Šiame straipsnyje pasakosime apie buvusio vilniečio Mindaugo Balčiūno, kuris, nepaisant savo ankstesnių pažadų, rado savo vietą kaime ir sėkmingai plėtoja verslą, istoriją. Taip pat aptarsime kitų įdomių asmenybių gyvenimo vingius ir kūrybą Lietuvoje.
Netikėtas posūkis į kaimą
Buvusių vilniečių Mindaugo ir Vitos Balčiūnų šeima jau ketvirtus metus gyvena Padvarninkų kaime, esančiame greta Anykščių regioninio parko. M. Balčiūnas, studijavęs verslą ir vadybą, daugiau nei 20 metų dirbęs su pardavimais, vadyba ir rinkodara susijusį darbą, niekada neplanavo keltis į kaimą. Tačiau dabar jis gamina obuolių sūrius.
„Čia, Padvarninkuose, yra nukritęs paskutinis Lietuvos meteoritas. Tai jei žvaigždės čia krenta, kodėl vilnietis negali čia nukristi?“ - juokiasi M. Balčiūnas, prisimindamas savo įsikūrimo kaime istoriją.
M. Balčiūnas prisipažįsta: „Turėjau ilgą sąrašą, kuris prasidėjo „niekada“: niekada nepirksiu sodybos, niekada negyvensiu name, kur reikia skaldyti malkas, niekada nedirbsiu rankinio darbo… ir dar daugybė visokių „niekada“." Tačiau viskas pasikeitė gimus dukrai. Šeima nutarė vasaromis išvažiuoti į kaimą, kad vežimėlį galėtų laikyti po obelimis. Išvažiavo vasarai, ir ši yra jau ketvirtoji, kai Vilnių mato tik per televizorių.
Apsispręsti padėjo nuostabūs Anykščių saulėlydžiai, likimas ir vaikai. „Mus čia susiurbė Anykščių kraštas ir šitie vaizdai. Kad jūs žinotumėt, kokie čia saulėlydžiai! Tokių saulėlydžių norėjosi daugiau - ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Marija - mūsų vyresnėlė, kuriai dabar trys metai ir du mėnesiai - iš kaimo grįždavo visa paišina, šlapia, išsimaknojusi. Tada su žmona šnekėdavome, jog būtent taip turi atrodyti vaikystė. Tikroji vaikystė yra, kai tu basas bėgioji per žolę, žvyrą, purvą."
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Šeimos verslas "Marijos trobelė"
Verslą pradėjusi nuo grybų supirkimo ir perpardavimo, šeima dabar geriausiai žinoma dėl savo obuolių sūrio ir obuolių traškučių. Jų asortimente taip pat yra įvairios arbatos, prieskonių mišiniai, uogos, džiovintos kriaušės, moliūgų cukatos - viskas, ką užaugina ar surenka netoliese.
„Mūsų gaminių logotipe pavaizduotas namukas. Tai yra tikra XIX a. trobelė, atstovaujanti ne Anykščių, bet Šiaulių kraštui. Namukas stovi mano žmonos gimtinėje, netoli Kurtuvėnų regioninio parko. Jame gyveno žmonos mamytė, kurios vardas buvo Laimutė Marija. Taip jau atsitiko, kad tais pačiais metais toji Marija iškeliavo pas dangaus Mariją ir atsiuntė mums mūsų dukrą Mariją. Tų Marijų per pusmetį iškart sukrito daug, todėl Marijos trobelė tapo mūsų šeimos simboliu. Tai - vieta, kur šilta, kur jauku, kur natūralu, kur tikra. Tokie yra ir mūsų produktai“, - apie pavadinimo kilmę pasakoja M. Balčiūnas.
Paklaustas, kodėl visgi verslą plėtoja ne Šiaulių krašte, kur stovi tikroji Marijos trobelė, o Anykščiuose, M. Balčiūnas gūžteli ir viską suverčia likimui: „Matyt, taip turėjo būti. Pabuvus Anykščiuose pasidaro labai aišku, kodėl iš šio krašto kilę daug rašytojų, poetų ir kitokių menininkų."
Šeimos vaidmuo versle
„Mama pjausto obuolius, tėtis pardavinėja, žmona, kai vaikų negimdo, pakuoja, o aš - pinigus skaičiuoju“, - paklaustas apie pasiskirstymą atsakomybėmis versle greitakalbe išberia M. Tada surimtėja ir pasakoja, kad šeima jam labai padeda.
Mamos vaidmenį jis prilygina gamybos vadovės pozicijai - ji atsakinga už daugelio gaminių ruošybą. Ypač daug mamos darbo laiko užima obuolių pjaustymas. „Ji juokais sako, kad geresnio užsiėmimo senjorui rasti neįmanoma: sėdi sau prie televizoriaus, pjaustai obuoliukus ir jautiesi naudinga“, - mamos mintis atpasakoja vyras.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Tėtį M. Balčiūnas vadina visų galų meistru, valdančiu visą ūkinę dalį: „Aš dar išlikęs toks baltarankis, o tėtis iš bet ko gali sukurti bet ką. Tad jis labai padeda su visais ūkiniais, gamybiniais, tvarkymo dalykais. Na, ir, žinoma, jis yra pagrindinis pardavėjas, žmogus, kuris šneka daugiau už mane."
Pasak verslininko, žmonos pagrindinės atsakomybes pasikeitė augant šeimai. Pirmiausia ji daugiausiai padėdavo pakuodama gaminius, o dabar pagrindinė jos atsakomybė - vyro palaikymas. „Ji palaiko mano bet kokią beprotybę. Tikriausiai ne kiekviena žmona atlaikytų tokį tempą, kai aš bėgu, skubu, nespėju, vis kokių naujų idėjų prisigalvoju. Ir tai, kad ji išlieka pakanti turėdama tris mažyles… Tai yra tas žmogus, kuris yra mano ramybės uostas“, - apie žmoną šiltai kalba pašnekovas.
Dukroms paaugus vyras planuoja ir jas įtraukti į šeimos verslą: „Sugalvosim kokių užduočių. O ką? Visa „Marijos trobelės“ produkcija yra natūrali, be jokių cheminių priedų, ją gaminant remiamasi rankų darbu - tiek ruošiant gaminius, tiek juos pakuojant. Parduodant produktus išlaikomas asmeninis santykis ir dėmesys klientui. Todėl šiems autentiškiems, gamtai draugiškiems gaminiams suteiktas Anykščių regioninio parko produkto ženklas.
Regiono svarba ir ateities planai
„Man yra svarbu sveika produkcija, svarbu miškas ir gamta, svarbu, kad mano versle dirba vietiniai žmonės. Mes nenorime konkuruoti su kinais. Mes nesivaržome dėl kainos - norim išskirtinės kokybės, išskirtinio pateikimo produkto. Man yra svarbu, kad atstovauju regionui, regioniniam parkui, saugomoms teritorijoms. Saugomų teritorijų produkto ženklo turėjimas tik dar labiau įpareigoja. Keliu dar didesnius reikalavimus sau pačiam, kad produkto kokybė būtų dar geresnė“, - sako M. Balčiūnas.
Verslininkas neslepia ambicijos obuolių sūrį padaryti ne tik regiono, bet ir visos Lietuvos garsenybe: „Obuolių sūris gali labai gerai reprezentuoti Lietuvą, nes obuolys yra labai natūralu, labai lietuviška, labai tikra, o sūris tikrai istoriškas, nuo nieko nenukopijuotas. Egzistuoja figų sūriai, slyvų sūriai, bet obuolių sūrių aš niekur pasaulyje nemačiau."
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
„Marijos trobelės“ įkūrėjas sako svajojantis toliau puoselėti sodybą Padvarninkuose ir kurti naujas krašto tradicijas. M. Balčiūnas svajoja greta sodybos įkurti 1001 obels sodą, o seną ūkinį pastatą paversti moderniu obuolių sandėliu. Vyras taip pat sakosi pamažu realizuojantis savo norus kurti bendruomenės tradicijas. Šiemet jau trečius metus jis sodyboje organizavo Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos minėjimą, kurios metu ne tik giedojo himną prie kiemo viduryje plevėsuojančios vėliavos, bet ir surengė įvairių pramogų. Na, o šiemet jis sakosi sukūręs originalią Naujųjų metų tradiciją: „Taip taip, neseniai šventėme Naujuosius. Prieš porą savaičių pagaliau užderėjo naujas obuolių derlius, o mes Naujuosius metus juk ir skaičiuojame nuo naujo obuolių derliaus."
Nors M. Balčiūnas gyvendamas sostinėje ilgus metus mokėsi ir dirbo su vadyba susijusius darbus, verslininkas teigia savo versle daug improvizuojantis: „Mano požiūris į verslą yra džiazas. Jeigu universitete kažkada mokė strateginio planavimo ir to, kad reikia žinoti savo žingsnius bent penkerius metus į priekį, tai aš nežinau net artimiausio mėnesio planų. Statau koją - žinau kaip. Bet tik pastatęs vieną - sužinosiu, kur statyti kitą. Ir tokiu svingo ritmu keliauju. Ir kol kas keliauju sėkmingai." Vyro teigimu, išsvajoto lėtesnio gyvenimo ritmo kaime kol kas jis nepasiekė.
„Verslą regione plėtoti yra lengva - čia ir konkurencija mažesnė, ir lengviau būti pastebėtam, ir savivaldos parama smulkiam bei vidutiniam verslui pakankama. Bent jau man Anykščiuose taip pasisekė, niekuo negaliu skųstis, o verslo idėjų galvoje sukasi vis naujų ir naujų“, - sako M. Balčiūnas. Vyras taip pat prisimena ir savo draugų istorijas. Anot jo, Anykščiuose daugiau panašaus likimo žmonių. Čia nestinga prieš keletą metų iš miestų sugužėjusių jaunų šeimų, kurios kuria savo verslus, atranda veiklos.
M. Balčiūnas įsitikinęs, kad dažniausiai plėtojant verslą regione pagrindine problema tampa specifinių žinių ir patirties stygius: „Yra daug gerų produktų, bet tikrai mažai kas dirba su rinkodara, aktyviai užsiima pardavimais. Tai yra mano arkliukas, nes tai dariau visą gyvenimą."
Kvietimas į kaimą
Nuo miesto pavargusius žmones „Marijos trobelės“ įkūrėjas kviečia kurtis kaime. „Nemažai sutinku žmonių, kurie išgirdę mano istoriją sako: „Oo, čia mano svajonė“. Kokia svajonė? Stokis ir eik! Dar tikrai sodybų regionuose daugybė."
Monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimas
Apie mons. A. Svarinską pasirodė ir paties šviesaus atminimo mons. A. Svarinsko knyga „Nepataisomasis. Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai. 1 dalis“. (Užrašė prof. Donatas Stakišaitis. Vilnius, 2014, 296 p.) Tik iš jos detaliau ir sužinojome apie mons. A. Svarinsko kovas už tikinčiųjų teises ir Tėvynės laisvę.
Tai patvirtino ir paskutiniai darbai - prie Mūšios įkurtas Atminties ir Ramybės parkas žuvusiems kovos draugams, Didžiosios Kovos apygardos partizanams; Atminimo slėnis su paminklais žuvusiems Kavarsko partizanams ir jų vadams; jo lėšomis pastatyti kryžiai žuvusiems partizanams įvairiose Lietuvos vietose; paskutinio Lietuvos partizanų kapeliono pareigos ir paskutinė valia - Amžinojo poilsio gulti šalia kovos draugų Ukmergės Dukstynos kapinaitėse.
Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės apskrityje, Vidiškių parapijoje, Pamernackų kaime. Vaikystė prabėgo Kadrėnų kaime. 1932 m. pradėjo lankyti Vidiškių pradinę mokyklą. Ją baigęs nuo 1937 m. mokėsi Ukmergės mokykloje, po metų - Deltuvos mokykloje, vėliau - Ukmergės Antano Smetonos (iki 1941 m.) gimnazijoje. 1942 m. įstojo į Mokytojų seminariją. Supratęs, kad tai ne jo pašaukimas, 1942 m. rugpjūtį įstojo į Kauno kunigų seminariją.
1944 m. Seminaristai neliko abejingi, dalis jų tapo aktyviais partizaninio judėjimo pagalbininkais. Klierikai Jonas Čeponis, Jonas Vareikis, Jonas Poviliūnas, Jonas Zubrus, A. Svarinskas iš pradžių kurdavo, spausdindavo ir platindavo informacinius lapelius apie okupantų Lietuvoje vykdomą terorą. Vėliau tapo savo kraštuose susiformavusių partizanų būrių ryšininkais, aktyviais pagalbininkais rengiant ir platinant atsišaukimus, parūpindavo partizanams ginklų, šovinių, medikamentų, popieriaus, dokumentų blankų ir t. t.
Vengdamas suėmimo A. Svarinskas paliko seminariją ir pasitraukė į Stikliaus vadovaujamą partizanų būrį. Tapo partizanu Laisvūnu, patyrė gyvenimo bunkeriuose pavojus, nuolat buvo tarp gyvybės ir mirties. 1946 m. gegužę NKVD ėmė aktyviai ieškoti A. Svarinsko. Gruodį A. Svarinskui atvykus į Kauną pasiimti žadėtų šovinių, jį įskundė batsiuvys Petras Medišauskas, tapęs KGB provokacijos dalyviu-agentu Vyšniakovu. Svarinskas buvo suimtas 1946 gruodžio 31 d.
1947 m. kovo 12 d. A. Svarinską, kaip ir visus Lietuvos pratizanus, teisė karo tribunolas. Nuteisė pagal Sovietų Sąjungos baudžiamojo kodekso 58-1 ir 58-11 straipsnius - 10 metų pataisos darbų ir 5 metams tremties be teisių už 3 fiktyvių pasų padirbimą, antitarybinių lapelių spausdinimą ir platinimą bei siekį įsigyti radijo aparatą, šovinių, brezento ir juos perduoti Šarūno būrio partizanams.
Svarinskas kalėjo gulago lageriuose - Intoje, Abezėje. Su juo kalėjo kunigai ir pasauliečiai Lietuvos patriotai. 1955 m. vasarą mons. A. Svarinskas buvo paleistas iš lagerio. Prasidėjo jo tremties be teisių laikas. Į Lietuvą mons. A. Svarinskas grįžo 1956 m. kovo 29 d.
Pirmoji iš kalėjimo grįžusio kunigo A. Svarinsko darbo vieta buvo Kulautuva. Jį čia tarnauti pakvietė kunigas Gustavas Gudanavičius. Įsikūręs A. Svarinskas zakristijonu į Kulautuvos bažnytėlę pakvietė seminarijos laikų bendražygį Petrą Našlėną. Svarinskas, kaimo vaikas, tėvų išmokytas visų ūkio darbų, nuo pirmų dienų ėmėsi tvarkyti Kulautuvos bažnyčią ir jos aplinką. Norėdamas kurti gyvąją Bažnyčią, aplankė parapijiečius ir jų padedamas sutvarkė tikėjimo namų aplinką.
1957 m. gruodžio 27-ąją jo namuose atlikta krata, kelios knygos konfiskuotos. Supratęs, kad Kulautuvoje jam likti pavojinga, vyskupo Pranciškaus Ramanausko patartas, A. Svarinskas išvyko į Betygalą. Tačiau ir ten ėmė kurti gyvąją Bažnyčią. Antrąją Velykų dieną kunigą A. Svarinską KGB suėmė.
1958 m. liepos 7 d. įvyko Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, kuriai pirmininkavo Genrikas Zimanas, tos 13 knygų tapo pagrindiniais įkalčiais, pagal įbaugintų bažnyčios šnipų liudijimus kunigas Svarinskas vėl nuteistas šešeriems metams pataisos darbų kalėjimo. Jis buvo išvežtas į griežtojo režimo Mordovijos lagerį.
1964-1971 m. kunigavo Miroslave, 1971-1976 m. - Igliaukos parapijoje, 1976-1983 m. - Viduklėje. 1978 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. 1983 m. A. Svarinskas vėl buvo suimtas. 1988 m., tarpininkaujant Amerikos prezidentui Ronaldui Reiganui, buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, A. Svarinskas grįžo į gimtinę. 1990-1992 m. buvo kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleris; 1991-1992 m. - Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) narys; 1991-1995 m. - Lietuvos kariuomenės kapelionas, dimisijos pulkininkas. Nuo 2000 m. - Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas, Lietuvos partizanų vyr. kapelionas. Apdovanotas Lietuvos partizanų 1-ojo laipsnio žvaigžde ir Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. Iki pat gyvenimo pabaigos mons. prelatas A.
Mons. prelatas A. Svarinskas mirė 2014 m. liepos 17 d.
Ilgaamžė Jelena Muravska
Prieš šimtmetį, 1921 m. liepos 17 d., Švenčionių rajono Svirkų seniūnijoje, gimė ilgą laiką Mickūnų seniūnijoje gyvenusi Jelena Muravska.
„Per 100 savo gyvenimo metų patyriau daug, tiek nuostabių, tiek ir skaudžių emocijų ir akimirkų. Norėčiau papasakoti apie mūsų protėvius, apie religiją šeimoje ir stiprų tikėjimą Dievu, apie nerūpestingą vaikystę ir ūkį. Galimybė papasakoti visą mūsų šeimos istoriją suteikta man, nes mano amžiaus giminaičių jau nebeliko (…)“, - laiške rašė J. Muravska.
Jelena Muravska gimė didelėje šeimoje, tad gyventi visiems šeimos namuose nebuvo galimybės. Kiekvienas šeimos narys sukūręs savo šeimą, įsikurdavo ten, kur vedė likimas, net ir kitose šalyse. „Praeitis ir dabartis kaip dangus ir žemė. Džiaugiuosi, kad vis dar esu su Jumis, neprikaustyta prie lovos, laisvai vaikščiojanti su lazdele. Dėkoju Dievui už galimybę matyti, girdėti, viską suprasti ir prisiminti. Turiu problemų su rankomis, jos atsisako paklusti, o kad kartais neprigirdžiu - nenusimenu, juk galima susišnekėti gestais. Miela ir mylima mano šeima, artimiausi giminaičiai ir draugai, dėkoju, kad prisimenate mane ir atėjote į mano ypatingą šimtmečio jubiliejų. Mielieji, visą mano gyvenimą buvote šalia laimėje ir nelaimėje, visada ištiesdavote pagalbos ranką. Mano tėvai išauklėjo mane katalikiškai ir iki šiandien neatsisakau tikėjimo. Senolė džiaugiasi turėdama tris anūkus ir tris anūkes, kurie, kaip sako jubiliatė, yra labai geri, darbštūs ir religingi.
Rašytojo Eduardo Cinzo gyvenimo vingiai
Eduardas Cinzas (tikra pavardė Čiužas) gimė 1924 m. balandžio 14 d. Rietave. Baigęs mokyklą Rietave mokslus tęsė Telšių gimnazijoje, o vėliau Telšių amatų mokykloje. 1941 m. broliai Antanas ir Eduardas Čiužai buvo suimti. Eduardui pasisekė jis buvo paleistas, o brolis Antanas 1941m. 1944 m. artinantis sovietinei kariuomenei Eduardas pasitraukė į Vakarus. Trejus metus gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, o 1947 m. persikėlė į Belgiją, kur dirbo anglių kasyklose. Pasitraukus į Vakarus pasikeitė ir jo pavardė iš Čiužo tapo Cinzu.
Apie įvykusį nelaimingą atsitikimą ir gyvenimą po jo Eduardas Cinzas savo draugui Stasiui Kašauskui rašė. Po tokio katarsio reikėjo gyventi. Vienam, be kojų. Svetimame krašte, be giminių. Artimiausi ,,draugai“ atėjo aplankyti į ligoninę tik po dviejų mėnesių, o gyveno tik už poros kilometrų. Paskui ir jie užmiršo. Gyvenau, reikėjo gyventi. Dievas ar likimas atsiuntė angelą: ,,belogvardeicų“ kunigaikštijos Tanią. Ji lankė mane kelis kartus savaitėje, mokė prancūzų kalbos, vienu žodžiu, parėmė šiltu pečiu.
Ligoninėje išbuvau dešimt mėnesių, paskui davė protezus ir paleido: eik kur nori, gyvenk kaip išmanai. Apsigyvenau lietuvės ir ruso šeimoje. Mokiausi elektrotechnikos institute. Niekas nerėmė, reikėjo gyventi pusbadžiu. Paskui Amerikos šalpos fondas pradėjo siųsti neturtingų studentų pašalpą. Pasidarė geriau. Dirbdamas, gaudamas pašalpą, sudurdavau galus. Ligonių kasa, perėjus į ,,nepagydomą invalidumą“, mokėjo tiek, kad galėjau nusipirkti du pakelius cigarečių per dieną.
Išmetė iš instituto. Už didelį ,,snukį“, nepagarbą profesoriams ir amžinus ginčus su diktatorišku vyresniuoju. Brūžinau vaikų žaislus, dažiau pensininkų lubas, klijavau sienas, apskaičiuodavau krautuvėlių mokesčius, pildžiau emigruoti pakilusių tautiečių anketas. Taigi gyvenau. Kartais pusbadžiu, kartais sočiai. Mokiausi. Plėčiau žinių akiračius. Vienu momentu buvau profesionaliu lošėju kortomis.
1958 m. vėl įstojau į elektrotechnikos institutą. Dirbau vienur, dirbau kitur, bet rimtai neprisėsdavau, rūpėjo rašymas. Londone ,,Europos lietuvyje “ išspausdino kelias noveles ir paragino rimčiau atsidėti kūrybai. Rašiau. Sau. Paskui įsidrąsinau rašyti romaną. Redagavau Belgijos lietuvių laikraštuką. Ir vis mokiausi, vis geidžiau plačiau, giliau.
Vedžiau Julę, nebegalėjau kitaip: kaltas. Vis bedarbystėje, bet laimingas, kad galiu rašyti. Parašiau ,,Brolio Mykolo gatvę“. Premija. Gyriausi spaudoje Amerikoje ant rankų nešiojo. Ir taip įsibėgėjau į rašliavą. Pradėjau gauti pensiją. Belgijoje taip: ar esi dirbęs, ar buvęs bedarbiu, vis tiek gauni pašalpą.
Pirmąsyk Eduardas Lietuvon atvyko 1975-aisiais. Pasiūlė išleisti romaną ,,Brolio Mykolo gatvė“. Bet kažkas užkliuvo cenzūrai. Po kelerių metų vis dėlto išleido novelių rinkinį ,,Spąstai“. Didelio talento rašytojas Eduardas Cinzas tautinėje padangės spaudoje liko lyg ir nepastebėtas.
Eduardas atvirumo valandą būdavo tikslus ir griežtas: broliai Lietuvos raštininkai persiplepa. Visi nesutarimai ir įtarimai baigėsi Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Didelio talento lietuvių rašytojas visiems laikams sugrįžo Lietuvon. Eduardo Cinzo knygose labai realus Vakarų pasaulis.
1987 m. gegužę mudu išsiruošėm trijų dienų kelionėn po šventąją Žemaitiją. Žinoma, slapčia, nes užsienio lietuviams buvo leidžiama būti tik Vilniuje. Šiauliuose, pažįstamų sode prisiskyniau milžinišką glėbį geltonų narcizų. Pasiekus Telšius sustojau prie miesto kapinių vartų. Padėjo, parymojome prie Rainių kankinių kapo. Grįžęs mašinon, Eduardas ėmė kraupiai verkti. Kai vyras šitaip verkia vadinasi jam baisiai skauda.