Antanas Škėma - vienas ryškiausių XX a. lietuvių išeivijos rašytojų, prozininkų ir dramaturgų. Jo intelektualinis psichologinis romanas „Balta drobulė“ laikomas vienu reikšmingiausių kūrinių, kuriame svarbiausias yra žmogaus vidus, o išorė reikalinga tik paryškinti vidinės būsenos niuansus. Šiame straipsnyje nagrinėsime šio romano prasmines gelmes, pagrindinius veikėjus ir temas.
Romano žanras ir temos
„Balta drobulė“ priskiriama psichologiniam arba filosofiniam romanui. Psichologinis aspektas išryškėja per gilų žmogaus vidinio pasaulio nagrinėjimą, mintis ir jausmus. Filosofinis - per būties klausimų kėlimą ir analizę. Romano tema - žmogaus, palikusio Lietuvą ir bandančio pritapti Amerikoje, patirtis. Meniškos sielos žmogus jaučia vienišo ir monotoniško gyvenimo skonį, nuolat stengiasi kurti.
Pagrindinis veikėjas - Antanas Garšva
Pagrindinis romano herojus - Antanas Garšva, talentingas poetas, savo charakteriu ir žmogiškosios esmės suvokimu artimas pačiam A. Škėmai. Garšva - ironiško požiūrio į gyvenimą poetas, dirbantis viešbučio lifte. Ši vieta jam - lyg kalėjimas, kuriame nuolat apsilanko skirtingi žmonės, su kuriais jis privalo bendrauti mandagiai ir maloniai. Jis trokšta ištrūkti iš šio rato ir kurti, tačiau negali to daryti laisvai. Nuolat svajoja apie ramų gyvenimą už viešbučio sienų, tačiau jo kasdienybė sunki. Jis lygina save su Sizifu, kurio darbas jam atrodo beprasmis. Jį slegia darbo monotonija - „up and down“ (aukštyn ir žemyn).
Garšva myli moterį, vardu Elena, nuo jaunystės. Ji jį įkvepia rašyti, jis nuolat nori jaustis mylimas.
Šeima ir jaunystė
Garšvos tėvas buvo smuikininkas ir dramaturgas, išmokęs jį pajusti gamtą ir estetiką. Jo motina sirgo šizofrenija. Anksčiau ji buvo graži, tačiau vėliau Garšva matė ją susenusią ir sergančią, o tai jį gąsdino. Galiausiai jis padėjo ją išvežti į beprotnamį.
Taip pat skaitykite: Antano Makštučio darbai
Antanas Garšva mėgo skaityti filosofiją, ypač domėjosi kančia ir pesimizmu, skaitė Šopenhauerį. Jis netgi bandė nusižudyti, tačiau lemtingą minutę išsigando.
Garšva buvo tikintis, dažnai minėjo Dievą ir lygino save su juo, manydamas, kad abu jie yra vieniši.
Romano analizė
Pavadinimo reikšmė
Romano pavadinimas „Balta drobulė“ simbolizuoja bepročio vidinę būseną, minčių ir veiksmų nenuoseklumą, chaotiškumą bei Antano Garšvos gyvenimo tuštumą. Balta drobulė naudojama suvynioti lavonus, o tai rodo veikėjo dvasinę mirtį.
Kultūrų įvairovė ir vienišumas
Pirmoje romano pastraipoje vaizduojama Amerikos kultūrų, rasių ir papročių įvairovė: „rusų šventikų pobūviai su raudonu vynu ir caristinėmis dainomis, buvusiųjų girtuoklių party, Čankaišeno karininkų pasitarimai.“ Šioje įvairialypėje viešbučio erdvėje atsiskleidžia Antano Garšvos vienišumas ir nepritapimas prie jam nepriimtinos bendruomenės. Autorius tyčia pamini Antano Garšvos vardą tik vieną kartą, taip išryškindamas veikėjo gyvenimo krizę. Skaitytojas jaučia, kad meniška asmenybė kenčia, nes jai neleidžiama atsiskleisti uždaroje erdvėje.
Monologai ir beprotybė
Neįprastas monologas atveria duris į Antano Garšvos vidinę nuotaiką, atskleidžia jo padrikas mintis: „o ne, dvasiškasis tėve, parlor B, aštuonioliktajame, taip, masonai mezzainėje.“ Veikėjo minčių nepastovumas ir chaotiškumas leidžia daryti prielaidą, kad Antanas Garšva - beprotis. Skaitytojas negirdi pašnekovo, o tai rodo meninės asmenybės degradaciją, gilią depresiją ir beprotybę: „jūsų kairėje ir jūsų dešinėje, taip, ne, ne, ne, taip -“. Šioje menamojoje kalboje atsiskleidžia pagrindinio veikėjo vienišumas ir monotoniška kasdienybė, neleidžianti pasinerti į kūrybos pasaulį. Trumpi, pasikartojantys atsakymai klientams „taip“, „ne“ atspindi asmenybės ribotumą, neleidžia jam atsiskleisti, o tai yra didžiausia bausmė meniškos prigimties žmogui.
Taip pat skaitykite: Lietuvos bendruomenės ir A. Eicas
Kasdienybės rutina
Įgrisusi kasdienybė pabrėžiama sakiniu: „ir Antanas Garšva tęsia ritualą“. Pasikartojantys žodžiai: „prašau“, „dėkui“, „mygtuką“, „kyla“ įrėmina Antaną Garšvą pastovioje erdvėje. Šie žodžiai tarsi menamojo monologo ištraukos, atspindinčios veikėjo kančią, parodo, kad vienišumas yra didžiausia Antano nelaimė, vedanti jį tragiškos baigties link. Aukštų skaičiai: „1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10“ - tai matematika, kuri yra supriešinama su kūrybinga asmenybe. Paskutiniame segmente akcentuojama monotoniška funkcija: „up ir down, up ir down“. Šie žodžiai atspindi svetimą aplinką ne vien dėl to, kad jie kartojasi, bet ir todėl, kad jie pasakyti anglų kalba. Taip išryškinamas Antano Garšvos begalinis vienišumas ir nelaisvės jausmas. Dar pabrėžiamas darbo beprasmiškumas, kuris sulyginamas su Sizifo darbu: „Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos.“ Autorius norėjo atskleisti Antano Garšvos negatyvų požiūrį į savo darbą. Tačiau skaitytojas pastebi ir šiokią tokią ironiją, nes Antanas Garšva, nepaisant savo kančios, sugeba plačiai šypsotis: „ir jo dantys sublizga“. Šis poelgis atspindi tipišką Amerikos žmonių bendravimo būdą, jie niekada neatskleidžia, ką iš tikrųjų jaučia ar galvoja, nes tai atskleistų jų silpnybes. Būtent dėl šito amerikietiško papročio kenčia Antanas Garšva. Jis pasidavė standartiniam amerikietiško gyvenimo modeliui, tačiau prie jo neįstengė pritapti. Tai ir yra visa romano problematika ir Antano Garšvos tragizmas.
Sakinio struktūra ir kalba
Romanas pasižymi unikalia sakinio struktūra ir ypatybėmis. Antanas Škėma mėgsta įvairaus ilgio sakinius, tokiu būdu jis sukuria chaotiškas mintis ir nuoseklų kelią link beprotybės. Sakiniai labai konkretūs, pateikiama tik būtiniausia informacija. Ištraukoje keletą kartų pavartoti neveikiamosios rūšies veiksmažodžiai: „minima, puotaujama, susirenkama, švenčiama“. Šis akcentas pabrėžia begalinį herojaus vienišumą.
Meilės išgyvenimai ir tragizmas
Meilės išgyvenimai romane susipina su tragizmu - Škėmos žmogus pralaimi. Antanas Garšva dirbo keltininku viename didžiausių Niujorko viešbučių, kuriame galima rasti daugybę kambarių, salių, vaistinių, krautuvių ir save pardavinėjančių merginų. Jis buvo 87-asis keltuvininkas, o kartu ir poetas, nesulaikantis savo minčių chaoso ir prieš darbą kartais išgeriantis tabletę su viltimi nusiraminti.
Nusiraminimas ateidavo, tačiau monotoniškame darbe, kur tenka vykdyti nusišypsojimo, mygtukų paspaudimo, „up ir down“, „prašau“, „dėkui“ ritualą, Antanui „sunku pavirsti mašinos sraigtu“. Garšvos mintys vis nukrypsta į prisiminimus. Jis dažnai pagalvoja apie mylimąją Eleną, kurios turi atsisakyti. Jis prisimena, kaip Stevenso tavernoje buvo susitikęs su Elenos vyru inžinieriumi, kuriam Elena buvo prisipažinusi. Inžinierius buvo nurimęs ir nebenorėjo judviejų užmušti. Antanas prisipažino, kad tebemylėjo Eleną, buvo ketinęs prašyti inžinieriaus skyrybų, tačiau jo sveikata sušlubavo, jis buvo apalpęs, o gydytojas Ignas siūlė greičiau išeiti iš darbo ir po kelių dienų pakartotinai ateiti tyrimams. Taip pat Antanas patikino, kad praeitą naktį jie su Elena tik kalbėjo, kad Elena ištikima inžinieriui, jį myli, o Garšvai teks jos išsižadėti. Atsisveikinęs ir pažadėjęs su Elena aplankyti Antaną ligoninėje, inžinierius tądien išėjo.
Tėvo įtaka
Prisiminimai apie tėvą yra svarbūs Garšvos gyvenime. Jis buvo gabus smuikininkas, tačiau neturėjo pinigų konservatorijai ir tebaigė pedagoginį institutą Tiflise (Kaukaze). Smuiku, kuris, atrodė, pats nusikabindavo nuo sienos ir atsidurdavo jo rankose, tėvas pagrodavo vakarais. Šis vaizdas sūnui tapo genijaus vaizdu. Tuo metu jis buvo turtingas žmogus (muzika - jo briliantai). Taip pat jis rašė dramas, kuriose smerkė lenkus, rusus, o lietuvius aukštino. Vėliau jis surengdavo dramų pastatymus stoties laukiamajame ir sceniniais efektais bei savo iškalba laimėdavo žmonių liaupses, aplodismentus ir ašaras. Tokiu metu Antanas matė savo tėvą kaip Ikarą, didingą skraiduolį.
Taip pat skaitykite: Škėmos kūrybos analizė
Antanas prisimindavo, kaip vieną dieną Elena daužėsi į jo kambario duris, kūkčiojo ir šaukė jo vardą, o jis jos neįleido. Jis taip pat atsiminė, kaip inžinieriui vairuojant, o jam sėdint gale su Elena, jie visi trys važiavo į Jones Beach. Bevažiuodami jie kalbėjosi apie Vilnių, kurį Elena buvo tiesiog įsimylėjusi ir ryškiai atsiminė mirusių bajorų skulptūrines galvas namų karnizuose Pylimo gatvėje.
Tryliktoji romano dalis
Tryliktoji dalis pradedama pokalbiu tarp Garšvos ir Elenos. Elena norėtų išvykti į Vilnių, pakeisti aplinką ir vėl dirbti. Ji galvoja apie ateitį, o Antanas jos neturi. Gyvendamas šia diena, jis kovoja su vienišumo ir meilės, mirties ir amžinybės problemomis. Antanas sutrikęs, kalba trumpai: „Tu - - -“, „Ir?“, „Tu jį paliktum?“. Pagrindinis romano herojus trokšta meilės, bijo netekti savo mylimosios: „Atleisk. <…> Suprask.“, „Ateik, aš lauksiu.“ Jam nesmagu, kad viename kambaryje sėdi moteris, kuri lyg apsišarvavusi melsvu užklotu, ir beprotis. Tas beprotiškumas jau darosi ir paprasta akimi pastebimas: įsirėžusios poakių raukšlės, nusvirę lūpų kampai, drebantys pirštai.
Garšva liečia savo veidą tais drebančiais pirštais. Jam baisu pačiam savęs. Garšvai reikia atsisakyti Elenos dėl to, kad jis - beprotis. Be to, jo poetiškai sielai nereikalinga šeimyniška ramybė.
Jis tęsia pokalbį apie būtį: „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.“ Antanas Garšva visiškai nesigėdi savo baimės mirčiai, ją pripažįsta.
Herojus kalba poeto Vaidilionio žodžiais - jis lygina savo gyvenimą su ironiškais medžiais, apaugusiais šungrybiais. Lyg patvirtindamas tai, jis keliais sakiniais parodo „tikrojo“ optimistinio rašytojo aplinką. Įsikišus Elenai, Antanas patvirtina jos pastabą: „prieštarauju pats sau“. Garšva myli gyvenimą, bet tuo pačiu ir tyčiojasi iš jo. Šias savo išsakytas mintis poetas nuplauna stikline viskio.
Belaukdamas Elenos, Garšva stebi aplinką. Jo širdis nepastebi grožio: „Drėgna buvo lauke. Vėsoka.“ Jo siela uždara kaip „gretimo namo langinės“. Žvilgsnis šokinėja kaip tikro bepročio: Antanas žvelgia tai į artimą namą, tai į tolimąjį liejyklos kaminą.
Poetas supranta, kaip jam reikalinga Elena - „Jis atsirėmė rankomis į Elenos pečius“ - ji jam yra atramos taškas. Vardan jos Garšva žada pasikeisti: „Aš nebegersiu ir mažiau rūkysiu.<…> Nebesityčiosiu daugiau.“ Kalbėdamas su savo mylimąja, Antanas prabyla pats į save, sprendžia išlikimo klausimą: „Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu.“ Jis nori išlikti, išsaugoti savo vardą tautos atminty. O marmuras - akmuo, saugantis tūkstantmečių paslaptis, todėl jame turi būti jo vardas ir žodis. Žodis - Antano Garšvos kūryba.
Staiga „išnyko laikas“. Garšva pirmą kartą apalpo. Grįžus sąmonei, Antanas kliedi: „Mačiau juos. Van Gogho batai. Man buvo pikta“. Tuoj pat pasidomi, kaip jis atrodė apalpęs ir tartum romantikas lygina save su venecišku dožu, mirusiu nuo meilės ligos, su nukautu žvėrim „mėlyno kraujo klane“. Šis klanas gilus, jame lemta poetui paskęsti. Elena siūlo kviesti gydytoją, bet Garšvai daktaras nereikalingas: jis juk - beprotis. Ir mintys toliau liejasi srautu… „Trisdešimt aštuoni chalatai“, uždaros langinės „ir plevėsuojanti ugnis“.
Visa tai tik prisiminimai, visa tai tėra tik herojaus užrašai. A. Škėma tuos užrašus lygina su „dabartinio“ Garšvos mąstymu, bet ir čia teka minčių upė. Iš jos iškyla, pasirodo jaunieji: „Jie kyla liūdni ir apsikabinę.<…> Jie stebi akis, lyg išsiskirdami“. Garšva žvelgdamas į jaunuosius mato tik save: liūdesys, išsiskyrimas. sąmonėje. „Jos gyvos, kaip ir lėlės. Jos amžinos savo minkštumu, ir lėlės - ta pačia išraiška. Subtilus derinys: lėlės, pakabintos ant užuolaidų.“ Tarp užuolaidų pasirodo žaislai. Jie pakabinti …kaip ir užuolaidos. Jos plevėsuoja, nori ištrūkti iš šio pasaulio, bet negali - … „pakabintos“. Šie žodžiai vėl priverčia tekėti minčių srautą. Garšva mano esąs kas valandą vis turtingesnis. Atgimsta ir viltis… „Kad Marche funébre galėtų groti dūdų orkestras“… pasąmonėj vėl suskamba mirties gaida.
Ištraukos analizė
„B.M.T. Brodway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių po piet.“ Taip prasideda romano ir analizuojamos ištraukos protagonisto poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas, permąsto dabartį, pasaulį ir pats save. Dabartis - nemėgstamas liftininko darbas Niujorko viešbutyje, Elenos meilės netektis, pasaulis - visa jį supanti ir jam nesuvokiama aplinka. Pats Antanas - niekam neįdomus liftininkas, gabus poetas, sergantis neurastenija: „Mano kišenėje tabletės. Antanas ironizuoja aplinką, save: „Daugelis genijų sirgo. Be glad you‘re neurotic.“ Ironija - gera saviitaiga.
Ištraukos pabaigoje Garšva išeina į gatvę pro stiklines duris. Tos durys tarsi minčių riba - perėjimas nuo sarkastiškų pamąstymų prie nostalgijos. Tarpdury sutikęs šlauotą mergina, jis vėl prisimena mylimąją Eleną. Jis ir vėl trokšta ją pamatyti, mylėti, padovanoti karneolio žiedą.
Katastrofinis modernizmas
Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ - vienas ryškiausių XX a. vidurio lietuvių modernizmo kūrinių, parašytas išeivijoje. Romanas laikomas katastrofinio modernizmo pavyzdžiu. Jame atsispindi skaudūs XX amžiaus istoriniai įvykiai (karas, okupacijos, emigracija) ir jų poveikis žmogaus sąmonei bei likimui.