Įvykiai, sukrėtę Jungtinę Karalystę 1985 metais, ilgam įsirėžė į atmintį. Tais metais populiarus britų laikraštis "The Sun" išspausdino straipsnį apie tariamai prakeiktą paveikslą, vaizduojantį verkiantį vaiką. Po šio straipsnio pasirodymo Didžiojoje Britanijoje ėmė plisti istorijos apie tragiškas pasekmes, kurias patyrė žmonės, savo namuose pasikabinę šio paveikslo reprodukciją.
Paveikslo atsiradimo istorija
"Verkiančio vaiko" paveikslų seriją nutapė italų dailininkas Bruno Amadio, žinomas slapyvardžiu G. Bragolinas. Paveiksluose vaizduojami raudantys berniukai, o jų kopijos greitai išplito visame pasaulyje. Tačiau netrukus šie paveikslai įgavo niūrią reputaciją, tapdami siejami su gaisrais ir kitomis nelaimėmis.
Prakeiksmo mitas
Po "The Sun" straipsnio pasirodymo, daugybė žmonių, kurie savo namuose turėjo "Verkiančio vaiko" paveikslą, pranešė apie gaisrus. Kai kurie teigė, kad po paveikslo atsiradimo vaikai ėmė žaloti save, o artimieji mirdavo.
Pavyzdžiui, Dora Mann neteko namų gaisre praėjus vos šešiems mėnesiams po to, kai įsigijo "Verkiančio vaiko" paveikslą. Moteris teigė, kad turėjo per 100 įvairių paveikslų, tačiau gaisro metu supleškėjo visi, išskyrus "Verkiančio vaiko" portretą.
Gaisrininkai, malšinę paslaptingus gaisrus, teigė, kad liepsnos šaltiniai dažniausiai būdavo neužgesintos nuorūkos ar netvarkingos elektros instaliacijos. Tačiau pasitaikė ir atvejų, kai gaisro priežasties nustatyti nepavyko, o tai tik sustiprino prakeiksmo mitą.
Taip pat skaitykite: Analizė: vaikas Savickio "Kovoje" ir "Ad Astra"
Kiti "apsėsti" paveikslai
Istorijų apie namuose apsigyvenusius vaiduoklius yra apstu, tačiau apie apsėstus paveikslus pasakojama kur kas rečiau. Vis dėlto, "Verkiančio vaiko" paveikslas nėra vienintelis, turintis tokią reputaciją.
Teksaso valstijoje (JAV) esančiame Galveston viešbutyje "Hotel Galvez" kabo Bernardo de Galvez portretas. Pasakojama, kad svečiui praėjus pro paveikslą, nutapytas Bernardo de Galvez palydi jį žvilgsniu. Taip pat žmonės, kurie artėja link paveikslo, jaučia šaltį ir nerimą. Teigiama, kad daugumai žmonių nepavyksta kokybiškai nufotografuoti paveikslo be Bernardo leidimo.
Bill Stoneham paveikslas "The Hands Resist Him" laikomas labiausiai apsėstu paveikslu pasaulyje. Paveiksle vaizduojamas berniukas ir šiurpi lėlė, stovintys už stiklinių durų. Stoneham šį paveikslą nutapė 1972 metais, o vėliau jį nupirko filmo "Krikštatėvis" aktorius John Marley. Galiausiai 2000 metais paveikslas buvo parduotas "eBay" aukcione. Pasak pardavėjo, paveiksle esančios figūros naktimis judėdavo ir netgi buvo dingusios iš drobės. Kai kurie žmonės teigė, jog pamačius paveikslą jiems pasidarė silpna.
Skeptiški paaiškinimai
Nepaisant daugybės istorijų apie "Verkiančio vaiko" paveikslo prakeiksmą, skeptikai teigia, kad šie įvykiai tėra sutapimai arba psichologinio poveikio rezultatas. Jie atkreipia dėmesį į tai, kad "Verkiančio vaiko" paveikslai buvo labai populiarūs, todėl tikimybė, kad vienas iš jų atsiras namuose, kuriuose įvyks gaisras, yra gana didelė. Be to, paveikslo sukeltas nerimas ir baimė galėjo paskatinti žmones priskirti nelaimingus atsitikimus prakeiksmui.
Paveikslo išgyvenimas gaisruose
Viena iš paslapčių, gaubiančių "Verkiančio vaiko" paveikslą, yra tai, kad jo kopijos dažnai išgyvendavo namų gaisrus. Interneto dienraščiui "The Sun" gaisrininkas pasakojo, jog kelios šio paveikslo kopijos nepaaiškinamai išgyveno ne vieną namo gaisrą. Šis faktas tik sustiprino įsitikinimą, kad paveikslas yra prakeiktas.
Taip pat skaitykite: Antano Škėmos romanas
Atsikratymas paveikslo
Iš karto po "The Sun" straipsnio paskelbimo, daugelis žmonių suskubo atsikratyti šio paveikslo kopijų. Kai kurie bandė jas sudeginti, tačiau teigiama, kad bandymai buvo nesėkmingi. Tai tik dar labiau įbaugino žmones ir sustiprino prakeiksmo mitą.
Prakeiksmo neutralizavimas
Jei yra prakeiksmas, turi būti ir priemonių, kaip jį pašalinti. Regis, prakeikti yra visi portretai, kuriuose pavaizduotas verkiantis berniukas, nepriklausomai nuo dailininko ar paveikslo reprodukcijos. Tačiau nėra jokių patikimų įrodymų, kad egzistuoja veiksmingas būdas neutralizuoti šį prakeiksmą.
Kognityviniai aspektai ir sociolektinės interpretacijos
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tyrėja Loreta Mačianskaitė, analizuodama Antano Vienuolio apsakymą "Paskenduolė", atkreipia dėmesį į sociolektinių vaizdinių ir idiolektinių interpretacijų poleminę struktūrą. Ji teigia, kad kūrinys atitinka daugiaizotopinio teksto definiciją ir gali būti laikomas tiek parakrikščionišku, tiek antikrikščionišku mitu. Ši analizė leidžia giliau suprasti, kaip skirtingi žmonės gali interpretuoti tą patį kūrinį, priklausomai nuo jų kultūrinio konteksto ir asmeninės patirties.
Taip pat skaitykite: Įkvėpimas darželio paveikslams
tags: #paveikslas #verkiantis #vaikas