Įvadas
Šiuolaikinėje visuomenėje ir teisėje nuolat peržiūrimos santuokos ir šeimos sampratos, kuriamos ir įtvirtinamos nauji šeimos kūrimo modeliai, dažnai pagrįsti ne žmogaus prigimtimi, o išimtinai suaugusiųjų interesais, paliekant nuošalyje vaikų teises. Straipsnyje diskutuojama apie tai, kaip tradicinio šeimos ir santuokos modelio keitimas alternatyviais šeimos kūrimo modeliais veikia tėvystės instituto turinį. Šiuo aspektu reikšminga psichologinės tėvystės samprata, kuri glaudžiai susijusi su dirbtiniu apvaisinimu, vienu iš faktorių, sąlygojančių tokios tėvystės sampratos formavimąsi. Pagrindinis straipsnio tikslas - išanalizuoti šių socialinių ir teisinių reiškinių įtaką vaiko teisėms bei interesams.
Dirbtinis apvaisinimas - tai medicinos technologija, leidžianti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų. Tačiau ši technologija kelia daug bioetinių klausimų, susijusių su žmogaus gyvybės pradžia, embrionų likimu ir pačių dirbtinio apvaisinimo procedūrų poveikiu žmogaus orumui. Šiame straipsnyje aptariami pagrindiniai bioetikos aspektai, susiję su dirbtiniu apvaisinimu, remiantis Bažnyčios mokymu, moksliniais tyrimais ir visuomenės nuomone.
Dirbtinis apvaisinimas ir vaiko teisės
Apibūdinant šeimos sampratą, svarbu paminėti, kad šeima - tai žmonių grupė, kurią vienija tam tikri santykiai. Svarbiausia šeimos funkcija yra giminės pratęsimas, taip pat ūkinė bei auklėjamoji funkcija. Dažniausiai tarptautinės bendrijos pripažįsta vaiko teises. 1959 m. Vaiko teisių deklaracijoje įtvirtinta vaiko teisė augti tėvų globoje ir jų priežiūroje. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 str. nurodo, kad valstybės vidaus įstatymai gali savanoriškai sukurti šeimas, jeigu įstatymas nenumato kitaip (pvz., emancipacija). Konvencijos 8 str. nurodo, kad šio termino interpretavimas yra sudėtingas, o Europos žmogaus teisių teismas praktikoje nedaro skirtumo tarp santuokinės ir nesantuokinės šeimos.
Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad vaiko ir tėvų tarpusavio ryšys yra vertybė, saugoma EŽTK 8 str. Ši nuostata pirmą kartą ištirta Johansen byloje. Šiai aistrai, šiam pasitenkinimo jausmui, laikomas kėsinimusi į teisę, ginamą Konvencijos 8 str. Ši gali apimti visus de facto šeimos ryšius, neapribojant šeimos gyvenimo supratimu de jure. Šis požiūris pirmiausia buvo įtvirtintas Marckx byloje, taip pat kitose vėlesnėse bylose (Johnston and Others v. Ireland, Berrehab v. Netherlands ir kt.). Kokybinės šeimos gyvenimo požymių reikšmė buvo atskleista Kroon and Others v. Netherlands byloje.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 1 d. numatyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, 2 d. valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Pagal LR Seimo nutarimą "Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos" šeima - esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narį - vyro ir moters, vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą. Šis, pagrįsta santuoka arba kraujo ryšiais; šeimos nariai tvarko bendrą ūkį, tarpusavio santykius grindžia dorovine atsakomybe, savitarpio supratimu ir pagalba. Šiuo atveju siekiama bendro gyvenimo, o šeimos tikslas - gimdyti bei auklėti vaikus.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir prevencija
Kyla klausimas, ar tik susituokusios poros ir jų palikuonys apima šeimos sąvoką, nors šeimos samprata yra daug platesnė už santuokos sampratą, o santuokos santykiai neaprėpia šeimos santykių įvairovės. Nors kai kuris autorius teigimu, esama priešingai - santuoka laikytina platesne sąvoka nei šeima, nes šeima yra biosocialinė kategorija, o santuoka - ne tik socialinė kategorija. Dviejų tos lyties asmens santuoką vargu ar galima vadinti šeima. Šiuo atveju siekiama bendro gyvenimo, o šeimos tikslas - gimdyti bei auklėti vaikus. Šeima, tai yra tėvai ir vaikai, yra tautos ląstelė. Kad tauta galėtų gerai gyvuoti ir nenykti, ji turi tinkamai tvarkytis. Šis požymis įeina į rato. Šiai, pavyzdžiui, seneliai, taip pat gali vaidinti svarbų vaidmenį šeimos gyvenime. Būtent tai ir leido Strasbūro institucijoms pripažinti, kad į EŽTK 8 str. apsaugos sferą patenka brolių ir seserų šeimos gyvenimas (Olsson v. Sweden), dėdžių ir tetų šeimos gyvenimas (Boyle v. United Kingdom), senelių ir anūkų šeimos gyvenimas (Fidler v. Austria) bei įvaikintojų ir įvaikinto vaiko šeimos gyvenimas (X v.
Tėvystės samprata
Šiai vaiko asmenybės vystymuisi, yra tėvai. Taigi nėra tėvams svarbesnės užduoties kaip išauklėti savo vaikus, kad taptų dorais, atsakingais, garbingais žmonėmis. Ne tik sau, bet, kaip sakydavo senesnės kartos protingi, turintys didelę įvairaus gyvenimo patirtį žmonės, visų pirma Tėvynei, visuomenei, šeimai. Šis teikia pasididžiavimą tėvams. Tai nelengva užduotis. Pasak New Yorko universiteto profesoriaus Paul C. Vitzo, jei motina formuoja bazinio asmenybės saugumo jausmą, tai tėvas padeda vaikui įsitvirtinti socialinėje aplinkoje. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad tėvas yra autoritetinga figūra, mamos vyras. Šiai tėvystės sampratą ir jos santykį su teisiniu tėvo (motinos) statusu. Tam tikrų asmenų pripažinimas vaiko tėvais gali priklausyti nuo skirtingo tėvų vaidmens aspektų. Šiai reglamentuota tėvų sąvoka. Jie dažniau įvardijami, kaip vaiko atstovai pagal įstatymą - vaiko tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ir kiti asmenys, kurie pagal įstatymą ar kitą teisės aktą privalo rūpintis vaiku, jį auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti jo teises ir teisėtus interesus.
Porai, kuri siekia su reprodukcinės technologijos pagalba susilaukti vaikelio, taikomas tinkamas tėvų reikalavimas. Šis vaiks gerovę ir normalų vystymąsi, jam turi būti užtikrinta galimybė augti šeimoje (su mama ir tėvu). Šios santuokoje, dirbtinio apvaisinimo tvarką. Šiau niekur kitur šiame teisės akte nepasakyta, kad kitos moters apvaisinimas yra draudžiamas. Šis moters, kitos moters apvaisinimo tvarka nereglamentuota, bet ir neuždrausta. Ši spraga pastebėta sikėlusiuose dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektuose Nr. IXP-1966(2) (Vyriausybės projektas) ir Nr. IXP-1966(2)A (Seimo narys projektas). Abiejuose projektuose numatyta, kad dirbtinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik sudariusiai santuoką moteriai. Šis pasinaudoti šiomis procedūromis ratą ir sugyventinius. Jiems keliamas reikalavimas įstatymų tvarka užregistruoti partnerystę. Kaip naują šeimos ar partnerystės modelį galima traktuoti homoseksuali porą. Šiame LR sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. 248. "Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo" (SAM įsakymas) ir sikėlusiuose projektuose neužsimenama nei apie galimybę, nei apie draudimą tokioms poroms taikyti reprodukcines technologijas.
Įstatymo leidėjo požiūrį, be abejo, galima atskleisti analizuojant nacionalinius teisės aktus. CK 3.7 str. įtvirtinta, kad santuoka yra įstatymais nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Šis straipsnis atskleidžia LR Konstitucijos 38 str. 3 d. įtvirtintą principinę nuostatą - santuoka galima tarp vyro ir moters. Šios moters apvaisinimą, toleruojamas tik heteroseksualios poros apvaisinimas. Analizuojant pateiktus projektus homoseksualios poros dirbtinis apvaisinimas taip pat yra neįmanomas, nes reprodukcinės technologijos gali būti taikomos tik susituokusioms ar partnerystę įregistravusioms poroms. Šiau daug daugiau diskusijų kyla svarstant dirbtinio apvaisinimo procedūros taikymą vienišoms moterims. Šius jos nevaisingumą ir kai jo negalima išgydyti jokiais kitais gydymo metodais arba juos taikant nėra realios sėkmės galimybės.
Svarbu išsiaiškinti, kas po dirbtinio apvaisinimo bus laikomi kūdikio tėvais? Socialiniai ar genetiniai tėvai? Ar donorai galės reikalauti pripažinti juos vaiks, apvaisints jų gametomis, tėvais. Ar dirbtinis apvaisinimas sukurs vaiks, pradėts dirbtinio apvaisinimo būdu ir donors giminystės santykius. IXP-1966(2) sikėlomame dirbtinio apvaisinimo projekte ginamos socialinės tėvų teisės, nes nei moteris, buvusi kiaušialąstės donore, neturi teisės reikalauti pripažinti ją vaiko, pradėto dirbtinai apvaisinus, motina, nei lytinis ląstelis (spermos) donoras neturi teisės reikalauti pripažinti jį vaiko, pradėto dirbtinio apvaisinimo būdu, tėvu. Lytinis ląstelis (spermos, kiaušialąstės) donorai neturi jokis įsipareigojims dirbtinio apvaisinimo būdu iš js lytinis ląstelis gimusiems vaikams. Vaikai, pradėti dirbtinio apvaisinimo būdu, ar js įstatyminiai atstovai neturi teisės reikalauti, kad donorai būts pripažinti js tėvais ar vykdyts tėvų pareigas, o lytinis ląstelis (spermos, kiaušialąstės) donorai neturi teisės reikalauti iš vaiks, pradėts dirbtinio apvaisinimo būdu, būti pripažintais js tėvais ar kits vaiks pareigs vykdymo. Šiame projekte reglamentuojama, kad dirbtinis apvaisinimas nesukuria vaiko, pradėto dirbtinio apvaisinimo būdu, ir lytinis ląstelis (spermos, kiaušialąstės) donors giminystės santykis. Šiuo metu Lietuvoje lytinis ląstelis donorystė neįteisinta, todėl tėvų ir vaiks santykiams galioja bendri LR CK 3 knygos principai, o CK 3.154 str. Didžiosios Britanijos žmogaus apvaisinimo ir embriologijos įstatymo 27 ir 28 str. įtvirtintos po dirbtinio apvaisinimo gimusio va.
Taip pat skaitykite: Kaip vyksta pagalbinis apvaisinimas
Taip pat skaitykite: Sveikatos ministro įsakymas ir dirbtinis apvaisinimas
tags: #moraliniai #dirbtinio #apvaisinimo #aspektai