Statistikos duomenimis, net kas penkta pora susiduria su nevaisingumo problema. Nors tokių porų vis daugėja, dažnai vis dar vengiama atvirai apie tai kalbėtis, o pagalbinio apvaisinimo procedūras gaubia paslaptis. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra pagalbinis apvaisinimas, kokie yra jo metodai, etapai, sėkmės faktoriai ir naujausios technologijos.
Kas yra pagalbinis apvaisinimas?
Pagalbinis apvaisinimas - tai medicininė procedūra, kuri padeda poroms susilaukti vaikų, kai natūrali pastojimo galimybė yra sumažėjusi arba neįmanoma. Tai medicininiai metodai, padedantys pastoti. Taikant šiuos būdus, pasaulyje gimė daugiau nei milijonas vaikų. Ši technologija taikoma tais atvejais, kai pora susiduria su nevaisingumu dėl įvairių priežasčių, tokių kaip kiaušidžių funkcijos sutrikimai, kiaušintakių nepraeinamumas, vyro spermos kokybės problemos ar nepaaiškinamas nevaisingumas. Yra įvairių nevaisingumo gydymo metodų. Kai nė vienas jų nepadeda arba kai yra rizika palikuonims perduoti didelę negalią sukeliančią ligą, gali būti atliekama pagalbinio apvaisinimo procedūra.
Pagalbinio apvaisinimo metodai
Pagalbiniai apvaisinimo metodai, priklausomai nuo to, kur vyksta apvaisinimas - kiaušialąstės ir spermos susijungimas - skiriami į 2 grupes:
- Apvaisinimas moters kūne (in vivo);
- Apvaisinimas ne moters kūne (in vitro).
Dažniausias šiuo metu in vivo apvaisinimo metodas yra intrauterininė inseminacija (IUI), apvaisinimo in vitro - apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF), ICSI į kiaušialąstės citoplazmą. Taip pat atliekamos ir papildomos pagalbinio apvaisinimo procedūros, tokios kaip blastocistų auginimas, perteklinių embrionų ir blastocistų šaldymas, spermos ir kiaušialąsčių šaldymas, kiaušidžių ar sėklidžių audinio šaldymas.
Intrauterininė inseminacija (IUI)
Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Jei gydytojo ir poros sprendimu nusprendžiama atlikti intrauterininę inseminaciją (IUI), masturbacijos būdu Medicija klinikoje surenkama (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama) vyro sperma. Sperma yra specialiai paruošiama, atskiriant progresyvaus judėjimo tiesiaeigius spermatozoidus nuo nejudrių ir negalinčių apvaisinti spermatozoidų ir sukoncentruoti juos labai mažame specialios terpės kiekyje. Intrauterininės inseminacijos (IUI) metu sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą.
Taip pat skaitykite: Progesterono žvakutės po IVF
IUI dažniausiai renkamasi, kai yra: neaiškios kilmės nevaisingumas, moteriai diagnozuota endometriozė, nesunkūs vyro vaisingumo sutrikimai ir antisperminių antikūnų buvimas vyro spermoje.
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF - in vitro fertilizacija) - tai moters kiaušialąsčių ir vyro spermos sujungimas ne moters kūne. Tai vienas iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, suteikiantis galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme. IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti.
Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija.
Panašios yra IVF procedūros indikacijos: kiaušintakių nepraeinamumas, būklė po kiaušintakio (-ių) pašalinimo, neaiškios kilmės nevaisingumas, endometriozė, ovuliacijos sutrikimai, pirminis kiaušidžių nepakankamumas, gimdos miomos, nesunkūs vyro vaisingumo sutrikimai, moteris ir / ar vyras turi genetinių sutrikimų. Bendrasis pastojimo dažnis po IVF procedūros priklauso nuo moters amžiaus ir priklausomai nuo perkeliamų embrionų skaičiaus gali svyruoti nuo 20,0 iki 45,0 proc.
Kaip vyksta IVF procedūra?
- Gydymas medikamentais skatinant kiaušialąsčių brendimą kiaušidėse. Taikomos kelios gydymo schemos, kurios parenkamos priklausomai nuo moters amžiaus, nevaisingumo priežasties, organizmo reakcijos į vieną arba kitą gydymo schemą. Paprastai gydymas užtrunka nuo 2 iki 4-5 savaičių, priklausomai nuo organizmo reakcijos į jį.
- Gydymo stebėjimas. Kiaušidžių atsakas į gydymą vertinamas atliekant ultragarso bei hormoninius tyrimus, nuo kurių rezultatų individualiai kiekvienai moteriai koreguojama vaistų dozė, kad galima būtų išvengti nepageidaujamo gydymo poveikio organizmui.
- Kiaušialąsčių išėmimas iš kiaušidžių. Procedūra atliekama per makštį esant intraveninei nejautrai. Kontroliuojant ultragarsu specialia adata punktuojamos kiaušidės. Procedūra trunka 10-20 minučių.
- Spermos gavimas. Sperma gaunama masturbacijos būdu.
- Lytinių ląstelių apsivaisinimas. Poros lytinės ląstelės apsivaisina pačios mėgintuvėlyje, kuris patalpinamas inkubatoriuje. Apsivaisinimo rezultatai vertinami po 1 paros. Embrionų dalijimasis vertinamas dar po 1 paros.
- Embrionų perkėlimas. Gerai besidalijantys embrionai perkeliami į gimdą po 2-3 parų po kiaušialąsčių išėmimo. Perkeliami 2 arba 3 embrionai. Kiti embrionai užšaldomi.
- Po embrionų perkėlimo vartojami medikamentai nėštumui gimdoje išlaikyti. Ar moteris pastojo, paaiškėja po 2 savaičių atlikus tyrimus, kurie patvirtintų nėštumą.
Jei pasirenkamas apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro fertilizacija), po moters organizmo stimuliacijos hormonais, atliekama transvaginalinė punkcija, kurios metu išsiurbiamas folikulų turinys ir jame ieškoma kiaušialąsčių. Tuomet eina sekantis etapas - spermos surinkimas. Jį galima atlikti tik Medicija klinikoje (negalima surinktos spermos atsivežti iš namų) masturbacijos būdu arba specialia adata paimant tiesiai iš sėklidžių. Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas taip atkuriant artimą natūraliai terpę. Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį.
Taip pat skaitykite: Nevaisingų porų teisės po veto
ICSI (Intracitoplazminė spermatozoido injekcija)
Esant vyro nevaisingumui, kaip nepakanka spermatozoidų savaiminiam kiaušialąstės apvaisinimui, visuomet atliekama sudėtinga mikromanipuliacinė procedūra ICSI. Vyrų spermatogenezės sutrikimai, kai siūloma atlikti ICSI, yra šios: mažas spermatozoidų skaičius (oligospermija), blogas spermatozoidų judrumas (astenospermija), didelis kiekis patologinių spermatozoidų formų (teratospermija), anksčiau atliekant IVF kiaušialąstės neapsivaisino, imunologinis nesuderinamumas, vyrams diagnozuota obstrukcinė ar idiopatinė azoospermija (tokiais atvejais panaudojami spermatozoidai iš sėklidžių prielipo ar sėklidžių. Nors atliekant ICSI kiaušialąsčių apvaisinimo procentas dažniausiai būna yra didesnis, palyginti su IVF (daugiau kaip 70,0 proc. ICSI palyginus su 60,0 proc. IVF), tačiau embrionų vystymosi greitis, kokybės ir moterų pastojimo dažnis bei pagimdžiusių moterų procentas po abiejų procedūrų yra labai panašus - pagimdo apie 25 proc. moterų.
Blastocistos implantacija
Blastocista yra vadinamas išsivystęs ir apvaisintas 5-6 parų amžiaus embrionas, užauginamas laboratorijoje ir pasiruošęs būti implantuotas į gimdos sienelę. Natūralaus apvaisinimo metu embrionas pasiekia gimdą ir implantuojasi būtent šioje stadijoje.
Blastocistų auginimas laboratorijos sąlygomis leidžia ginekologui atrinkti tik sveikiausius ir gyvybingiausius embrionus, kurie bus patalpinti į pacientės gimdą. Būtent tai padidina sėkmingo nėštumo galimybę ir ženkliai sumažina tikimybę, jog nėštumas bus daugiavaisis.
Tam, kad išgyventų pirmąsias tris ar keturias savo gyvenimo dienas, embrionas privalo išaugti iki blastocistos. Tai pavyksta tik apie trečdalį embrionų. Šie embrionai, pasiekę blastocistos stadiją, yra labiau išsivystę, sveikesni, stipresni, labiau prisitaikę išgyveni gimdoje ir turi didesnę implantavimo į gimdos sienelę tikimybę. Tuo momentu blastocistą jau sudaro apie 200 ląstelių, ir dėl to jos implantacijos paviršius yra didesnis. Taip pat, dėl šios priežasties, blastocista turi didesnę galimybę implantuoti save negu mažesnis, mažiau išsivystęs embrionas.
Žmogaus blastocistos etapas yra ankstyvas žmogaus vystymosi etapas, kuris prasideda maždaug penktąją ar šeštąją dieną po apvaisinimo ir tęsiasi iki implantacijos į gimdos gleivinę. Šiuo etapu blastocista yra mikroskopinio dydžio embrionas, kuris dar nepasireiškia jokiais konkrečiais simptomais, kuriuos galėtų pajusti moteris. Nedidelis kraujavimas ar tepimas - tai gali įvykti dėl implantacijos, kai blastocista pritvirtinama prie gimdos gleivinės. Svarbu pažymėti, kad šie simptomai nėra specifiški tik blastocistos etapui ir gali pasireikšti ir vėlesniuose nėštumo etapuose. Taip pat, ne kiekviena moteris patiria šiuos simptomus, ir jų nebuvimas nereiškia, kad nėštumas neįvyko.
Taip pat skaitykite: Vaikų susilaukimas be pagalbinio apvaisinimo
Paprastai implantacija vyksta 7-10 dienų po apvaisinimo, o po pagalbinio apvaisinimo procedūrų blastocista implantuojasi nuo 1 iki 3 dienų po įsodinimo.
Pagalbinės technologijos
Siekiant padidinti pagalbinio apvaisinimo procedūrų sėkmę, naudojamos įvairios pagalbinės technologijos:
- PICSI metodas. PICSI metodo pagrindą sudaro lėkštelė, padengta hialurono geliu. Hialuronas yra natūralus biopolimeras, aptinkamas įvairiose ląstelėse taip pat ir kiaušialąstės dangaluose. Subrendusio spermatozoido galvutėje esantys receptoriai atpažįsta hialurono molekules ir prisijungia prie jų. Taigi šiuo atveju spermatozoidai parenkami objektyviai, remiantis fiziologinėmis savybėmis. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad didžioji dalis PICSI metodu atrinktų spermatozoidų yra labiau subrendę, turi mažiau DNR (genetinių) pažaidų ir chromosomų aberacijų.
- IMSI sistema. Naujoji IMSI sistema ypatingai gali padėti sprendžiant komplikuotus vyrų nevaisingumo atvejus. Sistema turi 7200 kartų vaizdą didinantį mikroskopą, kuris leidžia pamatyti vidinę spermatozoidų struktūrą ir atrinkti geriausius. Iki šiol naudota ICSI sistema vaizdą didino 400 kartų, galėjome įžiūrėti tik labai stambius spermatozoidų pokyčius. Dabar dirbama daug tiksliau, kiaušialąsčių apvaisinimui atrenkami tik visiškai normalūs spermatozoidai ir tai neabejotinai pagerins rezultatus. IMSI galima tirti ir kiaušialąstes bei embrionus.
- Assisted Hatching (AH). Brendimo proceso iki blastocistos metu, embrionas yra apsaugotas spezializuotu apvalkalu. Šis apvalkalas, žinomas kaip zona pellucida, primenantis vištos kiaušinio lukštą, saugo embrioną nuo išorės pavojų. Ir taikant AH, ir natūralaus pastojimo metu, embrionai, patekę į gimdą, išsilaisvina iš dangalo ir esant palankiom sąlygom, įsitvirtina gimdos sienelėje. Jei embrioną gaubiantis išorinis dangalas yra storas, taikomas AH metodas. Šis būdas padeda embrionui įsitvirtinti gimdoje. Indikacijos: storas embriono išorinis dangalas (Zona Pellucida), ankstesnių DAB ciklų metu moteris nepastojo, į gimdą perkėlus geros kokybės embrionai, moters amžius ≥ 35, ypatingai tinka užšaldytiems ir atšildytiems embrionams. Kai kurių autorių duomenimis, AH labai padidina nėštumo tikimybę.
- TESA metodika. TESA (anglu k. - testicular sperm extraction) metodika, kurios metu spermatozoidai iš sėklidės gaunami, atliekant perkutaninę (pro odą) sėklidžių punkciją. Lietuvoje TESA metodas pirmą kartą atliktas 2000 m. „Vaisingumo klinikoje“.
Embriono kokybės vertinimas
Paprastai apie embriono kokybę sprendžiama pagal 3 pagrindinius rodiklius: ląstelių skaičius, ląstelių dydis ir jų vienodumas, ir fragmentacijos lygis. Apie kokybę galima spręsti ne anksčiau, kaip 48 valandos po punkcijos. 48 valandų (antros dienos) embrionai turėtų būti mažiausiai 2 ląstelių, bet geriau 3-4 ląstelių ar daugiau. Embriono kokybė, tiek kiek yra matoma pro mikroskopą, leidžia numatyti nėštumo tikimybę. Tačiau yra daugybė kitų pastojimą įtakojančių faktorių, kurių neįmanoma išmatuoti, todėl tokie apibendrinimai nevisada tinka. Būna, kad moteris nepastoja išodinus 3 aukščiausios kokybės embrionus, o būna kad pagimdo nuostabius vaikus, išodinus labai prastos kokybės embrionus. Kitas svarbus dalykas, į kurį dažnai neatkreipiamas pakankamai dėmesio, tai embriono perkelimo procedura. Švelnus ir be gimdos gleivinės pažeidimų perkelimas duoda daugiau sansų embrionams implantuotis. Dauguma IVF klinikų matuoja embriono kokybę naudodami skirtingas sistemas. Ir deja kol kas nėra bendro susitarimo, kaip tai turėtų būti daroma. Kiekviena klinika mano, kad ji tai daro geriausiai, ir kad likęs pasaulis turėtų naudotis jų sistema. Vaikai gimę iš žemos kokybės embrionų yra lygiai tokie patys mieli, inteligentiški ir stiprūs, kaip ir tie, gimę perkėlus aukščiausios kokybės embrionus. Embrionų kokybė didele dalimi apsprendžia kiaušialąstės kokybę.
Naujausios technologijos
Technologijos kaip iš filmų apie ateitį? Tai - jau Lietuvoje taikomi pažangiausi metodai. Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas pats parenka geriausią embriono implantavimo laiką. O genetinis tyrimas atliekamas nekeliant jokio pavojaus embrionams.
- "ConceptEasy". Ja naudojantis parenkamas embrionas, kuris gali geriausiai implantuotis gimdoje - tai yra, atliekamas embriono implantacijos tyrimas. Informaciją apie embriono implantacijos galimybes iki šiol gaudavome iš embriogenezės analizės, peržiūrėjus nuotolinio "Time lapse" inkubatoriaus užfiksuotą medžiagą. Tačiau šio naujo tyrimo dėka embriono implantacija vertinama dar kitu aspektu - kiek embrionas išskiria signalinių molekulių, kurios vėliau, sąveikaudamos su motinos gimdos gleivine, lems sėkmingą implantaciją.
- "Embrace". Tai - neinvazyvus genetinis embriono tyrimas. Iki šiol tam, kad sužinoti embriono chromosomų rinkinį ar išsiaiškintum genų seką, kuri lemtų sunkias paveldimas ligas, reikėjo atlikti embriono biopsiją - tai yra, paimti dalį embriono tyrimams. Šio naujo tyrimo metu tiriamas ne pats embrionas, o jo auginimo terpė, todėl nėra jokios rizikos pakenkti embrionui. Sužinojus tyrimo atsakymą, į gimdą perkeliami tik tie embrionai, kurie turi taisyklingą genetinį rinkinį.
- "Be ready". Tai endometriumo receptyvumo tyrimas. Šio tyrimo metu parenkamas tinkamiausias embriono perkėlimo laikas. Perkėlus į gimdą embrioną tuo momentu, kai gimdos gleivinės receptyvumas pats didžiausias, galima tikėtis sėkmingos procedūros baigties.
Sėkmės faktoriai
Vienas svarbiausių veiksnių įtakojančių sėkmę - kiaušialąsčių ir spermatozoidų kokybė, kurią dažnai lemia poros amžius. Taip pat svarbu tinkamai subalansuota stimuliacija moteriai, kontroliuojamas kiaušialąsčių paėmimas punkcijos metu, atsakingas ir kvalifikuotas ginekologo ir embriologo darbas bei tinkamos priemonės - aukščiausios kokybės embrionų auginimo terpės, specialios lėkštelės, kuriose auginami embrionai, naujausi inkubatoriai, palaikantys tinkamą temperatūrą ir dujų koncentraciją, naujos technologijos (pvz.: „Time-lapse“ technologija, leidžianti stebėti embriono vystymąsi 24 valandas per parą kompiuterio ekrane) ir t.t.
Taip pat, pagalbinio apvaisinimo sėkmė labai priklauso ne tik nuo šias paslaugas teikiančių specialistų įgūdžių ir kvalifikacijos, modernios įrangos, bet ir nuo aplinkos sąlygų pagalbinio apvaisinimo laboratorijoje.
Pagalbinio apvaisinimo istorija Lietuvoje
1993 metais Lietuvoje prasidėjo Vilniaus universiteto moterų klinikos gydytojų akušerių-ginekologių Gražinos Bogdanskienės, Jūratės Masiliūnienės, Dianos Ramašauskaitės ir Londono universitetinės Karališkosios ligoninės medicinos mokslų daktaro Gedžio Grudzinsko inicijuotas bendradarbiavimas. Tuo metu nevaisingos šeimos buvo tiriamos ir ruošiamos Lietuvoje, o apvaisinimo procedūros atliekamos Londone. 1994 metais Lietuvoje gimė pirmieji naujagimiai - seserys dvynės po Londone atliktos IVF procedūros.
1997 metais Lietuvoje Kauno medicinos universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikoje, vadovaujant gydytojai ginekologei Reginai Janickienei ir biologei V. Naujokaitei, gimė pirmasis naujagimis po atliktos intrauterininės inseminacijos (IUI). Po metų Kauno Moters ir vaiko klinikoje įsteigta pirmoji Lietuvoje apvaisinimo ne moters kūne laboratorija. 1998 metais pagalbinio apvaisinimo laboratoriją Vilniuje įkūrė gydytoja akušerė ginekologė G. Bogdanskienė. Abiejose laboratorijose iš karto buvo atliekamos visos pagrindinės pagalbinio apvaisinimo procedūros - IUI, IVF ir ICSI. Ir jau 2001 metais Lietuvoje gimė pirmieji naujagimiai po ICSI procedūrų. Šias ICSI procedūras sėkmingai atliko: Vilniuje - gydytoja ginekologė G. Bogdanskienė ir embriologė Živilė Gudlevičienė, Kaune - gydytojas ginekologas Arvydas Gudonavičius ir embriologė Aušra Blažėnienė. 2002 metų sausį, bendradarbiaujant gydytojui ginekologui A. Gudonavičiui ir embriologei A. Blažėnienei, Lietuvoje gimė pirmasis naujagimis, panaudojus atšildytą embrioną. Nėščioji buvo stebima ir gimdė Kauno medicinos universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikoje. 2002 metų spalį, bendradarbiaujant gydytojui andrologui Pauliui Bosui, gydytojai ginekologei Genovaitei Rožukienei ir embriologei A. Blažėnienei, pasaulį išvydo pirmoji Lietuvoje naujagimė po TESA procedūros.
Iki 2016 metų pagalbinio apvaisinimo procedūros buvo atliekamos tik privačiose medicinos įstaigose. 2016 metais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, tų pačių metų vasario mėnesį Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose buvo įkurtas Koordinacinis Santaros vaisingumo centras ir pirmoji valstybinė pagalbinio apvaisinimo laboratorija. Šiame centre pagalbą nevaisingoms poroms teikia jungtinė gydytojų akušerių, ginekologų, urologų, genetikų, psichologų, embriologų, laboratorinės medicinos gydytojų ir kitų medicinos specialistų komanda. 2017 metais Santaros vaisingumo centras tapo pirmąja įstaiga Lietuvoje, atnaujinusia pagalbinio apvaisinimo ir gavusia lytinių ląstelių banko licencijas, kurios suteikė teisę teikti valstybės kompensuojamas pagalbinio pavaisinimo paslaugas.
Nevaisingumo statistika
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 1 iš 6 reprodukcinio amžiaus porų bent kartą gyvenime susiduria su tam tikromis vaisingumo problemomis. 9,0 proc. 20-44 metų moterų negali pastoti bent 1 metus laiko. Remiantis įvairių šaltinių duomenimis, 20-30,0 proc. nevaisingumo atvejų būna dėl vyrų nevaisingumo, 20-35,0 proc. - dėl moterų, 25-40,0 proc. - dėl abiejų partnerių, o 10-20,0 proc. atvejų nevaisingumo priežastis lieka neaiški.
Dažniausiai pagalbinio apvaisinimo procedūros atliekamos 30-39 metų moterims. Vidutiniškai po pirmosios pagalbinio apvaisinimo procedūros pastoja ir pagimdo apie 25,2 proc. moterų. Remiantis įvairių tyrimų duomenimis, pasaulyje kasmet įvyksta apie 1,5 mln. apvaisinimo ciklų, iš kurių gimsta apie 350 tūkst. naujagimių. Bendrojoje šalių gimstamumo statistikoje po pagalbinio apvaisinimo procedūrų gimę naujagimiai Belgijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje sudaro daugiau nei 3,0 proc. visų naujagimių, o Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) - apie 1,0 proc.
tags: #po #pagalbinio #apvaisinimo #kada #ivyksta #implantacija