Neišnešiotų naujagimių priežiūra reikalauja ypatingo dėmesio, nes jie dažnai susiduria su įvairiomis sveikatos problemomis. Šiame straipsnyje aptarsime naujagimių skysčių netekimo priežastis ir gydymo būdus, ypatingą dėmesį skirdami neišnešiotų kūdikių priežiūrai.
Neišnešiotų naujagimių iššūkiai
Daliai ankstukų tenka kovoti su sunkiomis ligomis, kurios gali kartotis augant. Sužinoję mažylio diagnozę, pirmiausia išsiaiškinkite viską apie jo būklę ir gydymą. Nebijokite klausti personalo tiek kartų, kiek jums reikia. Neišnešiotiems naujagimiams dažnai reikia daugiau kalorijų ir energijos, nes jų būklė reikalauja daugiau pastangų bei resursų. Be to, jie turi mažyčius skrandukus ir vienu metu gali priimti nedaug maisto. Todėl maitinami ne rečiau, kaip kas 2-4 valandas. Slaugantis personalas nustatys tinkamą maitinimo režimą ir normas, reguliariai (kasdien) matuos kūdikio svorį bei stebės augimą. Užtikrins, kad vaikas gautų pakankamai skysčių.
Elžbietos istorija
Viena iš tokių istorijų yra Elžbietos, kuri gimė neišnešiota ir patyrė daug iššūkių. Ji savarankiškai nekvėpavo beveik tris mėnesius (viena po kitos sekė daugiau nei 11 apnėjų). Per tą laiką ji tris kartus persirgo kraujo užkrėtimu bei kitomis infekcijomis (odos, žarnyno, plaučių, trachėjos), teko daryti kraujo perpylimų. Į delną telpantis kūdikis priėmė skausmingiausias neišnešiotukus gelbėjančias procedūras: nesuskaičiuoju, kiek sykių ėmė kraujo, vedė kateterius; epidūrinės nejautros, intubavimai ir ekstubavimai, nuolatinis „maitinimas“ vaistais. Tuo pačiu krito svoris. Kita pačių mažiausių neišnešiotukų problema - AAL (atviras arterinis latakas), kuris Elžbietai per pirmąsias tris savaites buvo uždarytas chirurginiu būdu. Tuomet ji svėrė vos 640 g! Laimė, pastaroji intervencija buvo rezultatyvi ir mergaitė sparčiai pradėjo vytis gyvenimą. Sėkmingai augo svoris. Sulaukus trijų mėnesių diagnozuota dažnokai giliai neišnešiotų naujagimių neaplenkianti retinopatija, kuri „aplanko“ dėl deguonies pertekliaus (jis būtinas, kol išmoksta kvėpuoti). Dėl pernelyg didelio neišnešiotumo, liga išsirutuliojo iki trečio laipsnio. Tačiau medikų profesionalumas, naujausių technologijų taikymas - ir sulaukėme sėkmės. Mergaitė mato abiem akytėm! Su Elžbieta ligoninėje praleidome 103 paras. Per šį laiką mergaitė suvartojo apie 21 skirtingų rūšių medikamentų (antibiotikai, morfijus ir kt.), priėmė sudėtingiausias gaivinimo procedūras ir ištvėrė 2 neišvengiamas operacijas. Dabar Elžbieta yra grakšti 4 metukų mergaitė, visiškai pasivijusi bendraamžius (ūgiu ir tvirta sveikata kai kuriuos net lenkia!). Kasdien džiaugiamės dukra.
Naujagimių gelta
Net 80-90 proc. visų naujagimių trečią ketvirtą gyvenimo parą pagelsta, o apie 70 proc. mažylių nustatoma vadinamoji naujagimių gelta. Tik gimęs vaikutis pradeda kvėpuoti plaučiais, todėl jo organizmui nereikia gausybės eritrocitų, kurie motinos įsčiose aprūpindavo jį deguonimi. Eritrocitai pradeda greitai irti. Viena iš irimo medžiagų yra geltonoji medžiaga bilirubinas, kurį organizmas turi pašalinti. Kuo labiau naujagimis yra neišnešiotas, tuo fermentai nebrandesni. Kepenys dar negali nukenksminti viso bilirubino ir pašalinti jo iš organizmo. Todėl dalis nusėda audiniuose, suteikdama jiems gelsvą atspalvį. Vaikučiui pagelsta oda ir akių obuoliai. Ši būklė vadinama fiziologine naujagimių gelta, ji neišnešiotam mažyliui labiausiai išryškėja 3-5 gyvenimo dieną. Dažniausiai dėl geltos baimintis nereikia, nes tai yra ne liga, o tranzityvioji, kitaip tariant, praeinamoji naujagimių būklė, kurių būna ne viena. Jei mažylis pagelsta pirmą parą, gelta ryškėja greitai, nustatomas labai didelis bilirubino kiekis kraujyje, būtina gydyti. Naujagimių gelta gydoma mėlynosios šviesos spinduliais - vadinamąja fototerapija. Dėl mėlynosios šviesos poveikio bilirubinas žymiai lengviau bei greičiau pasišalina iš organizmo. Tai saugus ir efektyvus naujagimių geltos gydymo būdas. Vykstant fototerapijai gali atsirasti švelnus bėrimas, jis gydymui pasibaigus išnyks. Taip pat vaikas gali būti mieguistesnis nei įprastai, dažniau tuštintis arba nesituštinti visai. Kartais, kai bilirubino kiekis kraujyje ypač didelis, gali būti perpilamas pakeičiamasis kraujas, kai dalis naujagimio kraujo (su jame esančiu bilirubinu) pakeičiama donoro krauju.
Svorio netekimas ir augimas
Natūralu, kad iškart po gimimo naujagimiai netenka svorio, nes džiūsta oda, iš jos pasišalina vandens ir druskų perteklius. Kuo mažesni ar labiau neišnešioti mažyliai, tuo daugiau praranda svorio. Išnešioti vaikučiai - apie 5-10 procentų savo gimimo svorio, prieš laiką gimusieji - apie 15-20 procentų. Net jei ankstukas pradeda priaugti svorio, iš pradžių augimas gali būti nestabilus.
Taip pat skaitykite: Kaip gydyti pienligę?
Svorio augimo svarba
Svarbu - neprarasti vilties. Net, jei stabiliai augęs ankstukas, staiga meta svorį dvi dienas iš eilės. Tai normalu. Kiekvienas kūdikis yra unikalus ir kiekvienas turi savo specifinius svorio augimo būdus. Gali būti taip, kad kelias dienas auga, po to - dvi stovi vietoje, ir dar porą dienų svoris krinta. Stebėkite savo vaikutį, - kaip jis atrodo, kokia odos spalva, ar pakankamai ramus, ar jam patogu?
Skysčių netekimas per odą
Ankstukai linkę prarasti ir išgarinti skysčius per ploną, trapią kūno odą, todėl inkubatoriuje gali būti padidinama drėgmė. Taip pat, kad vaikutis nešvaistytų kalorijų, užtikrinama šiluma. Būtina stengtis, jog ankstukas jaustųsi ramiai ir patogiai. Kuo patogiau vaikas jaučiasi, tuo daugiau kalorijų sutaupo augti.
Odos priežiūra
Neišnešiotų kūdikių oda yra labai gležna. Ji turi gerokai plonesnį poodį, nei išnešiotų kūdikių. Viršutinis odos sluoksnis yra toks plonas, kad nepajėgus tinkamai apsaugoti viduriniojo augančio odos sluoksnio. Taip pat yra labiau linkusi išsausėti bei gerai sugerti viską, kas ant jos patenka. Ankstuko oda gali būti nebrandi, tačiau ji greitai auga. Saugant mažylio odą imamasi daug priemonių: naudojami specialūs medicininiai pleistrai, minkšti barjerai tarp odos ir intraveninių kateterių bei tvarsčių. Prausimuisi naudojamas specialios temperatūros šiltas vanduo. Tiesa, iš pradžių nerekomenduojama naudoti muilo, be gydytojo paskyrimo negalima tepti kremų, losjonų ar kitų medžiagų, kol nėra būtina, nes jos gali per lengvai susigerti. Kadangi Intensyvios terapijos skyriuje šilta ir sausa, gyvybiškai svarbu kūdikio odą drėkinti. Kuo sausesnė oda, tuo didesnė tikimybė, kad gali būti pažeista. Todėl inkubatoriuje nuolat palaikoma tinkama oro drėgmė. Pasistenkite užtikrinti, kad visi, kas liesis ir laikys kūdikį, darytų tai labai švelniai ir atsargiai.
Kvėpavimo sutrikimų sindromas (KSS)
Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) - tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią sąlygoja plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS. Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę. Kvėpavimo funkciją plaučiai gali atlikti jau nuo 22-24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės (alveolės - plonasienės oro pūslelės, į kurias patenka įkvepiamas oras). Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos - surfaktanto (tai riebalų ir baltymų kompleksas), neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti. Surfaktanto ankstuko organizme pakankamai būna tik apie 34-35 nėštumo savaitę. Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau - iki 32-34 nėštumo savaitės - dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba. Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis. Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai.
KSS gydymas
Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules (mažyčius ūsiukus). Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis. Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules (ūsiukus). Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis. Tai - dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą. Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats. Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti. Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas. Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje. Sunkiausia būna pirmąsias 3-4 dienas. Vėliau plaučiai pradeda geriau kvėpuoti, sumažėja papildomo deguonies poreikis.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Apgar skalę
Apnėjos
Apnėjos dažniausiai atsiranda 1-2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2-3 mėnesius po gimimo. O galiausiai išnyksta. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėjos dažnesnės. Gimusiems 32-33 sav. naujagimiams būna 14 proc., 30-31 sav. - 50 proc, o 28 sav. ir mažiau - 85-100 proc. Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais - lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15-20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja. Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis. Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo). Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva.
Apnėjų gydymas
Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per padukus ar tiesiog pajudinti lovelę. Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną. teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP), kuris sudaromas pro į nosį įkištas kaniules. Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas).
Tėvų reakcija į apnėjas
Stebėti nustojusį kvėpuoti kūdikį tėvams atrodo grėsminga, vis dėlto reikia pasistengti nepanikuoti. Išsigąsti yra natūralu - tos kelios sekundės pavirsta amžinybe. Reikėtų žinoti, kad neišnešioti naujagimiai gali turėti gerokai ilgesnes kvėpavimo pauzes nei suaugusieji be žalingo poveikio. Tėvams reikėtų susikoncentruoti ne tik į kvėpavimo pauzių monitoriaus parodymus. Atidžiai įvertinkite vaiką, ar patogiai guli, ar nepasikeitė odos spalva. Jeigu kvėpavimo pauzės atrodo per ilgos, tai nereiškia, kad turėtumėte stovėti ir nieko nedaryti. Pabandykite patrinti savo kūdikio pėdutę švelniai, bet tvirtai. Tai paprastai paskatina kvėpavimą.
Bradikardija ir cianozė
Daugelio neišnešiotų kūdikių širdelė plaka nuo 120 iki 160 kartų per minutę (apytikriai dukart greičiau nei suaugusiojo). Jei kūdikio širdelė sulėtėja iki mažiau nei 100 dūžių per minutę, tai laikoma bradikardija. Šį laikiną širdies sulėtėjimą dažniausiai sukelia apnėjos. Tačiau retai tai signalizuoja apie pačios širdies problemas. Personalo atsakas į bradikardiją iš esmės panašus į apnėjos gydymą. Švelniai, bet tvirtai patrins vaikučio pėdutę. Jei tai nepadės, duos papildomo deguonies. Jei įvertins, kad reikalinga nuolatinė pagalba, paskirs kofeino. Vaikas bus atidžiai stebimas.
Cianozės tipai
Ankstukų oda pirmosiomis valandomis po gimimo atrodo mėlyno atspalvio, ypač jei jiems šalta. Nesvarbu, kaip šilta būtų kambaryje, kūdikiai aplinkos temperatūrą jaučia žymiai vėsesnę, nei suaugusieji. Jei vaiko rankų ir kojų pirštai yra švelniai melsvos spalvos, gydytojai tai vadina periferine cianoze, kurią sukelia nebrandi kraujotakos kontrolės sistema. Ji (periferinė cianozė) dėl lėtos kraujotakos gali būti įgimta. Paprastai tai nėra problema. Visai kitaip, jei kūdikio oda yra melsvo atspalvio aplink burną, melsvas liežuvis, lūpos arba apskritai visa odos spalva yra melsvai rožinė, kitaip vadinama „sutemų”. Tada galimai mažylis turi sunkesnę problemą - centrinę cianozę.
Taip pat skaitykite: Vaikų mezginiai
Ką daryti esant cianozei?
Jei problemos priežastis yra apnėja, kad paskatintų kvėpavimą, švelniai patrins kūdikio pėdas. Jeigu kvėpavimo problema yra sunkesnė, gali duoti papildomai deguonies. Švelniai patrinkite vaiko pėdutę. Patikrinkite, ar mažyliui pakankamai šilta, paliesdami odą sprando ar nugaros srityje. Nereikėtų daryti išvadų liečiant plaštakas ar pėdas - tai gali klaidinti, nes kraujotaka dar nebrandi, todėl minėtos vietos dažnai būna vėsesnės.
Hipotermija
Naujagimio hipotermija yra būklė, kai naujagimio kūno temperatūra nukrenta žemiau normalaus lygio, kuris paprastai yra 36,5-37,5 laipsnių Celsijaus. Ši liga ypač paveikia naujagimių termoreguliacijos sistemą, kuri yra nepakankamai išvystyta. Naujagimiai turi mažesnį riebalinį sluoksnį, kuris padeda išlaikyti šilumą, todėl jie yra labiau pažeidžiami šilumos praradimo. Taip pat, jų odos paviršius yra didesnis nei kūno tūris, kas dar labiau skatina greitą šilumos netekimą.
Hipotermijos priežastys ir simptomai
Pagrindinės naujagimio hipotermijos priežastys gali būti šaltos aplinkos sąlygos, per ilgas laikymas šaltyje, netinkamas drabužių pasirinkimas arba nepakankamas šilumos tiekimas ligoninėje. Taip pat hipotermiją gali sukelti ir ankstyvas gimdymas, nes neišnešioti naujagimiai turi dar labiau nepakankamai išvystytą termoreguliacijos sistemą. Pagrindiniai naujagimio hipotermijos simptomai apima kūno temperatūros sumažėjimą, vangumą, silpną reakciją į dirgiklius, mažą širdies ritmą, ir odos spalvos pakitimus, tokius kaip blyškumas ar cianozė.
Hipotermijos gydymas
Naujagimio hipotermijai diagnozuoti naudojami įvairūs metodai. Pirmiausia, gydytojai matuoja kūno temperatūrą, kad nustatytų, ar ji yra žemesnė nei normalus lygis. Naujagimio hipotermijos gydymas apima šilumos tiekimą, kuris gali būti pasiekiamas naudojant šiltas antklodes, šilumos lovas ar šilumos spindulius. Taip pat svarbu stebėti naujagimio būklę ir, jei reikia, teikti papildomą medicininę pagalbą, pavyzdžiui, skysčių infuziją ar antibiotikus, jei yra nustatytos infekcijos.
Dehidratacija
Vanduo yra svarbus visai organizmo veiklai. Ne paslaptis, kad didžiąją dalį žmogaus kūno sudaro būtent vanduo. Vaikui sergant skysčių reikia kur kas daugiau, nes jų netenkama karščiuojant, vemiant, viduriuojant, tad pasistenkite, kad vaikas suvartotų maždaug pusantro karto daugiau vandens nei įprastai. Dehidratacija gali būti lengvos ir sunkios formų. Lengvą dehidrataciją vaikui paprasta išgydyti namuose - tereikia vartoti daugiau skysčių ir daugiau ilsėtis. Tačiau nesiimant priemonių ir neatkuriant skysčių bei elektrolitų balanso, gali pasireikšti sunki dehidratacija, kai gali prireikti gydymo ligoninėje. Šlapimas - tamsios spalvos, intensyvaus kvapo.
Dehidratacijos gydymas
Jeigu kūdikis ar vaikas vemia, kas kelias minutes duokite atsigerti mažais gurkšneliais - taip organizmas skysčius geriau pasisavins. Dažniausiai vaikai vemia ir viduriuoja dėl virusinių žarnyno ligų (rotavirusiniai, noravirusiniai, adenovirusiniai ir kitų virusų sukelti žarnyno uždegimai). Fiziologinis skysčių poreikis skaičiuojamas yra pagal vaiko svorį, šį skaičių turėtų žinoti visi tėvai, nes labai dažnai vaikai netenka daug skysčių ir nesirgdami. Vaikas viduriuodamas ir vemdamas netenka labai daug skysčių ir druskų, laiku nepradėjus vaiko girdyti skysčiais, vaikas gali dehidratuoti, sunki dehidratacija yra pavojinga gyvybei, nes išbalansuoją visą vaiko vidinę terpę, sutrikdo organų veiklą. Skysčius reikėtų pradėti girdyti praėjus dviem valandom po vėmimo. Skysčių nereikėtų duoti iškarto labai daug, nes vaikas gali juos išvemt. Reikėtų duoti po truputį: po šaukštelį kas 5-10 minučių, taip pat galima vaikui po truputį skysčių įlašinti į burną su vienkartiniu švirkštu (be adatos), duoti atsigerti jų per šiaudelį. Krūtimi maitinamiems kūdikiams, kurie vemia ir viduriuoja reikėtų dažniau pasiūlyti krūtį. Šiuo atveju labai svarbu, kad mama (žindyvė) gertų labai daug skysčių.
Mityba sergant
Rotavirusine ar kita žarnyno infekcija sergantis vaikas gali nenorėti valgyti, lygiai taip pat kaip ir mes suaugusieji nenorime valgyti kai vemiame ar viduriuojame. Tokiu atveju nereikėtų vaiko versti valgyti, svarbiausia, kad jis gautų pakankamai skysčių ir druskų, kurių netenka viduriuodamas.
Kada kreiptis į gydytoją?
Vaikui pasireiškė dehidratacijos požymiai, tokie kaip neįprastas mieguistumas, burnos džiūvimas ir odos sausumas, didelis troškulys, įdubusios akys ar verkimas be ašarų, vaikas nesišlapina ar šlapinasi labai mažai, oda pilkšvo atspalvio. Vėmimas gali būti vienas iš bakterinių ligų požymių: tonzilito, meningito, plaučių uždegimo, šlapimo organų infekcijų, šias ligas dažniausiai lydi karščiavimas.
Viduriavimas (diarėja)
Viduriavimas (diarėja) tai tuštinimosi sutrikimas, kuriam būdingas dažnas (daugiau nei 3 kartus per dieną) tuštinimasis skystomis, vandeningomis išmatomis. Viduriavimą gali išprovokuoti įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, netinkama mityba, žarnyno infekcija, alergija maistui ar virškinimo trakto ligos. Viduriuojant labai svarbu palaikyti skysčių balansą organizme, kadangi dėl dažno, vandeningo tuštinimosi organizmas netenka daug skysčių ir dehidratuoja.
Vaikų viduriavimo priežastys
Vaikų viduriavimo atsiradimo priežasčių yra daug - pagrindinės yra virusinės ir bakterinės infekcijos. Virusines infekcijas dažniausiai sukelia norovirusas arba rotavirusas. Norovirusas plinta per užterštą maistą, vandenį ir paviršius arba nuo virusu užsikrėtusių žmonių. O rotavirusinę infekciją sukelia rotavirusai. Šia infekcija dažniausiai suserga kūdikiai ir vaikai. Ja gali būti užsikrečiama oraliniu - fekaliniu būdu. Sunkų vaiko viduriavimą taip pat gali sukelti ir bakterinės infekcijos, pavyzdžiui šigelės - ši bakterija gali būti perduodama per rankas, vandenį ar maisto produktus. Taip pat bakterinę infekciją gali sukelti salmonelės ar kampilobakterijos. Kita dažna vaiko viduriavimo priežastis gali būti helmintozė (parazitų infekcija). Parazitines infekcijas sukelia parazitai, tokie kaip Giardia lamblia arba kriptosporidijos, dažnai perduodamos per užterštą vandenį, maistą arba per tiesioginį kontaktą su užsikrėtusiu žmogumi.
Vaikų ir kūdikių viduriavimas gali būti ir neinfekcinis. Tokį viduriavimą gali sukelti daugybė priežasčių, pavyzdžiui, stresas, disbiozė, prasta mityba, neprinokusių daržovių ir vaisių vartojimas, laktozės netoleravimas, dirgliosios žarnos sindromas, celiakija (glitimo netoleravimas), uždegiminės žarnyno ligos, pavyzdžiui, opinis kolitas (storosios žarnos gleivinės uždegimas) ar nepageidaujama reakcija į vaistą, kuomet sutrikdoma natūrali bakterijų pusiausvyrą žarnyne. Be to, žarnyno funkcijos sutrikimas ir viduriavimas gali atsirasti dėl mitybos pasikeitimo. Pavyzdžiui, jei žindymo metu, teko mamos pieną pakeisti mišiniu. Toks dietos pasikeitimas gali sukelti viduriavimą, tačiau tai laikina ir praeina pakankamai greitai.
Vyresniems vaikams viduriavimas gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, suvalgius daug netinkamo maisto. Viduriavimas gali pasireikšti jei vaikas suvalgė daug saldumynų, kepto ar riebaus maisto. Tokiu atveju viduriavimas dažniausiai greitai praeina ir nereikalauja specialaus gydymo. Tačiau stebėti vaiko būklę būtina, kad išvengti dehidratacijos.
Viduriavimo simptomai
Viduriavimo simptomai gali būti skirtingi, priklausomai nuo viduriavimo priežasties, tačiau dažniausiai pasireiškiantys simptomai yra šie:
- Viduriavimas kas 2 valandas ar dažniau
- Vandeningos išmatos
- Bendras negalavimas ir silpnumas
- Pykinimas
- Pilvo skausmai
- Apetito praradimas
- Kraujas išmatose
- Karščiavimas
- Irzlumas
- Pilvo pūtimas
Kada kreiptis į gydytoją?
Vaikams, ypač mažiems, viduriavimas gali sukelti dehidrataciją. Tad pasitarkite su gydytoju, jei jūsų vaikas viduriuoja ilgiau nei 24 valandas ir būklė negerėja, arba jei jūsų vaikui pasireiškia dehidratacijos požymių. Taip pat kreiptis į gydytoją reikėtų jei vaikas stipriai karščiuoja (temperatūra aukštesnė nei 38,5 ° C), jei vaikas gausiai vemia, jei išmatos juodos spalvos arba jei pastebėjote, kad išmatose yra kraujo. Taip pat jei vaikas atrodo vangus, mieguistas ar irzlus.
Vaikų viduriavimo gydymas
Vaikų viduriavimas turi būti gydomas kiek kitaip, nei suaugusiųjų, kadangi vaikams vartoti viduriavimą stabdančių preparatų nerekomenduojama. Tačiau vaikui nuo viduriavimo galima duoti Catidral. Šie milteliai naudojami esant ūminiam ar lėtiniam viduriavimui ir su virškinamojo trakto ligomis susijusiems skausmingiems simptomams sumažinti. Diosmektitas esantis preparato sudėtyje naudingas esant viduriavimui, o elektrolitai ir gliukozė padeda išvengti dehidratacijos. Vyresniems kaip 2 metų vaikams per pirmąsias tris dienas galima vartoti iki 4 paketėlių per parą. Toliau reikia naudoti perpus mažesnę dozę tol, kol viduriavimas visiškai išnyks. Catidral negalima naudoti ilgiau nei penkias dienas iš eilės.
Rehidratacija
Pagrindinė viduriavimo komplikacija yra dehidratacija. Kūnas netenka daug skysčių kartu su vandeningomis išmatomis. Tuomet sutrinka elektrolitų bei vandens pusiausvyra. Tad svarbiausia viduriavimo gydymo dalis yra dehidratacijos prevencija. Labai svarbu, kad vaikas gertų pakankamai skysčių. Tai gali būti vanduo arba specialūs rehidratacijos tirpalai. Dauguma vaikų, sergančių viduriavimu, sėkmingai gydomi skysčiais, duodamais per burną. Lašinės skysčių infuzijos skiriamos tik tuo atveju, jei vaikas visiškai negeria, daug vemia arba pasireiškia stipri dehidratacija.
Jei vaikas ne tik viduriuoja, bet ir vemia ir dėl to bijo gerti skysčius, tuomet reikia girdyti jį pamažu. Iš pradžių skysčių reikia duoti mažais kiekiais, bet dažnai. Galite kas 5 minutes duoti po vieną arbatinį šaukštelį. Jei vaikas nevemia, kiekį palaipsniui galima didinti.
#
tags: #naujagimio #skysciu #netekimas