Įvadas
Abortas, mediciniškai apibrėžiamas kaip persileidimas arba dirbtinis nėštumo nutraukimas, yra viena iš labiausiai diskutuojamų temų pasaulyje. Šiame straipsnyje aptariamas teisėtas aborto statusas Lietuvoje, jo prieinamumas, reglamentavimas ir visuomenės nuomonės įvairumas.
Aborto Apibrėžimas ir Rūšys
Abortas (lot. abortus - persileidimas) mediciniškai apibrėžiamas kaip persileidimas arba dirbtinis nėštumo nutraukimas. Šnekamojoje kalboje abortu dažniausiai vadinamas tik dirbtinis nėštumo nutraukimas. Tai embriono, gemalo ar vaisiaus sunaikinimas moters gimdoje, naudojant chirurgines ar medikamentines priemones. Nėštumo nutraukimas iki 12 nėštumo savaičių laikomas ankstyvuoju, o iki 24 savaičių - vėlyvuoju.
Teisinis Aborto Statusas Lietuvoje
Lietuvoje abortai yra legalūs. Iki 1955 m., kaip ir visoje TSRS, abortai buvo draudžiami, išskyrus būtinus atvejus. Vėliau buvo nustatyta griežta tvarka. Šiuo metu abortų tvarką reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Leidžiama nutraukti nėštumą nesuėjus 12 savaičių. Nėštumas, kurio trukmė nesiekia 6 savaičių, gali būti nutraukiamas ambulatoriškai, t. y. privačioje klinikoje arba poliklinikoje; tuo tarpu 6-12 savaičių nėštumas nutraukiamas tik stacionare. Nėštumas, kuriam yra ne daugiau nei 22 savaitės, nutraukiamas tik tuo atveju, jei yra kokie nors rimti sveikatos sutrikimai ar grėsmė gyvybei.
Statistika
Higienos instituto duomenimis, 2019 m. Lietuvoje buvo atlikti 6436 nėštumo nutraukimai, iš kurių 3196 buvo dirbtiniai.
Abortų Įstatymų Liberalizavimo Tendencijos Pasaulyje
Pastaruosius penkiasdešimt metų pasaulyje vyrauja abortų įstatymų liberalizavimo tendencija, ypač pramoninėse šalyse. PSO duomenimis, kasmet pasaulyje įvyksta apie 73 milijonai abortų. Šalyse, kuriose abortai legalūs (išskyrus Kiniją ir Indiją), 1990-1994 m. ir 2015-2019 m. vidutinis abortų dažnis sumažėjo 43 proc. Šalyse, kuriose yra griežti abortų apribojimai, vidutinis abortų skaičius padidėjo maždaug 12 procentų.
Taip pat skaitykite: Neteisėtas abortas: teismų perspektyva
Saugumas ir Prieinamumas
Abortų priežiūros kokybė ir saugumas pagerėjo, kai šalys išplėtė galimybes naudotis reprodukcinės sveikatos paslaugomis. Tačiau abortų procedūrų saugumas labai skiriasi šalyse, kuriose abortas paprastai yra legalus, ir šalyse, kuriose abortams taikomi dideli apribojimai. Beveik 90 procentų abortų šalyse, kuriose galioja liberalūs abortų įstatymai, laikomi saugiais, o tik 25 procentai abortų šalyse, kuriose abortai yra uždrausti.
PSO duomenimis, maždaug 5-13 procentų gimdyvių mirčių visame pasaulyje įvyksta dėl nesaugių abortų komplikacijų, kurių didžioji dauguma įvyksta besivystančiose šalyse.
Pasipriešinimas Abortams ir Teisiniai Apribojimai
Nepaisant liberalizavimo tendencijų, kai kuriose šalyse išlieka didelis pasipriešinimas abortams. Pastaraisiais metais daugelis šalių, ypač autokratinės, stabdė moterų ir reprodukcinių teisių plėtrą. Pavyzdžiui, JAV Aukščiausiasis Teismas 2022 m. birželį panaikino 1973 m. sprendimą Roe prieš Wade'ą, garantuojantį konstitucinę teisę į abortą.
Visame pasaulyje dvi dešimtys šalių visiškai yra uždraudusios abortus.
Tarptautinės Organizacijos ir Žmogaus Teisės
Daugelis tarptautinių struktūrų, įskaitant JT Žmogaus Teisių Komitetą ir regioninius žmogaus teisių teismus, nustatė, kad galimybė atlikti saugų abortą yra žmogaus teisė. 1994 m. Kaire vykusioje tarptautinėje gyventojų ir vystymosi konferencijoje 179 vyriausybės pasirašė veiksmų programą, į kurią įtrauktas įsipareigojimas užkirsti kelią nesaugiems abortams.
Taip pat skaitykite: Globos ginčai ir tarptautinis vaikų grobimas
PSO nesaugų abortą pripažino visuomenės sveikatos problema 1967 m., o 2003 m. parengė technines ir politikos gaires, į kurias įtraukta rekomendacija, kad valstybės priimtų abortų įstatymus, jog apsaugotų moterų sveikatą. JT gyventojų fondo teigimu, šeimos planavimo poreikio sprendimas žymiai sumažintų gimdyvių mirtingumą ir iki 70 procentų sumažintų abortų skaičių besivystančiose šalyse.
JAV Aukščiausiojo Teismo Sprendimas ir Poveikis
JAV Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 24 d. sprendimas panaikinti Roe prieš Wade'ą panaikina beveik penkiasdešimties metų precedentą, suteikiantį konstitucinę teisę pasidaryti abortą. Šis sprendimas leidžia valstijoms pačioms reguliuoti abortų prieinamumą.
Nuo 2000 m. trisdešimt aštuonios šalys pakeitė savo abortų įstatymus, o visos, išskyrus vieną - Nikaragvą, išplėtė teisinius pagrindus, kuriais remdamosi moterys gali naudotis abortų paslaugomis. Nuo 2020 m. Argentina ir Tailandas legalizavo abortus su tam tikromis nėštumo ribomis; Meksika dekriminalizavo abortus, kaip ir Pietų Korėja; ir Naujoji Zelandija sušvelnino abortų apribojimus.
Pavyzdžiai Iš Kitų Šalių
- Kinija: Liberalizavo abortų įstatymą XX a. šeštajame dešimtmetyje ir propagavo praktiką pagal savo vieno vaiko politiką. Šiuo metu skatinama sumažinti „mediciniškai nebūtinus abortus“.
- Kenija: Išplėtė pagrindą, dėl kurio moterys gali daryti abortą, įtraukdama neatidėliotinus atvejus arba tuos atvejus, kai kyla pavojus motinos sveikatai.
- Airija: 2018 metais įteisino nėštumo nutraukimą anksčiau nei dvylikos savaičių, taip pat tais atvejais, kai kyla pavojus motinos sveikatai.
- Zambija: Abortai leidžiami dėl ekonominių ir socialinių priežasčių, tačiau dėl struktūrinių ir kultūrinių kliūčių Zambijos moterims sunku atlikti abortus.
- Hondūras: Vienas griežčiausių pasaulyje abortų įstatymų, kurie uždrausti nuo 1985.
- Lenkija: 2020 metais Konstitucinis Tribunolas nusprendė, kad abortai vaisiaus sutrikimo atvejais prieštarauja Konstitucijai, todėl šalies abortų įstatymas yra vienas griežčiausių Europoje.
Medikamentinis Abortas Lietuvoje: Prieinamumo Problemos
Vaistinis nėštumo nutraukimas Lietuvoje nėra įteisintas. Lietuvoje nekalbama apie abortus, kainynuose nėra net nurodyta tokių paslaugų. Ieškant šios paslaugos, galima rasti paprastai prieinamą informaciją tik apie chirurginio aborto paslaugas. Apie medikamentinį abortą, net tuomet, kai tapo legalus, rodės, neįmanoma rasti informacijos. Dalis apklaustų gydymo įstaigų teikia abi nėštumo nutraukimo formas, tačiau dalis teikia tik chirurginį nėštumo nutraukimą ir neišrašo receptų vaistiniam metodui.
Seimo Diskusijos ir Europos Teisė
Seime vyko tarptautinė konferencija-diskusija „Ar negimusios gyvybės apsauga nepažeidžia žmogaus teisių?“. Renginys sumanytas kaip proga išanalizuoti, ar Europos teisė tikrai nulemia valstybių narių įsipareigojimą nedrausti abortų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Strasbūre gauna įvairiausių su abortais susijusių ieškinių.
Taip pat skaitykite: Abortų prieinamumas Lietuvoje
Teisės į abortą šalininkai gina faktą, kad ES šalys narės gali pačios nuspręsti dėl abortų teisinio statuso. Tačiau legalizavus abortus, šalių teisinė bazė kruopščiai tikrinama, mat reikia atsižvelgti į susijusius interesus, teises bei laisves.
Psichologinis Aspektas
Psichologinis aspektas yra vienas iš svarbiausių aspektų, kalbant apie moters pasirinkimą darytis abortą. Pastojusi moteris supranta, kad jai nuo šiol teks rūpintis ne tik savimi. Palaikymas ir pagalba iš artimiausių žmonių tampa labai svarbi, o jos nesulaukus, griūva pasitikėjimas savimi. Moterys dažnai nežino, kas jų laukia po aborto procedūros, kokios galimos aborto pasekmės moters sveikatai, psichologijai ar tolimesniam visaverčiam gyvenimui.
Konstitucinės Teisės ir Apsauga
Kalbant apie temos aktualumą, atkreiptinas dėmesys, kad ši tema yra išties aktuali: vienoms žmonių grupėms dirbtinio apvaisinimo klausimai yra svarbūs siekiant įgyvendinti savo reprodukcines teises, kiti pasisako prieš dirbtinį apvaisinimą remdamiesi religinėmis ar moralinėmis nuostatomis. Problemos svarbumą galima iliustruoti gyventojų apklausos duomenimis: 2000 m. atlikus „Vilmorus" apklausą, 77 % apklaustųjų pritartų dirbtiniam apvaisinimui Lietuvoje, 65,3% galvoja, kad dirbtinis apvaisinimas reikalingas nevaisingumui gydyti, 52% norėtų pasinaudoti dirbtinio apvaisinimo procedūra jei neturėtų vaikų, 61,3%, - pritartų dirbtiniam apvaisinimui tik moters organizme, 38,4%- nepritartų dirbtiniam apvaisinimui dėl religinių arba moralinių įsitikinimų.
Šiuo metu Lietuvoje nėra tinkamo teisinio reglamentavimo, be to, Lietuvoje teisės mokslininkai ši tema nebuvo nuosekliai nagrinėta. Žmogaus reprodukcinis teisių pripažinimas kelia nemažai moralinių, o kartu ir teisinių problemų. Kalbant apie dirbtinį apvaisinimą prieštatomi skirtingi interesai: nevaisingų asmenų teisės kurti, turėti šeimą; esant nevaisingiems naudotis teise į sveikatos priežiūrą.
Iš kitos pusės susiduriame su vaiko interesais - pradedant nuo embriono apsaugos (kadangi ne visi embrionai yra panaudojami šeimos kūrimo tikslams, o nepanaudoti yra užšaldomi ir išmetami), jo teisinio statuso nustatymo bei baigiant vaiko teise žinoti savo kilmę bei tėvystės nustatymo problemomis. Šios dirbtinio apvaisinimo srityje, kolizijas. Praktinis šio darbo uždavinys - apžvelgus dirbtinio apvaisinimo praktiką įvairiose šalyse bei teisinio reglamentavimo Lietuvoje problemas pateikti rekomendacijas kokiu būdu galėtų būti sureguliuoti įvairūs dirbtinio apvaisinimo klausimai Lietuvoje.
Hipotezė - dirbtinis apvaisinimas kyla iš asmens teisės turėti šeimą, nes tais atvejais kai neįmanoma susilaukti vaikų dėl nevaisingumo, asmenims turi būti prieinami įvairūs gydymo metodai - tame tarpe ir dirbtinis apvaisinimas. LR Konstitucijos 38 straipsnio 1 - 2 d. nustato, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Visuomenės santykių sistemoje šeimai tenka svarbi vieta.
Šeima galime vadinti tik žmonių grupę. Šeima gali būti suprantama kaip visuomenės ląstelė, svarbiausia asmens buities organizavimo forma pagrįsta santuoka ir giminyste. Šeima - natūrali visų jos narių gyvenimo bei gerovės aplinka, atliekanti labai svarbias giminės pratęsimo, jaunosios kartos auklėjimo ir šeimos narių materialinės bei moralinės savitarpio paramos funkcijas. Šeima taip pat gali būti įvardinama kaip socialinė grupė pagrįsta santuoka, giminyste, įvaikinimu, ar kitomis formomis vaikų paėmimu auklėti, susijusi bendru gyvenimu, taip pat šeimos teisėmis ir pareigomis.
Tai yra: žmogus turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą, gyventi šeimoje ar nutraukti santuoką, o asmeniui pasinaudojus savo teise sukurti šeimą, Konstitucija nustato įsipareigojimus valstybei saugoti ją bei globoti. Motinystė yra moters sugebėjimas atlikti išskirtinę biologinę ir socialinę funkciją - gimdyti vaikus, pratęsti žmonijos egzistenciją. Motinystės sauga ir globa turėtų būti vienas prioritetinis valstybės uždavinys.
Nustatant motinystės apsaugos kriterijus reikėtų atsižvelgti į Pasaulio sveikatos organizacijos rezoliucijas siekiant užtikrinti saugią motinystę - visumą socialinių, ekonominių, teisinių ir medicinos priemonių, kurios leidžia išvengti moterims nepageidaujamo nėštumo arba padeda gimdant vaikus kai palankiausias tam amžius, kai moteris to nori, ir be neigiamo poveikio organizmui padeda išsaugoti gimdyvės sveikatą. Konstitucijos 38 str. 1-2 dalyse įtvirtintos nuostatos yra pagrindas, į kurį atsižvelgiant turėtų būti reguliuojami kiti šeimos teises turinį konkretizuojantys klausimai. Įstatymai reglamentuojantys šeimos teisinius santykius neturi prieštarauti Konstitucijai, kurios 7 straipsnis nustato, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas prieštaringas Konstitucijai.
2000-06-13 LR Konstitucinis Teismas savo nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Teisė turėti šeimą bei įgyvendinti savo šeimos teises, kaip ir bet kuri kita teisė nėra absoliuti. Yra šios teisės apribojimai. Taigi, šeima pripažįstama savarankišku teisinės apsaugos objektu, nes ji, kaip tam tikras susivienijimas, turi savo specifinius interesus, skirtingus nuo atskirų jos narių interesų, ir tai leidžia jai daryti tam tikrą apsauginį teisinį poveikį.
Idėja apie šeimą, kaip savarankišką apsaugos objektą yra pagrįsta ir kitais apsaugos objektais - motinystės, tėvystės, vaikystės išskyrimu, kurių niekaip nepavadinsi teisės subjektais. Valstybei šeima pirmiausiai yra tam tikras narių kolektyvas, ir jai svarbu, kad jame klostytųsi santykiai taip, kad tas kolektyvas darniai ir tinkamai veiktų. Tuo tikslu vieniems šeimos nariams teikiama parama: mokamos pensijos, pašalpos, teikiamos kitos lengvatos, kitiems - ribojamos kai kurios teisės, vykdoma šeimos narių veiklos kontrolė, taip pat skatinimas ir derinamas atskirų narių elgesys viso kolektyvo interesais ir naudai, kad šis kolektyvas, t.y. visa šeima galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas, o taip ir suinteresuota visuomenė ir valstybė.
Nuostatą, kad šeima kaip vertybė turi būti ypatingai saugoma valstybės randame ne tik pagrindiniuose nacionaliniuose įstatymuose, bet ir tarptautiniuose teisės aktuose: Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracijos 16 str. 1 d. nustato, kad moterys ir vyrai, sulaukę pilnametystės, be jokis apribojimų nepaisant rasės, tautybės ar religijos turi teisę tuoktis ir kurti šeimą (…), JTO pilietinių ir politinių teisių pakto 23 straipsnis nustato, kad šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės dalis, kuriai turi būti suteikta visuomenės ir valstybės apsauga, 17 straipsnis nustato, kad niekas neturėtų patirti savavališko bei neteisėto įsikišimo į jo privatų bei šeimos gyvenimą (…), o antra šio straipsnio dalis numato asmens teisę į gynybą nuo tokio įsikišimo. JTO socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 str. nustato, kad šeimai turėtų būti taikoma kuo didesnė apsauga ir parama, nes šeima yra esminė natūrali visuomenės dalis atsakinga už vaikų globą bei ugdymą, santuoka turi būti paremta abipusiu sutikimu.
Sutartis dėl Konstitucijos Europai II-67 str. numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, o II-69 str. šiuos nacionalinius įstatymus. (…) Šio straipsnio tekstas nustato, kad atsižvelgiant į šios dienos reikalavimus, šeimos sąvoka gali būti išplėsta bei apimti atvejus, kai nacionaliniuose teisės aktuose be santuokos pripažįstamos ir kitos šeimos kūrimo formos. Šios lyties žmonių sąjungai. Šiuo jos esmė gali būti platesnė, kai tai numatyta nacionaliniuose teisės aktuose. Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - EŽTK) 8 straipsnio 1 d. nurodo: kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir šeimos gyvenimas (…).
Dar vienas aspektas, į kurį būtina atsižvelgti yra 8 straipsnio 2 dalyje įvardinta išimtis, kad įsikišimas į privatų ar šeimos gyvenimą turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje: valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. šiuos valstybės vidaus įstatymus. Pagal EŽTK 14 str. bei EŽTK dvyliktąjį protokolą yra draudžiama diskriminacija: naudojimasis Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis (tame tarpe ir teise į šeimos gyvenimą ir santuoką) turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokis įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso.
EŽTK septintojo protokolo 5 straipsnis nustato, kad sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodą civilinę atsakomybę tarpusavio santykiuose bei vaikų atžvilgiu, tiek santuokos sudarymo bei jos trukmės, tiek jos nutraukimo klausimais. Šeimos (family life) samprata Europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje buvo konkretizuota nukrypstant nuo tradicinio šeimos supratimo, kad šeimą privalo sudaryti sutuoktinių pora. Šeimyninis gyvenimas apibrėžiamas kaip labai artimų santykių de facto ir de jure egzistavimas, tarp dviejų ir daugiau asmenų, kurie yra sukūrę šeimą. Ne tik santuokinė, bet ir nesantuokinė šeima yra pripažįstama „šeima“ Konvencijos prasme, o nesantuokiniai ryšiai gali būti laikomi šeima, jeigu partneriai nuolat kartu gyvena ir bendrai tvarko namų ūkį.
Byloje Marckx prieš Belgiją (1979-06-13) teismo nuomone, garantuodamas pagarbą šeimos gyvenimui EŽTK 8 str. preziumuoja šeimos egzistavimą. Šios ne santuokoje - viena motina ir jos vaikas yra pripažįstami šeima, todėl tokioms šeimoms taip pat yra taikomas EŽTK 8 straipsnis, valstybė negali trukdyti įgyvendinti šios teisės išskyrus 8 str. 2 d. numatytas išimtis. Taigi, šeimyninis gyvenimas gali egzistuoti dėl vedybinių arba natūralių (gamtos) ryšių. Tai tapo teismo nagrinėtos bylos išeities tašku. Šio visavertį asmens naudojimąsi minėta teise. Cossey prieš Didžiąją Britaniją byloje teismas pažymi, kad EŽTK 12 str. Šis, kas matyti iš 12 straipsnio formuluotės, kuris saugo santuoką kaip šeimos pagrindą. Šiuo teismas yra pripažinęs (pvz. Šiuo teismas palaiko tokią nuomonę tik vaikų, susijusių su asmenimis kraujo ryšiais atžvilgiu.
Todėl valstybei nepripažįstant lytį pakeitusio (iš moters į vyrą) asmens vaiko tėvu, teismas nusprendžia, kad šiuo atveju konvencijos 8 str. t.y teisė į šeimos gyvenimą pažeista nebuvo. Vis dėlto 2002 m. bylose Goodwin v. United Kingdom ir I v. United Kingdom buvo konstatuota, kad valstybės atsisakymas teisiškai pripažinti naują asmens lytinį identiškumą po lyties pakeitimo operacijos laikytinas iškart dviejų EŽTK straipsnių (8 ir 12) pažeidimu, kadangi XXI amžiuje transeksualų teisė į asmens vystymąsi bei fizinį ir moralinį saugumą, kuria nevaržomai naudojasi kiti visuomenės nariai, nebegali būti laikoma kontraversiška. Nustatant kokius santykius apima „šeimos gyvenimas“ gali būti atsižvelgiama į daugelį faktorių, tokius kaip bendras gyvenimas, ryšių pastovumas, demonstruojams tarpusavio įsipareigojimų pobūdis. Šio kontekste. Šiosios knygos nuostatose.
Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje formuluojama oficiali konstitucinė doktrina, aiškinami Konstitucijos principai bei normos, atskleidžiamos įvairios konstitucinės nuostatos tarpusavio sąsajos, jų turinio santykis, konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Tirdamas teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, Konstitucinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, atskleidžia naujus, atitinkamos konstitucinės justicijos bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus. Vis dėlto Konstituciniame Teisme dar nebuvo iškeltas teisės aktų atitikimo Konstitucijos 38 straipsniui klausimas, todėl nėra išaiškinta šeimos sąvoka.
Šioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo pakeitimo įstatymo 2 str. Šiai vyras ir moteris, taip pat susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likę gyventi jų vaikai, arba vienas iš tėvų, jų vaikai iki 18 metų. Šis metų rugsėjo 1 dienos. Šiems namams modernizuoti įstatyme, kurio 2 str. 8 p. Šiai vaikai (įvaikiai) iki 18 metų (toliau - vaikai (įvaikiai), taip pat motina arba tėvas, vieni auginantys vieną ar daugiau vaikų (įvaikių). Šeimos nariais taip pat laikomi asmenys, teismo tvarka pripažinti šeimos nariais, ir gali būti laikomi sutuoktinis ar vienašo asmens kartu gyvenantys tėvai (tėviai).
Lietuvoje, priešingai nei yra išaiškinęs Europos Žmogaus teisių teismas, LR Civilinio kodekso normos net ir asmenų, įregistravusių partnerystę, iš esmės nepripažįsta šeima, nors ir užsimena, kad gali turėti tikslą sukurti šeimyninius santykius - LR civilinio kodekso 3.229 straipsnis nurodo civilinės teisės norms taikymo ribas partnerystei (t.y. šis ne mažiau kaip vienerius metus tik turtiniai teisiniai santykiai. Šiai išvardinto 3.230 straipsnyje sugyventinių turto teisinį režimą. Šiai, kad jų teisės ir pareigos nebūtų priklausomos nuo sugyventinio valios pripažinti tėvystę ar nustatyti ją teismo sprendimu. Kokias teises mes turėtume įvardinti kalbėdami apie šeimos teises? Šiuo, kad pagrindinėmis šeimos teisėmis ir pareigomis, kurias įgyja sutuoktiniai reikėtų laikyti sutuoktinių pareigą rūpintis vienam kitu, gimdyti vaikus bei juos auklėti.
Kalbant apie šeimos teisių vietą žmogaus teisių sistemoje, šeimos teisės žmogaus teisių kataloge priklauso pirmosios kartos žmogaus teisėms, kurioms priskiriamos pilietinės ir politinės teisės. Teisė kurti šeimą būtų priskiriama prie pilietinių teisių, t.y. tokių teisių, kurių valstybė asmeniui nesuteikia, o tik yra įpareigota jas saugoti bei garantuoti. Jas turi visi žmonės, neatsižvelgiant į tai, kokioje šalyje jie gyvena, kokią pilietybę jie beturėtų ar išvis jos neturėtų. Iš kitos pusės, kai valstybė prisiima socialinę, teisinę ir ekonominę šeimos apsaugą, šeimos teises galima laikyti socialinėmis teisėmis. Kaip siejasi teisė į šeimos gyvenimą su dirbtiniu apvaisinimu? Šis.
Šiuo reglamentuojant dirbtinio apvaisinimo technologijų taikymą, leidžiant šias procedūras atlikti ne tik sutuoktiniams, bet ir netradicinėms šeimoms, jų pripažinimas pasidarytų neišvengiamas. Šios vaikus tapti pilnomis. Iš kitos pusės, esant galimybei taikyti dirbtinio apvaisinimo technologijas netradicinėms šeimoms iš esmės griauna tradicinės šeimos sampratą. Ar galima dirbtinį apvaisinimą laikyti išvestine teise - t.y. iš konstitucinės teisės į šeimos gyvenimą kylanti šeimos galimybė turėti vaikų?
tags: #neteisetas #abortas #amerikoje