Įvadas
Kinas yra neatsiejama kultūros dalis, atspindinti visuomenės vertybes, problemas ir siekius. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius kino įvykius ir filmus, pradedant animaciniais nuotykiais ir baigiant dramomis, nagrinėjančiomis sudėtingus žmogaus likimus. Aptarsime filmus, rodomus kino teatruose ir festivaliuose, atkreipdami dėmesį į režisierių, aktorių darbą ir žiūrovų atsiliepimus.
"Kakė Makė: Mano Filmas" - Nuotykiai Persikelia Į Didžiuosius Ekranus
Vaikų numylėtinė Kakė Makė, personažas, sukurtas rašytojos Linos Žutautės, atgyja animaciniame filme "Kakė Makė: mano filmas". Šis ilgametražis animacinis filmas, kurį finansavo Lietuvos kino centras, kino teatrus pasiekė balandžio 21 dieną. Filmą įgarsino žinomi aktoriai: E. Katkutė, Giedrius Savickas, Ineta Stasiulytė, Džiugas Siaurusaitis, Vaidas Valiukevičius ir kiti. Režisierius Meinardas Valkevičius, scenarijaus autoriai Monika Juzonytė ir Laurynas Kaminskas, dailininkė Gabija Visockaitė.
Keturiolikmetė moksleivė Elena Katkutė, kuri nuo devynerių metų garsina filmus, įgarsino ir Kakę Makę. „Ir aš, ir Kakė Makė esame labai smalsios“, - šypsosi Elena. Jos balsą buvo galima girdėti filmuose „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“, „Stebuklų parkas“, „Dičkis šuo Klifordas“, „Ponas Kūdikis 2. Šeimos reikalai“. Elena su Kake Make susipažino vaikystėje. „Maža visada skaitydavau jos knygas, ji buvo tapusi mano heroje. Man patiko, kad ji linksma ir užsispyrusi, kad niekada nepasiduoda, kad turi daug energijos. Net turėjau mėgstamiausias knygas - ,,Kakė Makė ir pabėgusios ausys“, ,,Kakė Makė ir didelė tamsa“. Kakę Makę visada lydi nuotykiai, todėl ji niekada nenusibosta.
Mykolas Katkus, Kakės Makės tėtis, komunikacijos ekspertas ir muzikantas, teigia, kad personažo populiarumą lėmė tai, jog su juo nesunku tapatintis. Kakė Makė išgyvena tuos pačius jausmus, ieško atsakymų į tuos pačius klausimus, kaip ir daugelis vaikų. Kaip gyventi suaugusiųjų pasaulyje? Kaip atskirti, kas tikra, o kas - ne? Kaip megzti draugystes su bendraamžiais?
Elena ne tik įgarsina Kakę Makę, bet ir dainuoja, groja violončele, lanko muzikos mokyklą. Jos svajonė - aktorinio meno studijos. „Darbas studijoje Elenai labai patinka. „Kai garsinu, atsipalaiduoju, nebijau šūkauti, rėkauti, prieš įrašą turiu gerai susipažinti su savo personažu, kad galėčiau savo balsą jam pritaikyti." Kai Elenos balsas pirmą kartą nuskambėjo filme, į kiną mergaitė pakvietė visą klasę. „Buvo sunku patikėti, kad mano balsą girdės tiek žmonių. Filmo pradžioje galvojau, kad save labai kritikuosiu, tačiau balsas skambėjo gerai. Laukiau, kol pasirodys mano veikėjas, ir tos akimirkos negaliu iki šiol pamiršti." „Ji kuria vaidmenį, fantastika!“ - taip Elenos darbą „Kakė Makė: mano filmas“ įvertino senelis D. Katkus.
Taip pat skaitykite: Hulko Hogano karjera
"Ponas Kūdikis" - Animacinė Komedija Visai Šeimai
"DreamWorks Animation" studija ir animacinio filmo "Madagaskaras" režisierius Tomas McGrathas pristato animacinę komediją "Ponas kūdikis". Filme pasakojama apie Timo, kurio gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai į namus parsinešamas naujagimis broliukas. Tačiau šis kūdikis - neeilinis: jis dėvi kostiumą, kalba suaugusiojo balsu ir vykdo slaptą misiją - atsikratyti visų šunyčių, kurie pasiryžę užkariauti pasaulį.
Sukandęs dantis Timas ryžtasi padėti broliui, bet tik su sąlyga, kad įvykdęs misiją - kūdikis paliks jų namus. Nuotykiai prasideda!
Režisierius Tomas McGrathas („Madagaskaras“, „Madagaskaras 2“, „Madagaskaras 3“, „Megamaindas“) teigia, kad Pono Kūdikio personažas ne toks jau kosminis, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Juk pažiūrėkite: juk visi kūdikiai tampa bosais savo šeimose. Kol jie neūgteli, jie gyvena kaip karaliai!“ Pasak režisieriaus, tereikėjo įjungti fantaziją, pridėti sąmokslą teoriją - ir gimė Ponas Kūdikis, kuris filmo originale kalba Holivudo aktoriaus Aleco Baldwino balsu.
Lietuviškai „Pono kūdikio“ personažus įgarsino Artūras Dirmantas, Rimantas Bagdzevičius, Lina Budzeikaitė, Laurynas Jurgelis, Dmitrijus Denisiukas, Marija Rimkūnė, Rūta Žibaitytė, Laurynas Jurgelis, Saulė Paulauskaitė, Algirdas Dainavičius, Jonas Braškys, Gytis Balčiūnas.
"Kino Pavasaris" - Įspūdingų Naujienų Dešimtukas
Nuo 1995-ųjų įprasta kalendorinį pavasarį pasitikti su seniausiu Lietuvoje festivaliu „Kino pavasaris“. Programa kaip visada labai įvairi. Plačiau pristatome įspūdingų „Kino pavasario“ naujienų dešimtuką.
Taip pat skaitykite: Apie mandagumą ir moralę
Park Chan-wooko "Metas Išeiti"
Pietų Korėjos kinas dabar garsus ir madingas visame pasaulyje. 2022-aisiais Kanuose Park Chan-wookas buvo pripažintas geriausiu režisieriumi už filmą „Metas išeiti“. Dar iki filmo premjeros intrigavo jo trumpas sinopsis, žadėjęs, kad tai bus istorija apie policininką, tiriantį žmogžudystę, ir nužudytojo žmoną, tapusią pagrindine įtariamąja.
Kriminalines bylas tiriantis Jan Che Čžunas visai nepanašus į tokiuose filmuose įprastus supermenus. Greičiau atvirkščiai. Tarp bendradarbių jis turi nevykėlio reputaciją, mat ne vieną kartą darė rimtas klaidas. Vyras turi rimtų sveikatos problemų, dėl kurių kenčia nuo chroniškos nemigos. O ir jo šeimyninis gyvenimas nykus bei monotoniškas: Janas tik savaitgaliais gali pasimatyti su žmona, nes jis dirba Pusane, o jo žmona - toli už miesto pakrantėje, kur yra atominė elektrinė.
Naują postūmį monotoniškai kasdienybei suteikia tragiškas atsitikimas kalnuose, kai žūva nuo viršukalnės nukritęs aukštą postą imigracijos tarnyboje užimantis funkcionierius. Nelaimingas atsitikimas kelia daug klausimų. Keisčiausia grandis nesuprantamų įvykių sekoje - velionio žmona kinė, kažkada nelegaliai atvykusi į šalį, bet sugebėjusi išimties tvarka gauti pilietybę. Ir našlės praeitis, ir dabartinis jos elgesys kupini keistenybių (ji dievina senas japonų estradines dainas, laiko namuose senelės ir motinos pelenus, taip pat mirtiną migdomųjų vaistų dozę, kalbasi su katinu, kuris moka jai ypatingu būdu įsiteikti!) priverčia Janą naktimis pasekti moterį. Filmo emocinis grafikas primena širdies kardiogramą, kurioje po staigių emocinių pliūpsnių seka atoslūgiai.
Claire Denis "Žvaigždės Vidurdienį"
2019-aisiais „Kino pavasaris“ prancūzų kino režisierę Claire Denis pagerbė personaline retrospektyva, o programoje „Meistrai“ galėjome pažiūrėti jos fantastinį filmą „Gyvenimas aukštybėse“ (High Life, 2018 m.). Šiemet susipažįstame net su dviem naujausiais režisierės filmais „Žvaigždės vidurdienį“ bei „Su meile ir įsiūčiu“. Čia susitinka paslaptingas britų verslininkas Danielis (akt. Joe Alwynas), dėl abejotinų sandorių atsidūręs dideliame pavojuje, ir amerikiečių žurnalistė Triš (akt. Margaret Qualley) - asmuo be paso, darbo ir pinigų, kuri čia norėjo rašyti aštrius reportažus apie žmonių grobimus ir neteisinius susidorojimus, bet redakcija reikalauja pakeisti jai interesų profilį.
Sudėtingose peripetijose pasiklydusiai merginai pažintis su Danieliu pasirodo esanti ta likimo siųsta galimybė laimingai ištrūkti iš pragaro. Bet motušė gamta komplikuoja situaciją: akimirksniu užsiliepsnojęs romanas ir abipusė trauka išsivysto į trilerį, kupiną politikos, baimės, erotinės įtampos ir tropinio džiunglių karščio. O jau tokius dalykus režisierė Claire Denis ir anksčiau mokėjo puikiai valdyti. Įpainiota į pavojinga melo bei politinių sąmokslų labirintą porelė ryžtasi pabėgti iš pandemijos bei politinės krizės apimtos šalies, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, padaryti tai tikrai nebus lengva, nes Kosta Rikos slaptosios policijos smogikai jau lipa bėgliams ant kulnų.
Taip pat skaitykite: Dundulis ir „Norfa“
Labai tiksliai festivalio kataloge svarbiausią filmo ypatybę įžodino programų koordinatorė Dovilė Grigaliūnaitė: „Prancūzų kino legenda Claire Denis naujausiame savo filme kuria tai, ką moka geriausia - juslių kiną. Iš ekrano sklinda tvankuma ir prakaitas, o kamera sklendžia erotiškais paklydusių personažų kūnais miegamuosiuose, kur, pasak režisierės, ir vyksta pagrindinis filmo veiksmas. Išlipę iš lovų personažai bando neprapulti politinės suirutės kamuojamoje Nikaragvoje, kurią režisierė atkūrė pagal šalyje dirbusio tarptautinio politikos reporterio Deniso Johnsono („Jėzaus sūnus“) romaną. Ir, matyt, ne veltui už šią ekranizaciją Kanų kino festivalyje pelnė Didįjį prizą“.
"Tar" - Istorija Apie Muzikinio Pasaulio Karalienę
Šio filmo premjera įvyko pernai pirmomis Venecijos kino festivalio dienomis, iki pabaigos jis buvo vadinamas favoritų ir visi gyrė įkvėpimo sklidiną Cate Blanchett vaidybą. Biografinės dramos žanrui priskirtiname filme lakonišku pavadinimu „Tar“ populiarioji aktorė suvaidino vieną garsiausių pasaulyje dirigenčių, Leonardo Bernsteino globotinę, 2013-aisiais metais tapusią pirmąja Berlyno filharmonijos orkestro dirigente moterimi. Tik nereikia informacijos apie Lydiją Tar ieškoti solidžiose enciklopedijose, nes šis personažas išgalvotas.
Lydija Tar - tikrą muzikinio pasaulio karalienę. Ji - intelektuali menininkė (nesunkiai įveikia oponentus ginčuose), šmaikšti, valdinga (be šios charakterio savybės gerų dirigentų tiesiog nebūna) ir žino, ko nori pasiekti. Berlyno orkestrantus prieš G. Mahlerio Penktosios simfonijos repeticiją ji tiesiai šviesiai perspėja: „Pamirškite apie Viskontį“ (nes daug kam šis muzikinis šedevras tiesiogiai asocijuojasi su Viskončio kino šedevru „Mirtimi Venecijoje“, kuriame Mahlerio muzikos itin daug). Susilaukusi pripažinimo ir kaip kompozitorė, ji tvirtina niekada nesusidūrusi su lyčių šališkumu. Lydija gyvena vienalytėje šeimoje, su pirmu smuiku jos orkestre griežiančia Šaron (akt. Nina Hoss) augina dukrą Petrą (akt. Mila Bogojevic). Atrodytų, kad ir profesiniame gyvenime, ir namuose ji neturi problemų. Tačiau jos pamažu išnyra iš šešėlio ir ima temdyti gražų dirigentės sielos peizažą. Panašu, kad nuo Lydijos autoritarizmo aplinkiniai patiria ne tik moralines kančias. Viena mobingo neištvėrusi mergina net nusižudė. O ir regis tvirta Lydijos bei Šaron šeimyninė partnerystė ima braškėti tada, kai valdingoji dirigentė ypatingą dėmesį (ne tik profesinį) ima skirti gabiai rusų violončelininkei Olgai (akt.
"Aštuoni Kalnai" - Istorija Apie Draugystę
2020-aisiais „Kino pavasaryje“ vienas dažniausiai aptarinėtų filmų buvo italų drama „Martinas Idenas“, moderniai interpretavusi klasikinį JAV rašytojo Jacko Londono romaną. Luca Marinelli vaidina ir pernai Kanų kino festivalyje žiuri prizą pelniusiame filme „Aštuoni kalnai“. Tai taip pat ekranizacija - filmas sukurtas pagal populiaraus italų rašytojo Paolo Cognetti romaną. Tai graži istorija apie draugystę.
Du berniukai užaugę vengia tėvų išmintų takų, tačiau, nepaisant apylankų, vis grįžta namo. Pietras (jį ir vaidina Luca Marinelli) užaugo mieste, o Brunas (akt. Brunas ištikimas kaimietiškai kilmei, o Pietras vis iškeliauja į pasaulį, bet po kurio laiko vis tiek sugrįžta atgal. Bėgant metams jie vis susitinka, kartu išgyvena meilės istorijas, praradimus, apmąsto savo šaknis ir savo vietą šiame pasaulyje. Filmo pradžioje Pjetras ir Brunas yra dvylikamečiai paaugliai. Susidraugavę berniukai žaidžia ir daug laiko praleidžia gamtoje. O ji išties nuostabi: operatoriaus Rubeno Impenso kamera su pasimėgavimu filmuoja Alpių kalnų masyvus, peizažus, kalnų ežerus ir kitas grožybes, įkūnijančias žemiškąjį rojų.
Deja, kartu su vaikyste pasibaigia, penkiolikai metų nutrūksta ir abiejų berniukų pamėgta bendrystė. Nes tėvas ilgam išsiveža Pjetrą į statybas, kuriose pats dirba. Bet vaikinui tai visai nepatinka, jis susipyksta su tėvu ir nustoja su juo bendrauti. Kai draugai pagaliau susitinka, jie nusprendžia pagyventi kalnų namelyje, kuriame kadaise smagiai leido vasaros atostogas. Likimas (o ir įvairiausi gyvenimo iššūkiai) dar ne kartą fiziškai draugus išskirs, tačiau draugystė atlaikys visus išbandymus. Jei dar abejojate, ar verta šiam filmui skirti dvi valandas savo brangaus laiko, perskaitykite filmo apibudinimą festivalio kataloge: „Nuo pirmų šio epinio filmo minučių pamiršite, kad sėdite kino teatre, būsite apsupti gamtos: kalnų, slėnių, besikeičiančių metų laikų ir dar kartą kalnų. Filme gausu vizualinių metaforų, kurios padės dar geriau suprasti draugų ryšį ir užduos taiklių universalių klausimų apie gyvenimo tėkmę, laikinumą ir prasmę.
"Gyventi" - Apie Gyvenimo Akimirkas
Šio britų režisieriaus Oliverio Hermanuso filmo genezė kyla iš dviejų garsių šaltinių - rusų literatūros klasiko Levo Tolstojaus apysakos „Ivano Iljičiaus mirtis“ ir jos motyvus išnaudojusio japonų kino klasiko Akiros Kurosawos šedevro „Gyventi“ (Ikiru, 1952 m.). Naujausio filmo scenarijų parašė britų literatūros žvaigždė, Nobelio premijos laureatas japonas Kazuo Ishiguro, seniai apie tokį darbą svajojęs.
Pagrindinis naujausio filmo herojus yra pokario Londono patyręs valstybės tarnautojas ponas Viljamsas (jį suvaidino dažnai įvairių žanrų filmuose pasirodantis britų aktorius Billas Nighy), kaip ir dauguma jo profesijos darbuotojų, darbo metu sėdi biurokratinio labirinto centre. Nuo išorinio pasaulio jį skiria įgudusia ranka statomi bokštai iš dokumentų, kurie „gali palaukti“. Kai vieną dieną Viešųjų darbų departamente ramiai besidarbuojantis ponas Viljamsas išgirsta nepagydomos ligos diagnozę, jis viską meta ir ima desperatiškai ieškoti gyvenimo skonio. Pirmiausia baruose ir vakarėliuose pajūry, vėliau - semdamasis išminties iš gyvenimo džiaugsmu trykštančios kolegės.
Taip filmą charakterizuoja jį rodantis festivalis „Kino pavasaris“. Ir čia nedaug ką galima pridurti. Nebent pavardinti kai kurias detales, kurie padėtų giliau pažvelgti į tylaus herojaus dvasinį pasaulį. Ponas Viljamsas vis dar negali susitaikyti su mylimos žmonos netektimi. Žinia apie jo paties mirtiną ligą tampa antru savijautą gadinančiu faktoriumi. Kartą iš buvusios pavaldinės ponios Haris vyras sužino, kad už akių bendradarbiai jį vadina ponu Zombiu - dėl jo uždarumo ir nenoro bendrauti su aplinkiniais bet kokia tema, kuri nesusijusi su tarnybos reikalais. „Gyventi“ - tai jaudinantis pasakojimas apie negailestingai tarsi smėlis tarp pirštų byrančias gyvenimo akimirkas, per kurias reikia bet kokia kaina suspėti atlikti svarbiausius gyvenimo darbus.
"Po Saulės" - Nostalgiškas Žvilgsnis Į Praeitį
Pirmas debiutantės Charlotte Wells filmas „Po saulės“ šiemet neliko nepastebėtas Oskarų ceremonijoje: nominuotas buvo pagrindinio vaidmens atlikėjas Paulas Mescalis, bet jį nurungė ir tiesiogine ir perkeltine prasme sunkiasvoriu vadintinas Brendanas Fraseris už monumentalią vaidybą „Banginyje”. Apie žmones, kurortuose leidžiančias atostogas sukurta begalė filmų. Dažniausiai tai ir žiūrovus atsipalaiduoti kviečiančios saulėtos komedijos, bet pasitaiko ir dramatiškų istorijų, net apie šiurpius kriminalinius nusikaltimus: vieną tokią matėme nepamirštamame A. Minghellos trileryje „Talentingasis misteris Riplis“ (1999 m.). „Po saulės“ - visai kitoks kinas. Tai nostalgiškos dvasios persmelktas filmas apie brendimą, pirmąją meilę, neišvengiamus paauglystės konfliktus su tėvais ir begalinę laimę, kurią įvertinti žmonėms duota tik tada, kai paauglystė atitolsta jau ne dešimtmečiais, o greičiau šviesmečiais.
Prieš dvidešimt metų pigiame Turkijos kurorte Sofi (akt. Frankie Corio) su tėčiu praleido paskutines bendras atostogas. Jaunatviškai atrodantis, bet trisdešimties metų slenkstį jau pasiekęs Kalumas (jį Paulas Mescalis ir suvaidino) ir vienuolikmetė Sofi aplinkiniams buvo panašūs į brolį ir seserį. Retos, todėl itin brangios kartu praleistos akimirkos buvo pilnos saulėtos melancholijos, mažų nesklandumų, šilumos, smalsumo ir draugystės.
Šiaulių Dramos Teatras: Sezono Apžvalga
Šiaulių dramos teatras, vienintelis profesionalus teatras Šiaulių mieste ir Šiaurės regione apskritai, kiekvieną sezoną stengiasi suformuoti tokį repertuarą, kuris visiškai tenkintų įvairialypės publikos skonį. Tačiau ne paslaptis, kad šalia meniškumo kriterijų valstybės teatrai atsiskaito ir už savo produkcijos pelningumą, lankomumą ir kitus su menu tiesiogiai nesusijusius rodiklius. Sėkmingai išlaviruoti šioje rodiklių skalėje - bene pagrindinis teatro vadovybės uždavinys ir kiekvieno naujo sezono siekiamybė.
Repertuaro parinkimas ir kokybė - dar vienas veiksnys, neduodantis ramybės teatro vadovams nuo pat teatro įkūrimo. Jau ne pirmą kadenciją Šiaulių dramos teatrui vadovaujantis A. Venckus ne sykį pabrėžė savo poziciją repertuaro formavimo klausimu: prioritetai - lietuviška dramaturgija ir spektakliai jaunajam žiūrovui.
Spektakliai Jaunajam Žiūrovui
Per pastaruosius keletą metų teatre pastatytas ne vienas spektaklis, skirtas būtent jaunajam (ne mažajam) žiūrovui. Publikos ir kritikos puikiai įvertintas spektaklis - dviejų dalių istorija žmonėms nuo penkerių metų „Bela, Bosas ir Bulis" (režisierius A. Gluskinas) šį sezoną sulaukė savotiško tęsinio - vienos dalies kreivos istorijos iš berniuko ir mergaitės gyvenimo „Blusyno pasakojimai" pagal G. Morkūno to paties pavadinimo knygą.
Režisierius A. Gluskinas puikiai jaučia, ko reikia televizijos ir renginių išpaikintam šių dienų jaunajam žiūrovui. Pirmiausia - geros nebanalios literatūrinės medžiagos, atliepiančios šiuolaikinį vaiko jausmų ir išgyvenimų pasaulį, lygiavertiško bendravimo, neapsimetinėjančio aktoriaus (nes ir vaikas suvokia, kad yra teatre), dinamiško veiksmo.
"Ponas Puntila ir Jo Tarnas Matis"
Visai kitokia istorija iš žmonių „blusyno" gyvenimų yra pasakojama A. Pociūno režisuotoje B. Brechto dramoje „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis". 1940 metais parašyta pjesė nėra taip dažnai statoma kaip kiti garsaus dramaturgo kūriniai. Režisieriui A. Pociūnui pjesė pasirodė aktuali ir atliepianti šių dienų aktualijas. „Blusyno pasakojimai”, rež. Antanas Gluskinas.
"Viešbučio Šeimininkė"
Regina Steponavičiūtė jau daugelį metų dirba Šiaulių dramos teatre ir puikiai žino aktorių trupės ir apskritai teatro poreikius. Šįkart režisierė ėmėsi jos kūrybai ne visai būdingo komedijos žanro. Be abejo, laiko patikrinta Carlo Goldonio komedija „Viešbučio šeimininkė" yra „kasinis" spektaklis, kurį pageidautina turėti teatro repertuare.