Įvadas
Veronika Plentaitė - reikšminga figūra lietuvių kalbos ugdymo srityje, ypač pradinėse klasėse. Jos darbai, sukurti bendradarbiaujant su kitais autoriais, paliko gilų pėdsaką lietuvių kalbos mokymo metodikoje. Šiame straipsnyje apžvelgiama V. Plentaitės veikla, jos indėlis į lietuvių kalbos mokymą pradinėje mokykloje bei bendradarbiavimas su kitais šios srities specialistais.
Pradinio Ugdymo Patirtis Lietuvoje 1918-1940 m.
Lietuvos pradinio mokymo patirtis tarpukario laikotarpiu (1918-1940 m.) buvo svarbus etapas, kuriuo remiantis vėliau buvo tobulinamos ugdymo programos ir metodikos. Šis laikotarpis pabrėžė poreikį stiprinti tautinį identitetą ir ugdyti jaunąją kartą, gebančią puoselėti lietuvių kalbą ir kultūrą.
Bendradarbiavimas su E. Marcelioniene
Veronika Plentaitė glaudžiai bendradarbiavo su E. Marcelioniene, kartu sukurdamos reikšmingų darbų, skirtų pradinių klasių mokiniams. Jų bendras darbas apima:
- „Šaltinėlis I klasė. Mokytojo knyga“ (1997 m.)
- „Lietuvių kalba pradinėje mokykloje“ (1997 m.) (I-IV klasėms)
- „Šaltinėlis“ vadovėlių komplektas pradinėms klasėms
Šie leidiniai pasižymėjo integruotu požiūriu į kalbos mokymą, siekiant sujungti kalbos ugdymą su literatūriniu lavinimu ir kitų dalykų integracija.
Lietuvių Kalbos Mokymo Metodika Pradinėje Mokykloje
Lietuvių kalbos mokymas pradinėje mokykloje yra kūrybinis procesas, integruotas į asmenybės ugdymo sistemą. Vidinė kalbos ugdymo integracija pasireiškia dviem aspektais: kalbos ugdymo ir literatūrinio lavinimo integracija bei tarpdalykinė integracija. Tarpdalykinę integraciją lemia tai, kad kalba perimame, kuriame, perteikiame visų dalykų turinį, todėl svarbu paisyti kokybinių reikalavimų (kalbos kultūros nuostatų, atsižvelgti į kalbinės komunikacijos veiksnius - adresatą, kalbos paskirtį - per visų dalykų pamokas). Kalbos vartosenos ugdymo užduotys, tai yra kalbinių situacijų, tekstų kūrimas, turėtų būti derinamas ir su kitų dalykų tematika. Be to, kalbos ugdymui ir literatūriniam lavinimui skiriama tematika ir problematika sietina su kitų dalykų temomis.
Taip pat skaitykite: Apie Vidą Bandį
Integruotas Požiūris į Ugdymą
Plentaitės ir Marcelionienės darbuose akcentuojamas integruotas požiūris į ugdymą, jungiant kalbos mokymąsi su literatūriniu lavinimu ir kitais dalykais. Vadovėliuose integruojama muzika, istorija ir pasaulio pažinimas, siekiant geriau suvokti tautos savitumą ir raidą per gamtą bei papročius.
Pavyzdžiui, „Šaltinėlio“ vadovėliuose integruojamos muzikos dainos ir istorijos tematika. Kalbos garsyno mokymas neatsiejamas nuo muzikos lavinimo. Toks požiūris padeda vaikams lengviau skirti balsius nuo priebalsių. Disciplinų siejimas leidžia išvengti bereikalingo kartojimo ir sukuria holistinį mokymosi patirtį.
Rašytinės ir Sakytinės Kalbos Norminimas
Rašytinė kalba yra lengviau norminama, nes nesunku sekti, kaip rašto kalba laikosi nustatytų normų. Tuo tarpu sakytinę kalbą norminti daug sunkiau. Sakytinės kalbos savitumas, jos garsinė raiška, verčia laikytis tarties ir kirčiavimo normų, o tai padaryti ne visada yra lengva, nes mūsų kalbą veikia svetimos kalbos. Sakytinei kalbai svarbu ir aiškumas, garsumas, tonas, tembras, intonacija, tempas. Sakytinė kalba dažnai papildoma neverbaline informacija: gestais, mimika, veido išraiška. Ji turi laisvesnę stilistinę ir gramatinę formą. Būdingos pauzės, parazitiniai žodžiai, nepilni sakiniai. Bet sakytinė kalba veiksmingesnė dėl savo betarpiškumo.
Rašytinė kalba nukreipta į skaitytoją. Jai reikia grafinių išraiškos priemonių (skyrimo ženklų ir t. t.). Būdingas pilnesnis žodynas, įvairesnės formos, sudėtingesni sakiniai, tačiau ją įsisavinti trukdo rašymo technikos ir rašymo proceso sunkumai. Greitesnis nuovargis, įgūdžių stoka, nepakankamas sugebėjimas sakytinę kalbą transformuoti į sakytinę.
Kalbos Stiliai ir Jų Ypatybės
Župerka stilistika nagrinėja kalbos priemonių vartojimo tikslingumą. Jai rūpi kur, kokiomis aplinkybėmis, bendraujant, kokiame tekste, vienas ar kitas žodis, gramatinė forma, sakinio konstanta tinka, o kur netinka: kodėl tinka, o kodėl netinka. Labiausiai paplitęs kalbos stilių skirstymas pagal vartojimo sferas ir atliekamas funkcijas. Funkcinis stilius yra istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, kurios stilistines ypatybes ir kalbos ir kalbos priemones lemia kalbos vartojimo sritis, turinys ir funkcijos.
Taip pat skaitykite: Auklių darbo reikalavimai Lietuvoje
- Meninis
- Mokslinis stilius - vartojamas mokslinėje visuomeninėje veikloje. Mokslinio stiliaus poskyriai: teorinis (specialusis), mokomasis (mokslo - populiarinamasis). Tačiau šio stiliaus tekstose ne tik pateikiama dalykinė informacija, bet ir siekiama poveikio bei įtagumo. Mokslinėi literatūrai būdingos šios ypatybės: apibendrinimas, dalykinis tikslumas, logiškumas, objektyvumas, glaustumas, išsamumas.
- Administracinis stilius - vartojamas įstatymų leidyboje ir raštvedyboje. Skiriami 3 postiliai: juridinis, kanceliarinis, diplomatinis. Atitinkami žanrai: juridinio - įstatymas, įsakas, nuostatai, statusas; kanceliarinis - aktas, įsakymas, potvarkis, protokolas, įgaliojimas, pareiškimas, prašymas, charakteristika, gyvenimo aprašymas; diplomatinis - deklaracija, konvencija, memorandumas, sutartis, nota ir t.t. Tipinį turinį sudaro: valdiniai ir valstybiniai reikalas. Vyrauja pranešimo ir valdymo funkcija. formos: pvz. įgaliojimo rašymas. Tikslūs įprastiniai formulavimai neleidžia kitaip suprasti dokumento. Be to kalbos šablonai teikia oficialumo. Ypač būdingas leksikos uždarumas. Šis stilius neįsileidžia kitų stilių žodžių. Būdinga profesinė terminija bei frazeologija. Tai asmenų pavadinimai pagal veiklą ar būklę.
- Publicistinis stilius - tai aktualios tematikos, faktiniais duomenimis parengti autoriaus požiūrį tiesiogiai reiškiantys kūriniai. Vartojami spaudoje, sakytine forma - oratorių kalboje, radijuje ir televizijoje.
- Buitinis stilius (šnekamasis) - kalba šeimoje, gatvėje, artimų žmonių laiškai. Nesudėtingi dalykai kalbami žanrais: pagrindinis kalbėtojų stilius - pasakojimas, pokalbis su vaikais; pagrindinis pasakojimo objektas - apie save, pažįstamus, anekdotai; pagrindinė šnekamoji paskirtis - kvietimas, pasiūlymas, pranešimas, dėkojimas. Svarbiausia funkcija - paprastas bendravimas. Jis reiškiasi bendravimo ir emocinio poveikio funkcija. Kalba paprasta konkreti, subjektyvi, emocinga, emocinga, spontaniška.
- Meninis stilius - pagrindinai vartojamas grožinėje kūryboje. Juo reiškiamas visas žmogaus egzistencijos turinys. Žmogaus ir kitų žmonių santykiai. Iš tų santykių išplaukianti esmė. Grožinėje literatūroje kalba atlieka ypatingą funkciją - estetinę, pranešimo ir kt. funkcijos jai yra pavaldžios. Iš šių ypatybių pati svarbiausia - individualumas. Meninis stilius - individualių stilių visuma. Vaizdingumas - gali būti akivaizdus, išorinis ir vidinis (kuriamas nevaizdingais žodžiais). Iš aptartų sričių grožinė kalba išsiskiria nepasakymu iki galo. Funkciniu atžvilgiu grožinė literatūra yra vientisa. Į ją patekę kt. stilių žodžiai ima eiti estetinę funkciją.
Kalbos Struktūra ir Jos Vienetai
Kalba - universali bendravimo priemonė, turinti keturis pagrindinius struktūros vienetus arba lygmenis:
- Tekstas - sintaksė.
- Sakinys - sintaksė.
- Žodis - morfologija, leksikologija.
- Fonema - mažiausias kalbos vienetas.
Šiuos vienetus nagrinėja atskiros kalbos šakos. Kalbotyros šaka, tirianti kalbos garsus, jų sudarymą ir ypatybes, kirtį, intonaciją vadinama fonetika. Stambesnis už morfemą yra leksema (t. y. žodis), kuris yra kalbos struktūros vienetas, turintis savarankišką reikšmę, galintis pavadinti daiktus, požymius, veiksmus ir pan. Kalbos šaka, tirianti žodžius arba lietuvių kalbos leksiką, yra leksikologija. Dar stambesnis vienetas - sintegmema, tai - žodžių junginys. Kalbinio bendravimo procese dažniausiai naudojamasi ne atskirais žodžiais, o žodžių junginiais. Kad žodžiai išreikštų tam tikrą mintį, juos turime pavartoti tam tikromis formomis ir tam tikra tvarka sujungti į sakinį. Pats sakinys moksle vadinamas logema. Semiotika tyrinėja žodžių reikšmes. Be šių kalbotyros skyrių turime dar ir akcentologiją (mokslas taisyklingai kirčiuoti) ir dialektologiją (tyrinėja tarmes).
Kalbos Esmė ir Funkcijos
Kalbos esmę sudaro tai, kad tai yra ne tik biologinis, bet ir psichinis-socialinis reiškinys. Kalba yra kuriama visuomenės, tarnauja visuomenės poreikiams ir plėtojasi kartu su visuomenės gyvenimo raida. Istorijos raidoje ji nuolat kinta ir tobulėja, kiekviena nauja karta, paveldėdama kiekvienos kartos kalbą, įneša į ją kažką naujo, t. y. kuria pavadinimus naujai atsiradusioms realijoms gyvenime, jas tobulina. Tuo tarpu atskiri kalbos elementai nyksta. Svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacija, t. y. kalbos paskirtis: būti žmonių bendravimo ir susižinojimo priemone, kiekvienam visuomenės nariui perteikti kitiems informaciją, susijusią tiek su buitimi, mokslu profesija, kultūra ir t.t. Aišku, kalba nėra vienintelė bendravimo priemonė. Tam tikrais atvejais yra pasitelkiami gestai, mimika, piešiniai, įvairūs signalizacijos ženklai, tačiau normaliomis aplinkybėmis universalia ir patogia bendravimo priemone yra kalba. Ja remiasi ir visos kitos komunikacijos priemonės. Tai I kalbos funkcija. II funkcija - ekspresinė. Ji leidžia realizuoti žmogui būdingą norą išsakyti savo mintis, jausmus, išgyvenimus, pasidalinti patyrimu. Ši saviraiškos funkcija ypač ryški, kai žmoguje susikaupia naujos mintys, idėjos, kai jis ilgą laiką būna vienas, apimtas džiaugsmo ir t.t. III funkcija gnoseologinė (pažintinė). Kalba padeda pažinti tikrovę, perduoti iš kartos į kartą patyrimą, žinias, mokslo bei kultūros laimėjimus. Yra ir antrinės funkcijos: estetinė ir reprezentacinė. Estetinė - ryški grožinėje literatūroje, tautosakoje, kur kalbos priemonės naudojamos meniniam vaizdui kurti. Reprezentacinė - tai, kad kalboje atsispindi tam tikras visuomeninis, tautos gyvenimas, jos kultūra. Kalba yra savotiška reprezentantė.
Ženklų Sistema Kalboje
Pagrindinis visuomenės gyvenimo reiškinys - bendravimas. Visuomenės gyvenimas neįsivaizduojamas be galėjimo suprasti vienas kitą. O bendrauja žmonės vieni su kitais ženklais: t. y. susikalba žodžiais, gestais, sutartiniais signalais ir t.t. Ženklą galima apibūdinti, kaip tam tikrą pojūčiais suvokiamą tikrovės dalyką, kuris signalizuoja kažką kitą, egzistuojantį dar be jo. Visiems ženklams bendra tai, kad tam tikra forma išreiškiamas tam tikras turinys, kad ženklai atsiranda tik žmonių bendravimo procese, kai susidaro ženklinė situacija, t. y. kai atsiranda kažkas norintis perteikti mintį, kam mintis perteikiama, objektas, apie kurį norime pranešti. Ženklai skirstomi į natūraliuosius (jie neturi sąmoningo tikslo ką nors pranešti, jie atsiranda nepriklausomai nuo tikslingos žmogaus veiklos) ir dirbtinius (tai sąmoningos veiklos produktas). Kalbiniai ženklai yra morfemos ir žodžiai. Nekalbiniai ženklai yra signalai (ženklai kam nors, jų reikšmė nustatoma laisvu susitarimu, jie yra laikini ir galioja tik tam tikrai reakcijai išgauti, pvz., skambutis mokykloje) ir simboliai (ženklai ne kam nors, o ko nors, tai materialūs, abstrakčių sąvokų pakaitalai), kopijos (konkrečių daiktų pakaitalai, pvz., skaidrės, schemos, brėžiniai, fotografijos, maketai). Nuo kitų ženklų jie skiriasi tuo, kad gali reikšti tik vieną vienintelį daiktą. Žodis, kaip kiekvienas ženklas, turi materialią formą, t. y. tam tikrą garsų kompleksą ir tam tikrą reikšmę. Tarp žodžio garsinės formos ir jo reikšmės ryšys dažnai nemotyvuotas.
Turinys I-II Klasėms
Pasakojimai, faktų gretinimas, pratinimas jausti kalbos skambumą, išraišką. Ženklas ir kalba. Sakinio suvokimas ir sudarymas, intonavimo trukūmų šalinimas žodyno turtinimas įvairių reikšmių žodžiais. Etimologiniai (žodžių kilmės žaidimai) žaidimai. Garsai gamtoje, muzikos garsai ir mūsų kalbos garsai. Garsinė žodžio sudėtis. Taisyklingas ilgųjų ir trumpųjų balsių dvibalsių tarimas. Garsas ir raidė Spausdintinės ir rašytinės raidės. Neilgų žodžių, kurių rašyba nesiskiria nuo tarimo, rašymas. Vardų rašymas didžiaja raide. Mokymas dalyvauti dialoge: pradėti pokalbį, paklausti, atsakyti į klausymus. Monologinės kalbos pradmenys: pasakojimas apie save. Žodžio reikšmės aiškinimas pagal kontekstą. Dalykinio teksto skaitymas. Dvigarsiai, priebalsių supanašėjimas. Rašymo ir rašybos, skyrybos įgūdžių tobulinimas (vardų rašyba didžiaja raide, sakinio falo, neišplėstinių vietisinių sakinio dalių skyryba). Orientavimasis knygų pasaulyje: supažindinimas su knygų autoriumi, pavadinimu, dailininku.
Taip pat skaitykite: V. Palionienės biografija
Turinys III-IV Klasėms
Sakmės, padavimai. Lietuvių tautos kūrybos lyginimas su kitų tautų kūryba. Lietuvių ir latvių pasakojamoji tautosaka.