Šiandieninėje visuomenėje, kur skyrybos tampa vis dažnesniu reiškiniu, o šeimos santykių krizės - skaudžia realybe, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas vaikų savijautai ir emocinei gerovei. Straipsnyje nagrinėjama neigiama vaiko patirtis šeimoje, išgyvenančioje santykių krizę, skyrybas ar nuolatinius konfliktus, ir pateikiamos rekomendacijos, kaip tėvai gali apsaugoti savo vaikus nuo neigiamų pasekmių.
Šeimos Santykių Krizės Poveikis Vaikui
Tėvų santykių krizės neišvengiamai veikia vaikus, sukeldamos nerimą, baimę ir nesaugumo jausmą. Vaikas, patirdamas šeimos santykių krizę, dažniausiai jaučiasi vienišas, nesuprastas, nereikalingas ar mano esąs nesutarimų priežastimi. Pasikeitęs emocinis klimatas, tėvų elgesys ir šeiminė aplinka sukelia vaikui stresą, nes jis praranda stabilumą ir saugumą, prie kurio buvo pripratęs.
Savo baimes vaikas gali išreikšti žodžiais, tačiau jas galima numatyti ir iš pakitusio elgesio: užsisklendimo, perdėtai vaikiško (infantilaus), aplinkiniams nepriimtino elgesio. Savo baimes vaikas gali išreikšti žodžiais, tačiau jas galima numatyti ir iš pakitusio elgesio: užsisklendimo, perdėtai vaikiško (infantilaus), aplinkiniams nepriimtino elgesio. Kai tėvai vaidijasi, vaikas jaučia baimę prarasti vieną iš tėvų, bijo gyvenimo permainų, juk kiekvienas vaikas nori turėti abu tėvus.
Kaip Padėti Vaikui Įveikti Baimę ir Nerimą?
Kad vaikas jaustųsi saugus, jam būtinas aiškus ir pasikartojantis aplinkos ritmas. Vaikui sunku vienam pasipriešinti jį apėmusioms baimėms, tad tėvai turėtų padėti jas įveikti. Kadangi vaikui neįmanoma išvengti visų nerimą galinčių sukelti aplinkybių, reikia padėti kuo geriau prie jų prisitaikyti.
Svarbu su vaiku kalbėtis, kad būtų galima atpažinti tai, kas jam kelia baimę, liūdesį ar kt. jausmus. Kalbėdamiesi galime suprasti jo savijautą ir atpažinti išgyvenamus jausmus. Kad vaikas ilgai neužsibūtų tokioje būsenoje vienas, reikia ieškoti pagalbos vaikui būdų, antraip vidinis vaiko nerimas dar labiau stiprės. Gebėjimas valdyti savo emocijas padeda vaikams atsikratyti tuštumos pojūčio, klaidingų įsitikinimų ir netinkamo elgesio. Kad vaikas gebėtų valdyti savo emocijas, tėvai turi jam padėti to išmokti. Jau būdami dvejų metų vaikai pradeda gebėti išreikšti jausmus. Vaikams būtinas nuoseklus tėvų elgesys, kad jie galėtų susieti ir numatyti savo netinkamo elgesio pasekmes.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir sprendimai: neigiamas elgesys darželyje
Tėvų Elgesys Santykių Krizės Metu
Svarbus abiejų tėvų - ir mamos, ir tėčio - įsitraukimas į vaiko gyvenimą, nors šeima ir išgyvena santykių krizę. Nors sutuoktinis jus skaudina, liūdina ar piktina, vaikas turi teisę toliau kurti savo santykius su juo ir jūs neturite tam trukdyti. Tarpusavio nesutarimų neužkraukite vaikams.
Neretai tėvai, manydami, kad vaikai turi viską žinoti, pasakoja jiems apie savo savijautą ir išgyvenimus. Jeigu abu tėvai gerbia ir saugo vaiką, juo nemanipuliuoja, nenuteikinėja vaiko prieš savo sutuoktinį ir nesistengia pelnyti didesnio vaiko prielankumo žemindami savo sutuoktinį, tada vaikas gana greitai prisitaiko prie pakitusios padėties ir pradeda jaustis palyginti saugiai. Pokyčiai paprastai įvyksta nesunkiai.
Kiekvienas iš abiejų vaiko tėvų atlieka savo funkciją vaiko gyvenime. Nesistenkite perimti savo sutuoktinio pareigų. Pasitaiko, kad besiskirianti mama perima tėčio funkcijas, tarsi norėdama vaikui garantuoti: Aš gerai mokėsiu atlikti tėčio funkcijas. Arba tėvas demonstruoja savo vaikams, kaip puikiai gali susitvarkyti be mamos pagalbos (viską galiu nupirkti, prižiūrėti, myluoti ir globoti vaiką), šitaip vaikui demonstruodamas, kad mama nėra būtina ir galima gyventi be jos. Kalbėdamiesi su vaikais venkite veido išraiška ar žeminančiais žodžiais nuvertinti buvusį sutuoktinį ar parodyti, koks jis yra blogas.
Tėvų Atstūmimo Sindromas
Dažnai sutuoktiniai, išgyvenantys santykių krizes, sąmoningai, o kartais ir nesąmoningai, stengiasi atstumti buvusį sutuoktinį nuo vaikų. Tėvų atstūmimo sindromas - tai procesas, apimantis vaiko programavimą nekęsti vieno iš tėvų ir galintis tęstis ne vienerius metus. Tėvų atstūmimo nuo vaikų sindromą gali patirti tiek tėčiai, tiek mamos. Neatimkite iš vaiko galimybės vaikystėje užmegzti artimus ryšius su vienu iš tėvų. Priešingu atveju, vaikams suaugus, jie gali neturėti emocinių ryšių su vienu iš tėvų ir dėl to kaltinti jus.
Neigiamos Vaikystės Patirties Pasekmės
Nuolatiniai tėvų tarpusavio konfliktai ir nuoskaudos vienas kito atžvilgiu dažnai būna tokie intensyvūs, kad jie tampa nuolatiniais kovotojais, niekaip nepajėgiančiais sudaryti taikos sutarties. Net jei šeimai išgyvenant santykių krizę ir vaidijantis vaiko akivaizdoje (to neturėtų būti!), vaikas atrodo ramus ir neturįs jokių problemų, tai nereiškia, kad neturės jų ateityje. Problemų gali atsiskleisti pačiose netikėčiausiose situacijose. Santykių krizės šeimoje padidina riziką vėliau turėti sveikatos sutrikimų (ligos, negalia, socialinės problemos, rizikingas elgesys, socialinių, emocinių ir pažintinių funkcijų pablogėjimas) ir net paankstinti mirtį. Neigiama vaikystės patirtis yra pagrindinis veiksnys, lemiantis visuomenės sveikatą ir socialinę gerovę.
Taip pat skaitykite: Darbo kodeksas ir neįgalių vaikų tėvai
Socialinės Rizikos Vaikai
Vis dažniau tenka išgirsti mokyklų vadovus, mokytojus, kitus specialistus ar vaikų tėvus kalbant apie „sunkius“ arba probleminius vaikus, kurie būna nekontroliuojamo ir neprognozuojamo elgesio, nuolat nusižengiantys į vairioms taisyklėms ar net nusikalstantys, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir panašiai. Pedagoginėje psichologinėje literatūroje tokiam elgesiui apibūdinti vartojamos į vairios sąvokos: asocialus, deviantinis, delikventinis, antisocialus ar kriminalinis elgesys. Socialinėje srityje dirbantys specialistai tokius vaikus vadina socialinės rizikos vaikais.
Vaikai, priklausantys socialinės rizikos vaikų grupei, būna labai skirtingi, bet ir labai panašūs. Vieni iš jų būna labai į žūlūs ir nepagarbūs su suaugusiaisiais, nori būti dėmesio centre. Kiti vaikai būna užsidarę, nepasitikintys savimi, vengiantys viešumos, jaučiantys baimę, nerimą, kartais net besielgiantys tarsi laukiniai žvėriukai. Treti būna pikti, į sitempę, nervingi, greitai į sižeidžiantys, nesugebantys valdyti emocijų, į suaugusiųjų ar bendraamžių pastabas reaguojantys keiksmažodžiais, fiziniu ar psichologiniu smurtu.
Socialinės rizikos vaikai turi į vairių mokymosi sunkumų, sunkiau sukaupia dėmesį , nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka, todėl susiformuoja neigiama mokymosi motyvacija, jie praleidinėja pamokas arba visai nustoja jas lankyti. Šiems vaikams būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė gyvenime yra pinigai, todėl visos pastangos yra nukreiptos į tai, kaip ir kur jų gauti. Tai gali juos stumti į nusikalstamą veiklą. Be to, tokie vaikai linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išvengtų bausmės arba sukeltų gailestį , gautų sau naudos.
Į socialinę riziką vaikai patenka dėl į vairių priežasčių. Dažniausiai tai nulemia vaiko aplinka, pavyzdžiui, vaiko šeimos gyvenimo būdas arba šeimos socialinė padėtis, kuomet vaikui trūksta tėvų dėmesio, rūpinimosi juo, supratimo, globos, patiriamas smurtas ir nėra patenkinami vaiko pagrindiniai poreikiai. Vaikai, augantys tokiose šeimose, dažnai perima vertybes, prieštaraujančias visuomenės moralės normoms, o vėliau susiformuoja elgsena, prieštaraujanti ir teisės normoms. Taip pat į socialinę riziką vaikas gali patekti dėl nesuderintų šeimos ir švietimo į staigos (vaikų darželio, mokyklos) veiksmų ir reikalavimų. Tad pagrindinė vaiko tapimo socialinės rizikos vaiku priežastis yra vaiko socialinis ir pedagoginis apleistumas.
Pagalbą socialinės rizikos vaikams savivaldybėse gali suteikti mokyklose dirbantys švietimo pagalbos specialistai (socialiniai pedagogai, psichologai ir kiti), pedagoginės psichologinės tarnybos, vaikų dienos centrai, krizių centrai, taip pat psichologai, dirbantys pirminės sveikatos priežiūros centruose. Patarti ir rekomenduoti, kur kreiptis pagalbos dėl socialinės rizikos vaiko, gali Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai.
Taip pat skaitykite: Parama šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus
Teigiamo ir Neigiamo Dėmesio Balansas
Informacija apie neigiamą ir teigiamą dėmesį vaikų ir tėvų bendravime padarė tikrą revoliuciją mano pačios vaikų auklėjime. Dabar, kai matau, kad kažkas negerai mano ir vaikų santykiuose arba ima kardinaliai netenkinti vienoks ar kitoks vaikų elgesys, pirmiausia pradedu mąstyti ir analizuoti teigiamą ir neigiamą dėmesį mūsų bendravime. Kartais net pačiai nuostabu, kaip pakoregavus teigiamo ir neigiamo dėmesio balansą, išsisprendžia problema, kuri rodos buvo neišsprendžiama. Teigiamo-neigiamo dėmesio analizė labai svarbi dar ir dėl to, kad yra universali bet kuriam amžiaus tarpsniui. Dėmesio korekcija padės bendraujant ir su trečiųjų metų krizę išgyvenančiu mažyliu ir su mokyklinuku ir net su dygliuotu paaugliu.
Neigiamas dėmesys - viskas, kas mums komunikuojant su vaiku kelia jam neigiamas emocijas. Taigi, neigiamas, teigiamas dėmesys ir dėmesio vakuumas, štai šios pagrindinės dėmesio dedamosios yra būtent tai, kas nulemia mūsų vaikų elgesį ir protingai bei apgalvotai keičiant jų santykį vaikų auklėjime galima labai efektyviai koreguoti vaiko elgesį ir santykius su tėvais. Kaip teigiama psichologinėje literatūroje, dėmesys yra vienas iš pagrindinių ar kitaip vitalinių vaiko poreikių. Kaip ir visi esminiai poreikiai mūsų gyvenime atėję iš pačių žmonijos ištakų, taip ir dėmesio poreikis reikalingas vaikui tam, kad išgyventų. Todėl pasąmoningai vaikas siekia dėmesio visomis išgalėmis, kitaip tariant, pats blogiausias vaikui yra dėmesio vakuumas, kurį jis stengiasi užpildyti visomis išgalėmis. O čia jau viskas lyg ir labai paprasta - kokiu elgesiu vaikui pavyks gauti tėvų dėmesio, toks elgesys ir pasidarys jam būdingas.
Jei jūs galite sutikti su teiginiu, kad jūsų vaikas elgiasi blogai, tenka jį nuolat bausti ir barti, vadinasi jūsų santykiuose įsigalėjo neigiamas dėmesys ir reikia skubiai kažką daryti. Na o receptas yra toks - neigiamas dėmesys turi būti pakeistas teigiamu dėmesiu ir dėmesio vakuumu. Taip taip neapsirikote, nes būtent dėmesio vakuumas padės mums išlaikyti adekvačią reakciją vaikui pasielgus blogai.
Pirmiausia, tai nepradėsiu aiškinti, kad įmanoma visiškai išvengti neigiamo dėmesio. Psichologijos vadovėliuose tai gal ir galima, bet tikrai ne realiame gyvenime. Visų pirma, neigiamas dėmesys yra natūrali mūsų - tėvų - reakcija į tam tikrus vaiko poelgius. Esam ne robotai, turim teisę supykti ir nusiminti bei tai parodyti. Jeigu vaikas tarkim mes žaislą ir užgaus kitą vaiką, natūralu, kad supyksime ir išsigąsime bei atitinkamai sureaguosime į tokį poelgį subardami vaiką. Tai nėra blogai, nes juk tik tėvų reakcijos padeda vaikui suvokti, koks elgesys yra geras, o koks blogas. Nebegerai yra tada, kai pagrindiniu santykių akcentu tampa reakcijos į blogą elgesį. Visų pirma dėl to, kad, kaip jau minėjau, tokiu būdu vaikas gauna neigiamą dėmesį ir tai pajautęs pasąmoningai toliau elgsis taip, kad ir toliau jį gautų.
Pavyzdžiai: Kaip Keisti Neigiamą Dėmesį Teigiamu
Situacija: Kasdieniai išėjimai į lauką mamai tapo tikru iššūkiu, nes dukra labai negražiai elgiasi su kitais žaidimų aikštelėje sutiktais vaikais: mušasi, žeria į vedą smėlį, atiminėja žaisliukus.
- Sprendimas: Suformuluojame ko tikimės iš vaiko: „eime pasivaikščioti, aš žinau, kad tu moki gražiai elgtis su vaikučiais, gal pasiūlysime vaikams pažaisti su tavo žaisliukais, jiems bus labai smagu“. Tokiu būdu ne tik suformuluojame kokio elgesio tikimės, bet ir avansu pagiriame, parodome pasitikėjimą, o pasitikėjimas vaikui labai labai svarbus. Žaidimų aikštelėje, net jei ir toliau mergaitė destruktyviai elgiasi, vis tiek galima pagauti momentą, kada neigiamo elgesio nebus. Tą momentą būtina sugauti ir išnaudoti, net jei tai ir bus 5 min. 2 val. chaose. „Na va, kaip gražiai žaidi, kokia tu šaunuolė, berniukas džiaugiasi, kad nebemėtai į jį smėliuko, didžiuojuosi tavimi“. Didelė teigiamo dėmesio dozė - pagyrimas ir aiškus parodymas, koks elgesys yra pastebimas. Kitas svarbus dalykas šioje situacijoje - mama galėtų duoti ir kitokio teigiamo dėmesio - kurį laiką pasivaikščiojimų metu daugiau žaisti su dukra pati. Bendra veikla bus ne tik labai maloni vaikui, bet ir neleis pasireikšti neigiamam elgesiui.
Situacija: Sūnus jau kažin kada „susidraugavo“ su puoduku, puikiai supranta, kad jei nori šlapintis, reikia pasiprašyti, bet kelnytės vis sušlampa ir sušlampa. Mama barasi, stato į kampą, aiškina ir, žinoma, nuolat klausinėja „ar nenori sisiuko?“.
- Sprendimas: Reikėtų prisiminti tai, kad net ir išmokę pasiprašyti, kai nori šlapintis, vaikai gali šio poreikio neužfiksuoti, ypač jei yra įsitraukę į įdomią malonią veiklą. Kelnytėms sušlapus vaikas gauna neigiamo dėmesio, tad paskui pasąmoningai šlapias kelnytes naudoja kaip neigiamo dėmesio magnetą. Vėlgi galima išbandyti kitą taktiką. Pirmiausia pasitikėjimas, kuris turėtų būti parodomas ne tik tai išsakant vaikui, bet ir nustojus nuolat klausinėti, ar šis nenori šlapintis. Taigi, galima pasakyti „tu didelis berniukas, žinau, kad moki pasiprašyti ant puoduko, todėl nebeklausiu tavęs ar nenori sisiuko, žinau, kad tu man pasakysi pats“. Na o tada jau tikėtis momento, kai vaikas nueis į tualetą ir nesušlapins kelnyčių, tuomet girti girti girti. Vėlgi didelė tikimybė, kad „nelaimių“ ir toliau pasitaikys. Tuomet barimą ir bausmes galima keisti ignoravimu, tiesiog tyliai be žodžių padėti vaikui susitvarkyti. Tylos ir barimo kontrastas tikrai padarys vaikui įspūdį.
Trečiųjų Metų Krizė
Trečiųjų (antrųjų, ketvirtųjų, penktųjų) metų krizė - tai laikotarpis, kada yra itin didelis pavojus įsigalėti neigiamam dėmesiui. Vaikas bando ribas (apie tai daugiau straipsnelyje Tegyvuoja ribos!), o tėvai į destruktyvų elgesį, nepaklusnumą, natūralu, reaguoja neigiamu dėmesiu. Tai laikas, kai itin sunku sukaupti jėgas ir atrasti kantrybės neigiamą dėmesį pakeisti teigiamu. Taisyklės čia tos pačios: stenkimės parodyti vaikui kaip jis turi elgtis, koks elgesys yra atlyginamas teigiamu dėmesiu. Net jei tai bus viena akimirka per visą dieną, kai vaikas elgiasi taip, kaip norėtume mes, pagaukime ją, pagirkime vaiką, apkabinkime, pasakykime, kad didžiuojamės ir pasitikim juo. Šiame kriziniame laikotarpyje kartais atsitinka taip, kad vaiko elgesys, rodos, blogas „nuo iki“. Kiekviename žingsnyje jis elgiasi taip, kad tiesiog neįmanoma nesibarti, o visas bendravimas tapo vienu ištisiniu konfliktu. Tokiu atveju patarčiau ramiai atsisėsti ir išskaidyti vaiko elgesį segmentais, identifikuoti konkrečias problemas ir tuomet jau spręsti jas po vieną.
Vaikas Paauglystėje
Tie, kas turi jau ūgtelėjusius vaikus, turbūt pastebėjo, kad vaikui augant jam vis mažiau reikia tėvelių nuolatinio dėmesio. Žaidimus su tėveliais keičia žaidimai su draugais, knygeles vaikas jau skaito vienas, o ne varto su tėveliais kaip pirmaisiais metais, galiausia jam jau nebereikia elementarios „buitinės“ pagalbos. Žodžiu, jei anksčiau santykiuose vyravo schema, kai vaikas siekė bendros veiklos su tėvais, tai dabar tokios stiprios iniciatyvos iš jo pusės jau nebėra. Tai tikrai labai pavojingas laikotarpis, nes nebejausdami vaiko spaudimo su juo užsiimti tėvai labai lengvai gali įstumti vaiką į dėmesio vakuumą, o jis, juk jau žinome, koks yra pavojingas. Tikimybė, kad atsidūręs naujame jam nepažįstamame ūgtelėjusio vaiko statuse ir nesugalvodamas, kaip gauti teigiamo dėmesio iš tėvų, vaikas pradės elgtis taip, kad gautų neigiamo. Labai blogai, kad dažnai šis laikotarpis sutampa su išėjimu į mokyklą, kas savaime vaikui yra didžiulis pokytis, reikalaujantis daug jėgų adaptacijai. Neretai tėvai labai džiaugiasi tokiu vaiko elgesio pokyčiu: užuot nuolat zyzęs parašydamas pažaisti kartu, jis štai sėdi ir ramiai sau vienas krapštosi su konstruktoriumi. Augantis vaiko savarankiškumas ir besikeičiantis santykis su tėvais yra labai natūralus ir sveikas, bet tėvelių pareiga prisitaikyti prie pasikeitusio vaiko statuso ir sugalvoti, kaip pakeisti nuolatinio dėmesio pobūdį.
Paauglystė yra turbūt vienas iš kritiškiausių laikotarpių vaiko gyvenime, tad teigiamas dėmesys iš tėvų pusės yra reikalingas kaip oras. Tačiau pastebėjau, kad dažnai nutinka atvirkščiai: bausmės tampa bene pagrindine bendravimo su paaugliu priemone. „Prie kompiuterio negalima“, „Nebegausi planšetės“, „Neleisiu rytoj susitikti su draugais“. Tikrai nesakysiu, kad galima visiškai išvengti bausmių, kaip ir sakiau taip būna tik teoriniuose vadovėliuose, tačiau bausmės paaugliui dar skausmingesnės nei mažesniam vaikui, nes jas jis supranta kaip didelį orumo (kaip jam atrodo, jo jau suaugusio žmogaus) pažeminimą, tad tai turėtų būti labai kraštutinė priemonė. Dar vienas labai svarbus niuansas paauglystėje - nebeveikia dėmesio vakuumo naudojimas vietoje neigiamo dėmesio, nes paauglys dažnai sąmoningai demonstruoja, kad tėvų dėmesys jam yra nereikalingas (nors juk žinome, kad taip nėra). Tad paauglystėje turime labai gerai pasukti galvas ir rasti tuos sąlyčio taškus ir ryšio kanalus, kuriais galėtume transliuoti savo paaugliui teigiamą dėmesį. Pagrindinės taisyklės: kuo mažiau kritikos ir kuo daugiau protingo pasitikėjimo, nes pasitikėjimas yra bene svarbiausia paaugliui teigiamo dėmesio forma.
Dažnai girdime „susidėjo su blogų draugų kompanija ir nuo tada jau nebesusitvarkau“. Pabandykime paklausti savęs, kodėl tie draugai yra tokie svarbūs mūsų vaikui, gal jis jų tarpe sulaukia pripažinimo, kurio trūksta namuose, nes vis dar laikome jį mažu vaiku, gal ten juo pasitikima (jei sakome, kad draugų kompanija bloga, tai turbūt ir patikimos užduotys nebus labai geros), o namie demonstruojame jam nepasitikėjimą, gal net nevengiame tokių frazių kaip „ne, nu tu nieko nesugebi“, „jau net šito negali padaryti“, gal draugų kompanijoje jis jaučiasi laisvas, o namie to trūksta - „kokią čia nesąmoningą muziką klausaisi, kaip čia apsirengęs“.