Marijampolės vaiko tėviškės namai - tai ne tik pastatai, bet ir istorija, meilė bei rūpestis vaikais, netekusiais tėvų globos. Ši nevyriausybinė organizacija, įsikūrusi Avikilų kaime, yra tapusi namais dešimtims vaikų, kuriems reikia saugios ir mylinčios aplinkos. Straipsnyje panagrinėsime šios įstaigos istoriją, jos įkūrėją, veiklą, iššūkius ir ateities planus.
Įkūrimas ir veiklos pradžia
Viešoji įstaiga Marijampolės vaiko tėviškės namai yra pelno nesiekianti nevyriausybinė organizacija, besirūpinanti našlaičių ir beglobių vaikų globa bei kurianti našlaičių globos ir ugdymo sistemą pagal natūralios šeimos modelį. Įstaiga veikia vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais. Įstaiga įsteigta 1997 m. lapkričio 3 d. labdaros ir paramos fondo „Vaiko tėviškės namai“ nutarimu.
Nuo 2003 m. lapkričio 30 d. vaikai gyvena šeimynomis jaukiuose nameliuose, dažniausiai po 8-9 vaikus. Globos namuose gyvenantiems vaikams sukurta namų aplinka, kurioje kiekvienas vaikas jaučiasi reikalingas, mylimas, saugus šeimos narys, todėl gali išaugti visavertis asmuo. Šeimynų vaikai lanko mokyklas Marijampolėje ir Liudvinave, į kurias vyksta mokykliniais autobusais arba viešuoju transportu.
Tokia išskirtinė demografinė situacija šiame kaime susidarė dėl jame įkurtų Marijampolės vaiko tėviškės namų. Vienuolikoje šeimų gyvenančiais našlaičiais ir beglobiais vaikais besirūpinanti ši nevyriausybinė organizacija stengiasi ugdyti vaikus pagal natūralios šeimos modelį.
Monsinjoras Vytautas Kazlauskas: Idėjos autorius ir įkvėpėjas
Keliaujant iš Marijampolės Kalvarijos link, tuoj už miesto, matyti keturiolikos dailių namelių kaimas - tėviškės namai. Vyresnieji prisimena, kad šie vienas į kitą panašūs nameliai iškilo pirmaisiais atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės metais. 1992 m. buvo pašventinti pirmųjų namų pamatai, po penkerių metų vyko kaimelio atidarymo iškilmės. O Avikilų kaimą atjauninti, įkurdinant juose globos netekusius vaikus, sugalvojo monsinjoras Vytautas Kazlauskas.
Taip pat skaitykite: Nuo ištakų iki šiandienos: Marijampolės vaikų globos namai
Monsinjoras Vytautas Kazlauskas buvo žmogus-legenda, besąlygiškai mylėjęs visus vaikus. Jis atvežė tėviškės namų idėją iš Italijos į Lietuvą ir nepasirašinėjo sutarčių - Garbės žodis jam buvo pati rimčiausia sutartis. Iš didelio tikėjimo žmonių padorumu ir sąžiningumu, pinigus vaikų namams atveždavo tiesiog kišenėse.
Po daugiau nei keturiasdešimties metų ketindamas grįžti iš Italijos, monsinjoras galvojo, ką galėtų parvežti Lietuvai. Jo manymu, geriausia dovana tėvynei galėjo būti idėja - subrandinta, išmėginta Vakaruose ir pritaikoma Lietuvoje. Jis nusprendė padėti labiausiai nuskriaustiems ir pamirštiems beglobiams vaikams.
Tarptautinės SOS vaikų kaimų organizacijos „SOS-Kinderdorf International“ pavyzdžiu, padedamas draugų ir bendraminčių italų verslininkų, Amerikos, Australijos Lietuvių, Kanados lietuvių moterų katalikių draugijos, savo gimtajame Avikilų kaime, tėvų žemėje ir dovanotuose aplinkiniuose sklypuose, V.Kazlauskas įkūrė „Vaiko tėviškės namus“.
Ne vienas turbūt puikiai prisimena pirmąją Vaiko tėviškės namų „mamą“ Zinutę (Kuzmickaitę-Urbienę) - tuomet dar visiškai jauna mergina ėmėsi globoti 4 vaikus, gyveno su jais senajame V. Kazlausko tėvų name. Vaikų kaimas su naujais namais susikūrė vėliau. Gana greitai buvo pastatyta 14 namelių, juose apsigyveno suburtos „šeimos“. Monsinjoras V. Kazlauskas, grįžęs iš Italijos į gimtuosius Avikilus, visada aplankydavo visus namelius, pakalbindavo vaikus ir jų „mamas“, „tetas“.
Su monsinjoru dažnai teko bendrauti ir dabartiniam direktoriui Vytautui Šulinskui - šis lankydavo jį Kaune esančiuose namuose. „Visada monsinjoras pats paserviruodavo stalą - lininė staltiesė, du balti puodeliai, su paauksintu krašteliu cukrinukė. Būtinai prie kavos pasiūlydavo grietinėlės. Ir ilgai kalbėdavomės. Atrodė, apie vaikus monsinjoras žinojo viską - ne tik jų vardus, bet ir dar neilgas gyvenimo istorijas. Buvo kalbamasi ir apie lėšas, kurių labai trūksta ir svarstoma, kur jų gauti.
Taip pat skaitykite: Istorinė apžvalga: Marijampolės vaikų globos namai
Po to, kai monsinjoras iškeliavo Amžinybėn, pradėta galvoti, kaip įamžinti šio neeilinio mūsų krašto žmogaus, intelektualo, dvasininko, Marijampolės garbės piliečio, profesoriaus, habilituoto humanitarinių ir teologijos mokslų daktaro atminimą. Darbas jau pradėtas - 2010 m. išleista Angelės Buškevičienės ir Valdo Kubiliaus knyga „Monsinjoras Vytautas Kazlauskas: Tiesa padarys Jus laisvus“.
Muziejus - atminimo įamžinimas ir istorijos puoselėjimas
„Mintis sukurti muziejų mums kilo tuomet, kai pamatėm, koks didžiulis yra monsinjoro dvasinis palikimas, kokia didelė jo meilė gimtajam Avikilų kaimui“ - pasakoja direktorius. Monsinjoras V. Kazlauskas, kurdamas „Vaiko tėviškės namus“, norėjo beglobiams vaikams duoti tai, kas žmogui yra brangiausia ir ko jie, dar būdami vaikai, yra netekę - ne tik motiną, šeimą, namus, bet ir tėviškę, kurią jie galėtų pamilti ir į kurią visada galėtų sugrįžti.
Tęsdami monsinjoro misiją, muziejų norime sukurti vaikams. Jame bus ne tik žaismingai, kūrybingai, bet ir Lietuvos istorijos kontekste patraukliai bei inovatyviai pateikta Avikilų kaimo istorija ir įamžintas monsinjoro atminimas. Juk net nereikia sakyti, kaip be galo svarbu kiekvienam žmogui žinoti savo krašto istoriją, turėti savo krašto herojų, tad norime, kad ir mūsų vaikai turėtų savo tėviškės istoriją, per kurią jie pajustų ryšį su šia vieta ir kuri paliktų pėdsaką jų savimonėje.
Avikilų istorija yra savita, įspūdinga čia gyvenusių žmonių istorijomis, kurias šiandien žymi išlikę laiko ženklai - paminklai, kryžiai, kapinės, partizanų žuvimo vietos, pavieniai buvusių sodybų medžiai ir tušti laukai… Jame atsispindi ir visos Lietuvos istorija. Avikilai yra vienas seniausių Liudvinavo krašto kaimų, minimas jau 1744 m. Vilniaus vyskupijos susirinkimo aprašyme, kuriame kaimas yra priskirtas Liudvinavo parapijai. Tai buvęs senovinis rėžinis kaimas, kurį XVIII a. valdė ponas Pilchovskis.
Pagal 1901 m. E. Voltero parengtą Suvalkų gubernijos gyvenviečių sąrašą, Avikiluose tuo metu gyveno 256 žmonės, iš kurių visi buvo lietuviai, iš jų 11 mokėjo skaityti ir rašyti rusiškai, 10 - lietuviškai, o lenkiškai nemokėjo nė vienas. Visi gyventojai pažymėti katalikais. Tuo metu tai buvo vienas didžiausių kaimų Liudvinavo valsčiuje. Skaudžiausią smūgį kaimui sudavė Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija, atnešusi represijas, trėmimus, kolektyvizaciją. Į nelygią kovą už Lietuvos laisvę tuomet stojo avikiliečiai Vincas Baronas - Vyšnelis, Vincas Kazlauskas - Karosas, Vincas Bražinskas.
Taip pat skaitykite: Lopšeliai-darželiai Marijampolėje: tėvų nuomonės
Dabartinė veikla ir iššūkiai
Šiuo metu Marijampolės vaiko tėviškės namuose yra trys šeimyniniai namai, kuriuose pagal įstaigos turimas licencijas gali gyventi 24 tėvų globos netekę vaikai, vaikai su negalia, iš rizikos šeimų, taip pat patekę čia dėl įvairių trumpalaikių situacijų, kai negalėjo būti namuose su tėvais. Dabar čia - 16 vaikų, tad laisvų vietų dar yra.
Čia įsikūrusių vaikų amžius yra labai įvairus. Jeigu tai būna trumpalaikė, iki trijų mėnesių globa, kartais į Avikilus patenka net vos kelių dienų ar mėnesių kūdikiai, nes jų tėvų šeimose susiklosto kažkokia sudėtinga padėtis ir vaiką tenka bent trumpam paimti. Vyriausi čia gyvenantys vaikai jau yra sulaukę 18 metų. Yra buvę, kad gyveno ir 23-24 metų jaunimas, jei dar mokėsi profesinio rengimo centruose. Šiuo metu visi globotiniai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose: dalis - Liudvinave, kiti - Marijampolėje, Jungėnų pagrindinėje mokykloje. Į mokyklas juos išvežioja pati direktorė.
Vaikai, gyvenantys šiuose namuose, yra patyrę daug likimo smūgių, jų istorijos sudėtingos ir skaudžios, o sielos - sužeistos. Neišmylėti, neretai buvę apleisti, skriausti vaikai atsiveža čia ir pyktį, ir agresiją, ir nusivylimą suaugusiųjų pasauliu. „Vaikai atvyksta patyrę didžiules traumas, jų psichologinė būsena dažnai būna labai pažeidžiama. Per tiek metų mes išbandėme įvairias priemones, kai suvaldyti juos būna sunku. Kažkada samdėme apsaugą, bet įsitikinome, kad nelabai kas padeda, išskyrus elgesio taisykles ir meilę vaikui.
Pasak O. Šteinienės, atvejų, kai globotiniai išeina ir negrįžta, pasitaiko, ir visuomenei atrodo, kad tai kažkas ypatinga, bet vaikai niekur nedingsta, po kurio laiko grįžta ir sako, kad tiesiog norėję pabūti su draugais. „Mes privalome į tokius atvejus reaguoti, skelbiame paieškas, jei nežinome, kur jie, bet atvejų, kad jie išeitų ir negrįžtų, tiesiog nebūna.
Direktorė pasakoja, kad, kai artėja laikas palikti Avikilus, dalis auklėtinių trokšta kuo greičiau išeiti ir kurti asmeninį gyvenimą, o kiti nenori išeiti, neskuba, net kai jiems pasiūloma naudotis jaunuolių palydėjimo programų ar kitomis galimybėmis. Ar būna atvejų, kai kažkada čia gyvenę ir dabar jau suaugę buvę globotiniai atvažiuoja į Avikilus, nori susitikti buvusius darbuotojus, pasidomėti, kaip viskas čia atrodo dabar? „Tikrai būna, ir tos akimirkos mums yra geriausias atlyginimas už darbą. Ypač šiais metais sulaukėme nemažai tokių apsilankymų. Buvo ir tokių tėčių, kurie atvažiuoja ir mums girdint pasakoja savo vaikams ir žmonoms, kaip čia gyveno. Sulaukiame gražių žodžių, nes prabėgus metams, jau suaugę buvę globotiniai neretai kitaip žiūri į gyvenimą ir jo vertybes. Jie dovanoja gėlių, dėkoja už tuos metus ir tokiomis akimirkomis labiausiai suvoki, kad ne veltui dirbi šį labai nelengvą darbą. Būna, kad buvę globotiniai tiesiog paskambina kurį vakarą ir nori pasikalbėti.
Ukrainiečių prieglobstis
Avikiluose globojamų vaikų dabar gyvena nedaug, bet čia yra įsikūrę ir ukrainiečiai, kurie bėgo nuo karo ir prieglobstį rado šiuose namuose. Tai jau kitos istorijos, bet ir jos neretai taip pat skaudžios, sudėtingos.
„Kai 2022 metais prasidėjo karas Ukrainoje, su mūsų steigėjais priėmėme sprendimą, kad turime neapgyvendintų patalpų ir galime jose leisti įsikurti karo baisumus išgyvenančios šalies žmonėms. Tuo metu globotinių buvo labai mažai. Labai greitai susikooperuota, buvę tušti namai šiek tiek atnaujinti, apdailinti, ir pas mus jau vasario 28-ąją atvažiavo pirmieji 12 ukrainiečių. Iš pradžių jie tik trumpam apsigyvendavo ir išvažiuodavo kitur, o vėliau atvykdavo šeimos, kurios pasilikdavo. Atvažiavo ir gausių šeimų, po 10-13 asmenų. Šiandien pas mus šešiuose namuose nuolat gyvena apie 50 ukrainiečių, - sakė O.
Paklausta, kaip pabėgėliai sužino apie galimybę čia įsikurti, ji teigia, kad, matyt, per vieni kitus, informacija plinta ir socialiniuose tinkluose. Būta atvejų, kai pabėgėliai nuomojosi butus, bet jiems buvo per brangu. Avikiluose vienas asmuo už gyvenimą nuo šių metų vasario moka tik 60 eurų. Iš pradžių čia jie gyvendavo visai nemokamai, vėliau nuomos kaina buvo simbolinė, o dabar ji irgi padengia tik dalį išlaidų.
O. Šteinienės teigimu, ukrainiečiai taip pat dažnai papasakoja apie sudėtingus savo likimus, sugriautus namus, kare žuvusius ar sužeistus artimuosius. Būna ir kitokių istorijų - kaimelio teritorijoje tebestovi automobilis ukrainietiškais numeriais, nes jo savininkas susirgo, ir išvykęs gydytis į Ukrainą neišgyveno. Pasitaiko ir gerokai šviesesnių istorijų - viena čia gyvenanti mergina per tą laiką jau ir ištekėjo. Vestuvės pagal ukrainietiškas tradicijas vyko Avikiluose, jose dalyvavo ir čia šiuo metu gyvenantys vaikai. Įdomu ir tai, kad du ukrainiečių vaikai jau yra gimę čia, yra ir naujagimių, kurių ukrainietės susilaukė jau išsikėlusios iš Avikilų gyventi kitur.
Finansiniai sunkumai ir ateities vizijos
„Išsilaikyti nėra lengva. Mūsų misija yra padėti žmogui, o ne siekti kažkokio pelno. Mes stengiamės išgyventi, stengiamės toliau kurti ir plėsti mūsų įstaigą, turime minčių pasiūlyti įvairesnes socialines paslaugas. Už vieno vaiko globą ir išlaikymą šiuo metu gauname po 2500 eurų. Pagal valstybės politiką vaikai turėtų gyventi kuo arčiau gyvenamosios vietos, todėl iš kitų savivaldybių jie atvyksta tik tuo atveju, kai jau tikrai nėra galimybės gyventi jų pačių gyvenamojoje vietoje.
Retokai mus pasiekia gerų žinių apie Vaiko tėviškės namus netoli Marijampolės esančiame Avikilų kaime. Dažniausiai tai būna žinutės apie pabėgusius paauglius.
Nuo tada, kai dėl pertvarkos pas mus ėmė mažėti vaikų skaičius, teko atsisakyti kai kurių darbuotojų. Tie sunkumai prasidėjo dar man nesant vadove, bet šiandien mano tikslas - rasti išeitį.
Dabartiniai mūsų finansavimo šaltiniai - savivaldybių mokestis už globos paslaugas, valstybės globos išmoka vaikui ir vienintelių mūsų rėmėjų iš Vokietijos skiriamos lėšos“, - pasakojo direktorė.
Daugelis Vaiko tėviškės namų pastatų šiandien stovi tušti, nes įstaigoje teliko 13 vaikų. Pagal visoje šalyje galiojančius reikalavimus vienoje teritorijoje gali gyventi ne daugiau nei 8 vaikai - viena šeimyna.
Taip pat šalies savivaldybės nebesiunčia vaikų ilgalaikei globai, nes Avikiluose esanti įstaiga gali priimi tik trumpalaikei globai - trims mėnesiams. Dėl apriboto vaikų skaičiaus sumažėjus finansavimui, dideliu iššūkiu tapo turimos infrastruktūros išlaikymas. Taip pat sunki finansinė padėtis ir dėl to, kad darbuotojų išlaikyti pagal reikalavimus tenka nemažą skaičių: jų turi būti beveik tiek pat, kiek ir vaikų.
Kad išgyventume, visokių minčių turime, bet pirmiausia reorganizuosime įstaigą į bendruomeninius globos namus, kad galėtume priimti vaikus ilgalaikei globai. Norime išlaikyti tą vaikų skaičių, kiek leidžiama, kaip ir buvo sumanęs šių namų įkūrėjas monsinjoras Vytautas Kazlauskas. Minčių pokyčiams turime daug, bet realių planų kol kas dar nelabai", - atviravo direktorė.
Skandalai ir tyrimai
Daugiau kaip 20 metų veikiantys Marijampolės vaiko tėviškės namai Avikilų kaime vis sulaukia teisėsaugos ir tarnybų dėmesio. Policijai dažnai tenka skelbti iš šių globos namų bėgančių jaunuolių paieškas, tačiau tai ne didžiausios problemos. 2003 m. visuomenę sukrėtė faktas, jog šiuose vaikų namuose galimai išžaginta nepilnametė. Iškilus šiai informacijai, katalikiškiesiems vaikų globos namams grėsė uždarymas, tačiau po pusantrų metų ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.
2008 m. iškilo kitas skandalas - vaikų globos namuose keturiolikmetis galimai seksualiai išnaudojo mažametes. Tuo metu prokuratūroje jau buvo pradėtas kitas tyrimas - dėl atvejo, kai 16 metų paauglys galėjo seksualiai išnaudoti keturis mažamečius. 2015 m. Kauno apygardos teisme nagrinėta byla, kurioje trys globos namų auklėtiniai buvo kaltinami reketavę kitą globotinę. Tais pačiais metais buvo paviešinta informacija, kad nepilnametė į globos namus atsinešė ginklą.
Vienas po kito vaikų namus purtantys skandalai nesibaigia iki šiol - šių metų pradžioje neblaivūs globos namų auklėtiniai sumušė ilgametį įstaigos direktorių Vytautą Šulinską. O baisiausia nutiko 2013 m. Šiuose globos namuose viešint tuometei socialinės apsaugos ir darbo ministrei Algimantai Pabedinskienei šalimais esančiame miškelyje nusižudė ketverius metus įstaigoje gyvenęs trylikametis. Tuomet auklėtiniai pasakojo apie trylikamečio konfliktus su dviem įstaigos darbuotojomis.
Marijampolės policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl privedimo prie savižudybės. Daugiau kaip prieš 20 metų vaikų globos namus Avikiluose įkūrė monsinjoras Vytautas Kazlauskas. Iki šiol ši įstaiga nėra pavaldi Marijampolės savivaldybei. Nuo 2003 m. įstaigos steigėjo funkcijos perduotos Vilkaviškio vyskupijos Kurijai. Steigėjas skiria ir atleidžia direktorių, moka atlyginimą darbuotojams. Kilus įvairioms situacijoms, pirmiausia įsijungia Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai.
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos tyrimai
Kaip „Vakaro žinias“ informavo Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, dar globos namų veiklos pradžioje buvo atlikti keli tyrimai. Tiesa, ne visi skundai pasitvirtino, tačiau apie tyrimus nėra išlikusios informacijos.
Ir per pastaruosius metus kontrolierė yra atlikusi tyrimų, susijusių su Marijampolės vaiko tėviškės namais. Pavyzdžiui, 2015 m. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė gavo anoniminį pranešimą apie globojamos nepilnametės galimai patirtą fizinį smurtą bei seksualinę prievartą Marijampolės vaiko tėviškės namuose ir galimą direktoriaus bei kitų darbuotojų siekį nuslėpti tikrąsias mergaitės patirtų sužalojimų priežastis. Taip pat skunde buvo kalbama apie galimai įstaigoje pažeidžiamas vaikų teises - nesudarytą saugią gyvenamąją aplinką, nepakankamą vaikų priežiūrą, netinkamą dienpinigių mokėjimo tvarką ir kt.
Tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog administracija siekė nuslėpti tikrąsias minėtos nepilnametės sužalojimo priežastis. Tačiau, buvo nustatyta, jog įstaiga netinkamai vykdė savo pareigas, siekiant apsaugoti vaikus nuo smurto. Gauta medžiaga leido daryti prielaidas apie nepakankamas ir neefektyvias vaikų globos namų taikomas smurto prevencijos, auklėjamojo pobūdžio, vaikų elgesio kontrolės priemones, taip pat pagalbos smurtaujančiam ar elgesio problemų turinčiam vaikui tobulinimo poreikį. Nustatyta, jog įstaiga, neužtikrinanti vaikams saugios ir stabilios aplinkos, pažeidžia nepilnamečių teises.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė atkreipė Marijampolės vaiko tėviškės namų direktoriaus V.Šulinsko dėmesį į tyrimo metu nustatytus vaikų teisių pažeidimus bei įstaigos veiklos trūkumus ir siūlė imtis priemonių, kad būtų pašalintos jų priežastys ir sąlygos.
Kito tyrimo metu pasiūlyta stiprinti darbuotojų kompetencijas darbui su priklausomybę alkoholiui ir tabakui turinčiais nepilnamečiais.
Socialinių paslaugų priežiūros departamento vertinimai
Socialinių paslaugų priežiūros departamentas, atliekantis minėtų vaikų globos namų kontrolę, „Vakaro žinias“ informavo, kad ši įstaiga buvo vertinta 2009, 2012, 2013, 2016 ir 2017 m. Praktiškai visų vertinimų, išskyrus paskutinįjį, metu buvo nustatyti pažeidimai. Be to, įstaiga buvo nepašalinusi pažeidimų, nustatytų 2016 m. vykusio vertinimo metu, todėl iš pradžių buvo priimtas sprendimas stabdyti licencijos galiojimą. Tačiau paskutinio vertinimo, baigto 2017 m. gegužės 10 d. metu konstatuota, kad visi pažeidimai pašalinti.
tags: #marijampoles #vaiku #namai