Įvadas
Lumbini, esantis Butvalo administraciniame centre, Nepale, yra ypatinga vieta budistams visame pasaulyje. Tai vieta, kur gimė Siddhartha Gautama, vėliau tapęs Buda, budizmo įkūrėjas. Ši vieta ne tik svarbi religiniu požiūriu, bet ir turi gilią istoriją, kurią verta išnagrinėti. Šiame straipsnyje panagrinėsime Lumbini istoriją, Budos gyvenimą ir jo mokymų svarbą.
Siddharthos Gautamos Gimimas ir Gyvenimas
Siddhartha Gautama, gimęs apie VI a. pr. Kr. (daugelio šiuolaikinių mokslininkų teigimu - 566-486 m. pr. Kr.), buvo Šakjų genties valdovo Šuddhodanos sūnus. Sinhalų metraščiuose sakoma, kad jis gimė 624 m. pr. Kr., o parinirvaną (nirvaną) pasiekė 543 m. pr. Kr. (ši data oficialiai pripažinta UNESCO). Japonijos budistų manymu, gyveno 448-368 m. pr. Kr. Jis gimė kšatrijų šeimoje, būdamas 16 metų vedė, o 29 metų, nusivylęs pasaulietišku gyvenimu, pradėjo praktikuoti askezę.
Pasakojama, kad prieš Siddharthai Gautamai gimstant, jo motina Maja susapnavo, kad jai į šoną įėjo baltas dramblys. Siddhartha Gautama stebuklingu būdu gimė iš jos šono, nenorėdamas suteikti skausmo. Rūmų žyniai išaiškino, kad vaikas galįs tapti čakravartinu (Visatos valdovu), arba Didžiuoju Atsiskyrėliu. Šuddhodana darė viską, kad Siddhartha Gautama taptų jo įpėdiniu, saugojo nuo visų įmanomų nelaimių, siekė, kad šis nesužinotų, jog yra skurdas, ligos, senatvė ir mirtis.
Siddhartha Gautama 3 kartus (yra versijų, kad 4) slapta išvykęs iš rūmų sužinojo, kad yra ligos ir fizinis skausmas, jaunystė nėra amžina, o gyvenimas turi pabaigą. Nusprendė palikti namus ir tapti asketu. Kartu su 5 atsiskyrėliais pradėjo praktikuoti kraštutinę askezę, bet nepasiekė jokių rezultatų. Atsisakęs askezės nuėjo į Bodhgają (apie 10 km į pietus nuo Gajos miesto, Biharo valstija), kur medituodamas po vadinamuoju Bodhi medžiu (t. y. maldykliniu fikusu, lot. Ficus religiosa) patyrė aukščiausiąjį nušvitimą ir tapo Buda; jam atsivėrė dieviškoji akis, kuria apžiūrėjęs pasaulį suprato, kad žmonės skiriasi ne savo kilme, bet dvasiniu potencialu.
Budos Mokymai
Suttapitakoje (Pali kanonas) Siddharthos Gautamos gyvenimas vaizduojamas nuo tada, kai pasiekė nušvitimą (bodhi), t. y. tapo buda, ir nusprendė savo patirtimi pasidalyti su žmonėmis. Siddhartha Gautama nebuvo visuomenės reformatorius, nekritikavo valdžios, nesmerkė turtuolių, bet skelbė, kad neprisirišimas prie nuosavybės yra svarbesnis už paprastą turto neturėjimą.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Budos mokymai apima Keturias Tauriąsias Tiesas ir Aštuonialypį Kelią.
Keturios Tauriosios Tiesos
- Pirmoji Taurioji Tiesa: Gyvenimas yra kančia (dukkha).
- Antroji Taurioji Tiesa: Kančios priežastis yra troškimas ir prisirišimas.
- Trečioji Taurioji Tiesa: Kančią galima nutraukti, pasiekus nirvaną. Tai supratimas, kad kentėjimą galima nutraukti, kad jis susijęs tik su amžinu ratu, gimimų ir atgimimų seka. Kentėjimo nutraukimo sampratos esme galima laikyti nirvaną, “užgesimą”, nenusakomą nekintamą būseną, kuri pasiekiama atsisakius visų troškimų, išsivadavimo būsena, kurią pasiekia Budos.
- Ketvirtoji Taurioji Tiesa: Kelias į kančios nutraukimą yra Aštuonialypis Kelias. Kelias, vedantis į kentėjimo panaikinimą, į laimę (kentėjimo nebūvimą), į “Galutinės Realybės suvokimą”, į nirvaną. Dar jis žinomas kaip “vidurio kelias”, kadangi vengia tokių kraštutinumų , kaip laimės paieškos jusliniuose malonumuose arba griežtoje askezėje.
Aštuonialypis Kelias
Aštuonialypis Kelias apima:
- Teisingą supratimą
- Teisingą mąstymą
- Tobulas kalbėjimas: reikia kontroliuoti savo žodžius, kad jie nevestų į blogį - kalba turi būti geranoriška ir teisi.
- Tobulos pastangos: reikia gyventi vertai, nekenkiant gyvybei. Privalai gyvenimui užsidirbti taip, kad niekam nedarytum skriaudos.
- Tobulas budrumas: reikia išsiaiškinti, kad blogis kyla iš mūsų kūniškumo.
- Tobulas meditacinis susikaupimas: reikia pastoviai ir kantriai treniruotis, siekti susikaupimo, medituoti, gilintis į tiesos ieškojimą.
- Teisingą veiksmą
- Teisingą pragyvenimo būdą
Lumbini Istorija ir Svarba
Lumbini yra viena iš keturių svarbiausių budistų piligriminių vietų, susijusių su Budos gyvenimu. Kitos trys vietos yra Bodhgaja (vieta, kur Buda pasiekė nušvitimą), Sarnathas (vieta, kur Buda pasakė savo pirmąjį pamokslą) ir Kušinagar (vieta, kur Buda mirė). Lumbini yra ypatingai svarbi, nes tai yra Budos gimimo vieta.
Vėlyvojoje budizmo literatūroje yra detalių Siddharthos Gautamos gyvenimo aprašymų (Lalitavistara, Buddhacarita, Mahavastu, Nidanakatha), juose gausu džatakų siužetų. Pasakojama, prieš Siddharthai Gautamai gimstant Šakjų genties valdovo Šuddhodanos sūnumi, jis reinkarnavosi 550 kartų; Siddharthos Gautamos gimimas Šakjų šeimoje laikomas paskutiniu įsikūnijimu.
Lumbini yra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šioje vietoje yra Maya Devi šventykla, kuri laikoma Budos gimimo vieta, taip pat šventas tvenkinys, kuriame Maya Devi maudėsi prieš gimdymą, ir Ašokos kolona, kurią pastatė imperatorius Ašoka III a. pr. Kr., norėdamas pažymėti Budos gimimo vietą.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Budizmo Plitimas ir Bendruomenė
Apsisprendęs skleisti savo mokymą, Buda grįžo pas 5 asketus (vėliau jie sudarė pirmąją budistų bendruomenę) ir Isipattanoje (dabar Sarnathas, netoli Varanasi) paskelbė jiems savo pirmąjį pamokslą. Paskutinės Siddharthos Gautamos gyvenimo dienos yra aprašytos Mahaparanibbanasuttoje. Mirdamas Upavattanos miške jis įsakė vienuoliams nereikšti jokių emocijų, o jo mirimą panaudoti kaip unikalų meditacijos objektą; keletas vienuolių, stebėjusių Siddharthos Gautamos mirtį, nušvito ir tapo arhatais.
Buda subūrė aplink save grupelę pasekėjų, kuriuos palenkė tiek nesutrikdomas, spinduliuojantis galią jo pamokslų sakymo būdas, tiek ir mokymo turinys. Bendruomenę sudarė vienuoliai ir gausybė pasauliečių mokinių. Pirmieji paskiria savo gyvenimą dvasios tobulinimui, skleidžia Budos mokymą, antrieji vaidina ne mažiau reikšmingą vaidmenį - jie palaiko ryšį su šeima ir visuomene. Nepaisydamas indų kastų sistemos, Buda į savąją bendruomenę priimdavo tiek aukščiausiai kastai priklausančius brahmanus, tiek ir pirklius. Ir pačioje bendruomenėje visi nariai buvo lygūs. Tiesa, pirmieji budistai baiminosi grėsmės, kurią gimstančiai bendruomenei keltų moterys savo įgimtu žavesiu, tačiau vėliau bendruomenė buvo atverta ir moterims.
Stodamas į bendruomenę, naujokas turi būti tam tikrą laiką stebimas jo paties pasirinkto mokytojo. Įšventinimo metu jis duoda įžadus. Pasauliečiai vienuolių akivaizdoje turi paskelbti, jog priima Tris Brangenybes, ir pasižada laikytis Penkių priesakų: nenaikinti gyvybės, nevogti, nesvetimauti, nemeluoti ir nevartoti svaiginančių gėrimų.
Jau pirmosiose bendruomenėse iš vienuolių buvo reikalaujama ypatingos drausmės ir askezės. Jos nariai paprastai atsisakydavo nuo bet kokios nuosavybės ir buvo vadinami vargetomis. Jie nusiskusdavo galvą, įsisupdavo į skarmalus (švariai išplautus), dažniausiai geltonos spalvos, ir sau pasilikdavo tik būtiniausius daiktus - dubenį išmaldai, indą vandeniui, skustuvą, lazdą, kilimėlį, adatą su siūlais ir apavą. Jie neturėjo net liesti jokių brangenybių.
Buda nustatė tam tikras bendruomenės gyvenimo taisykles, kurios ne tik disciplinavo išorinį gyvenimą, tai yra nustatė teisingą maitinimąsi, buitį, teisingą dienotvarkę, bet ir parodė, kaip nugalėti norus ir aistras. Bendruomenės nariai gyvendavo vienuolynuose arba miškuose kaip atsiskyrėliai. Vienuolynai būdavo už miesto, dažnai turtuolių dovanotose užmiesčio giraitėse. Jos vadindavosi „brolybės sodais“. Buda manė, kad miesto gyvenimas nesuderinamas su sielos ramybe ir giliais apmastymais. Mieste buvo leidžiama būti tik renkant išmaldą.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
Kiekvieną rytą vienuoliai keldavosi auštant ir ankstų rytą praleisdavo atlikdami dvasinius pratimus arba bendraudami. Po to jie eidavo į artimiausius miestus ar kaimus rinkti išmaldos. Jie niekada neprašydavo, o tik išsisklaidydavo po gatves ir tylūs, nudelbę į žemę akis, tiesdavo savo indus. Vienodai ramiai vienuoliai priimdavo ir dosnias aukas, ir atsisakymą, vienodai rinko aukas ir iš vargšų ir iš turtingų. sudarė virti ryžiai ar kitas maistas. Viena surinktų aukų dalis buvo skiriama vargšams, kita - žvėrims ir paukščiams, ir tik likusi, padalinta tarp esančių, tekdavo pietums.
Likusią dienos dalį vienuoliai bendraudavo arba medituodavo atokiose vietose. Taip jie leisdavo dienas, kai ilgiau gyvendavo toje pačioje vietoje, o taip būdavo dažniausiai žiemą. Vasarą jie išsiskirstydavo po kaimus ir čia vienatvėje praleisdavo keturis ilgus mėnesius. Po to jie vėl susirinkdavo ir pasipasakodavo savo pasiekimus dvasinio tobulėjimo srityje. Rudenį vienuoliai iškeliaudavo platinti mokymo. Bendruomenę buvo galima laisvai palikti. O vienintelė joje taikoma bausmė buvo pašalinimas iš bendruomenės, taikomas tik pažeidus vieną iš pagrindinių taisyklių.
Susiformavusi kaip maža grupelė žmonių, Bendruomenė sparčiai didėjo. Tai jau nebuvo monolitinis vienetas, veikiau - skirtingo dydžio grupių visuma, turinti vieną tikslą. Ilgainiui išsiskyrė keletas budizmo atmainų. Pačioje Kristaus eros pradžioje susiformavo nauja budizmo kryptis, kuri netrukus labai paplito. Mahayanai būdingas lankstesnis doktrinos formulavimas nei senajam budizmui. Mokymas sparčiai paplito Nepale, Tibete. VII a. po Kr. atsirado dar viena budizmo kryptis - „Deimantinė važiuoklė” (Vajrayana), dažniausiai vadinama tantrizmu. Tai aukščiausias Budos mokymo lygmuo, slaptai dėstytas tik išrinktiesiems ir nurodantis, kaip pasiekti Nušvitimą per vieną žmogaus gyvenimą, nelaukiant daugybės persikūnijimų.
Budistų Praktikos ir Simboliai
Budizmas nereikalauja, jog tikintieji atlikinėtų kokias nors apeigas ar ceremonijas, ir tik pamaldumas ir tradicija paskatina švęsti kai kurias šventes ar garbinti relikvijas ir šventąsias vietas. Ankstyviausios žinomos „religinės apeigos“ buvo vienuolių susirinkimai, kurie dažnai vykdavo tyloje susirinkus medituojant. Vėliau suklestėjo ritualinės formulės, vieši renginiai su eisenomis, maldos prieš statulas, smilkymai. Budizmas atsisakė kruvinų aukojimų, nes jie prieštaravo esminiams Mokymo principams.
Budistams svarbus individualus santykis, todėl būtinas susikaupimas, įsigilinimas į save, į savo vidinį pasaulį, mąstymas apie mokymo tiesas. Kultas išlaikė paprastumą. Jį tesudarė savotiškos pamaldos - garsiai skaitomi tekstai, Mokymo išpažinimas, pagarbinimas, gėlių aukojimas, kelių lempelių prieš Budos statulą uždegimas. Didžiausios šventės yra Budos gimimo, jo nušvitimo ir mirties laikas. Budos statulos yra išpuošiamos, o Kinijoje dar ir nuplaunamos kvepiančiu vandeniu. Į vienuolynus nešamos aukos. Kartais čia rengiami fejerverkai. Šventės vyksta ir Budos pirmajam pamokslui paminėti.
Jau po Budos mirties išsiplėtojo relikvijų garbinimas. Įprastas budizmo simbolis - gėlė lotosas, kurios šaknys auga giliai tvenkinio dugne. Budistai sako, kad žmogus turi stengtis būti panašus į lotosą. Tyras jo žiedas simbolizuoja nušvitimą. Vienas seniausių budistų garbinimo objektų - simboliniai Budos pėdos atspaudai. Saugomi ir garbinami šventųjų (ir paties Budos) palaikai, jų daiktai, jų garbei sukurti paminklai.
Budos Gyvenimo Istorijos Interpretacijos
Budos gyvenimo istorija pačiam mokymui reikšminga ir kaip išraiškingas pavyzdys, ir kaip pačios religijos formavimosi kelias. Tai esminė budizmo mitologijos dalis. Tačiau dėl šio mitologiškumo, ji ir sunkiai apimama. Ilgus amžius nebuvo šventraščio, nuosekliai pasakojančio apie budizmo įkūrėją. O kai pasakojimai buvo užrašyti, pasirodė, kad jie apipinti mitais, susilieję su liaudiškais pasakojimais, neretai tarpusavy prieštaringi. Budizmui plintant po rytų pasaulį, kiekvienoje šalyje jis integravo vietinius tikėjimus, tradicijas ir mitus. Todėl tradicija išsaugojo ne detalią biografiją, bet veikiau portretą idealo, kokiu turėtų stengtis tapti kiekvienas budistas.
Buda gimė apie 600 m. pr. Kr. nedidelės valstybės, buvusios dabartinių Indijos ir Nepalo pasienyje, Šakjų giminės valdovo šeimoje. Legendos sako, kad jis pats pasirinko savo gimimo laiką, žemyną, vietą, giminę ir motiną. Vieta gimti jis išsirinko šiaurės Indiją, kuri tada laikyta pasaulio centru. Pasakojama, kad jį nekaltai pradėjęs saulės spindulys, ir motinos įsčios tapusios tokios skaidrios, kad ji galėjusi matyti dar negimusį kūdikį. Dar pasakojama, kad jis užaugo ne motinos gimdoje, bet brangaus akmens dėžutėje. Mirus motinai, iki septynerių metų Sidartą augino jo teta, padedama žindyvių. Mažai kas žinoma apie šį jo gyvenimo tarpsnį.
Sulaukęs pilnametystės, t.y. šešiolikos metų, Sidarta vedė. Jaunystėje jis ketino atsisakyti šeimyninio gyvenimo, todėl tėvas pastatė prabangius rūmus, kuriose būsimasis valdovas turėjo išvengti viso to, kas galėtų paskatinti jį išsižadėti pasaulio ir tapti vienuoliu. Dykaduoniškas gyvenimas, prabanga ir malonumai slėpė tikrovę ir trukdė apsispręsti. Sidharta kančias išvydo taip vėlai, kad patyrimas smogė jam visa jėga. Toliau gyvendamas prabangoje, jis pajuto beprasmybę ir nuobodulį. Sidhartą apniko nepasitenkinimas savo gyvenimu.
Šešerius metus Gautama klajojo bendraudamas su išminčiais, vienuoliais, bandė surasti žmogaus kančių priežastį, gyvendamas griežtoje askezėje. Tačiau nesuradęs mokytojo ir nusivylęs askezės rezultatais, Gautama galiausiai pasinėrė į ilgą meditaciją, trukusią nuo keturių iki septynerių savaičių. Per savo 35-jį gimtadienį Bodhisattva („būtybė pakeliui į Nubudimą, būsimasis Buda”) „galutinai nubunda”: supratęs priežasčių ir pasekmių dėsnį, neišvengiamą jų naštą, Buda dedukcijos būdu atrado, kaip išsivaduoti iš tų grandinių. Iki pat mirties, Parinirvanos, Visiško Užgesimo, t.y. apie 45 metus, Buda keliavo su savo pasekėjais, dvasine bendruomene, sangha, po visą vidurio Gango baseiną, skleisdamas Keturių Tauriųjų Tiesų doktriną visiems norintiems. Sulaukęs 80 metų amžiaus, Buda mirė, pasiekia nirvaną.
Pažodžiui tai reiškia užgesimą, bet kartu ir ramybę. Tai būsena be pradžios, nekintama, amžina, neišnykstanti, tai ne sunaikinimas, o ne-gimimas, ne-tapsmas. Istorinis Buda tėra tik užbaigimas ilgos moralinės raidos, kurią, pasak legendų, sudaro dar 24 budos, Gautamos pirmtakai.
Nirvana: Išsivadavimas iš Kančios
Nirvana nėra susinaikinimas. Tai išsisklaidymas. Žodis kilęs nuo veiksmažodžio „nupūsti, nunešti šalin“. Tai tokia būklė, kai daugiau nebekamuoja gyvenimo troškimas ir nutrūksta atgimimų ratas. Ji reiškia užgesimą, bet sykiu ir ramybę, taiką. Tai būsena be pradžios, nekintama, amžina, neišnykstanti, tai ne sunaikinimas, o ne-gimimas, ne-tapsmas. Nirvanoje išnyksta sąmonė ir savimonė.
Nušvitimą pasiekęs žmogus dar būdamas gyvas gali išsivaduoti iš visų troškimų, o miręs įeiti į visišką nirvaną. Būnant gyvam nirvana nėra tikra ir pilnutinė, nes dar išlieka aktyvios kai kurios fizinės žmogaus juslės. Kadangi ji patiriama tik užgesus savajam „aš“, ji amžina, nelokalizuojama, pranokstanti logiką ir protavimą, ji gali būti nusakyta tik apytiksliai, nes žodžiai jai apibūdinti netinka.
Todėl nirvana apibrėžiama per neigimą: „yra būsena, kurioje nėra nei žemės, nei vandens, nei šilumos, nei oro, nei erdvės begalybės, nei sąmonės begalybės, nei visiško neigimo būsenos, nei suvokimo, nei jo nebūvimo, nei šio pasaulio, nei kito, nei saulės, nei menulio. Tai nei įžengimas, nei išėjimas, nei sulaikymas, nei mirtis, nei gimimas. Tai ir yra kančios baigtis“. Taigi, jei kiekviena būtis yra kančia, tai kančiai sunaikinti reikia sunaikinti pačią būtį, sugriauti ją iki pamatų, „užgesti nirvanoje“. Nirvana - tai pažadėtas visiems žmonėms tikslas.
Religinis Sąjūdis VI a. Pr. Kr.
VI a. pr. m. e. pasaulyje vyko galingas religinis sąjūdis. Atsirado tokios įtakingos religijos kaip zoroastrizmas, džainizmas, konfucianizmas, induizmas, judaizmas, budizmas. Šis judėjimas prasidėjo Persijoje. Religijos mokytojai dažnai keliaudavo, o žmonės turėjo laiko ir noro klausytis, todėl revoliucingos budizmo idėjos sklido be galo greitai.
Religinio protesto jėga bene stipriausiai paveikė Indiją. Apie 600 m. pr. Kr. čia jau buvo įprasta, kad gyvenimą tvarkė ir paprastus žmones valdė dvasininkai-brahmanai. Tik jie galėjo aukoti, o jų aukos ir maginės maldos buvo tokios galingos, jog jų klausė ne tik žmonės, bet ir dievai. Deja, jų piniginių dovanų reikalavimas, kišimasis į politiką, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą ir protestą, nemažai žmonių tapo ateistais.
Be to, tuometinė Indija buvo nepaprasto dvasinio atvirumo. Šalia jau įprastų Vedų atsirado naujos sistemos - Jogos, Vedantos. Savo doktrinomis bei praktiniais patarimais jos sukūrė tvirtą pagrindą atsirasti plačiam žmonių, ieškojusių išsigelbėjimo, išsilaisvinimo ratui. Daugelis indų laukė naujų atsakymų į tokius klausimus: kodėl žmonės turi kentėti, ar negalima išvengti kančios? Jie ieškojo naujos, alternatyvios doktrinos, kuri galėtų būti priešpastatyta brahmanų išminčiai.
Būtent šiuo laiku induizmo gelmėse užsimezgė džainizmo ir budizmo tikėjimai. Ir džainizmas, ir budizmas tapo sistemomis, nepripažįstančiomis Vedų autoriteto. Mahavyra, džainizmo pradininkas, buvo Budos amžininkas ir minimas Budos šventuosiuose raštuose. Džainistų tikėjimas turi labai daug bendro su induistais ir budistais. Išganymo tikslas, pagal džainizmą - išlaisvinti sielą ir padėti jai pakilti ten, kur būna tobulieji. Budizmas irgi, kaip reformistinis judėjimas, įsiterpė į ilgametę induizmo religinę tradiciją, netgi jį pranoko ir tapo viena didžiųjų pasaulio religijų.
Trys Brangenybės
Nuo senų laikų budistai turi Tris Brangenybes: tai Buda, Mokymas (dharma) ir Bendruomenė (sangha). Jos vienija viso pasaulio budistines bendruomenes bei mokymus, kokie skirtingi jie bebūtų.