Įvadas
Gyventojų natūralus prieaugis, arba natūrali gyventojų kaita, yra skirtumas tarp gimstamumo ir mirtingumo rodiklių. Kai mirtingumas viršija gimstamumą, stebimas neigiamas natūralus prieaugis, kuris kelia didelius demografinius, socialinius ir ekonominius iššūkius. Šiame straipsnyje nagrinėjami gyventojų senėjimo procesai, jų priežastys ir pasekmės, daugiausia dėmesio skiriant Lietuvai ir kitoms Europos šalims.
Demografijos pagrindai ir gyventojų senėjimas
Demografijos apibrėžimas ir senėjimo samprata
Demografija - mokslas apie gyventojus, tiriantis jų sudėtį, kiekybinius ir kokybinius kitimus, judėjimą, teritorinį išsidėstymą, šių pasikeitimų priežastis ir padarinius. Demografija nagrinėja gyventojų reprodukcijos procesą, remdamasi konkrečios visuomenės formacijos bendrųjų sociologinių ir ekonominių dėsnių sistema.
Vienas iš demografijos mokslo nagrinėjamų aspektų yra visuomenės senėjimas. Demografijoje senėjimo procesas suprantamas kaip gyventojų amžiaus struktūros pasikeitimai, didėjant vyresnių amžiaus žmonių skaičiui ir jų daliai bendrajame gyventojų skaičiuje. Pagal 1982 m. Pasaulio Asamblėjos Senėjimo klausimais nutarimą, visuomenės gyventojų senėjimą apibūdina gyventojų, sulaukusių 60 metų ir vyresnio amžiaus skaičius ir santykis su bendru gyventojų skaičiumi.
Senėjimo proceso charakteristikos
Senėjimo procesu laikomi gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai, didėjant vyresnio amžiaus žmonių skaičiui ir jų kiekiui procentais. Gyventojų senėjimas gali būti absoliutus (pagyvenusių žmonių absoliutaus skaičiaus didėjimas) ir santykinis (pagyvenusių žmonių skaičiaus procentais didėjimas). Demografiniu požiūriu pagyvenusiais ir senais laikomi gyventojai, nebepriklausantys reproduktyviam amžiui. Daugelyje pasaulio valstybių pagyvenusiais laikomi žmonės pagal ekonominį kriterijų - ekonominio aktyvumo nutraukimą ir išėjimą į pensiją. Pasaulio Senėjimo asamblėja, įvykusi 1983 m., pasiūlė siekiant duomenų palyginamumo demografiniu senumo kriterijumi laikyti 60 m.
Tiriant gyventojų senėjimą statistikai keliami šie uždaviniai:
Taip pat skaitykite: Neigiamo nėštumo testo priežastys
- Apibūdinti gyventojų senėjimo lygį.
- Ištirti gyventojų senėjimo dinamiką.
- Įvertinti gyventojų senėjimą lemiančius veiksnius.
- Išanalizuoti socialines ekonomines pasekmes.
Norint kiekybiškai įvertinti gyventojų senėjimą, labai svarbu nustatyti senatvės pradžią. Įvairiose klasifikacijose senatvės pradžia laikomos įvairios amžiaus ribos, kurias galima suskirstyti į momentines ir intervalines. Momentinės ribos apibrėžia senėjimą kaip tam tikrą amžių, kurio sulaukus asmuo laikomas senu. Intervalinės ribos senėjimo pradžią sieja ne su konkrečiu amžiumi, o su tam tikro amžiaus intervalu, pavyzdžiui, nuo 60 iki 70 metų. Nors gerontologai labiau priimtinomis laiko intervalines ribas, nes senėjimo procesą apibūdina keletas požymių, kurie kiekvienam žmogui pasireiškia skirtingu laiku ir skirtingu intensyvumu ir nuoseklumu, bet statistika sieja gyventojų senėjimą su konkrečiu amžiumi.
Reikėtų atskirti dvi sąvokas: senėjimą ir senatvę. Senėjimą reikėtų suprasti kaip tam tikrą demografinį procesą, o senatvę - kaip statinio momento išraišką. Gyventojų senėjimo procesui ir senatvės lygiui įvertinti taikomi statistiniai metodai, skaičiuojami įvairūs rodikliai.
Senėjimo rodikliai
Dažniausiai skaičiuojamas pagyvenusių žmonių skaičius, vaikų skaičiuje. Šis rodiklis kitaip vadinamas demografinės senatvės rodikliu.
Gyventojai, sulaukę 80 metų ir vyresni, laikomi ilgaamžiais.
Tiriant gyventojų amžiaus struktūrą, skaičiuojami vadinamieji išlaikytinių rodikliai.
Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei ovuliacijos testas neigiamas
Norint atskleisti senėjimo proceso eigą bei tempus lemiančius veiksnius, aukščiau išvardintų rodiklių nepakanka. Labai aktualus ne tik paties demografinio senėjimo lygio, bet ir šio proceso vystymosi tendencijų nustatymas, senėjimo proceso intensyvumas.
Pagrindinis gyventojų senėjimą lemiantis veiksnys - gimstamumo kitimas. Jo sumažėjimą sąlygoja jaunų amžiaus grupių papildymą naujagimių sąskaita ir, esant kitoms vienodoms sąlygoms, didina vyresnio amžiaus žmonių kiekį procentais. Migracijos poveikis gyventojų senėjimui vertinamas dvejopai: vietovėse, iš kurių išvykstama, ir vietovėse, į kurias atvykstama. Paprastai migruoja jauni ir vidutinio amžiaus gyventojai, kuriems būdingas natūralaus gyventojų judėjimo ir gimstamumo intensyvumas. Vietovėse, iš kurių išvykstama, mažėjant jaunų gyventojų procentinei daliai, demografinė situacija blogėja.
Amžiaus struktūros tipologizacija
Amžius yra pati svarbiausia gyventojų struktūros charakteristika. Žmogaus gyvenimą skirstome į tam tikrus tarpsnius, atsižvelgiant į biologinius-demografinius kriterijus. Universaliausias yra toks: kūdikystė - iki 1 metų; vaikystė - 1-14 metai; jaunystė - 15-24 metai; suaugusiųjų - 15-64 ir senatvė - 65 ir daugiau. Taip pat gyventojai yra klasifikuojami į amžiaus grupes penkių metų ar platesniais intervalais. Remiantis socialiniais-ekonominiais kriterijais, gyventojai klasifikuojami į iki darbingo (0-15), darbingo (16-59) ir pensinio amžiaus (60+) grupes.
Tiriant gyventojų amžiaus struktūrą, didelę reikšmę turėjo Zundbergo atlikta gyventojų klasifikacija, kuris suskirstė gyventojus į 3 amžiaus grupes: vaikai - 0-14 metų; tėvai - 15-49 metų; protėviai (seneliai) - 50 metų ir vyresni.
Amžiaus struktūrai tirti ir vaizduoti plačiai taikomas grafinis metodas. Jam pradžią davė vokiečių demografas F. Burgdorferis. Šio metodo esmę sudaro tai, kad nurodomas vyrų ir moterų skaičius atskirose amžiaus grupėse ir vėliau pagal duomenų pasiskirstymą nustatoma piramidės forma.
Taip pat skaitykite: Gyventojų konfliktai: priežastys ir sprendimai
Amžiaus ir lyties struktūrą formuoja gimstamumas, mirtingumas, migracija, karai, stichinės nelaimės ir pan. senų žmonių dalies didėjimas bendrame gyventojų skaičiuje. Gyventojų senėjimas charakterizuojamas gyventojų senėjimo rodikliu (indeksu), kuris gali būti nustatomas keliais būdais. Jungtinių Tautų Organizacija rekomenduoja gyventojų senėjimo rodikliu laikyti 65 metų ir vyresnių žmonių skaičių (proc.) tarp visų gyventojų.
Gyventojų senėjimo tendencijos Lietuvoje
Bendras senėjimo lygis
Gyventojų senėjimas yra išreiškiamas senėjimo indeksu - tai procentas žmonių, sulaukusių 65 metų ir daugiau. Jei šis indeksas žemesnis nei 4%, tai gyventojų populiacija laikoma jauna, jei pagyvenę žmonės sudaro nuo 4% iki 6,9% visų gyventojų, tai populiacija laikoma brandžia, o jeigu šis indeksas yra 7% ir daugiau, tai populiacija laikoma sena. Taigi, galime sakyti, kad Lietuvos gyventojai laikomi senais, nes tai sudarė 20,2 % visų gyventojų skaičiaus. Lietuvos gyventojų struktūros pokyčius XX-XXI amžiaus sandūroje galima nusakyti trumpai - gyventojų demografinis senėjimas.
Lietuvos Seimas, atsižvelgdamas į gyventojų senėjimo problemą, priėmė Socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisas, pagal kurias nuo 2001 m. sausio 1 d. senatvės pensijos amžius kasmet didinamas vyrams ir moterims po 6 mėnesius.
Šiuo metu beveik kas 5 Lietuvos visuomenės narys yra pagyvenęs žmogus, o tai reiškia, kad mūsų visuomenė yra pasiekusi labai aukštą senėjimo lygį.
Jauniausios amžiaus grupės mažėjimas
Paskutinis XX a. dešimtmetis Lietuvos gyventojų senėjimo raidoje, palyginti su prieš tai buvusiu devintuoju dešimtmečiu, buvo ypatingas tuo, kad senėjimo raidą reikšmingai paveikė jauniausiojo amžiaus gyventoją grupės mažėjimas. Vyriausios gyventojų grupės didėjimo tempams per du lyginamus dešimtmečius nesikeičiant, jauniausios gyventojų grupės (0-14 metų) didėjimo tempai, buvę teigiami devintajame dešimtmetyje, dešimtajame virto neigiamais. Įvertinant abiejų minėtų - vyriausios ir ypač jauniausias - amžiaus grupių indėlį į Lietuvos gyventojų senėjimo procesą, galima tvirtinti, jog per paskutinį XX a.
Yra dar vienas esminis ir Lietuvai absoliučiai naujas reiškinys, apibūdinantis gyventojų amžiaus struktūros raidą XX-XXI amžių sandūroje. Tačiau Lietuvai įžengiant į XXI amžių, senų žmonių ir vaikų skaičius susilygino ir nuo šiol, pirmą kartą Lietuvos demografijos istorijoje, senyvo amžiaus žmonių Lietuvoje bus daugiau nei vaikų. Šioje gyventojų demografinio senėjimo stadijoje galima būtų pasidžiaugti, kad nuo šiol kiekvienas vaikas bus apsuptas didesnio suaugusiųjų skaičiaus meilės ir rūpesčio, tačiau svarbiau yra tai, kad visuomenėje, kurioje senimo daugiau nei vaikų, atitinkamai vis didesnę socialinių išlaidų dalį reikia skirti vyriausiajai kartai.
Dvigubo senėjimo reiškinys
Gyventojų senėjimo procesas Lietuvoje pasižymi įvairiomis savybėmis. Pirmoji ypatybė yra taip vadinamas dvigubo senėjimo reiškinys. Tai reiškia ne tik senų žmonių skaičiaus padidėjimą tarp visų gyventojų, bet taip pat ir senų bei labai senų žmonių skaičiaus išaugimą tarp pagyvenusių gyventojų. Aštuoniasdešimtmečių procentas tarp senų gyventojų (virš 60 metų amžiaus) išaugo. Kitas charakteringas bruožas - senėjimo feminizacija. Gyventojų senėjimas Lietuvoje progresuoja panašiai kaip išsivysčiusiose šalyse, tačiau mūsų šalyje žmonės yra jaunesni nei Skandinavijoje ar Vakarų Europos valstybėse.
Gimstamumo ir mirtingumo pokyčiai
Gimstamumas tiesiogiai neveikia gyventojų amžiaus struktūros, tačiau nuo jo mažėjimo retrospektyvoje priklauso dabartiniu metu susiformavusi gyventojų amžiaus struktūra bei tolimesnės jos raidos perspektyvos. Gyvenimo sąlygų ir gyvenimo būdo pokyčiai, socialinė diferenciacija, nestabili ekonominė padėtis turėjo įtakos šeimos planavimui, gimstamumo ir mirtingumo rodikliams. Gimstamumo mažėjimas reiškia ne tik gyventojų senėjimo progresavimą, bet taip pat ir potencialių globėjų skaičiaus mažėjimą. Ypač staigūs gimstamumo ir mirtingumo pokyčiai pasireiškė, kai daugiau žmonių mirė nei gimė. Tai sukėlė neigiamą gyventojų prieaugį.
Dar vienas rodiklis gyventojų senėjimui apibūdinti yra vidutinė būsimo gyvenimo trukmė. Gyvenimo trukmės trumpėjimui turėjo įtakos išaugęs vyrų mirtingumas, ypač kaimo vietovėse. Nuo tam tikrų metų gyvenimo trukmė pradėjo ilgėti.
Migracijos įtaka
Kalbant apie migraciją, atvykusiųjų skaičius į Lietuvą buvo didesnis nei išvykusiųjų.
Situacija Šiauliuose
Šiaulių miesto gyventojų skaičius nuo 2020 m. pradžios padidėjo. 2024 m. pradžioje Šiaulių mieste gyveno daugiau moterų nei vyrų. Nuo 2022 m. pradžios Šiauliuose stebimas nedidelis vaikų iki 15 m. amžiaus skaičiaus augimas. 2024 m. pradžioje ypač padidėjo darbingo amžiaus asmenų skaičius, taip pat didėjo pensinio amžiaus asmenų skaičius. Gyventojų skaičiaus didėjimą Šiauliuose lėmė išaugę tarptautinės bei vidaus migracijos srautai. Nuo tam tikrų metų į Šiaulių miestą daugiau asmenų atvyko nei iš jo išvyko.
Nuo tam tikrų metų Šiauliuose gimstamumas pradėjo mažėti ir tam tikrais metais buvo mažiausias per dešimtmetį. Bendrasis mirtingumo rodiklis Šiaulių mieste dėl mirčių nuo COVID - 19 ligos išaugo. Nuo tam tikrų metų pradėjo mažėti. Dėl aukštų mirtingumo rodiklių ir per žemo gimstamumo lygio jau daugiau nei du dešimtmečius Šiaulių mieste natūralus gyventojų skaičiaus prieaugis yra neigiamas. Šiaulių mieste natūralios gyventojų kaitos rodiklis kito netolygiai.