Vasario pabaigoje Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas geriausia praėjusių metų knyga pripažino Rolando Rastausko esė rinkinį "Kitas pasaulis". Ši knyga, pristatyta Šiaulių dailės galerijoje festivalio VIRUS metu, atveria duris į autoriaus pasaulį, kuriame susipina ironija, nostalgija ir aštrus socialinis komentaras. Straipsnyje nagrinėsime, kaip R. Rastausko kūryba atspindi pasaulio suvokimą, jo pokyčius ir vietą jame.
RoRa legendos pradžia ir intonacijos privatumas
Literatūrologė Danguolė Šakavičiūtė teigia, kad RoRa legendos pradžia - dar Palangos moksleivio pjesė "Lenktynių aitvaras", pastatyta Jaunimo teatro tokioj poklaikėj Profsąjungų rūmų jaujoj - kone vienintelis jaunas, savas ir "kitu pasauliu" alsuojantis to meto kūrinys. Pats R. Rastauskas į savo ankstyvąją kūrybą žvelgia ironiškai, teigdamas, kad "nepatinka man tas paauglys Rastauskas, kuris parašė "Aitvarą" ir tapo jojo įkaitu". Tačiau jis pripažįsta, kad net ir sovietinėje sistemoje, mąstantis žmogus galėjo išsaugoti savo individualumą, "jeigu mėgindavai jos, tos Sofijos Vlasovnos, nepastebėti".
Autorius pabrėžia "naminės" intonacijos svarbą, teigdamas, kad jam tą intonacijos privatumą suteikė Lietuvos nepriklausomybė. Pasak jo, "literatūrinė Tarybų Lietuvos kalba - dirbtinumo apoteozė". Nepriklausomybė leido privačiam žmogaus balsui aidėti viešojoje erdvėje.
Kūniškumas ir gyvastis
R. Rastauskas teigia, kad jo kūryba yra jo kūno pratęsimas. "Vadinasi, tavo kamera yra tavo kūno gyvasties pratęsimas. Ir fotoaparatas yra kūno regos pratęsimas. Ir rašymas yra kūno pratęsimas." Todėl jo intonacija gimsta iš genetiškai neatmetamo, nebenubraukiamo autoriaus kūno. Kūniškumas jam reiškia gyvastį.
"Nusileidimai į žemę"
D. Šakavičiūtė pastebi, kad R. Rastausko "nusileidimai į žemę" (kalbu apie Shopping and Fucking pavadinimo reflektavimą, lietuviškus keiksmažodžius, Palangos kurhauzą, futbolą, Lietuvos populiariųjų "asilų" reitingavimą etc.) buvo svaiginamai gražūs ir netikėtai blaivūs. Autorius teigia, kad asmeninę nepriklausomybę laiko didžiausiaja Dievo dovana. Jam visada atrodė, kad bėgti iš Tėvynės yra ne lygis. Nors dabar, individualizmo gadynėje, bėgti iš Tėvynės pasidarė garbės reikalas, nes Tėvynės, būkime po galais atviri, nebeliko, yra niekinė Europos Sąjunga.
Taip pat skaitykite: Vaikų kūryba: augalai
Mielaširdinga intonacija ir "Kitas pasaulis"
R. Rastauskas teigia, kad jo autoriaus intonacija yra mielaširdinga. "Nors tie žodžiai apaugę tokiu konotacijų kailiu, kad baisu juos net ištarti: mielaširdingas žmogus - iš tikrųjų juk nėra ir niekada nebuvo tokio sutvėrimo Grynas artefaktas!" Pasak jo, "Kito pasaulio" tekstai yra parašyti visai ne "sofistikuoto", kaip sako čikagiečiai, žmogaus, o labai paprasto, urbanistinio kirpimo statistinio lietuvio.
Autorius džiaugiasi, kad knygoje žmonės nuolat atranda tekstus iš naujo! Tekstas laikraštyje visada kasdieninės skubos elementas. Ramybėje žmonės tuos tekstus skaito jau kaip daliąją literatūrą. Jis neslepia, kad ši knyga keičia nuomonę tų, kurie į jį žiūrėjo kaip į "paviršiaus figūrą", kaip į kažkokį muilo operos personažą.
Tėvynė - sakinys, frazė, pastraipa
R. Rastauskas sako, kad jeigu sąžiningai kalbėtų apie Tėvynę, tai jo Tėvynė - sakinys, frazė, pastraipa. Įbrėžis puslapio odoje. Čia jo būties trobelė. Jo namučiai namai. Jis laimingas, kad rašo lietuviškai.
Palanga, Šiauliai ir politika
D. Šakavičiūtė klausia, ar tai, kad R. Rastauskas yra ne sostinės, o Palangos, pajūrio žmogus - irgi nėra programiška? Autorius atsako, kad gimė Šiauliuose.
Kalbėdamas apie politines įžvalgas, R. Rastauskas pasakoja anekdotą apie Valdą Adamkų, kai šis dar nebuvo "mūsų" prezidentas, bet jau "mintyse" gyveno Šiauliuose.
Taip pat skaitykite: Unikalios dovanos kūdikiui
Trumpos novelikės ir skaitytojai
D. Šakavičiūtė teigia, kad R. Rastausko tekstai - aukščiausios prabos literatūra, gražiausi populiaraus - bet ne pas mus - žanro - short (tai yra trumpa, ne ilgesnė nei lapas, novelikė) pavyzdžiai. Autorius teigia, kad normalūs žmonės skaito storas knygas. Moterys skaito storas knygas, vaikai skaito storas knygas, tik vyrai neskaito nieko.
Pasak jo, mano kūnas gali parašyti maksimum tris puslapius, ketvirto jau nebeįgali, ir gal gerai, kad nebe, nes ketvirtas, kaip sako Saulius Žukas, jau būtų mirtinai nuobodu.
Esė žanras
Esė - tai intelektualios kūrybos žanras, kuriame susijungia erudicija ir vaizduotė, intelektualinė refleksija ir meninis jausmas, konkretumas ir abstraktumas. Šiame žanre autorius išryškina temą, konceptualizuoja ją, suteikdamas informatyvumo, universalumo ir įtaigumo. Esė ryškumas priklauso nuo autoriaus individualumo, asociatyvios intelektualinės vaizduotės.
Lietuvoje būti pavadintu eseistu - tai kaip ir gauti kokybės sertifikatą, kuris sako, kad išprususiems skaitytojams reikia būti perskaičius vieną ar kitą autoriaus knygą. Tai lyg nebylus pažadas, kad knygoje bus daug minčių, kurios suteiks skaitymo malonumą ir padės nepaklysti bevertės beletristikos nukrautose lentynose.
Idėjos kaip Europos stuburas
Šiandien, kai tiek daug diskutuojama apie vieningos Europos likimą, George'as Steineris savo esė "Europos idėja" teigia, kad Europos idėja priklauso ne nuo centrinio banko, žemdirbystės subsidijų ar investicijų į technologijas, o nuo kavinėse, gatvių pavadinimuose įamžintų valstybininkų, mokslininkų, menininkų, rašytojų. Svarbi dviguba Europos prigimtis iš Atėnų ir Jeruzalės, žmogiško mastelio kraštovaizdis ir suvokimas, kad niekas nėra amžina, jei nustojame tuo gyventi, puoselėti. Tai yra knyga, kuri skatina kurti Europą šiandien, kad ji netaptų tik apdulkėjusiu praeities pasiekimų ir nuodėmių muziejumi.
Taip pat skaitykite: "Aš ir Pasaulis": Vaikų Enciklopedija
Kūrybinės asmenybės ir jų pasauliai
Nagrinėjant kūrybinių asmenybių pasaulius, galima išskirti kompozitorę Zitą Bružaitę, neprilygstamą kamerinės ir chorinės muzikos autorę, rašančią ir įtaigias stambios formos kompozicijas. Jos kūryboje darniai dera ramybė ir veržlus polėkis, viduramžių asketizmas ir modernios harmonijos konstrukcijos, girdimi džiazo ir liaudies muzikos aidai.
Tapytojas Vilmantas Marcinkevičius yra unikalus. Apie bendražmogiškąsias problemas jis kalba išskirtiniais vaizdais ir tapymo technika. Jo kūriniai nekopijuoja tikrovės - jie labiau universalūs. Menininko personažų veidai, kūnai ir spalvos atspindi viso pasaulio kūriniją. Jam gamta - vaizduotės padarinys, ji yra labiau abstrakti idėja nei konkreti vieta.
Justinas Marcinkevičius: tautos poetas
Poetas, prozininkas ir dramaturgo Just. Marcinkevičiaus kūryba sovietinės santvarkos laikais atliko svarbų lietuvių tautinės kultūros ir savimonės saugojimo vaidmenį. Gniuždančioje totalitarizmo aplinkoje poetui esminė tampa tautos likimo tema ir lietuvybės pagrindai.
Just. Marcinkevičiaus kūryboje agrarinės kultūros kodas jungiamas su humanistinės, universalios kultūros vertybėmis; nuo žemės temos pereinama prie žmogaus sielos; archetipinė vaizduotė praturtinama psichologiniu lyrizmu. Poeto lyrinis eilėraštis gina asmenį, jo jausmus, skatina žmogaus dorovinį augimą, dvasinį tobulėjimą.
Ką reiškia būti vaiku pasaulyje?
Kaip atrodytų pasaulis, jei du milijardus vaikų, gyvenančių Žemėje, atstovautų tik 100? JEIGU PASAULYJE BŪTŲ 100 VAIKŲ - knyga, kuri 2021 m. buvo apdovanota Vokietijos jaunimo literatūros premija. Tai pažintinė knyga apie vaikus visame pasaulyje - perskaitykite šią knygą su vaikais.
Sienos ir knygos
Žmogus, įsakęs pastatyti kone begalinę kinų sieną, buvo tas pats pirmasis imperatorius Shi Huangdi2, kuris liepė sudeginti visas iki jo buvusias knygas. Tai, kad abu šie milžiniški darbai - penki ar šeši šimtai akmens lygų barbarams atremti ir rūstus istorijos, tai yra praeities sunaikinimas - buvo vykdomi vieno ir to paties žmogaus valia ir net kažkaip tapo jo veiklos simboliais, nelauktai mane pradžiugino ir kartu sukėlė nerimą.
Dievas yra inteligibili sfera
XIII a. šis vaizdinys vėl pasirodo alegoriniame „Roman de la Rose“27, kuriame suvokiamas taip pat, kaip jį aiškint Platonas ir enciklopedija „Speculum Triplex“28; XVI a. paskutiniame paskutinės „Pantagriuelio“ knygos skyriuje yra užsimenama apie „šią intelektualinę sferą, kurios centras visur, o kraštas - niekur ir kurią mes vadiname Dievu“. Viduramžių protui prasmė yra aiški: Dievas yra kiekviename iš savo kūrinių, tačiau nė vienas Jo neaprėpia.