Įvadas
Straipsnyje nagrinėjami neįgaliųjų poreikiai globos namuose, atsižvelgiant į užimtumo galimybes, socialinę integraciją ir teikiamų paslaugų kokybę. Taip pat aptariama institucinės globos pertvarka Lietuvoje ir bendruomeninių paslaugų plėtra, siekiant užtikrinti neįgaliųjų orų gyvenimą ir integraciją į visuomenę. Straipsnyje remiamasi mokslinių tyrimų duomenimis, teisės aktais ir socialinių darbuotojų patirtimi.
Slaugos Paslaugų Poreikis ir Plėtra Lietuvoje
Laikui bėgant, visuomenėje auga slaugos paslaugų poreikis, ypač tarp senstančių žmonių, kurie nebegali savarankiškai pasirūpinti savimi. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis apmokama vis daugiau slaugos paslaugų namuose, kad asmenys turėtų galimybę būti slaugomi jiems įprastoje aplinkoje. Pirmines ambulatorines sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos privalo užtikrinti slaugos paslaugų namuose teikimą visiems prie jos prisirašiusiems gyventojams.
Slaugos paslaugų poreikis vertinamas pagal Slaugos paslaugų poreikio vertinimo klausimyną. Pacientai, kuriems po chirurginių operacijų išlieka sutrikęs gebėjimas savarankiškai rūpintis savimi ir jiems reikalinga pooperacinė slauga, taip pat gali gauti ambulatorines slaugos paslaugas namuose. Tokiais atvejais siuntimą išrašo gydytojas chirurgas, nurodydamas paciento slaugos rekomendacijas.
Pernai PSDF lėšomis apmokamomis slaugos paslaugomis namuose naudojosi daugiau nei 50 tūkst. gyventojų visoje Lietuvoje. Per pastaruosius trejus metus šių paslaugų skaičius išaugo beveik 4 kartus - nuo 660 tūkst. 2020 metais iki maždaug 2,5 mln. 2023-iaisiais. Tai reiškia, kad kasmet prireikia vis daugiau PSDF lėšų slaugos paslaugoms namuose apmokėti: nuo 12,4 mln. eurų 2020-aisiais iki beveik 38 mln. eurų.
Pagal klausimyną, jei surenkama nuo 15 iki 29 balų, slaugos poreikis vertinamas kaip mažas. Tokiu atveju specialistai, teikiantys slaugos paslaugas namuose, per kalendorinius metus nemokamai gali apsilankyti 52 kartus. Pacientui, turinčiam mažą ar vidutinį slaugos paslaugų poreikį, skiriami ne daugiau kaip 2 apsilankymai per dieną. Jeigu pacientui skiriamos slaugos paslaugos namuose, pirmą kartą slaugytojas apsilanko per 1-5 darbo dienas. Slaugos paslaugos namuose gali būti teikiamos kasdien nuo 8 iki 20 val., taip pat savaitgaliais ir švenčių dienomis. Atvykę specialistai nebūna ištisą dieną slaugomojo namuose.
Taip pat skaitykite: Socioedukacinis aspektas globos namuose
Slaugos paslaugų namuose teikėjų komandą sudaro slaugytojas, slaugytojo padėjėjas ir kineziterapeutas. Nuo praėjusių metų slaugos paslaugas namuose teikiančios įstaigos gali pasirinktinai įdarbinti ergoterapeutus, o nuo šių metų liepos 1 d. šie specialistai turės papildyti visas slaugos paslaugas namuose teikiančias komandas. Kineziterapeutas nustato, gydo, atitaiso judesių sutrikimą ir didina fizinį bei funkcinį pajėgumą. Ergoterapeutai moko atlikti daug skirtingų veiklų: nuo asmens higienos iki laisvalaikio ar net darbinių įgūdžių lavinimo.
Slaugos paslaugos namuose gali būti teikiamos ir socialinės globos įstaigose, turinčiose asmens sveikatos priežiūros veiklos licenciją teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas ir kuriose gyvena 25 ar daugiau asmenų.
Institucinės Globos Pertvarka ir Bendruomeninių Paslaugų Plėtra
Lietuvoje pernelyg daug neįgalių žmonių gyvena globos įstaigose. Nemažai iš jų, gavę tinkamą pagalbą, galėtų gyventi kartu su visais bendruomenėje. Nuo 2020 metų prasidėjo antras institucinės globos pertvarkos etapas, kuriame toliau kuriama paslaugų bendruomenėje infrastruktūra ir išbandomos naujos paslaugos, padėsiančios žmonėms ilgiau išlikti savarankiškiems.
Šiuo metu 24-iose Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldžiose globos įstaigose gyvena 6 500 žmonių, turinčių neįgalumą dėl proto ir psichikos negalios. Dar 400 laukia eilėje. Didelėse socialinės globos įstaigose teikiamos paslaugos neužtikrina negalią turinčio žmogaus oraus gyvenimo. Tyrimai rodo, kad dalis globos įstaigoje gyvenančių asmenų yra iš dalies savarankiški ir galėtų gyventi bendruomenėje.
Siekiant pakeisti situaciją, pradėta institucinės globos pertvarka. Pirmojo etapo tikslas buvo sukurti pertvarkai reikalingas sąlygas ir didinti paslaugų prieinamumą. Viena iš projekto dalių skirta infrastruktūrai sukurti. Europos socialinio fondo lėšomis 6 regionuose (35 savivaldybėse) bus pastatyta arba pritaikyta paslaugoms daugiau nei 130 objektų: grupinio gyvenimo namai, dienos užimtumo centrai ir pan. Svarstoma parengti tipinį grupinio gyvenimo namų projektą, kuris būtų suprojektuotas remiantis gerąja tokio tipo statinių praktika, universalaus dizaino principais ir pan.
Taip pat skaitykite: GLoBos etinės problemos
Kita lėšų dalis skirta naujoms paslaugoms plėtoti. Bus teikiamos apsaugoto būsto, pagalbos įsidarbinant ir pagalbos priimti sprendimus paslaugos. Taip pat žadama steigti socialines dirbtuves. Šios paslaugos pasirinktos su neįgaliųjų nevyriausybinėmis organizacijomis aptarus, kokia pagalba būtų reikalingiausia.
Pirmo etapo metu siekiant išbandyti pradėtos teikti kai kurios iš šių paslaugų. Apsaugotas būstas - tai paslauga, kai proto ar psichikos negalią turintys asmenys apgyvendinami jiems suteiktame būste ir tvarkosi savarankiškai, gaudami minimalią atvejo vadybininko pagalbą (iki 7 val. per savaitę). Apsaugoto būsto gyventojai patys gaminasi maistą, tvarkosi, apsiperka, lankosi užimtumo centruose, poliklinikose, kultūriniuose reginiuose. Atvejo vadybininkas pataria iškilus problemoms, padeda tvarkyti finansus, pajamas, ugdo savarankiškumą, padeda atkurti socialinius ryšius. Jis taip pat stebi gyventojų sveikatos būklę, prižiūri, ar vartojami paskirti medikamentai.
Pirmo etapo patirtis rodo, kad apsaugoto būsto paslauga pasiteisino. Globos namų gyventojai, apsigyvenę savarankiškai, pradėjo galvoti apie įsidarbinimą, pagerėjo jų sveikatos būklė. Svarbu tai, kad žmonės pamažu atranda ryšį su vietos bendruomene, įsilieja į jos gyvenimą. Surasti tinkamus būstus nebuvo lengva - išgirdę, kad juose gyvens proto ir psichikos negalią turintieji, butų savininkai išsigąsdavo. Apsaugotame būste apgyvendinami tik tie žmonės, kurie gali savimi pasirūpinti (padedant minimaliai). Tikimasi, kad apsaugotame būste ar savarankiško gyvenimo namuose apsigyvenę asmenys įsilies į bendruomenės gyvenimą - lankys dienos centrus, pradės dirbti.
Siekiant padėti įgyti darbinių įgūdžių bus kuriamos socialinės dirbtuvės. Planuojama įsteigti apie 12 socialinių dirbtuvių, kurios pasiskirstys skirtinguose miestuose priklausomai nuo darbingo amžiaus žmonių skaičiaus toje vietoje. Vienose socialinėse dirbtuvėse dirbtų ne daugiau kaip 10 proto ar psichikos negalią turinčių žmonių. Su jais nebus sudaromos darbo sutartys, jie bus paslaugų gavėjai ir lavins darbinius įgūdžius realioje darbo aplinkoje. Už tai gaus nedidelę išmoką. Socialinės dirbtuvės turės stengtis savo paslaugas ar gaminamą produkciją parduoti - ne mažiau kaip 5-10 proc. pajamų turėtų būti gaunama iš to. Idėjų, ką tokios dirbtuvės galėtų veikti, yra įvairių - nuo pakuočių surinkimo iki prieskoninių žolelių auginimo, aplinkos tvarkymo. Švedijoje socialinėse dirbtuvėse atliekamas automobilių remontas.
Bus ieškoma partnerių, galinčių teikti šias paslaugas. Socialines dirbtuves galėtų steigti ir dienos centrai, jiems tik reikėtų žengti kitą žingsnį - pabandyti parduoti savo dirbinius. Dar viena paslauga, kuri galėtų padėti neįgaliesiems įsilieti į darbo rinką - įdarbinimas su pagalba. Paslauga susideda iš dviejų dalių: darbo paieškos ir palydimosios pagalbos įsidarbinus. Darbo asistentas padės ne tik susirasti darbą, bet ir jame išsilaikyti. Dar viena paslauga, kuri bus plėtojama antrajame pertvarkos etape - pagalba priimant sprendimus. Ši paslauga reikalinga tais atvejais, kai žmogui nustatomas neveiksnumas vienoje ar kitoje srityje - ar tai būtų piniginiai sandoriai, ar sveikatos klausimai ir pan. Jei asmuo turi globėją, sprendimus gali padėti priimti jis, bet jei nėra artimo žmogaus, tai galėtų būti ir profesionalus pagalbininkas sprendimams priimti. Projektas, kurį administruos Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM, tęsis 36 mėnesius.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie neįgaliųjų savarankiškumą
Savivaldybės turėtų prisiimti atsakomybę ir pradėti pačios teikti paslaugas bendruomenėje. Jos gali tai daryti jau dabar. Jei savivaldybė pasiruošusi mokėti už asmens išlaikymą globos įstaigoje, šiuos pinigus galėtų skirti naujoms paslaugoms plėtoti. Apsaugoto būsto paslauga jau yra įtraukta į Socialinių paslaugų katalogą.
Socialinio Darbuotojo Veikla ir Užimtumo Reikšmė
Kiekvienas žmogus yra vertingas, kad ir kas jis yra, kad ir koks jis yra, kad ir ką jis sugeba. Pats žmogaus gyvenimas jau savaime yra vertingas ir prasmingas. Visi žmonės turi vienodą teisę į žmogaus vertą egzistavimą. Visuomenė privalo sudaryti tokias pat sąlygas visiems savo nariams. Žmogus turi teisę gyventi, neatsižvelgiant į amžių, negalę, visuomeninę padėtį. Visiems žmonėms, tame tarpe ir žmonėms su negalia, svarbi yra nuolatinė ir reguliari veikla. Veikla žmogui reikalinga kaip duona, nes ji suteikia gyvenimui turinį ir prasmę. Užimtumą galima apibūdinti kaip įdomų ir ilgalaikį užsiėmimą. Tai gali būti tiek darbinė, tiek nedarbinė veikla.
Žmonių rengimas gyvenimui, užimtumas, savęs vertinimas yra aktuali tema. Pastaruoju metu visuomenės humanistinių nuostatų ir demokratinių vertybių plėtra verčia išsamiau domėtis stacionariose globos įstaigose gyvenančių neįgalių žmonių poreikiais ir užimtumo galimybėmis tenkinant tuos poreikius. Kad pensionato gyventojai jaustųsi pilnaverčiais mūsų visuomenės nariais, kad jų žemesniojo lygmens (fiziologiniai, saugumo, socialiniai) bei aukštesniojo lygmens (saviraiškos, pagarbos) poreikiai kiek įmanoma būtų patenkinami, neįgalųjį reikia įtraukti į prasmingą veiklą. Svarbu išsiaiškinti, kokios galimybės yra organizuoti kuo įvairesnę užimtumo veiklą, kad proto negalės asmenys galėtų pasirinkti priimtiniausią.
Asmenų, turinčių vidutinę protinę negalią ir gyvenančių globos įstaigose, užimtumas yra nepakankamai tirtas. Negalės ir protinio atsilikimo sampratos bei protinio atsilikimo laipsnius nagrinėjo J. Kairys (2001), D. G. Myers (2001), J. Ruškus (2002), J. N. V. Daulenskienė (2003), I. Elijošienė (2003), L. Mikulėnaitė (2007). Užimtumo organizavimo reikšme neįgaliesiems domėjosi D. Pūras (2000), G. D. Myers (2001), L. C. Johnson (2001), I. Leliūgienė (2002), B. Gruževskis (2002). Užimtumo veiklos organizavimą asmenims su vidutine protine negalia plačiai nagrinėjo A. Piličiauskas (2005), M. Strolia (2005), I. Ruškuvienė (2006), J. Tamašauskienė, A. Urbanovičienė, A. Masiukaitė ir kt. (2007).
Neįgalaus žmogaus buvimas visuomenėje, dėl daugybės psichologinių ir socialinių kliūčių šiandien išlieka itin aktualus. Neįgalūs asmenys, prarasdami įprastą socialinį statusą, neįgauna kito, visuomeniškai stabilaus ir pripažinto. Anot J. Ruškaus (2002), socialinio atstūmimo priežastis yra ne pati negalė, o socialinis asmens statusas ir visuomenės požiūris į žmogų. A. Germanavičius (2008) pažymi, jog proto negalės asmenis ir jų artimuosius visuomenė yra linkusi stigmatizuoti, dažnai pažeidžiamos jų teisės. O stigmatizacija sukelia ekonominę naštą, dėl jos vengiama kreiptis pagalbos, dėl to dažnėja komplikacijos. I. Leliūgienė (2002) teigia, kad užimtumas globos įstaigoje organizuojamas ir yra skirtas prarastų darbo ir bendravimo sugebėjimų atnaujinimui arba jų formavimui, bei aktyvaus gyvenimo palaikymui ir formavimui. Mokslininkė (2003) teigia, kad socialinę ir protinę žmogaus sveikatą stiprina tinkami tarpasmeniniai santykiai. Būti suvoktam kitų - galimybė geriau suvokti save.
Problematika ir Statistikos Duomenys
Anot D. Daukantienės (2007), protinę negalią turintys asmenys sudaro didelę visuomenės dalį. Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje gyvena beveik dešimt procentų tokių žmonių. Su šia problema susiduria iki 40 proc. gyventojų, įskaitant neįgaliųjų šeimos narius, gimines, kaimynus, draugus, socialinius darbuotojus ir kitus specialistus. Autorė teigia, kad bendras gyventojų skaičius miestuose mažėja, o neįgaliųjų skaičius nuolat auga.
Analizuojant protinę neįgalią turinčių žmonių integraciją į visuomenę, verta paminėti S. Gradeckienės (2002) požiūrį į tai, jog dėmesys sutelkiamas į gebėjimus ir galimybes, o ne į negalią ir apribojimus. Mokslininkė teigia, kad bendradarbiavimo ryšio dėka neįgalieji gauna efektyvią pagalbą, kuri gerina jų gyvenimo kokybę.
Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis (VPSC), 2006 m. oficialiai registruoti 20 558 asmenys su proto ir psichikos negalia. Iš jų - 30 proc. (n=6068) yra neįgalūs dėl proto negalios, o likusioji 70 proc. - dėl psichikos negalios. Bendroje psichikos neįgaliųjų grupėje, 13 proc. (n=2765) sudaro vaikai, iš kurių - 37 proc. (n=1030) pripažinti neįgaliais dėl proto negalios, o 63 proc. (n=1735) − dėl psichikos ligų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija), 2010 šalyje gyveno 267 511 neįgalūs asmenys, gaunantys netekto darbingumo pensijas ar išmokas. Didžiąją dalį neįgaliųjų sudaro asmenys, kuriems nustatytas 30-40 proc. darbingumo lygis, tokių asmenų yra 154 130. Sunkiausią negalią turinčių asmenų yra 34005. Asmenų, kuriems nustatytas 45-55 proc. darbingumo lygis, yra 63 639. Neįgaliųjų skaičius mūsų šalyje atitinka Jungtinių Tautų Organizacijos duomenis, kad pasaulyje žmonės su negalia sudaro apie 10 procentų visų gyventojų.
Tyrimo Tikslai ir Metodai
Darbo objektas - vidutinę protinę negalią turinčių asmenų užimtumas. Darbo tikslas - išanalizuoti vidutinę protinę negalią turinčių asmenų užimtumą „N“ socialinės globos namuose.
- Apibrėžti protinės negalios sampratą.
- Analizuoti protinę negalią turinčių asmenų užimtumo organizavimo specifiką.
- Atskleisti užimtumo organizavimo reikšmę neigaliesiems bei socialinio darbuotojo veiklą dirbant su protinę negalią turinčiais asmenimis.
- Ištirti vidutinę protinę negalią turinčių asmenų „N“ socialinės globos namuose užimtumą.
- Pateikti socialinio darbo refleksiją.
Darbo metodai: informacijos šaltinių analizė; pusiau struktūruotas interviu.
Protinės Negalios Samprata ir Klasifikacija
Protinė negalia - tai žmogaus būklė, kuriai būdingas visų raidos sričių sutrikimas (atsilikimas nuo amžiaus normos), bet labiausiai - pažintinės funkcijos sutrikimas, pasireiškiantis intelekto problemomis (L. Mikulėnaitė, 2007).
Socialinės globos namai (toliau vadinama - globos namai) - tai įstaiga prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau vadinama - Socialinės apsaugos ir darbo ministerija), kurios paskirtis - užtikrinti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą suaugusiems asmenims su negalia, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai, naudotis kitomis bendruomenės paslaugomis ir kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra. Globos namuose apgyvendinami asmenys, kuriems dėl proto negalios ar psichinių sutrikimų nustatytas 0-40 procentų darbingumo lygis, specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis arba nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Socialinės globos namų nuostatai, 2010).
Sociokultūrinis ugdymas - tai paslauga, kuri teikiama individams, grupėms bei organizacijoms ir kuria siekiama jų kultūrinio ir visuomeninio veiklumo (M. Spierts, 2003).
Meno terapija - tai kūrybinis tikrovės perteikimas vaizdais (R. Mockienė, 2011).
Negalia yra sąveika tarp asmens ir jo aplinkos ir nėra visiškai aišku, ar sutrikusios psichikos žmogus yra tas, kuris nepasižymi mąstymo ir atminties savybėmis, ar tas, kuris neatitinka šiuolaikinės visuomenės standartų. Konkretaus psichinės negalios apibūdinimo nėra, tačiau ji apibrėžiama kaip harmonijos tarp protinės, fizinės ir dvasinės sveikatos stoka. Negalia visais žmonijos raidos periodais buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kas visuotinai pripažinta. Žmogus, turintis sutrikimų, gali būti arba nebūti neįgaliu, o neįgalus žmogus gali turėti arba neturėti sutrikimų. Individo negalė yra tiek negalė, kiek ji yra kitų žmonių socialinis konstruktas - vaizdinys. Taigi negalė, pasak J. Ruškaus (2002), visų pirma, yra socialinio atsakymo į sutrikimus rezultatas, o pati negalė gali būti apibrėžiama kaip neįgalumo situacija.
Visi esame bent truputį neįgalūs: ne kiekvienas gali užrašyti dainos melodiją, griežti smuiku, vaikščioti aukštais pastoliais ar lipti kopėčiomis. Dažnam atsiranda širdies ūžesių, galvos migreninių skausmų, iškrypsta stuburas ir panašiai. Įvairios neurozės, neapykantos artimui priepuoliai, narkotikų nelaisvė. Tai - negalės ir jos yra būdingos dažnam iš mūsų.
„Protiškai neįgalūs visuomenės nariai - tai socialinė grupė, kuri egzistuoja nuo pat žmonijos atsiradimo. Senovės Lietuvoje tokie žmonės buvo laikomi velnio apsėstaisiais ir buvo stengiamasi įvairiom maldom ir užkeikimais, net fizinėmis bausmėmis išvaryti iš jų piktąją dvasią. Lietuvai būnant Sovietų Sąjungos dalimi, neįgalieji buvo ignoruojami kaip nepageidautina valstybės gyventojų grupė ir patalpinami į internatus ar psichiatrijos ligonines“ (Sutrikusio intelekto žmogaus teisės, 2003).
Proto negalios asmens sąvoka nėra tiksliai apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatymuose. Todėl yra asmenų, sergančių psichikos ligomis bei turinčių proto negalią identifikavimo problema. Tai nėra homogeninė asmenų grupė, ir jiems teikiama pagalba neturi būti suvienodinta. Įvairiuose teisės aktuose suvienodintai apibūdinami asmenys, sergantys psichikos ligomis bei turintys proto negalią, ir vartojami skirtingi bendresnio pobūdžio terminai: invalidumas, intelekto sutrikimai, specialieji poreikiai, psichikos liga, proto negalia ir kt.
L. Mikulėnaitė (2007) protinį atsilikimą apibūdina, kaip žmogaus būklę, kuriai būdingas visų raidos sričių sutrikimas (atsilikimas nuo amžiaus normos), bet labiausiai - pažintinės funkcijos sutrikimas, pasireiškiantis intelekto problemomis. Autorė pabrėžia, kad protinį atsilikimą reikia suprasti kaip raidos sutrikimą, pasireiškianti intelekto gebėjimų stoka. Protiškai atsilikusio žmogaus psichikos funkcijų branda atsilieka nuo vadinamųjų sveikų žmonių.
Pasak J. N. V. Daulenskienės (2003), protinis atsilikimas yra silpnaprotystės forma, kuri pasireiškia dėl nepakankamai arba ydingai besivystančių smegenų. Autorė akcentuoja, jog protinį atsilikimą reikėtų suprasti kaip tam tikrą būklę, kuri gali kilti dėl įvairių priežasčių, tačiau turi nemažai bendrų bruožų, kuriuos lemia šios būklės esmė - raidos anomalija.
Anot A. Germanavičiaus (2008), proto negalė susijusi su sutrikimais, prasidėjusiais vaikystėje. Kartais asmenims su proto negale gali atsirasti psichikos ir elgesio sutrikimų. Jei pastarieji yra sunkūs, gali susiformuoti „mišri negalė“, tačiau paprastai vartojamas terminas, atitinkantis vyraujančią negalės priežastį. Protinis atsilikimas sudaro gausiausią intelekto sutrikimų grupę.
J. Kairys (2001) teigia, kad protinis atsilikimas yra toks sutrikimas, kuris pasireiškia tuo, kad negrįžtamai pakenkta žmogaus pažintinė veikla (ypač mąstymo procesas), yra neišsivysčiusi valia, emocijos, kamuoja dažnos fizinės negalios. Protinio atsilikimo sampratoje (Specialiojo ugdymo pagrindai, 2003) akcentuojami trys požymiai: organinis ar funkcinis centrinės nervų sistemos pažeidimas; pažintinės veiklos sutrikimas; negrįžtamas (pastovus) pažintinės veiklos sutrikimo pobūdis. Tik esant visiems trims išvardytiems požymiams galima konstatuoti protinį atsilikimą.
Protinio atsilikimo laipsniai pagal intelekto koeficientą (IQ):
- Lengvas (būdingas intelekto įvertis - 50-70).
- Vidutinis (būdingas intelekto įvertis - 35-49).
- Sunkus (būdingas intelekto įvertis - 20-34).
- Gilus (mažesnis kaip 20. Būtina nuolatinė pagalba ir priežiūra).
Lengvas protinis atsilikimas (IQ 50-69) gali sukelti kai kurių mokymosi sunkumų mokykloje: dauguma asmenų turi tam tikrų skaitymo ir rašymo problemų. Daugelis suaugusiųjų gali dirbti ir palaikyti gerus socialinius santykius bei dalyvauti visuomeninėje veikloje. Jie iš esmės sugeba užsiimti veikla, reikalaujančia daugiau praktinių, o ne akademinių įgūdžių, tarp to - atlikti nekvalifikuotą ar pusiau kvalifikuotą darbą. Apskritai lengvo protinio atsilikimo žmonių elgesio emociniai ir socialiniai sunkumai bei to sąlygoti poreikiai gydyti ir remti yra panašesni į tuos sunkumus, su kuriais susiduria ir normalaus intelekto žmonės, negu į tas specifines problemas, kurios iškyla vidutinio ir sunkaus protinio atsilikimo asmenims.
Vidutinis protinis atsilikimas (IQ 35-49) dažniausiai sukelia žymų protinės raidos sulėtėjimą vaikystėje, bet leidžia įgyti tam tikro savarankiškumo save aptarnaujant. Tačiau daliai šių žmonių reikia priežiūros visą gyvenimą. Suaugę asmenys su vidutiniu protiniu atsilikimu paprastai gali atlikti nesudėtingą praktinį darbą, tiktai būtina kruopščiai paruošti užduotis ir prižiūrėti. Tai, kad suaugę vidutinio protinio atsilikimo žmonės gyventų visiškai savarankiškai, pasitaiko retai. Apskritai šie žmonės yra normaliai judrūs ir fiziškai aktyvūs, ir tai, kad jie sugeba užmegzti kontaktą, bendrauti su kitais, dalyvauti nesudėtingoje socialinėje veikloje, liudija jų socialinį išsivystymą. Daugumai asmenų su vidutiniu protiniu atsilikimu nustatoma organinė etiologija.
Sunkus protinis atsilikimas (IQ 20-34) reikalauja nuolatinės paramos. Šiai grupei būdingi patys žemiausi pasiekimų lygiai. Dauguma sunkaus protinio atsilikimo žmonių kenčia nuo žymių motorikos ar kitų sutrikimų, liudijančių kliniškai reikšmingą centrinės nervų sistemos pažeidimą ar neišsivystymą.
Gilus protinis atsilikimas (IQ < 20) pasižymi labai apribotu savarankiškumu, valyvumu, bendravimu ir judrumu. Dauguma gilaus protinio atsilikimo asmenų yra nejudrūs, nesivaldantys ir gali bendrauti tik labai nedaugeliu rudimentinių neverbalinių formų. Jie beveik arba visiškai negali patenkinti savo pagrindinių poreikių ir todėl juos reikia nuolat prižiūrėti ir padėti jiems. Supratimas ir kalbos vartojimas yra apriboti, geriausiu atveju gali suprasti pagrindinius paliepimus ir ko nors nesudėtingai prašyti.
Tarp šių keturių protinio atsilikimo laipsnių yra labai ryškūs skirtumai. Pavyzdžiui, nežymiai sutrikusio intelekto asmenys ugdymo įstaigoje rengiami savarankiškam gyvenimui. Jie yra visiškai atsakingi už savo poelgius. Labai žymiai sutrikusio intelekto asmenys, turintys kompleksinių sutrikimų (be žymaus intelekto sutrikimo, jiems būdingų regėjimo, klausos, motorikos somatinių sutrikimų), dažnai yra prikaustyti prie patalo, nepalaiko jokių ryšių su juos supančiu pasauliu. visame pasaulyje buvo laikomi nemokytinais, todėl jiems buvo uždarytos visų ugdymo įstaigų durys.
Apibendrinant galima teigti, kad protinė negalia yra tokia kompetentingų institucijų nustatyta asmens būklė, kai asmuo dėl įgimtų ar įgytų fizinių bei psichinių sutrikimų visai arba iš dalies negali pasirūpinti asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. O protinį atsilikimą galima laikyti tokiu raidos sutrikimu, kuris pasireiškia intelekto gebėjimų stoka. Tačiau protinį atsilikimą galima konstatuoti tik tada, kai jau yra organinis ar funkcinis centrinės nervų sistemos pažeidimas.
tags: #neigaliuju #poreikiai #globos #namuose