Liudvigas van Bethovenas (Ludwig van Beethoven) - vokiečių klasikinės muzikos kompozitorius, žymus pereinamojo laikotarpio tarp klasicizmo ir romantizmo epochų atstovas. Jis plačiai pripažįstamas kaip vienas didžiausių kompozitorių pasaulyje, o jo kūryba įkvėpė daugybę vėlesnių kartų muzikantų ir klausytojų. 2020-ieji buvo ypatingi metai, nes pasaulis minėjo L. van Bethoveno 250-ąsias gimimo metines. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo gimimo datą, gyvenimą, kūrybą ir iki šiol gaubiančias paslaptis.
Gimimo Data ir Šeima
Liudvikas van Bethovenas gimė Bonoje 1770 metais. Anksčiau buvo manoma, kad kompozitorius gimė gruodžio 16 d., tačiau patikslinta, kad krikšto data - gruodžio 17 d., o tuo metu naujagimiai būdavo krikštijami kitą dieną po gimimo. Jo tėvai buvo Johanas van Bethovenas ir Magdalena Keverich van Bethoven.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Muzikinė Karjera
Bethoveną muzikos pradėjo mokyti jo tėvas, kapelos giedotojas. Pasakojama, kad tėvas, norėdamas iš sūnaus padaryti vunderkindą, panašų į Mocartą, sūnų mušdavo ir versdavo groti. Taip pat, Bethovenas mokėsi pas Bonos dvaro vargonininką Kristianą Gotlobą Nefę.
1792 m. Bethovenas persikėlė į Vieną, kur tikėjosi mokytis pas Haidną, tačiau šis neturėjo laiko mokiniams, todėl po dvejų metų perdavė Bethoveną Johanui Albrechtsbergeriui. Jaunasis pianistas greitai buvo pripažintas virtuozu, tačiau pripažinimas kaip kompozitoriui atėjo kiek vėliau. Bethovenas visą gyvenimą buvo laisvas kompozitorius, t. y. nedirbo bažnyčiai ar rūmams, bet gyveno iš pasirodymų, rėmėjų lėšų ir to, ką gaudavo pardavęs savo kūrinius.
Kurtumas ir Kūryba
Apie 28-uosius metus Bethovenas pradėjo kursti, o apie 50-uosius metus apkurto visiškai. Tai sukėlė didelį sielvartą kompozitoriui, netgi privedė prie minčių apie savižudybę. Nepaisant kurtumo, Bethovenas toliau kūrė šedevrus.
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Bethovenas sukūrė savo fortepijoninę sonatą Nr. 14 („Mėnesienos sonata“) 1802 m., o trečioji simfonija, žinoma kaip „Eroica“, buvo baigta 1804 m. Nuostabiausius savo kūrinius jis sukūrė būtent tuo laikotarpiu, kai jo klausa sparčiai nyko. Jis kūrė, dantimis įsikandęs vieną plonos lazdelės galą, o kitą atrėmęs į rojalio korpusą, kad jaustų vibraciją.
Asmeninis Gyvenimas ir Sveikatos Problemos
Bethovenas niekada nevedė, tačiau žavėjosi jam nepasiekiamomis moterimis. Taip pat, dažnai pykdavosi su giminėmis, o jo elgesys su kitais žmonėmis būdavo nepatenkinamas. Be to, turėjo finansinių bėdų.
Alkoholio kritikai teigia, kad antisocialų L. van Beethoveno charakterį daugiausia suformavo jo taip mėgstamas vynas. Kadangi, sprendžiant iš aprašymų, ir jo tėvas Johanas van Bethovenas, ir močiutė iš motinos pusės taip pat buvo mėgėjai išgerti, jaunasis Liudvikas turėjo „gerą“ pavyzdį. Nebuvo dienos, kuri nesibaigtų jo mėgstamoje tavernoje.
Dešimtmečius trunka diskusijos, ar nevengęs prostitučių paslaugų L. van Beethovenas galėjo sirgti sifiliu, tačiau žinoma, jog jo paties gydytojas 1806-1816 m. tvirtino, neva kompozitorius nuo sifilio buvo gydomas.
1821 m. vasarą Beethoveną ištiko pirmasis iš mažiausiai dviejų geltos priepuolių, laikomų labai aiškiais kepenų ligos simptomais. Dėl blogos sveikatos ir stiprėjančio kurtumo gyvenimo pabaigoje Bethoveno produktyvumas sumažėjo, tačiau jis vis tiek sugebėjo sukurti tokius svarbius kūrinius kaip „Vėlyvieji kvartetai“ 1825 m., kurie tuo metu buvo nepaprastai naujoviški.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Mokslininkai nustatė, kad Beethoveno kepenų ligos rizika, kuri daugiausia kyla dėl dviejų genų - PNPLA3 ir HFE - mutacijų, būtų apytiksliai trigubai padidinusi jo riziką visam progresuojančios kepenų ligos spektrui. Patys savaime šie rizikos veiksniai nekelia didelio susirūpinimo daugeliui juos turinčių žmonių, tačiau turint omeny jo alkoholio suvartojimo kiekius, ši sąveika neabejotinai žalinga.
Be to, rastas hepatito B virusas, liudijantis, kad bent kelis mėnesius prieš mirtį L. van Beethovenas kentėjo nuo kepenų infekcijos. Rasta taip pat inkstų papiliarinės nekrozės, pankreatito ir galimai cukrinio diabeto požymių.
Paskutinieji užrašyti L. van Beethoveno žodžiai yra tapę legenda: „Gaila, gaila, per vėlu!“. Jis neva apgailestavo sužinojęs, jog jo leidėjas atsiuntė dovanų dėžę Reino raudonojo vyno.
Skrodimo metu paaiškėjus, kad kompozitorius sirgo sunkia kepenų ciroze, nebuvo jokių abejonių, jog ją apsunkino raudonojo skysčio su laipsniais pomėgis. Tiesa, įrodymų, kad būtent kepenų cirozė tapo „Mėnesienos sonatos“ ir „Fur Elise“ kūrėjo mirties priežastimi, vis dar nėra.
Mirtis ir Palikimas
Būdamas 56 metų amžiaus, kompozitorius L. van Beethovenas mirė 1827 m. kovo 26 d. Vienoje po ilgos ligos. Pasakojama, kad laidotuvėse dalyvavo apie 10000 žmonių.
Taip pat skaitykite: Gimtadienio sveikinimai krikšto tėčiui
L. van Bethovenas paliko didžiulį muzikinį palikimą. Jis išplėtojo ir patobulino sonatų formą, kurią perėmė iš Haidno ir Mocarto, taip pat vystė simfoniją. Jo kūryboje pastebima tiek Švietimo epochos idėjų, tiek beužgimstančio Romantizmo elementų.
Paprastai į Bethoveno kūrinių sąrašus įtraukiama: 9 simfonijos, 11 uvertiūrų, muzikos kūrinių teatro pastatymams, koncertas smuikui su orkestru, 5 koncertai fortepijonui su orkestru, 16 styginių kvartetų, 9 fortepijoniniai trio, 10 sonatų smuikui ir fortepijonui, 5 sonatos violončelei ir fortepijonui, 32 sonatos fortepijonui, taip pat variacijų ciklai fortepijonui, oratorija, opera „Fidelijas“, dvejos mišios, įvairios arijos, dainos.
Garsiausios Bethoveno simfonijos yra trečioji (Herojinė), penktoji (Likimo) ir devintoji (Džiaugsmo).
Meilės Paieškos ir "Nemirtingoji Mylimoji"
Nors L. Bethovenas niekada nepatyrė tikros abipusės meilės, jis visą gyvenimą svajojo apie ją, puoselėjo mintis apie moterį, kuri taptų jo Mūza, jo likimu ir jo vaikų motina. Deja, nepavyko. Jis buvo linkęs dažnai susižavėti, tačiau romanai visada baigdavosi fiasko. Jis vis pasirinkdavo netinkamas moteris - tai aristokratę, kurios vesti negalėjo dėl visuomeninės padėties, tai ištekėjusią moterį arba priekabią savimylą dainininkę. Labai dažnai damoms jis būdavo tik priemonė savanaudiškiems tikslams pasiekti.
Po kompozitoriaus mirties tolimiausiame jo rašomojo stalo kampe buvo rastas ilgas, 10 puslapių, laiškas „nemirtingajai mylimajai". Kas ta garsiojo laiško herojė, menotyrininkai nesutaria iki šiol. Kai kurie yra linkę manyti, kad tai - Antonija Brentano, kiti - kad Žozefina Brunsvik, Džuljeta Gvičardi, Mari Erdedi… Tačiau tikroji moters, kuriai adresuotas šis laiškas, tapatybė yra neatskleista iki šiol. Tai paslaptis, kurią genijus nusinešė į kapą.