų draugių ar kaimynių vaikai.
Jei geriamas tik pradinis, liesas pienas, tada naujagimio mityba tampa nepilnaverte, nes jis gauna per mažai riebalų. Tai dažniausia nepakankamo svorio augimo priežastis, o išmatos tampa žalsvo atspalvio. Netaisyklingas krūties apžiojimas lemia tai, kad kūdikis per ilgą laiką išžinda nedidelį pieno kiekį, nes pienas skiriasi lašais, o ne teka srovele. Tokiu atveju kūdikis būna neramus prie krūties, mamos sako, kad „vaikui nepatinka mano pienas“. NETIESA!
Kai primaitinti įprastu maistu pradedama jaunesnius nei 5-6 mėnesių kūdikius, jų virškinimas irgi dažnai sutrinka: išmatos suskystėja, stebimi nesuvirškinto maisto likučiai, gleivės, putos. PSO rekomenduoja išimtinai žindyti kūdikius iki 6 mėn. amžiaus.
Fiziologinis kataras
10-14 gyvenimo parą prasideda fiziologinis kataras (kitaip dar vadinamas fiziologiniu viduriavimu), kuomet naujagimis ima tuštintis skystomis išmatomis kelis kartus per parą. Išmatose gali būti gleivių, nesuvirškinto baltymo gumulėlių. Tai nepavojinga, tačiau dirgina kūdikio odą, todėl reikia dažniau keisti sauskelnes, ilgiau leisti pabūti be sauskelnių, tepti apsauginiais kremais pagal poreikį. Kataras prasideda dėl to, kad motinos pienas tampa brandus.
Sakoma, kad žindomiems kūdikiams viduriai nekietėja. Aiškiausias požymis - išmatos tokios skystos, kad išteka per sauskelnių viršų (gulinčiam naujagimiui), susitepa nugara. Reikėtų kuo skubiau susisiekti su gydytoju, nes viduriavimas gali reikšti infekciją.
Taip pat skaitykite: Kalbos raidos patarimai
Sauskelnių turinio svarba ir kada kreiptis į medikus
Sauskelnes tyrinėti tikrai verta, o jei kyla įtarimų - konsultuokitės su medikais. Kadangi kūdikiai negali pasakyti, kaip jie jaučiasi, ar ką skauda, sauskelnių turinys medikams yra vienas geriausių būdų įvertinti jo sveikatą. Tamsios, juodos išmatos, sudarytos iš suvirškinto kraujo (vad. „melena“). Raudonos žele pavidalo išmatos. Šviesios, beveik baltos išmatos. Spalvą išmatoms suteikia tulžis, taigi baltos ar labai šviesios išmatos reiškia, kad kepenys išskiria per mažai tulžies.
Atpylinėjimas ir vėmimas: skirtumai ir priežastys
Atpylinėjimas dažniausiai nurodomas, kaip maitinimo iš buteliuko komplikacija, mat kūdikis prisiryja oro. Maitinant krūtimi viskas turėtų vykti natūraliai. Kūdikiai dažnai atpila, jei jie gauna per daug pieno pernelyg dideliu greičiu. Taip atsitinka, kai kūdikis valgo labai greitai ar veržliai, ar kai mamos krūtys yra persipildžiusios. Beje, atpilto pieno kiekis dažnai atrodo didesnis, nei buvo iš tikrųjų, nes retas žmogus sugeba tiksliai įvertinti išsipilusio skysčio tūrį. Jei kūdikį labai lengva kažkuo sudominti (ir jis meta krūtį apsidairyti aplink) ar jis tiesiog labai neramus prie krūties (skauda pilvuką, kalasi dantukai ir pan.), tuomet žindant jis tikrai gali prisiryti nemažai oro ir imti dažniau atpylinėti. Pusė visų 0-3 mėn. Dauguma kūdikių išauga atpylinėjimą būdami 7-8 mėn. Jei jūsų žindomas kūdikis yra „laimingas atpylinėtojas“, t.y.
Jautrumas maistui gali kelti gausų atpylinėjimą. Nors tai retai pasitaiko žindomiems kūdikiams, reguliarus vėmimas fontanais naujagimiui gali būti prievarčio stenozės požymis, šiai problemai pašalinti reikalinga operacija. Ši liga keturiskart dažnesnė berniukams, nei mergaitėms, jos simptomai pasireiškia dažniausiai tarp pirmųjų 3 ir 5 savaičių. Kūdikiai, sergantys gastroezofaginio refliukso liga (GERL), paprastai atpila nuolat ir gausiai.
Stebėkite savo mažylio alkio ženklus, nesilaikykite jokio maitinimo grafiko, stenkitės maitinti dažnai, pažadinkite ir pasiūlykite krūtį, jei, tarkim, miega ilgiau nei 3 val. Jei jums pienas atsileidžia per stipriai - maitinant kūdikis turi būti ne po krūtimi, o virš jos. Tinkamos maitinimo pozos: gulint ant nugaros ir padėjus vaiką virš savęs ant pilvuko, arba sėdint ir laikant jį stačiai. Peržiūrėkite savo ir mažylio (jei jis jau primaitinamas) maistą.
Deimantės istorija: reta skrandžio patologija
Mama Julija pati pakvietė susitikti. „Nemėgstu viešumo, tačiau manau, kad mano pareiga - papasakoti, kas nutiko mūsų dukrytei Deimantei. Mums ją pavyko išgelbėti, tačiau nedaug trūko, kad dėl nežinojimo ir gydytojų abejingumo būtume ją praradę. Kai kalbėjomės, istorijos herojei Deimantei buvo ką tik sukakę 7 mėnesiai. Toks trumpas amželis, o tiek daug patirta. Bet apie viską nuo pradžių. Vilnietė Julija labai laukė vaikučio, nėštumą planavo. Laukimas buvo sunkus, kamavo nėštumo toksikozė, vaikelis, pasak gydytojų, buvo mažo svorio. Juliją per nėštumą pildavo karštis, pykino. Po planinio cezario gimė sveika ir graži dukrytė, svėrė 2710 g. Kai pirmą kartą Julijai atnešė dukrytę maitinti, slaugytoja įspėjo: „Atsargiai maitinkite, ji labai atpylinėja, nesuprantame kodėl“. Julija mano, kad Deimantei jau naujagimių skyriuje buvo duodama mišinio. Į repliką dėl atpylinėjimo moteris nesureagavo - praslydo pro ausis, kaip nereikšminga informacija. Juo labiau kad atvažiavusi lankyti mama liepė nesijaudinti. Mama patikino, kad ir Julija kūdikystėje labai atpylinėjo, tekdavo kelis kartus per dieną perrenginėti, nes apipildavo visus drabužėlius. Kuris vaikas neatpylinėja? Liūdniau buvo tai, kad Deimantė labai mažai valgė mamos pieno, buvo nerami, beveik nemiegojo, inkšdavo, lyg jai ką skaudėtų. Per dvi dienas dukrelės svoris nukrito 300 g (iki 2410 g). Gydytojai to nesureikšmino, nes visi naujagimiai pirmomis dienomis numeta svorio. Slaugytojos 3 kartus per dieną sverdavo Deimantę. Gydytojai sakė, kad ligoninėje laikys tol, kol Deimantė nepradės per dieną priauginėti po 10-20 gramų. Mažylė tarsi suprato tą nuosprendį ir kelias dienas buvo ramesnė, neblogai valgė. Po cezario operacijos Julijai kilo komplikacijų (sustreikavo inkstų veikla), moteriai skyrė vaistų, nuo kurių, kaip manoma, dingo pienas. Tad jau savaitės Deimantė pradėjo valgyti mišinuką. Atpylinėjimas nesiliovė. Kadangi Julija nežinojo, kaip turi atrodyti „klasikiniai“ atpylinėjimai, ji galvojo, kad viskas normalu. Deimantė suvalgydavo savo amžiui skirtą dozę, ir iškart po truputį pradėdavo atpilti. Nors atsirūgdavo, paguldyta ji pradėdavo stenėti, krenksėti ir kliūksnis po kliūksnio atpildavo visą suvalgytą maistą. Net praėjus 3 valandoms po maitinimo ji vis dar atpylinėdavo. Pavalgydavo - tada vėl viskas iš naujo. Iškviesta gydytoja patarė keisti mišinėlį. Julija išbandė visus, kokie tik buvo parduotuvėje. Keitė ir žindukus, ir buteliukus, nešiodavo Deimantę stačią nuo maitinimo iki maitinimo - niekas negelbėjo. Gydytoja spėliojo, gal atpylinėjimas - dėl padidėjusio raumenų tonuso? Buvo skirti masažai, kurie problemos neišsprendė. Dar viena versija buvo pilvo diegliai. Gydytoja skyrė gerųjų žarnyno bakterijų, vaistų nuo pilvo pūtimo ir dieglių. Kadangi Deimantė valgė ir dieną, ir naktį, o viską, ką suvalgydavo atpildavo, namie įsisuko nenusakoma drabužių pervilkinėjimo, skalbimo ir džiovinimo karuselė. Dešimtis kartų per dieną vaikas buvo perrenginėjamas, keičiama patalynė. Labiausiai Juliją skaudino aplinkinių pamokymai. Po mėnesio Deimantę pasvėrė. Mergaitė buvo priaugusi vos 200 g. Gydytoja pasakė, kad tai - labai mažai ir reikia kažką daryti. O dar didesnis nerimas prasidėjo, kai po 2 savaičių Deimantės svoris pradėjo kristi. Negana to, jos atpylinėjimas tapo vėmimu - ji pradėjo atpilti varške virtusį apvirškintą mišinį. Šeima nuvažiavo pas chirurgus be blogų nuojautų. Pirma gydytojų mintis, kad mergaitei - poleristinozė (skranduko susiaurėjimas, pagydomas vaistais). Gydytojai nutarė paskaičiuoti, kiek Deimantė suvalgo ir kiek atpila. Buvo apskaičiuota, kad mergaitė įsisavina vos 20 procentų to maisto, kurį suvalgo. Atliktas tyrimas ultragarsu prieš valgį ir po nieko blogo neparodė. Tada gydytojai nutarė atlikti rentgenologinį tyrimą su kontrastu (Deimantė turėjo išgerti 60 ml vandenėlio su kreida, kad rentgenas parodytų kreidos kelią virškinamuoju traktu). Peršvietę skrandį gydytojai reziumavo: „Su tokiu skrandžiu tik valgyti ir valgyti“. Nesupraskite klaidingai, kad jie Deimantę pripažino sveika. Buvo atskleista reta liga - skrandžio posūkio patologija (mezenteripoksiolinis persilenkimas). Dėl šios patologijos maistas, kurį suvalgydavo Deimantė, nepatekdavo į skrandį, o užstrigdavo pakeliui ties tuo persilenkimu. Į skrandį patekdavo vos keliolika gramų, todėl gydytoja ir sakė, kad Deimantei reikia „valgyti ir valgyti“. Kitą dieną atėjęs gydytojas pasakė, kad bus bandoma į Deimantės skrandį įvesti zondą, kuris ištiesintų tą skrandžio persilenkimą. Reikėjo ieškoti kito gydymo būdo, o jis liko tik vienas - operacija. Gydytojų konsiliumas nutarė nedelsti. Julijos nervai tuo metru jau buvo įtempti kaip styga. Išgirdusi apie operaciją, ji pradėjo raudoti sakydama: „Jei Deimantei skaudės, ji negalės pasakyti - mamyte, man skauda“. Operacija truko beveik 3 valandas. Tačiau operuojant paaiškėjo, kad tokios laparoskopinės operacijos nepavyks padaryti - vaikelis per mažas - vis dėlto Deimantei tebuvo 1,5 mėnesio, o ji nesvėrė nė 3 kg. Operacijos metu Julija su vyru sėdėjo palatoje sustingę ir nepasakė vienas kitam nė žodžio. Gydytojai pasakė, kad tokios operacijos - retenybė, jos įrašomos į medicinines knygas. Operacijos metu skrandis ištiesinamas ir pritvirtinamas prie kitų audinių, kad vėl nesusilenktų. Siūlai ištirpsta po 2 metų, bet skrandis jau lieka tiesus. „Kai pamačiau dukrytę po operacijos reanimacijos palatoje, man kojos sulinko. Niekam nelinkėčiau išvysti tokio vaizdo - didžiulėje lovoje apkaišyta laideliais gulėjo visiškai mažulytė dukrytė. Aparatai pypčiojo, išgirdau vientisą pyyyyyp, kuris priminė mirties liniją. Pradėjau blaškytis, pašaukiau gydytoją, paklausiau, kodėl niekas nekreipia dėmesio? O pasirodo, čia cypė žiedukas, uždėtas ant kojytės ir matuojantis spaudimą. Po operacijos mergaitė labai greitai atsigavo, ją perkėlė į įprastą palatą, kur šalia galėjo būti ir mama. Julija gydytojo paklausė, kaip jai slaugyti mergytę, o šis atsakė: „Daug meilės ir šilumos. Nešiokite, glostykite“. Julija taip ir darė. Dukrą dar kurį laiką maitino per zondą pankolių arbatėle, po 10 gramų kas valandą. Kitą dieną jau galima buvo duoti po 20 gramų mišinėlio. Prasidėjo greitas ir akivaizdus sveikimas. Į palatą atnešė svarstykles, ir kas vakarą jos rodė džiuginančius skaičius - svoris augo. Nepaisant pavykusios operacijos ir augančio svorio, Deimantė vis tiek gausiai atpylinėjo. Gydytojai patikino, kad taip ir turi būti - mergaitė atpylinės dar mažiausiai pusę metų, o gal ir metus. Šis procesas baigsis, kai bus visiškai pereita prie tiršto maisto. Be to, skrandžiui reikia nemažai laiko, kad jis priprastų prie naujos pozicijos. Deimantė buvo viena iš nedaugelio kūdikių, kuriai gydytojai liepė valgyti tiršto maisto… nuo 2 mėnesių, kaip tarybiniais metais. Deimantė atpylinėjo iki pat 7 mėnesių. Bet dabar jau ši bėda mamos nebetrikdė. Buvo aišku, kad vaikas tikrai nebadauja, nes dukros svoris augo kaip ant mielių - per mėnesį priaugdavo po kilogramą ir daugiau. Dabar Deimantė sveria 8,5 kg. Po operacijos, atrodė, kad kažkas pakeitė vaiką. Pirmiausia - Deimantė pradėjo miegoti. Iki operacijos ji beveik visiškai nemiegodavo, tik nusnūsdavo 15 minučių. Matyt, skrandžio skausmas, nemalonūs pojūčiai jai neleisdavo įmigti. Kitas nuostabus pasiekimas - mergytė po operacijos pradėjo šypsotis ir pirmą kartą pasakė „agu“. Julija sako, kad Deimantė kurį laiką buvo daug silpnesnė už bendraamžius - juk jos po operacijos negalima buvo guldyti ant pilvo, mankštinti. Todėl, ji vėliau pradėjo laikyti galvytę, vartytis. Neseniai Deimantei vėl buvo skirtas masažo kursas ir mergaitė pateko pas tą pačią gydytoją. Ši nė už ką negalėjo patikėti, kad tai tas pats vaikas. Vis žiūrėjo į ligos istoriją, į Deimantę ir kartojo: „Negali būti, kad čia ta pati atpylinėjanti mergytė, kurią man buvote atnešę mažą kaip vištytę“. Dabar Deimantė valgo beveik be paliovos. Gydytojai sako, kad ji taip kompensuoja pirmųjų mėnesių badą ir vejasi bendraamžius. „Auginu amžinai alkaną vaiką“, - juokiasi Julija. Mama jai verda kalakutienos-bulvių-morkų košę, gamina desertus iš lietuviškų obuoliukų ir sausainių, verda kruopų košes, kurias gardina tyrelėmis. Daug rūšių daržovių košių perka, nes taip patarė pediatrė (kol nėra lietuviško derliaus, geriau negaminti vaikams patiekalų iš atvežtinių chemikalais apdorotų daržovių). Vakarienei Deimantei duoda sočios kruopų košės, kad dukra pamiegotų nors kelias valandas. Bet kad Deimantė išmiegotų nevalgiusi visą naktį - dar tolima svajonė. Deimantė naktį taip pat valgo košes - mama porciją pasiruošia iš vakaro. Kai Deimantė sustiprėjo, mama išdrįso paklausti gydytojų, kas būtų buvę, jei mergaitei nebūtų atlikta operacija. Gydytojai neslėpė, kad Deimantė būtų mirusi iš bado. Kai gulėjo ligoninėje, Julija susipažino su kita tokio paties likimo mama - ir jos dukrai buvo atliekama tokia pati operacija. Ta mergaitė irgi labai atpylinėjo, o gydytojai piršo mintį, kad ji alergiška pienui. Deimantės operacijos randukas vos įžiūrimas, o medicininį pavadinimą mama greitai pamirš. Užsimirš ir išgyventi košmarai. Kol kas Julija svajoja išsimiegoti nors vieną naktį.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
Julijos istorija pabrėžia, kad svarbu atkreipti dėmesį į kūdikio atpylinėjimus ir vėmimus, ypač jei jie yra gausūs, nuolatiniai ir lydi svorio kritimas. Tokiais atvejais būtina kreiptis į gydytojus, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė ir paskirtas tinkamas gydymas.
Gydytojo patarimai dėl atpylinėjimo ir vėmimo
Vaikų ligų gydytojas dr. Sakoma, kad kūdikis atpylė, kai po žindymo pro lūpų kraštus išbėga motinos pieno ar mišinio. Prarytas motinos pienas ar mišinys lengvai grįžta atgal į stemplę ir atsipila dėl to, kad kūdikiams nėra sandariai užsidaręs stemplės skrandžio raukas ir pati stemplė yra sąlyginai trumpa. Vieni kūdikiai atpila dažniau ir ilgiau, kiti atpila labai retai. Atpylimas po maitinimo trunka įvairiai: nuo 5-10 iki 40-50 min. Vieno ir to po paties kūdikio atpylimo trukmė nėra vienoda kaip kompiuterio programa - ji priklauso nuo to, kiek kūdikis suvalgė, kokioje padėtyje po valgio laikomas. Po valgio kiekvieną kūdikį reikia palaikyti stačią. Kai atsirūgsta, reikia paguldyti ant dešinio šono, kad jei dar atpiltų, maistas nepakliūtų į kvėpavimo takus. Suvalgytas maistas gali išbėgti kartu su oru, jei mažylis žįsdamas prisitraukė ir oro. Atpylimas kartu su oru vadinamas raugėjimu. Atpylimas sumažėja ir palaipsniui išnyksta, kai kūdikis pradeda valgyti tirštesnį maistą. Bet tai nereiškia, kad atpylinėjantis kūdikis turi būti anksčiau primaitinamas tirštu maistu. Gerai priaugantiems svorio kūdikiams tirštą maistą galima pradėti duoti tik tuomet, kai jiems sukanka 6 mėnesiai. Jei atpylinėja dirbtinai maitinamas kūdikis, jam gali būti duodama tirštesnio, specialios paskirties pieno mišinio.
Atpylimą reikia skirti nuo vėmimo. Vėmimas - tai stiprus skrandžio turinio „išmetimas“. Jis skiriasi nuo atpylimo, kai nedidelis skrandyje esančio pieno kiekis išteka iš burnos maitinimo metu arba po jo. Vėmimo priežasčių yra daug. Kuo mažesnis vaikas, tuo dažniau vemia. Vėmimas nuo persivalgymo yra apsauginė organizmo reakcija.
Dažnos vėmimo priežastys
- Padidėjęs raumenų tonusas. (Neįvardinta, kokių raumenų grupių raumenų tonusas padidėjęs. Jei omenyje turima pilvo raumenų tonuso padidėjimas, tai jis nėra atpylimo priežastis).
- Skrandžio prievarčio susiaurėjimas (prievarčio stenozė). Tai naujagimių/kūdikių virškinamojo trakto liga dėl stipraus susiaurėjimo kanalo, jungiančio skrandį su dvylikapiršte žarna. Liga paveldima, dažniausiai pasireiškia 2-3 gyvenimo savaitę, rečiau - ketvirtą. Vienodu laiku pasireiškia išnešiotiems ir neišnešiotiems naujagimiams. Dažniau serga berniukai. Normaliai augęs naujagimis be pastebimos priežasties vemia fontanu, t.y. kartais išvemia daugiau nei suvalgo (t.y. Prievarčio stenozė yra pavojinga liga, todėl kai tik mažylis vemia fontanu po trijų vienas po kito einančių maitinimų, nedelsdami jį vežkite į ligoninę.
- Alergija pienui. Alergija karvės pienui yra dažniausia (2,2-5,2 proc.) kūdikių ir mažų vaikų alergijos maistui rūšis.
- Gastroezofaginis refliuksas. Tai situacija, kai skrandžio rūgštus turinys patenka į stemplę, o kartais ir į burną (beveik tas pat, ką suaugusieji vadina rėmens ėdimu). Taip įvyksta dėl nepakankamo stemplės skrandžio rauko sandarumo, žiojėjimo.
- Raugulys (raugėjimas). Tai praryto oro pasišalinimas iš skrandžio. Dažniau atsirūgsta (atpila) naujagimiai ir kūdikiai nei vyresni vaikai. Nuryto oro burbulai beveik visuomet atsiduria po pienu. Kai tik skrandis sujuda arba mažylis pats keičia padėtį, oro burbulai šauna į stemplę. Taip atsirūgstama oru, o kartu su juo atpilama truputis skrandžio rūgšties paveikto, sutraukto rūgštaus kvapo pieno. Gausiai atsirūgsta ir po to atpila 10-15 proc. mažylių. Gausiai atsirūgstantį mažylį stenkitės maitinti lėtai, dažniau ir po truputį (ypač jei maitinate iš šaukštelio, puoduko). Mažylis, per 2-3 savaites išmokęs žįsti, godžiai čiumpa spenelį, stipriai traukia ir kartu su pienu pritraukia oro. Kai kurie kūdikiai ryja net su garsu. Tačiau greitai nustoja žįsti, nerimsta, parausta, verkia, raitosi, kol atsirūgsta ir atpila dalį išgerto pieno. Užtenka pasverti kartą per dvi savaites. Kai svoris auga pagal normos duomenis, atpylimas neturi jaudinti. Suprantama, atpilančiam kūdikiui turi būti suteikta atitinkama pagalba. Kiekviena mama savo kūdikį mato kasdien ir pastebi, ar atpilantis kūdikis atrodo blogai. Jokie vaistai bei vaistažolių užpilai atsirūgti nepadeda. Kartais kūdikiai atsirūgsta paguldyti. Todėl po maitinimo, padėję atsirūgti, guldykite jį ant dešinio šono. Taip daryti būtina, kad atsirūgstant skrandžio turinys nepatektų į kvėpavimo takus. Tik 30-45 min. prieš kitą žindymą ar maitinimą mažylį paguldykite ant nugarėlės. Dirbtinai maitinamą kūdikį stenkitės maitinti lėtai, dažniau ir po nedaug. Sugirdę 90 ml mišinio mažajam padėkite atsirūgti, patikrinkite, ar ne per didelė žinduko skylė. Kai mažylis yra maitinamas pieno mišiniu, pabandykite jam duoti specialų mišinį atpylinėjantiems kūdikiams. Jei pastebėjote nors vieną iš minėtų reiškinių, nedelsdami kreipkitės į gydytoją. Neišsigąskite, jei atpiltame piene pastebėjote truputį kraujo (taškelių ar gyslelių pavidalo). Jeigu žindote, dažniausiai tai būna Jūsų kraujas iš įskilusio spenelio arba trūkusio kūdikio stemplės kapiliaro (pačios smulkiausios kraujagyslės).
Maitinimo rekomendacijos
Idealu, jei naujagimis iš karto po gimimo, o ir vėliau, maitinamas išskirtinai motinos pienu iš krūties. Per pirmąsias 4 val. po gimimo, jei tik leidžia mamos ir vaiko sveikatos būklė, naujagimiui reikia pasiūlyti krūtį. Pirmosiomis valandomis po gimdymo iš krūties teka gelsvas priešpienis, jis yra labai kaloringas, todėl mažylis pasisotina jau nedideliu jo kiekiu. Pirmąją parą po gimimo naujagimio organizmas šalina žarnyne susikaupusias gleives, mažylis gausiai seilėjasi, gleives išvemia, pasituština tamsiai žalios spalvos lipnios konsistencijos išmatomis - mekonijumi. Jei tai neįvyksta, ieškoma priežasties: žarnyne gali būti susidaręs mekonijaus kamštis, kurį mėginama pašalinti švelnia klizma. Mažylio skranžio talpa priklauso nuo jo svorio. Išnešioto naujagimio skrandyje telpa vos 20-30 ml, o pirmosios gyvenimo savaitės pabaigoje jau 40-60 ml. Valgydami ar iš karto pavalgę, atsirūgdami, kūdikiai dažnai atpila suvalgyto pieno. Žindant kūdikį, patartina daryti pertraukas ir leisti jam vieną ar kelis kartus atsirūgti.
tags: #primaitinamas #kudikis #vemia