Nėštumas ir gimdymas - tai ne tik džiaugsmingas laukimas, bet ir didžiulis išbandymas moters organizmui. Šimtai knygų ir kursų skirti pasiruošti gimdymui ir laikui po jo, apimantys kvėpavimo technikas, gimdymo pozas, moters fizinės būklės po gimdymo bei naujagimio priežiūros subtilybes. Tačiau, kaip niekas negali iš anksto numatyti, koks iš tiesų bus gyvenimas su naujagimiu, taip niekas negali pasakyti, kaip jausis naujai iškepta mama. Kaip ji iš tiesų gali jaustis viduje. Ir apie tai knygose ir pamokėlėse dažniausiai tėra trumpas skyrius ar keli sakiniai. Po gimdymo moteris gali patirti įvairių emocinių ir fizinių sunkumų, įskaitant ir sunkumus atsistojant. Šiame straipsnyje aptarsime galimas priežastis, kodėl po gimdymo moteris negali atsistoti, ir pateiksime patarimų, kaip su tuo susidoroti.
Pogimdyminis liūdesys: pradžia
Pirmosios dienos po gimdymo yra kupinos naujų patirčių ir iššūkių. Pirmieji kartai naujagimiui (ar naujagimiams), pirmosios patirtys jums. Tačiau naujai gimusios mamos gali jausti įvairius jausmus.
„Gimdymas buvo daina palyginti su emocine būsena po jo. Iš tiesų iš draugių buvau epizodiškai girdėjusi, kad dažnai verki tarsi be priežasties, bet neskyriau tam dėmesio, o visuose skaitiniuose, kuriuos skaičiau, tai nebuvo akcentuojama. Pirmąsias dvi dienas dar ligoninėje verkiau dėl to, kad verkia mažoji, verkiau, nes mažoji neverkia, verkiau, nes atrodė, kad su patikėta atsakomybe už mažą žmogų nesugebėsiu susitvarkyti <..>“
„Praėjo jau lygiai dvi savaitės po gimdymo ir galiu pasakyti, jog tik dabar pradėjau labiau atsipalaiduoti ir kiekvieną dieną nebeverkti. Po gimdymo buvo labai sunku atsitiesti dėl sveikatos, buvo sunku vaikščioti, nes skaudėjo kirptas vietas, tas mane labai liūdino, nes atrodė tas skausmas ir būsena išliks visada. O tai man neleido 100 proc pasirūpinti vaikais. Tačiau sunkiausia buvo dėl pirmagimio, kad jam šiuo metu negaliu skirti daug laiko, dėmesio, nes mažylį reikia dažnai maitinti, migdyti (pirmagimis susitvarkė daug geriau, negu aš pati, nes brolį priėmė labai smagiai, labai ji myli, bučiuoja, o ir pavydo kol kas nėra), tačiau man pačiai dar vis ašaros byra pagalvojus apie pirmagimį, nes gimus mažyliui jis atrodo taip greit užaugo.“
„Prieš gimdymą turėjau labai daug expectations (lūkesčių -vertimas), kaip viskas bus gražu, meilė liesis per kraštus ir panašiai. O baigėsi visai priešingai, gimė vaikas, buvo beprotiškai skausminga. Uždedė man tą mažylį ant krūtinės ir aš nežinau kaip jaustis… Galva tuščia, euforijos nepajutau…Pirmas dienas ligoninėje mano pačios mama mano vaikui buvo labiau mama nei aš pati… Bijojau vaiką paimti į rankas. O ir šiaip po gimdymo net nelabai atsistojau..Pirmos dvi savaitės buvo laabai sunkios, nes negalėjau sėdėti, o ir vis dar nesupratau kaip čia jaustis. Ta išsvajota meilė savo vaikui atėjo pamažu. Aišku iki tol galvojau, kad esu nenormali, gi kaip čia nemyli visa savo esybe.“
Taip pat skaitykite: Saugus sportas po gimdymo
Tokius ir panašius jausmus pirmosiomis savaitėmis po gimdymo patiria net 4 iš 5 moterų! Pogimdyminis liūdesys (,,baby blues“) pasirodo praėjus kelioms dienoms po gimdymo, ar netgi anksčiau - ypač, jeigu gimdymo patirtis buvo neigiama, gimdymas sunkus, traumuojantis.
Viena iš priežasčių, kodėl moteris kelias savaites po gimdymo jaučiasi itin emocinga, irzli, dažnai verkia yra hormoniniai pokyčiai. Po gimdymo organizmas turi ,,persitvarkyti“ iš nėštumo rėžimo į pogimdyminį, tad į svarbiausias proceso valdymo vietas stoja visiškai kiti hormonai - atsakingi už gimdos susitraukimą, laktaciją ir kt. Kartu keičiasi ne tik moters organizmas, bet ir visas gyvenimas, ypač jeigu tai- pirmagimis. Suvokti, kad nuo šiol viskas bus kitaip, priimti naują rutiną, naujus vaidmenis ir atsakomybes reikia ne tik laiko, bet ir emocinių išteklių. Neretai šie dideli pokyčiai pradžioje kelia nemažą nerimą ir liūdesį.
Ir galiausiai, tačiau ne mažiausiai įtakos turi miego trūkumas bei žindymo pradžios iššūkiai, kuriuos priimti dažniausiai reikia taip pat kelių savaičių.
Pogimdyminis liūdesys kiekvienai moteriai pasireiškia vis kitaip, tačiau dažniausiai būna vienas ar keli iš šių : Verksmingumas. Verkiama ir dėl paprastų, mažų dalykų, situacijų. Irzlumas, nepastovi nuotaika. Sunkumas suvokti, jog ant laikų rankomas naujagimis - Jūsų. Taip pat dažnai įvadijama, jog nepavyksta pajausti „TO ryšio“ su mažyliu iškart po gimimo. Senojo gyvenimo ilgesys, sentimentalumas. Nemiga Sunku priimti sprendimus, aiškiai mąstyti.
Šios emocijos gali lydėti nuo kelių dienų iki kelių savaičių po gimimo. Kaip jų metu sau padėti? Ilsėkitės. Gimdymas reikalauja ne tik daug fizinių, bet ir emocinių išteklių. Nei vieni, nei kiti, kad ir kokia stipri moteris bebūtų, nėra beribiai. Tad leisti sau pamiegoti su naujagimiu, pagulėti, kol jis žinda ar ramiai būdrauja yra labai svarbu. Žinau, žinau, kaip yra juokaujama - ,,miegok kai naujagimis miega, tai ir skalbk kai naujagimis skalbia“, bet dviguba skalbimo mašinos ,,pamaina“ ar šaldyti virtiniai vyro pietums yra tikrai mažesnis blogis už išsekusią naują mamą. Prašykite pagalbos. Subalansuota mityba ir kelios valandos per dieną lauke visais laikais buvo laikoma stebuklingais vaistais tiek kūnui, tiek protui. Išsikalbėkite. Kad ir kokie jausmai Jus užklumpa - nebijokite ir nesigėdykite apie juos kalbėti, juos įvardinti. Jei artimo žmogaus, kuris išklausytų nėra, galima kreiptis į specialistus, nemokamas pokalbių linijas arba netgi draugiškas, tolerantiškas fb bendruomenes. Skirkite laiko sau ir savo partneriui. Nors visas gyvenimas šiuo metu sukasi aplink naujagimį, tačiau prisiminti save ir partnerį yra itin svarbu. Tai nauja patirtis jums abiems ir proga pažinti vienas kitą visai kitaip, tuo pačiu palaikant vienas kitą ir augant kartu.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
„Gimdžiau per karantiną, todėl būdama gimdymo namuose bandžiau tai nurašyti tam, kad su mažiuku visą laiką buvome tik dviese. Tačiau grįžus namo niekas nesibaigė, nors juose laukė vyras ir du vyresnieji sūnūs. Nuolatinė baimė likti dviese su vaiku, nesibaigiančios ašaros dėl visko. Nežinau kaip taisyklingai įvardinti šį laikotarpį, bet viskas truko apie 3-5sav. Padėjo kalbėjimas su vyru, artimaisiais. Reikėjo išsikalbėti, išsakyti savo jausmus, mintis. Svarbiausia, kad buvau išklausyta. Ir dabar galiu trigubai džiaugtis motinyste“
„Pagimdžiau ir dvi savaites po gimdymo ištisai verkdavau. Dabar keista prisiminti, bet ašaros byrėdavo jei tik kas sunkiau, jei kas ką pakritikuodavo, jei vyras pasakydavo kaip myli. Manau, kad labai jautriai ir užaštrintai reagavau į hormonų pokyčius ir vis pergyvenau, kad nebūtų tą pogimdybinė depresija. Dukrytės labai laukėme, pagimdžiau tikrai lengvai, tad nebuvo fizinio nuovargio, koks galbūt būna kai gimdai paromis, plyšti ar extra cp., Bet strigo žindymo pradžia. Pienas atsirado tik 5ta parą, nors dukrytė kabojo ištisai. Matyt toks organizmas - labai pergyvenau, nes misisnukais man atrodė tragedija, dar gimdymo namuose akušerė jo sumaitino nakčiai ir mane ištiko pirmas beviltiško pavydo priepuolis. Labai tikiu, kad nesusitvarkius, negavus palaikymo iš vyro, tas hormonų disbalansas pastūmėja moteris į depresiją. Ir, žinoma, yra tų, kurios to taip ryškiai neišgyvena.
Pogimdyminis nerimas
Visgi, kartais laikas eina, o neigiamos emocijos ne tik, kad neblėsta, bet stiprėja, jų įvairovė tik plečiasi. Ir ,,baby blues“ tampa pogimdyminais emociniais sutrikimais.
Jis nėra nei pogimdyminis liūdesys, nei pogimdyminė depresija, todėl kartais yra vadinamas jų pusbroliu, ir tai - gana taiklus apibūdinimas !
„Iš kart po gimdymo viskas buvo super, jaučiausi užtikrinta, saugi, nors tai pirmas vaikelis. Tačiau grįžus namo viskas apsivertė. Žinoma prisidėjo ir nuovargis, tačiau pirmas kelias savaites tiesiog bijojau, kad pasilikusi viena nepasirūpinsiu savo vaiku ir kad ir kaip kvailai skambėtų, bijojau kad jis numirs, dėl to tikrai labai daug pergyvenau, bet padėjo vyras labai, stengėsi po darbo leisti pabūti vienai, pamiegoti.“
Taip pat skaitykite: JK gimdymo namai
„Mano emocinė būsena buvo labai prasta. Gimdžiau užsienyje, gimdymas buvo iš tų atveju kai daktarai sakė „tau tikrai taip nebus, toks pasitaiko labai retai”. Grįžus namo, ištisai verkiau prisiminus gimdymą. Paskui sekė nuolatinė baimė, kad vaikui nieko neatsitiktų, tikrindavau ar kvėpuoja, bijojau likti viena, nes ne duok dieve man kažkas atsitiks ir t. T.. Tai trūko gerus 5mėnesius, net ieškojau pagalbos internete, nes įtariau depresiją. Bet bijojau kažkam sakyti, nes galvojau, kad taip turbūt yra visom ir nėra ko čia prisigalvot… Bijojau, kad pagalvos jog man reikia tik dėmesio.
Esant pogimdyminiam nerimui visos baimės ir neigiamos mintys tampa nebe fonu, o įgija pagrindį vaidmenį. Nuolatinė baimė, nevilties ir net panikos jausmas, baisių situacijų, galimų (ir nelabai) scenarijų modeliavimas ir jų išgyvenimas mintyse - visa tai patiria iki 10 procentų moterų po gimdymo. Jis turi ir fizinius simtomus - padažnėjusį širdies ritmą, ,,karščio šuorus“, galvos svaigimą, pykinimą, sunkumą kvėpuoti.
Kas išprovokuoja pogimdyminį nerimą…?
Pogimdyminis nerimas dažnai pasireiškia moterims, kurios yra jautrios ar linkusios į perfekcionizmą, OKS (obsesinį konvulsinį sutrikimą), turi depresijos ar mitybos sutrikimų istoriją, skydliaukės f-jos sutrikimė. Ir nors minėtieji yra rizikos faktoriai, ištiesų bet kuri moteris gali patirti pogimdyminį nerimą. Rūpestis dėl mažylio, pasikeitusi rutina, santykiai su partneriu - visa tai, kas sukelia laikiną pogimdyminį liūdesį gali išprovokuoti ir nerimą.
Ir manau dar ilgai nenorėsiu. Gimdymas buvo sklandus, greitas, karantino metu teko būti vienai, buvo kiek liūdna. Bet liūdniau, kad ir grįžus namo teko būti vienai. Vaiko tėvas mus paliko. Net neatėjo. Be jokių paaiškinmų, pasiaiškinimų ar atsiprašymų. Tuo metu buvo laimingiausios ir liūdniausios dienos vienu metu. Bet labiausiai aš bijojau. Būti viena su mažyliu. Kartu būdavo mano šeima, bet artėjant vakarui visi važiuodavo į savus namus ir aš verkdavau. Pykau ant visko, visų. Bet tuo pačiu ir vėl bijojau, kad mano neigiamos emocijos persiduos vaikui, jis bus neramus. Taip diena po dienos ėjo ir baimė pradėjo mažėti, atsirado vėl jėgų, pasitikėjimo savimi. Šiandien, einant ketvirtam mėnesiui, pakeisčiau tik vieną dalyką - paprašyčiau, kad bent kartais liktų pas mane nakvoti. O daugiau, liūdnos dienos praėjo, tikiuosi nebeateis, baimė vis dar yra greta, tik jau sumažejusi, su tokia ja aš galiu ir susidraugauti.