Šiame straipsnyje nagrinėjama Švenčiausiosios Mergelės Marijos asmenybė, jos vaidmuo išganymo istorijoje, kilmė ir tikrasis vardas bei reikšmė. Straipsnyje remiamasi Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu ir liturgija.
Įvadas
Atpirkėjo Motina užima išskirtinę vietą išganymo plane. Vatikano II Susirinkimas pradeda savo svarstymus apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją apaštalo Pauliaus žodžiais: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę" (Gal 4, 4-5). Ši „pilnatvė“ žymi momentą, kai Tėvas atsiuntė savo Sūnų, o Šventoji Dvasia pradėjo žmogiškąją Kristaus prigimtį Marijos įsčiose.
Marija išganymo istorijoje
Marija pasirodė išganymo istorijos horizonte prieš pat Kristų. Jos gyvenimas Izraelyje buvo nekrintantis į akis, tačiau skaisčiai švytėjo priešais Amžinąjį, kuris šią niekam nežinomą „Siono dukterį“ susiejo su išganymo planu, apimančiu visą žmonijos istoriją.
Vatikano II Susirinkimas mus tam rengia savo mokymu apie Dievo Motiną Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje. Tiktai Kristaus slėpinyje visiškai sušvinta jos slėpinys. Bažnyčia tai stengėsi suprasti nuo pat pradžių: Įsikūnijimo slėpinys padėjo jai vis geriau perprasti bei paaiškinti įsikūnijusio Žodžio Motinos slėpinį. Efezo Susirinkimas (431 m.) iškilmingai patvirtino tiesą apie dieviškąją Marijos motinystę kaip Bažnyčios tikėjimo tiesą. Marija yra Dievo Motina (gr. Theotokos), nes savo nekaltosiose įsčiose pradėjo ir pagimdė Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, tos pačios prigimties su Tėvu.
Pateikdamas Mariją Kristaus slėpinyje, Vatikano II Susirinkimas rado būdą nuodugniau pažinti Bažnyčios slėpinį. Marija ypatingu būdu susijusi su Bažnyčia, „kurią Viešpats įsteigė kaip savo kūną“. Dievo Motina „užima pirmąją vietą“ ir „tikėjimu, meile ir tobula vienybe su Kristumi“ yra „Bažnyčios provaizdis“. Jos kaip provaizdžio ar modelio „pirmoji vieta“ susijusi su giliausiu Bažnyčios slėpiniu, Bažnyčios, kuri savo išganomąją misiją vykdo ir atlieka vienydama savyje, kaip ir Marija, motinos ir mergelės savybes.
Taip pat skaitykite: Kelias į Muzikos Olimpą: Monikos Marijos Paulauskaitės istorija
Dievo Sūnaus Motina nebeina tikėjimo keliu: išaukštinta danguje šalia savo Sūnaus, Marija jau peržengė slenkstį, skyrusį tikėjimą nuo regėjimo „akis į akį“ (1 Kor 13, 12). Vis dėlto šioje eschatologinėje atbaigoje Marija nesiliauja buvusi „Jūros žvaigžde“ (Maris stella) visiems, kurie dar eina tikėjimo keliu.
Angelo Apreiškimas ir Marijos pašaukimas
Marija galutinai įtraukiama į Kristaus slėpinį per Angelo apreiškimą Nazarete. Dievo pasiuntinys tarė Mergelei: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28). Marija „sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas“ (Lk 1, 29), ką galėjo reikšti tie nepaprasti žodžiai ir ypač posakis „malonėmis apdovanotoji“ (gr. Kecharitomene).
Jei po dangiškojo pasiuntinio apreiškimo Nazareto Mergelė sveikinama kaip „labiausiai palaiminta iš visų moterų“ (plg. Lk 1, 42), taip yra tik dėl palaiminimo, kurį mums Dievas Tėvas suteikė „Kristuje danguje“. Dievo pasiuntinys sveikindamas vadina Mariją „malonėmis apdovanotąja“ taip, tarsi tai būtų jos tikrasis vardas. Jis kreipiasi į ją ne vardu, būdingu žemiškajai tvarkai: Miryam (Marija), bet nauju vardu: „malonėmis apdovanotoji“.
Biblijos kalba, „malonė“ reiškia ypatingą dovaną, kuri, remiantis Naujuoju Testamentu, kyla iš paties Dievo, kuris yra meilė (plg. 1 Jn 4, 8), trinitarinio gyvenimo. Šios meilės vaisius yra išsirinkimas, apie kurį kalbama Laiške efeziečiams. Dievo atžvilgiu šis išsirinkimas yra amžinasis troškimas išgelbėti žmogų leidžiant jam dalyvauti dieviškajame gyvenime (plg. 2 Pt 1, 4) per Kristų: tai išganymas dalyvaujant antgamtiniame gyvenime.
Kai skaitome, kad angelas kreipiasi į Mariją kaip į „malonėmis apdovanotąją“, Evangelijos kontekstas, kupinas senųjų apreiškimų ir pažadų, leidžia mums suprasti, jog šis palaiminimas nepakartojamas tarp „visokeriopos palaimos Kristuje“. Kristaus slėpinyje ji egzistavo jau „prieš pasaulio sutvėrimą“, ji yra ta, kurią Tėvas „išsirinko“ kaip savo Sūnaus gimdytoją per Įsikūnijimą, o kartu su Tėvu ją išsirinko ir Sūnus, nuo amžių patikėdamas ją šventumo Dvasiai.
Taip pat skaitykite: Prancūzijos revoliucija ir karališkieji vaikai
Nors pasveikinimas ir vardas „malonėmis apdovanotoji“ visa tai ir žymi, angelo Apreiškimo kontekste viena ir kita pirmiausia susiję su Marijos, kaip Dievo Sūnaus Gimdytojos, išrinkimu. Tačiau malonių pilnatvė sykiu žymi visas antgamtines dovanas, kuriomis Marija apdovanota todėl, kad ji išrinkta ir skirta būti Kristaus Motina.
Dieviškasis pasiuntinys taria: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“ (Lk 1, 30-32). Ir kai Mergelė, sumišusi dėl tokio nepaprasto sveikinimo, klausia: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“, angelas patvirtina ir paaiškina ankstesnius žodžius. Tad angelo Apreiškimas yra Įsikūnijimo slėpinio apreiškimas jo žemiškojo įgyvendinimo pradžioje.
Marija yra „malonėmis apdovanotoji“, nes Žodžio Įsikūnijimas, hipostazinė Dievo Sūnaus vienybė su žmogiška prigimtimi, įvyksta ir tampa tikrove tiktai per ją. Susirinkimo žodžiais tariant, Marija yra „Dievo Sūnaus Gimdytoja ir kartu numylėtoji Tėvo duktė ir Šventosios Dvasios buveinė.
Nekaltasis Prasidėjimas ir Atpirkimas
Remiantis iškilmingai Bažnyčios dokumentuose suformuluotu mokymu, „malonės kilnumo šlovę“, būdingą Dievo Gimdytojai, rodo tai, kad ji buvo „iškiliausiu būdu išganyta“. Dėl mylimojo Sūnaus malonių gausos, atperkamųjų nuopelnų to, kuris panoro tapti jos Sūnumi, Marija buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės paveldo. Vadinasi, nuo pirmosios savo prasidėjimo, t.y. savo gyvenimo, akimirkos ji priklauso Kristui, dalyvauja jo išganingoje bei pašvenčiamoje malonėje bei meilėje, trykštančioje iš „Mylimojo“, amžinojo Tėvo Sūnaus, kuris per Įsikūnijimą tapo jos tikruoju Sūnumi. Liturgijoje ji nesvyruojant vadinama „Sutvėrėjo motina“ ir sveikinama žodžiais, kuriuos Dantė Alighieri įdėjo į šventojo Bernardo lūpas: „Tavo Sūnaus Duktė“.
Štai į pasaulį ateina Sūnus, moters ainis, iš šaknų išrausiantis nuodėmės blogį: jis trupins žalčio galvą. Kaip byloja protoevangelijos žodžiai, moters Sūnaus pergalė nebus pasiekta be įnirtingos kovos, truksiančios visą žmonijos istoriją. Tokioje vietoje Marijai, priklausančiai prie „Viešpaties nuolankiųjų ir vargdienių“, kaip jokiam kitam žmogui, būdinga „malonės kilnumo šlovė“, kuria Tėvas „apipylė mus dėl Mylimojo“, ir ši malonė lemia visos jos egzistencijos nusakomą didybę ir nepaprastą grožį.
Taip pat skaitykite: Asmeninis Monikos gyvenimas
Marija liturgijoje
Liturgija žvelgia į Mariją dvejopai: kaip į istorinę asmenybę ir kaip į antistorinę Viešpaties bendrininkę. Prasidėjimo, Gimimo, Vardo dienos, Šv. Marijos sekmadienį liturginiai tekstai apibūdina Mariją kaip gražią ir vaisingą: „žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Pasirodė gėlės žemėje" (Mišių skaitiniai; Gg 2,11, 12; 14).
Liturgijos atsakymas į klausimą, kas yra Marija, nėra vienaprasmis. Marija yra ir istorinė asmenybė, ir antlaikinė, anapus laiko ir erdvės. Abu žvilgiai liturgijoje yra labai aiškūs. Marijos apraiškos atskirame žmoguje yra aukštesnio bei visuotinesnio prado išraiškos.
Sofija ir Marija
Liturgija Mergelę Mariją vadina „Sofijos sostu sedes Sapientiae". Kyla klausimas, ar tarp Sofijos ir Marijos esama kažkokio labai gilaus ryšio? Ar reikia Sofijos klausimą spręsti Marijos šviesoje, o Mariją suprasti ryšium su Sofija?
Sofija yra Viešpaties kūrinys, sukurta Viešpaties „kelių pradžioje", „iš pat pradžios", „visų pirma". Sofija yra regimojo pasaulio apsprendėja, pasaulio palaikymo bendrininkė ir žmonių istorijos veiksnys. Senajame Testamente Sofija apsistojo Izraelyje, o Naujajame Testamente ši vadovavimo misija teko Bažnyčiai.
Asmeninė Sofijos regimybė istorijoje yra Marija. Marija yra Sofijos įsikūnijimas. Sofija nėra nei Dievas, nei Dievo Sūnus, nei angelas, nei bet kuris šventas žmogus. Ji yra Dievo veiklos veidrodis, paveikslas jo gerumo. Ji yra tam, kad būtų Viešpaties regimybė.
Marija yra kūrinys Dievo dvasios ir žmogaus dvasios. Ji yra Dievo duktė ir žmogaus duktė. Abu šitai būtybei atnešė geriausią savo dalį. Marija yra aukščiau už kiekvieną žmogų, bet ir aukščiau už kiekvieną angelą. Marija neperžengė idealinio žmogiškumo ir netapo dievybe.
Marijos mergystė ir motinystė
Marijos mergystė yra Bažnyčios ginama nuo pat pirmųjų amžių. Marijos mergystė yra Nekaltojo Prasidėjimo pasėka. Marijos atveju žiaurus gimdymo dėsnis buvo sulaužytas. Marija buvo ne tik Mergaitė, bet ir Motina. Mergaitės-Motinos priešginybėje glūdi visa Marijos paslaptis.
Gvadalupės Dievo Motina
Gvadalupės Dievo Motinos apsireiškimai įvyko 1531 m. gruodžio mėn. Meksikoje. Pasakojama, kad Mergelė Marija pasirodė indėnui Jonui Didakui ir paprašė pastatyti jai šventovę. Vyskupas paprašė ženklo, ir Marija nurodė Jonui Didakui nuskinti rožių ant Tepejako kalvos. Kai Jonas Didakas atvėrė savo apsiaustą prieš vyskupą, jame pasirodė ne tik rožės, bet ir Mergelės Marijos atvaizdas.
Gvadalupės Dievo Motinos paveikslas yra mokslu nepaaiškinamas faktas. Buvo atliekami tyrimai su panašiais audiniais, laikant juos druskingoje ir drėgnoje bazilikos aplinkoje. Tačiau Gvadalupės Dievo Motinos paveikslas išliko nepakitęs jau daugiau kaip 480 metų.