Įvadas
Katalikų Bažnyčia - viena seniausių ir didžiausių pasaulio religinių institucijų, turinti turtingą ir sudėtingą istoriją. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Katalikų Bažnyčios įkūrimo aplinkybes, raidą Mažojoje Lietuvoje ir platesniame kontekste, aptariant svarbiausius įvykius, asmenybes ir procesus, kurie formavo jos dabartinę struktūrą ir reikšmę.
Katalikų Bažnyčia Mažojoje Lietuvoje
Pirmieji Žingsniai
Katalikybės platinimo misiją Prūsoje XIII amžiuje pradėjo vienuolių dominikonų ordinas, įkurtas 1215 m. Kovai su eretikais. Ordinas ypač rūpinosi švietimu. Tačiau dominikonus išstūmė Vokiečių riterių (Kryžiuočių) ordinas, siekęs įteisinti užgrobtų ir dar neužkariautų teritorijų valdymą. 1244 m. popiežiaus Inocento IV legatas Modenos vyskupas Wilhelmas suskirstė dar neužkariautą Prūsą į keturias vyskupijas: Pamedės, Kulmo, Sembos ir Varmės. Trys iš jų buvo pavaldžios ordinui, o Varmės - Rygos bažnytinei provincijai (iki 1566 m.).
Nadruva ir Skalva (Skaluva), priklausiusios kunigaikščio Mindaugo Lietuvai, su katalikybe susidūrė 1251 m., kai Mindaugas su daugiau kaip 20 tūkstančių lietuvių priėmė krikštą. Kartu krikštijosi ir jam pavaldžių žemių, taigi, manoma, Nadruvos bei Skalvos kilmingieji. Po 1283 m. ordino užkariautos Nadruva ir Skalva buvo prijungtos prie Sembos vyskupijos. Ordinas tenkinosi neva vietos gyventojų lietuvių ir prūsų krikštijimu. Šie privalėjo riteriams statyti bažnyčias ir koplyčias, tačiau jos buvo skirtos ne vietiniams gyventojams, o vokiečių kolonistams. Pirmosios bažnyčios buvo statomos ne vakarinių lietuvių žemėse (išskyrus užkariautą Klaipėdą, kurioje Livonijos ordinas jau 1258 m. pastatydino bažnyčią), o prūsų žemėse, kur ateivių nuolat gausėjo. Nadruvoje ir Skalvoje bažnyčias ordinas ėmė statydinti gerokai po Antrosios Torūnės taikos (1466 m.): Ragainėje apie 1430 m., Tilžėje 1515 m. (čia įsikūrus pranciškonų vienuoliams), tuomet turbūt ir Įsrutyje. Kitur tenkintasi įgulų koplyčiomis: Aulavėnuose, Jurbarke (Georgenburge), Klaipėdoje (3), Ragainėje, Rasytėje, Tepliavoje, Vėluvoje, Ventėje, Žalvoje (Želvoje).
Reformacija ir Kontrreformacija
Vokietijoje ir Prūsijoje prasidėjus Reformacijai, 1525 m. Kryžiuočių ordino vadovybė bei Pamedės, Kulmo ir Sembos vyskupai perėjo į evangelikų liuteronų tikėjimą. Tačiau Prūsijos šiaurinės dalies katalikai dar negreit jais pasekė. Ragainės kunigo Martyno Mažvydo liudijimu, dar ilgą laiką jie vykdavo į Didžiojoje Lietuvoje - Švėkšnoje, Šiluvoje, Jurbarke, Tauragėje, Veliuonoje - vykstančius Katalikų Bažnyčios atlaidus.
Katalikiška liko tik Varmės vyskupija (iki 1821 m. ir teisiškai savarankiška). Joje 1578 m. įsikūrus Popiežiaus Šiaurės seminarui, Varmė tapo kontrreformacijos židiniu Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje. XVI a. pabaigoje Varmės jėzuitai (tarp jų buvo ir lietuvių) Karaliaučiaus mieste įsteigė katalikų kolegiją ir rezidenciją. Prūsijos regentas kunigaikštis Johannas Sigismundas, vykdydamas 1611 m. Varšuvoje duotą pažadą, leido Karaliaučiuje pastatyti katalikų bažnyčią. Taip 1616 m. čia buvo pastatyta pirma ir ilgą laiką vienintelė nuo 1525 m. Mažojoje Lietuvoje katalikų bažnyčia. Per 1764 m. gaisrą ji sugriuvo, o 1776 m. pastatyta nauja barokinė bažnyčia. XVIII a. pabaigoje jos lietuvių pamokslininku buvo Vilniaus jėzuitas Jonas Joskaudas, Mažajai Lietuvai skirto pirmojo katalikų Katekizmo autorius.
Taip pat skaitykite: Išsamus vadovas būsimoms mamoms apie gimdymą
Katalikybės Atgaivinimas
XVII a. II pusėje katalikybė Žemaičių vyskupo pastangomis buvo atgaivinta Karaliaučiaus krašto šiaurinėje dalyje. Vyskupo Jono Stepono Vydzgos leidimu 1663 m. ėmė veikti katalikų koplyčia Drangauskinėje prie Tilžės. 1701 m. čia konsekruota katalikų bažnyčia. Iš Tilžės į Geldapę atsikėlę lietuviai 1700 m. įsteigė katalikų parapiją ir pastatydino bažnyčią. Nuo XVIII a. vidurio veikė privati katalikų bažnyčia Viešvilėje. 1814 m. konsekruota koplyčia Šilgaliuose, 1851 m. bažnyčia Tilžėje (ji aptarnavo ir Užnemunės katalikus). Iš pradžių kunigus į Tilžės ir Šilgalių parapiją skyrė Žemaičių vyskupas (kunigai jam ir atsiskaitydavo). Nuo 1840 m. Prūsijos valdžios iniciatyva šių parapijų valdymą perėmė Varmės vyskupija. Drangauskinės kunigams teko aptarnauti katalikus iki pat Klaipėdos. To krašto tikintiesiems buvo patogiau ne važiuoti į Tilžę, o lankyti Didžiosios Lietuvos Gardamo, Žemaičių Naumiesčio, Švėkšnos bažnyčias.
Apie 1740 m. Klaipėdos šiaurinėje dalyje Krūmamiestyje buvo įrengti laikini katalikų maldos namai, į kuriuos atvykdavo bernardinų vienuolyno kunigas iš Kretingos. 1785 m. Klaipėdos priemiestyje Vitėje pastatyta medinė bažnyčia, o parapija priskirta Varmės vyskupijai. 1850 m. įkurta katalikų parapija Šilokarčemoje, o 1854 m. Žibuose pastatyta mūrinė bažnyčia. 1863 m. konsekruota katalikų bažnyčia Viešvilėje, 1869 m. Ropkojuose prie Pagėgių. 1904 m. Šilokarčemos parapijoje buvo 1500 katalikų, Klaipėdos - daugiau 1000. Katalikų bendruomenės dar veikė Šakūnuose (500 žmonių), Rusnėje (269), Kintuose (173), Kalninkuose (60). Dauguma jų buvo ateiviai iš Didžiosios Lietuvos, atsikėlę čion ieškoti geresnio uždarbio, laisvesnio bei patogesnio gyvenimo. 1870 m. Gumbinės ir Karaliaučiaus apygardose (šiai priklausė Klaipėdos apskritis) 10-yje katalikų bažnyčių buvo laikomos ir lietuviškos pamaldos. Gumbinės apygardoje lietuviškoms pamaldoms patarnavo 8 kunigai (Bildviečių, Būdviečių, Įsruties, Tepliavos, Šilgalių ir kitose parapijose).
Kulturkampf ir XX Amžius
Friedrichas Wilhelmas 1837 m. Kelno arkivyskupą Drostę-Vischeringą uždarė į kalėjimą už atsisakymą laiminti katalikų santuokas su protestantais. Šventojo Sosto ir Prūsijos karaliaus santykiai tapo įtempti. Vatikano I susirinkimas (1869 XII 8-1870 VII 18) paskelbė popiežiaus neklystamumą. Prūsijos valdovai, politikai ir teologai protestantai šią nuostatą įvertino kaip įžeidimą. Tai buvo kulturkampfo (kovos už vokiečių kultūrą) pradžia, trukusi iki 1890 m. Otto von Bismarckas 1871 m. panaikino Katalikų skyrių Prūsijos švietimo ir religijų reikalų ministerijoje. Religinių reikalų ministru tapus Adalbertui Falkui, priimti ir kiti Katalikų Bažnyčią ribojantys įsakymai. Popiežius Pijus IX pasmerkė Prūsijos įstatymus. Nesiliaujant priešpriešai, daugelis katalikų vyskupų ir kunigų nušalinta nuo pareigų, nutraukti diplomatiniai santykiai su popiežiumi, uždaryti katalikų vienuolynai. 1885 m. pabaigoje pradėta deportuoti lietuvius katalikus į Rusijos okupuotą Didžąją Lietuvą. 1871-1875 m. įstatymais ir administraciniais potvarkiais įtvirtinta Evangelikų Liuteronų Bažnyčios viršenybė Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Prūsijos ir Šventojo Sosto santykiai atkurti tik 1878 m. popiežiumi tapus Leonui XIII. Prūsijos valdovai Katalikų Bažnyčiai nepalankius įsakymus atšaukė 1886-1887 m., pasirašytas konkordatas tarp Šventojo Sosto ir Prūsijos. 1890 m. iš 161 666 Karaliaučiaus miesto gyventojų katalikų buvo 6897.
XIX-XX a. sandūroje, etnologo Franzo Tetznerio duomenimis, lietuvių katalikų bendruomenės veikė Klaipėdoje (800 lietuvių, arba 50% parapijiečių), Ropkojuose (595 - 96%), Žibuose (500 - 76,9%), Šilgaliuose (500 - 76,9%), Būdviečiuose (550 - 83,3%), Viešvilėje (300 - 60%), Tilžėje (150 - 12,5%).
Tarpukariu katalikų bendruomenių su savo maldos namais būta Ansdorfe, Bildviečiuose, Eitkūnuose, Fischhausene (Žuvininkuose), Friedlande, Geldapėje, Gumbinėje, Įsrutyje, Ylavoje, Karaliaučiuje (net 5), Klaipėdoje, Krante, Labguvoje, Neuhausene, Piliavoje, Pilkalnyje, Ragainėje, Rautenberkyje, Rūsiuose, Skaisgiriuose, Stalupėnuose, Šilgaliuose, Šventapilėje, Tepliavoje, Tilžėje, Vėluvoje, Žintuose, gal Žydkiemyje. Klaipėdos katalikų padaugėjo iki 15 000. 1929-1932 m. katalikų bažnyčia pastatyta Pagėgiuose, 1932 m. - Plikiuose, 1935 m. - Smalininkuose, 1938 m. - Priekulėje. Deja, pamaldos lietuvių kalba laikytos vos keliuose maldos namuose.
Taip pat skaitykite: Darnūs santykiai su gyvūnais auginant kūdikį
Naciai toliau varė Bismarcko politiką, dar aršiau diskriminuodami Katalikų Bažnyčią. Nuo 1933 m. pradėta drausti draugijas, tikybos pamokas, visur sekti katalikų kunigus, juos tardyti (Įsrutyje, Karaliaučiuje, Šilutėje). Po vieną Tilžės ir Karaliaučiaus kunigą išsiųsta į koncentracijos stovyklą.
Pokario Metai ir Atgimimas
Po Antrojo pasaulinio karo paskutinį kartą krašto katalikų pamaldas laikė kunigas K. Altmannas Karaliaučiaus Šventosios Šeimos bažnyčioje (XXI a. pradžioje joje veikė filharmonija) 1948 m. kovo 21 d. Karaliaučiaus krašte, kuris pateko į sovietų valdžią ir buvo rusakalbiais kolonistais apgyventas, iki 1991 m. drausta bet kokia religinė veikla (netgi valdžiai palankios Maskvos stačiatikių bažnyčios).
Sovietmečiu atgaivinti katalikybę šiame krašte pirmasis mėgino į Karaliaučių 1950 m. atvykęs klaipėdietis kunigas Bronislavas Burneikis (1923-1988). 1957-1961 m. jis dažnai lankėsi pas Karaliaučiaus miesto lietuvius. Suburti pirmąją (deja, nelegalią) katalikų lietuvių bendruomenę pavyko ką tik iš sovietų lagerio paleistam ir į Karaliaučių 1956 m. gyventi atvykusiam kunigui Antanui Ivanauskui. Sovietų valdžia jos atsisakė užregistruoti. Įsikūrusi 1976 m. Lietuvos Helsinkio grupė išplatino keletą pareiškimų dėl katalikų teisių pažeidimų Karaliaučiaus krašte. Tai pabrėžė ir kitų Lietuvos disidentinių organizacijų dokumentai. Memorandumu Stato Delia Citta del Vatikano Mažosios Lietuvos Rezistencinio Sąjūdžio Taryba kreipėsi į popiežių Joną Paulių II ir prašė Apaštalinį sostą priskirti Karaliaučiaus kraštą prie Lietuvos bažnytinės provincijos, nes tai nuo amžių lietuvių žemė.
Nesėkmingai katalikų bendruomenę bandyta užregistruoti 1990 m. pradžioje. Priešinosi ne tik pasaulietinė valdžia, bet ir Maskvos stačiatikių bažnyčia. Dėl to imtasi radikalesnių priemonių. 1990 m. rugpjūčio 26 d. Petro Cidziko įkurto Mažosios Lietuvos dvasinio atgimimo fondo ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos rūpesčiu, pritarus Lietuvos kardinolui Vincentui Sladkevičiui, Karaliaučiaus centre prie Knypavos salos surengtos nesankcionuotos ekumeninės šv. Mišios, skirtos Jono Bretkūno Biblijos vertimo į lietuvių kalbą (1590) 400 metų sukakčiai (aukojo kunigas Alfonsas Bulota, dalyvavo įvairių konfesijų, lietuvininkų atstovai, Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios Konsistorijos narys. Pirmą kartą po 1945 m. Karaliaučiuje iškelta Mažosios Lietuvos vėliava).
Įvykio paveikta, Kaliningrado srities administracija rugsėjo 15 d. leido veikti miesto katalikų bendruomenei ir pradėjo jos įregistravimo procedūrą, kuri baigta rugpjūčio 6 d. Dar 1990 m. rudenį Telšių (Žemaičių) vyskupas Antanas Vaičius tarnauti į Karaliaučiaus kraštą atsiuntė Tirkšlių parapijos kleboną Anuprą Gauronską, kuris 3 metus buvo vienintelis katalikų kunigas visame Karaliaučiaus krašte. Per kelerius metus jis įsteigė dar 16 parapijų: Friedlande, Gastose, Gumbinėje, Įsrutyje, Karaliaučiuje (mieste dar yra lenkų katalikų parapija), Krante, Lazdynuose, Mielaukiuose, Mėtežerynuose, Ragainėje, Skaisgiriuose, Stalupėnuose, Šventapilėje, Tarpupėnuose, Tepliavoje, Tilžėje. 2001 m. Karaliaučiaus krašte jau buvo įregistruota 21 katalikų parapija.
Taip pat skaitykite: Ovuliacijos reikšmė pastojant
1991 m. balandžio 13 d. Šventojo Sosto potvarkiu įkurta Maskvos katalikų arkivyskupija, kuri apima ir Karaliaučiaus kraštą. Arkivyskupu paskirtas Gardino vyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius (Kauno kunigų seminarijos auklėtinis). Jo prižiūrimas klebonas A. Gauronskas iki 2002 m. aptarnavo daugelį krašto parapijų. Tilžės ir Ragainės parapijomis nuo 1997 m. rūpinasi jo pagalbininkas, jaunas kunigas Andrius Eidintas, o Įsruties - talkininkas iš Lenkijos (per metus Kretingoje gerai pramokęs lietuviškai) pranciškonų vienuolis, tėvas Waldemaras. 2001 m. Karaliaučiaus krašte tarnavo 15 kunigų ir 13 seserų vienuolių (du kunigai ir vienuolė iš Lietuvos, kiti - iš Lenkijos ir Vokietijos).
Skirtingai nei Maskvos Stačiatikių Bažnyčia, kuri laisvai naudojasi išlikusiomis evangelikų liuteronų bažnyčiomis, o Stalupėnuose užėmė katalikų bažnyčios pastatą, katalikų bažnyčia tebevargsta dėl patalpų. Katalikų bažnyčių Mažojoje Lietuvoje po karo mažai liko; 1992 m. atgauta Skaisgirių Šv. Jono Krikštytojo koplyčia ir 1994 m. Įsruties Šv. Brunono bažnyčia. Kategoriškai atsisakoma grąžinti katalikams gerai išlikusį bažnyčios pastatą (iki 1980 m. buvo kapinių paminklų dirbtuvė, dabar filharmonija) Karaliaučiaus miesto centre. 1994 m. birželio 12 d. arkivyskupas T. Kondrusiewiczius, dalyvaujant Telšių ir Olsztyno (Lenkija) vyskupams, konsekravo iš Augsburgo (Vokietija) 1993 m. gautą ir Šiaulių statybininkų apdailintą surenkamą Šventosios Šeimos koplyčią. Tą dieną buvo pašventintas ir Lietuvos lėšomis lietuvių statybininkų Tilžėje naujai statomos (vietoj sovietų nugriautos) Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kertinis akmuo. Ji buvo pašventinta 2000 m. rugpjūčio 20 d. Iki 2000 m. dar pastatyta arba įrengta 8 koplyčios įvairiose Karaliaučiaus krašto vietovėse. Pamaldų kalba daugelyje Karaliaučiaus krašto katalikų parapijų (meldžiamasi ir butuose) yra lietuvių kalba. Kai kur dar meldžiamasi lenkiškai, rusiškai ir vokiškai (pvz., Karaliaučiuje). Katalikų Bažnyčios vardu 2000 m. popiežius Jonas Paulius II atsiprašė už praeities skriaudas.
Bažnyčios Įkūrimas ir Raida
Jėzaus Kristaus Bažnyčios Pradžia
Jonas Krikštytojas paruošė žmones, iš kurių Jėzus Kristus įkūrė bažnyčią. Pats Jėzus Kristus, Savo žemiškosios tarnystės metu, įsteigė pirmąją bažnyčią, iššaukdamas pakrikštytus mokinius, kuriuos Jonas buvo parengęs. Bažnyčia yra graikų kalbos žodis εκκλησια, kuris sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių - εκ, kuris reiškia iš, ir καλεω, kuris reiškia šaukti. Todėl tiesioginė žodžio εκκλησια reikšmė - iššauktas susirinkimas. Jėzus pradėjo Savo bažnyčią tuomet, kai iššaukė susirinkimą, kurį paruošė Jonas Krikštytojas. Jie veikė kaip Jėzaus Kristaus bažnyčia Jo asmeninės tarnystės žemėje metu. Bažnyčia neprasidėjo Sekminių dieną, kaip daugelis teigia. Jėzus pašaukė ir paskyrė apaštalus bažnyčioje Savo žemiškosios tarnystės metu.
„Išaušus rytui, Jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika, kuriuos ir pavadino apaštalais” (Lk 6, 13). Jei bažnyčia prasidėjo Sekminių dieną (Apd 2), kaip Jis galėjo pašaukti ir paskirti apaštalus „bažnyčioje” (1 Kor 12, 28), jei bažnyčia dar neegzistavo? Jėzaus Kristaus bažnyčia egzistavo dar iki Sekminių. Jėzaus Kristaus bažnyčia, kaip ankstyvasis iššauktas ir organizuotas susirinkimas, veikė kaip bažnyčia ir atitiko visas bažnyčios charakteristikas. Faktas, kad bažnyčia egzistavo Jėzaus žemiškos tarnystės metu, yra aiškiai įrodytas Rašte. Jėzus Kristus suteikė šiam susirinkimui autoritetą krikštyti (Jn 4, 1-2). Jėzus supažindino ir įsteigė Viešpaties Vakarienę pirmoje bažnyčioje, kad švęstų ją kaip nuolatinį atminimo įsaką visos Naujojo Testamento bažnyčios ateityje (Lk 22, 14-20; 1 Kor 11, 23-26). Laiškas Hebrajams pažymi, kad Jėzus giedojo bažnyčioje drauge su Savo broliais: „Aš paskelbsiu Tavo vardą savo broliams, vidury susirinkimo Tave šlovinsiu giesme” (Hbr 2, 12). Įsteigęs Viešpaties Vakarienę, Jėzus giedojo gyrių su Savo bažnyčia.
Didysis Pavedimas ir Šventosios Dvasios Atėjimas
Jėzus Kristus taip pat paskelbė Savo absoliučią valdžią, kai jis Pats įgaliojo ir pavedė Savo bažnyčią tarptautinei misijai - skelbti Evangeliją, krikštyti ir mokyti: „Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Po prisikėlimo ir prieš žengimą į dangų Jėzus įsakė Savo vietinei Naujojo Testamento bažnyčiai pasilikti Jeruzalėje ir laukti Šventosios Dvasios pažado.
Šis pažadas turėjo aiškų tikslą ir išsipildė Sekminių dieną (Apd 2). Jėzus nepažadėjo bažnyčios gimimo Sekminių dieną. Pats Jėzus žadėjo pakrikštyti bažnyčią kaip instituciją ar susirinkimą Šventąja Dvasia, kad įgalintų ją vykdyti Didįjį Pavedimą (Lk 24, 49). Šventoji Dvasia nepakrikštijo nei vieno atskiro asmens. Jėzus buvo Krikštytojas. Sekminės buvo ne bažnyčios pradžia ar gimimas, bet jau egzistuojančios bažnyčios, kurią Jėzus Kristus jau buvo pradėjęs ir suorganizavęs, įgalinimas bei patepimas.
Pirmoji Bažnyčia ir Jos Augimas
Pirmoji Jėzaus Kristaus bažnyčia dar iki Sekminių dienos turėjo 120 narių: „Vieną dieną, atsistojęs tarp brolių, - ten buvo susirinkę apie šimtą dvidešimt asmenų, - Petras tarė…” (Apd 1, 15). Tėvo pažadas buvo išpildytas Apaštalų darbų knygos 2-ajame skyriuje, kai Jėzus pakrikštijo Savo bažnyčią Šventąja Dvasia ir suteikė jai, kaip asamblėjai, jėgos skelbti Evangeliją ir kurti bažnyčias. Ta jėga buvo apreikšta kai jie skelbė Evangeliją, kai žmonės buvo įtikinti dėl nuodėmės, atgailavo, įtikėjo Viešpatį Jėzų Kristų, buvo pakrikštyti ir PRISIDĖJO prie bažnyčios: „Kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius sielų” (Apd 2, 41). Jie prisidėjo prie Jėzaus Kristaus bažnyčios, kuri jau buvo įsteigta.
Bažnyčios Samprata Katalikų Teologijoje
Bažnyčia kaip Bendruomenė
Katalikų Bažnyčia suvokiama kaip visa bendruomenė, su Galva - Kristumi suvienytas Jo kūnas. Liturginiai veiksmai nėra privatūs; jie yra šventimas Bažnyčios, kuri yra vienybės sakramentas, tai yra apie vyskupus susivienijusi ir susitelkusi šventoji liaudis. Tad liturginiai veiksmai priklauso visam Bažnyčios kūnui, jie išreiškia jį ir kartu jį veikia. O pavienius to kūno narius jie paliečia įvairiopai - pagal jų užimamą vietą, pareigas ir veiklų dalyvavimą. Todėl, kai tik kurias nors apeigas pagal kiekvienos jų prigimtį galima atlikti bendrai, dalyvaujant ir aktyviai įsijungiant tikintiesiems, reikia pabrėžti, kad šitoks atlikimo būdas, kiek tik įmanoma, turi pirmenybę prieš pavienį ir tarsi privatų jų atlikimą.
Kristaus Bažnyčia tikrai yra visose teisėtose vietos tikinčiųjų susirinkimuose, kurie, susibūrę apie savo ganytojus, Naujajame Testamente ir patys vadinami bažnyčiomis. Kristaus Evangelijos skelbimu jose suburiami tikintieji ir švenčiamas Viešpaties vakarienės slėpinys. Tose bendruomenėse, nors jos dažnai menkos, neturtingos ir išblaškytos, yra Kristus, kurio dėka suburta viena, šventa, katalikiška [visuotinė] ir apaštališka Bažnyčia.
Katalikiškumo Esme
Žodis „katalikiškas“ reiškia „visuotinis“ tiek visumos, tiek pilnatviškumo aspektu. Bažnyčia visuotinė, nes joje yra Kristus. „Kur Jėzus Kristus, ten ir visuotinė Bažnyčia.“ Su savo Galva suvienyto Kristaus Kūno pilnatvė joje yra įvykęs faktas, vadinasi, iš Jo ji gauna Jo norėtą „išganymo priemonių pilnatvę“: teisingą ir visą tikėjimo išpažinimą, visa apimantį sakramentinį gyvenimą ir šventimais iš apaštalų paveldėtą kunigystę. Šia pagrindine prasme Bažnyčia buvo visuotinė jau Sekminių dieną ir tokia bus visada iki garbingojo Kristaus atėjimo dienos.
Kiekvienas, kuris bet kuriuo metu ir bet kurioje šalyje jį gerbia ir teisingai elgiasi, patinka Dievui. Tačiau Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų. Todėl jis išsirinko savo tauta izraelitus, sudarė su jais sandorą ir palaipsniui juos mokė. Kristus įkūrė tą naująją sandorą, tai yra savo krauju patvirtintą naują testamentą, pašaukęs žmones iš žydų ir pagonių, kad jie ne kūnu, bet Dvasia suaugtų vienybėn ir būtų nauja Dievo tauta.
Kristaus Kūnas
Bažnyčios palyginimas su kūnu atskleidžia glaudų Bažnyčios ir Kristaus ryšį. Ji yra ne tik suburta aplink Jį, bet ir suvienyta Jame, Jo kūne. Amžinasis Tėve, nepalieki savo kaimenės, bet per šventuosius apaštalus visuomet ją saugai, ir nuolat ją tvarko ganytojai, kuriuos Tu paskyrei savo Sūnaus darbo tęsėjais. Kristus ir Bažnyčia yra „visas Kristus“ (Christus totus). Bažnyčia ir Kristus yra viena. Tad džiūgaukime ir dėkokime už tai, kad esame tapę ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi. Ar jūs, broliai, suprantate, kokią malonę mums suteikė Dievas, duodamas Kristų kaip Galvą? Stebėkitės ir džiaukitės, mes tapome Kristumi. Nes jei Jis Galva, tai mes nariai; visas žmogus yra Jis ir mes. Tad Kristaus pilnatvė yra Galva ir nariai. Ką tai reiškia: Galva ir nariai? Viena šv. Būtent Bažnyčiai buvo patikėta ši Dievo dovana. Jai patikėta bendrystė su Kristumi, tai yra Šventoji Dvasia, patvarumo laidas, mūsų tikėjimo sutvirtinimas ir laiptai pakilti prie Dievo.
Tie, kurie bus susivieniję su Kristumi, sudarys atpirktųjų bendruomenę, „šventąjį [Dievo] miestą“ (Apr 21, 2), „Avinėlio sužadėtinę“ (Apr 21, 9). Jos nebeslėgs nuodėmė, netyrumas, savimeilė - tai, kas naikina arba ardo žemiškąjį žmonių bendrumą. Palaimingasis regėjimas, kai neaprėpiamasis Dievas atsivers išrinktiesiems, bus neišsenkanti laimės, ramybės ir tarpusavio bendrystės versmė.
Marija, būdama drauge ir Mergelė, ir Motina, yra tobulas Bažnyčios paveikslas. „Su tikėjimu priimdama Dievo žodį, Bažnyčia ir pati tampa motina, nes mokymu ir krikštu ji gimdo naujam ir nemirtingam gyvenimui iš Šventosios Dvasios pradėtus ir iš Dievo gimusius vaikus. Ji taip pat yra mergelė, kuri nepalytėtai ir tyrai laikosi Sužadėtiniui duotosios priesaikos.“
#