Šlapalas yra svarbus inkstų funkcijos rodiklis, galutinis baltymų apykaitos produktas, susidarantis kepenyse. Jis lengvai patenka į visas organizmo terpes. Šlapalo koncentracija organizme priklauso nuo jo gamybos kepenyse ir išskyrimo per inkstus greičio. Šis parametras, kartu su kreatininu, naudojamas inkstų funkcijai įvertinti.
Šlapalas ir kreatininas: skirtumai ir panašumai
Skirtingai nuo kreatinino, šlapalas atspindi suminę inkstų funkciją. Abu rodikliai papildo vienas kitą. Pažeidus inkstų funkciją, šlapalo koncentracija padidėja anksti. Šlapalo koncentracijai padidėjus daugiau nei 30 mmol/l, beveik visada rodo inkstų pažeidimus. Kreatininas yra specifiškesnis inkstų tyrimas, bet gali būti ne toks jautrus rodiklis kai kuriais inkstų ligų atvejais. Kreatininas susidaro raumenyse ir patekęs į kraują filtruojasi inkstų glomeruluose. Sutrikus filtracinei inkstų funkcijai, kreatinino koncentracija serume didėja. Kreatinino koncentracija sveiko žmogaus serume yra gana pastovus dydis, nes jo išskyrimo inkstuose greitis svyruoja tik 10-15%, o sintezė proporcinga raumenų masei. Kreatinino filtracija priklauso nuo funkcionuojančių glomerulų kiekio. Jeigu funkciškai aktyvių glomerulų kiekis sumažėja, tuomet kreatinino koncentracija serume didėja. Senstant glomerulinė filtracija ir raumenų masė mažėja maždaug proporcingai, todėl kreatinino koncentracija serume išlieka praktiškai nepakitusi. Skirtingiems individams kreatinino koncentracija serume gali būti nevienoda, tačiau kiekvienam sveikam asmeniui ji yra gana pastovus dydis įvairiais laiko momentais.
Šlapalo koncentracijos pokyčiai nėštumo metu
Nėštumo metu dėl hormonų pokyčių (padidėjusio progesterono ir aldosterono kiekio), vaisiaus išskiriamų produktų, šlapimtakių suspaudimo didėjant gimdai, didėjant cirkuliuojančiam kraujo tūriui vyksta pokyčiai ir šlapimo išskyrimo sistemoje. Glomerulų filtracijos greitis (GFG) padidėja iki 50 proc., o tai rodo apie suaktyvėjusią inkstų funkciją. Padidėjus GFG, suaktyvėja šlapalo ir kreatinino išskyrimas pro inkstus, todėl kraujo plazmoje jų kiekis sumažėja. Šlapalo sumažėjimas taip pat gali būti kepenų funkcijos sutrikimo metu, tuomet šlapalo pagaminama nepakankamai.
Kitos priežastys, lemiančios mažą šlapalo kiekį
Be nėštumo ir kepenų funkcijos sutrikimų, mažą šlapalo kiekį gali lemti ir kitos priežastys:
- Per didelis skysčių kiekis organizme.
- Neatitinkanti normos mityba, ypač ilgalaikis badavimas, kuomet jo koncentracija mažėja.
Svarbu pažymėti, kad šlapalo koncentracija kraujyje didėja vartojant baltyminės kilmės maisto produktus.
Taip pat skaitykite: IUAS priežastys ir valdymas
Kiti nėštumo metu stebimi kraujo pokyčiai
Šeimos gydytojams ir įvairių sričių specialistams klinikinėje praktikoje tenka konsultuoti nėščias pacientes. Laboratorijos nepateikia nėščiosioms būdingų kraujo tyrimų normos ribų, todėl kyla klausimas, kaip tinkamai interpretuoti nėščios moters kraujo tyrimų rezultatus. Nėščiosios organizme kraujo plazmos padidėja apie 45-50 proc., besilaukiančioms dvynukų - net iki 60 proc. (apie 1,5 l cirkuliuojančio kraujo tūrio), eritrocitų - apie 20-30 proc. Kadangi didėja cirkuliuojančio kraujo tūris, auskultuojant širdį galima išgirsti sistolinį ūžesį ar trečią širdies toną, ir tai nėra patologinis požymis. Dėl netolygaus kraujo plazmos ir eritrocitų kiekio pasiskirstymo nėščiosioms būdinga fiziologinė anemija (stebima mažesnė hemoglobino koncentracija), sumažėja kraujo klampumas (žemesnė hematokrito koncentracija). Nėščiųjų anemija diagnozuojama, kai I ir III nėštumo trimestre hemoglobino koncentracija būna mažesnė nei 110 g/l, o II trimestre- mažesnė nei 105 g/l. Jeigu nėštumo metu hemoglobino nemažėja arba net didėja, tai lyg pirmasis įspėjamasis ženklas, kad reikėtų pagalvoti apie preeklampsiją. Po gimdymo praėjus 6 savaitėms, fiziologinė anemija įprastai išnyksta, taip pat ir cirkuliuojančio kraujo tūris per 6-12 savaičių po gimdymo sugrįžta į buvusį kiekį. 8-10 nėštumo savaitę eritrocitų padaugėja ir iki nėštumo pabaigos padidėja apie 20-30 proc., jeigu moters organizme yra pakankamas kiekis geležies. Leukocitų nėštumo metu fiziologiškai padaugėja, ypač neutrofilų sąskaita (fiziologinis stresas). Didėjant nėštumo trukmei, didėja ir leukocitų kiekis. Manoma, kad tai vyksta dėl padidėjusio estrogenų ir kortizolio kiekio. Neutrofilų padaugėja, nes nėštumo metu sumažėja neutrofilų apoptozė. Jų chemotaksis ir fagocitinis aktyvumas yra sumažėjęs dėl inhibuojamųjų faktorių nėščios moters serume. Leukogramoje gali būti mielocitų, metamielocitų, nėštumo metu tai nėra patologijos požymis, tai rodo aktyvų kraujo čiulpų atsaką į padidėjusią eritropoetino gamybą nėštumo metu. Taip pat fiziologiškai leukocitų kiekis didėja gimdant (stresinė situacija) ir ankstyvuoju laikotarpiu po gimdymo (kelias dienas po jo), gali pasiekti net iki 30 000/μl. Praėjus 4-6 savaitėms po gimdymo, leukocitų kiekis grįžta į normą. Limfocitų kiekis I ir II nėštumo trimestrą sumažėja ir padidėja III trimestrą. Būdinga monocitozė, ypač I trimestrą, tačiau ji mažėja didėjant nėštumo trukmei. Monocitų ir limfocitų santykis yra labai padidėjęs. Trombocitų kiekis normos atveju nėštumo metu nekinta arba sumažėja nedaug, padidėjimas yra retas. Trombocitų kiekis sumažėja dėl hemodiliucijos, padidėjusio trombocitų sunaudojimo. Norma - 140-300x10e9/l. Apie 5 proc. nėščiųjų būna saikingai sumažėjęs trombocitų kiekis. Gestacinė trombocitopenija - tai nedidelis asimptomis trombocitų kiekio sumažėjimas, atsiradęs III trimestrą, kai pacientė prieš nėštumą neturėjo trombocitopenijos, ji savaime praeina po gimdymo. Trombocitų kiekis turi būti >70x10e9/l, apie 1/3 nėščiųjų būna 130-150x10e9/l. Trombocitų kiekis normalizuojasi po gimdymo praėjus 2-12 savaičių. Nėštumas - hiperkoaguliacinė būklė, tai tarsi moters paruošimas gimdymui, kad nenukraujuotų. Nėštumo metu padidėja krešėjimo faktorių (VII, VIII, IX, X, XII ir von Willebrando faktoriaus), plazmos fibrinogeno koncentracija kraujyje, o plazmos fibrinolizinis aktyvumas sumažėja. Krešėjimas vyksta intensyviau, dėl to padidėja giliųjų venų trombozės ar kitų su krešėjimu susijusių būklių rizika (2). Klinikinėje praktikoje įprasta, kad įtariant giliųjų kojų venų trombozę ar plaučių arterijos trombemboliją, atliekamas D-dimerų tyrimas. Žinoma, kad nėštumo metu D-dimerų koncentracija kraujyje padidėja, tačiau koks padidėjimas dar yra normalus, o kada jau reikėtų galvoti apie trombozę? Literatūroje nurodoma, kad kiekvieną nėštumo trimestrą D-dimerų koncentracija padidėja apie 39 proc. nuo įprastinės normos ribos, taigi III nėštumo trimestrą D-dimerų koncentracija būna didžiausia (4, 5). Pagrindiniai praktikoje kepenų funkciją atspindintys rodikliai yra bendrasis bilirubinas, aspartatamino transferazė (AST), alanininė transaminazė (ALT), šarminė fosfatazė (ŠF). Bendrasis bilirubino kiekis viso nėštumo metu yra mažesnis nei ne nėščios moters. Manoma, kad tokie pokyčiai vyksta dėl hemodiliucijos. AST ir ALT yra svarbiausi diagnozuojant kepenų ligas. AST ir ALT aktyvumo pokyčiai nėštumo metu išlieka prieštaringi. Keletas tyrimų pastebėjo nedidelį AST ir ALT padidėjimą III nėštumo trimestrą, tačiau dauguma tyrimų rodo, kad AST ir ALT aktyvumas nesikeičia, išlieka toks pat kaip ir ne nėščių moterų. Vadinasi, padidėjus AST ar ALT virš normos ribų, tikslingas detalesnis ištyrimas. ŠF padidėja nėštumo metu (apie 2-4 kartus), ypač III nėštumo trimestrą. Padidėjimas siejamas ne tik su kepenų ŠF sintetinės funkcijos padidėjimu, bet labiau su placentos ŠF suintensyvėjusia gamyba. III nėštumo trimestrą taip pat padidėja kaulų ŠF sintezė ir padidėjęs kiekis išlieka iki 6 savaičių po gimdymo, todėl nėščioms moterims netikslinga tirti ŠF nėštumo metu, įtariant nėščiųjų cholestazę. Įtariant uždegimą, klinikinėje praktikoje įprasta atlikti C reaktyviojo baltymo (CRB) tyrimą. Daugelio tyrimų rezultatai parodė, kad sveikų nėščių moterų CRB kiekis kraujyje yra didesnis nei ne nėščių moterų. Taip yra dėl to, kad pats nėštumas sukelia nedidelį sisteminį uždegiminį atsaką. CRB yra ūminės fazės baltymas, kuris gaminamas kepenyse kaip atsakas į placentos prouždegiminius citokinus, ypač į IL-6 ir TNF-α. Tyrimuose aprašoma, kad didžiausias galimas CRB kiekis nėštumo metu yra iki 20 mg/l, esant didesniam kiekiui, jau reikia galvoti apie infekciją.
Kraujo šlapalo azoto (BUN) tyrimas
Kraujo šlapalo azoto (angl. Blood Urea Nitrogen, BUN) tyrimas - vienas iš pagrindinių laboratorinių tyrimų, skirtų įvertinti inkstų funkciją ir organizmo baltymų apykaitą. Šis testas dažnai atliekamas kartu su kitais kraujo biocheminiais rodikliais siekiant nustatyti organizmo būklę, diagnozuoti galimus sutrikimus ar stebėti gydymo eigą. BUN tyrimas matuoja šlapalo azoto kiekį kraujyje. Šlapalas - tai medžiaga, susidaranti organizmui skaidant baltymus į aminorūgštis. Šiame procese išskiriamas amoniakas, kuris kepenyse paverčiamas mažiau toksišku junginiu - šlapalu. Šlapalas su kraujotaka patenka į inkstus ir šalinamas su šlapimu. Atliekant tyrimą svarbu laikytis gydytojo ar laboratorijos rekomendacijų: tyrimas dažniausiai atliekamas ryte, nevalgius. Padidėjęs šlapalo azoto kiekis kraujyje mediciniškai vadinamas uremija.
Padidėjęs šlapalo azoto kiekis gali rodyti:
- Inkstų ligas.
- Dehidrataciją.
- Netinkamą mitybą arba per didelis baltymų vartojimas.
- Žarnyno kraujavimą.
- Širdies veiklos nepakankamumas.
- Vaistus.
- Stresą, didelis fizinis krūvis.
Aukštas BUN rodiklis nebūtinai reiškia sunkią inkstų ligą. Dažnai padidėjimą lemia grįžtamos, laikinos priežastys (pvz., dehidratacija, daug baltymų maiste). Nors šis rodiklis dažniausiai vertinamas dėl savo padidėjimo, retkarčiais BUN būna mažesnis nei norma. Įprastinis BUN:kreatinino santykis yra apie 10:1-20:1. Esant pirminiam inkstų pažeidimui, abu rodikliai kyla proporcionaliai. Tyrimas pats savaime nesukelia šalutinių poveikių, tačiau netikėti rezultatai turėtų būti aptariami su gydytoju. Pabrėžtina - BUN rodiklis vertinamas tik kaip bendros sveikatos būklės dalis.
Šlapimo tyrimas
Šlapimo tyrimas - greitas, informatyvus ir pigus būdas įvertinti inkstų ir kitų organų veiklą. Pagal statistiką, kone trečdalio žmonių šlapimo tyrimų rezultatai rodo nukrypimą nuo normos, todėl gydytojai rekomenduoja bent kartą per metus profilaktiškai pasitikrinti sveikatą. Bendras šlapimo tyrimas - laboratorinis tyrimo metodas, leidžiantis įvertinti inkstų, šlapimo takų, šlaplės, lyties organų ir kitų organizmo sistemų patologinius pokyčius. Šio tyrimo metu visų pirma įvertinama šlapimo spalva, kvapas ir drumstumas. Spalva priklauso nuo to, ką žmogus valgo, kokius medikamentus vartoja ir nuo sutrikusios šlapimo sudėties. Vartojant daug skysčių jis būna šviesesnis, ištroškusio žmogaus - tamsesnis. Šlapimas turi būti imamas „iš vidurio srovės“. Šlapimą rekomenduojama į laboratoriją pristatyti maždaug per 1 val. Šlapimo tyrimas parodo baltymų, cukraus, nitritų, eritrocitų ir leukocitų buvimą.
Taip pat skaitykite: Donny Montell įtaka jaunimui
Gavus bendrojo šlapimo tyrimo atsakymų lapelį, be gydytojo konsultacijos greičiausiai nieko nesuprastume, mat viskas „užkoduota“ vienos arba kelių raidžių kombinacija. SG parodo, ar gerai funkcionuoja inkstai. Šis rodiklis lygus 1,010-1,025, tačiau gali šiek tiek svyruoti, priklausomai nuo paros laiko ir nuo suvartojamo skysčių kiekio. pH parodo rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme. Šis rodiklis turėtų būti 5-7. LEU - tai leukocitai, kurių kiekis sveiko žmogaus šlapime turėtų būti iki 10/μl. NIT parodo, ar žmogaus šlapime yra bakterijų. PRO parodo baltymų buvimą šlapime. Sveiko žmogaus šlapime baltymų paprastai nerandama arba itin mažas jų kiekis - 0-0,3 g/l. GLU - tai gliukozės koncentracijos šlapime rodiklis. KET - tai ketonai, atsirandantys žmogaus šlapime skylant riebalams organizme. Sveiko žmogaus šlapime ketonai neaptinkami. BIL - tai bilirubinas, kuris yra hemoglobino skilimo produktas. URB - urobilinogenas, kurio sveiko žmogaus šlapime randama iki 3,4 μmol/l. ERY - eritrocitai, kurių leistina norma iki 5/ml. Eritrocitų kiekis šlapime padidėja sergant inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligomis. Bendras šlapimo tyrimas būtinas įtarus tam tikrus susirgimus arba tiesiog profilaktiškai bent kartą per metus.
Įprastinė šlapimo spalva gali pakisti dėl vartojamo maisto (pavyzdžiui, burokėliai šlapimą nudažo rausva spalva), vitaminų, suvartojamo skysčių kiekio. Normalus sveiko žmogaus šlapimas yra nuo šviesiai geltonos iki sodrios geltonos spalvos. Esant kepenų funkcijos sutrikimams, į šlapimą patenka eritrocitų, ir šlapimas nusidažo rausvai. Rudai geltonas arba žalsvai rudas šlapimas pasidaro sergant gelta. Tamsiai geltonas arba oranžinis šlapimas būna karščiuojant arba vartojant per mažai skysčių.
Taip pat skaitykite: Vystymosi ypatumai