Šis straipsnis skirtas apžvelgti žinomo Lietuvos dizainerio, kirpėjo ir visažisto Liutauro Salasevičiaus biografiją, pradedant jo vaikystės prisiminimais Radviliškyje ir baigiant pasiekimais mados pasaulyje.
Vaikystė ir paauglystė Radviliškyje
Liutauras Salasevičius gimė ir augo Radviliškyje. Pats dizaineris teigia, kad jo paauglystė buvo normali, tačiau į ją grįžti nenorėtų. Jis save apibūdina kaip „tobulą vaiką“, nes rūkyti ir tūsintis pradėjo vėlai. Vis dėlto, mokyklos laikais buvo visko: ir bėgimo iš pamokų, ir kitų įvykių, tačiau jis nebuvo iš tų, kuris daužydavo langus ar įžeidinėdavo mokytojus.
Jau anksti Liutauras žinojo, ko nori ir kuo bus užaugęs. Būdamas 14 metų, jis dalyvavo pirmame dizainerių konkurse. Tada jis iš mokyklos paprašė litų, tėvams nežinant iš Radviliškio išvyko į Kauną.
Didžiausia Liutauro aistra paauglystėje buvo keliavimas autostopu. Kartu su drauge jie išmaišė beveik visą Lietuvą. Keliaudavo pakeleivingomis mašinomis, nes pinigų ir poreikio su autobusu važiuoti nebūdavo, norėjosi nuotykių. Iš pradžių buvo baisu, o paskui apėmė azartas. Laimei, jokių blogų nutikimų neįvyko. Atvirkščiai, žmonės buvo labai geranoriški. Kartą sustabdė mašiną Radviliškyje ir šeima nuvežė į Nidą, pavaišino.
Paklaustas, ar toks keliavimo būdas neprivertė susirūpinti mamos ir galbūt kreiptis net į policiją, Liutauras patikino, kad ne. Buvo tik vaikystėje toks įvykis, kai su seserimi pabėgo iš namų Vilkaviškyje ir sumanė nukeliauti į Šiaulius. Tačiau Šiauliuose pasiklydo, prie jų priėjo vyras su moterimis ir nuvežė į policiją. Policijai jie aiškino, kad pavardžių nežino, bet važiuoja pas gimines, pusbrolį Mindaugą, pusseserę Dovilę, tetą Daną ir dėdę Vidą, bet pavardžių jų nežino. Pasirodė, kad tas policininkas buvo dėdės pusbrolis.
Taip pat skaitykite: Liutauro Balsio gyvenimas
Eksperimentai su stiliumi
Dalyvaudamas įvairiuose renginiuose L.Salasevičius susirinkusius vis nustebina savo aprangos stiliumi ar kokia nors detale. Jis prisipažino, kad būdamas gal kokių 10-ties, jau pradėjo cirkintis. Pirmąjį auskarą Liutauras įsivėrė būdamas devynerių. Beveik tuo pačiu metu Liutauras nepraleido progos paeksperimentuoti su plaukais ir nusidažė plaukus su peroksidu ir amoniako tabletėmis.
Vienas iš kvailesnių žingsnių - cheminis. Būdamas 16 metų, jis pasidarė cheminį ant juodų plaukų. Atrodė klaikiai, todėl sugalvojo, kad reikia juos nusidažyti ryžai. Kai nudažė, jie atrodė kaip šepetys, negalėjo pirštų įkišti, tai po kelių savaičių atsistojo prie veidrodžio ir prie šaknų nukirpau visus. Beje, ne kartą nuslinkę plaukai, nes buvo nudeginti ir pažeisti įvairių dažymų.
Vaikystėje žiauriai gerai rengdavausi, nes mano mama buvo siuvėja. Tais laikais nebuvo galima rasti kažko išskirtinio paprastose parduotuvėse, todėl mama pirkdavo komisuose, turėjo draugių, kurios gyveno užsienyje, tai jos atsiųsdavo. Iki 5 klasės neturėjo uniformos. Ne todėl, kad maištautų, o tiesiog buvo per daug liesas ir tokio dydžio uniformos nebuvo galima rasti. Liesumas - vienintelis jo gyvenimo kompleksas. Visi tada juokdavosi iš jo, o dabar jam tai yra privalumas. Pamena, kad visi kieme vaikščiodavo su aptemtais šortais, o jam net neleisdavo mama jų vilktis, nes atrodė kaip iš koncentracijos stovyklos.
Grįžimas į Radviliškį su mados kolekcija
Ne viena radviliškietė dar pamena tuos laikus, kai jaunas vaikinas Liutauras Salasevičius, tuomet buvęs vieninteliu vyru kirpėju visame mieste, jas kirpo vietos kirpykloje, dalijo stiliaus patarimus ir siuvo gražiausius drabužius. Nors jau tada driekėsi klienčių iš miesto ir atokiausių rajono kampelių eilės, niekas nesitikėjo, kad vieną dieną šis jaunas vaikinas, Radviliškyje praleidęs vaikystę ir ankstyvąją jaunystę, taps vienu iš žinomiausių šalies dizainerių, kirpėjų ir visažistų.
Viena iš radviliškietių pasakojo, kad močiutė buvo jo klientė, todėl tiesiog negalėjo praleisti tokios progos. Žurnalų puslapiuose nuolat grožisi Liutauro puoštomis nuotakomis, garsiomis moterimis. Norėjosi savo akimis išvysti garsųjį dizainerį ir pasigrožėti kolekcija, į kurios pristatymus šalies sostinėje nedrįsta nuvykti.
Taip pat skaitykite: Radviliškio dizainerio biografija
Specialiai dėl šio renginio iš Šiaulių atvykusi Dovilė aiktelėjo: „Tiesiog nuostabu. Kokios detalės, kokios gražios merginos! - aikteli specialiai dėl šio renginio iš Šiaulių atvykusi Dovilė, skubėjusi fotografijose įamžinti kiekvieną iš modelių. Aikčiojusių iš nuostabos tądien buvo ne vienas. Net ir Europos žmonių festivalio dalyviai, į miestą savaitei sugužėję iš trylikos Europos šalių, neslėpė nuostabos. „Aukščiausias lygis. Nė nesapnavome, kad Radviliškyje bus surengtas ir aukštosios mados pasirodymas.
Po pusvalandį trukusio pirmojo kolekcijos pristatymo pasirodo ir pats L. Salasevičius, dar darželyje žinojęs, kad bus siuvėju. Iškart po pirmosios kolekcijos pristatymo L. Salasevičius, paprašęs kelių minučių atokvėpiui rado laiko ir pokalbiui su „Radviliškio naujienų“ savaitraščiu.
„Man jau pats išėjimas po pasirodymo yra didžiulis stresas, o dar tas netikėtas apdovanojimas… Žinote, apie tai net nenoriu kalbėti. Merui pasakiau, kad apie tokius dalykus paprastai yra perspėjama, nes negalima žmogui įvaryti tokio šoko. Aš galėjau tiesiog nualpti tą pačią akimirką, bet gavosi taip, kaip gavosi - žiauriai „afigienai“. Tikėjausi viso ko geriausio, nes dirbo stipri komanda. Patikėjau miesto savivaldybe, kuri mane pakvietė, nes žinojau, kad ji išpildys visus mano lūkesčius. Jie viską padarė netgi daugiau, negu tikėjausi. Man svarbu tai, kaip mano rūbai yra demonstruojami, tad radviliškiečiai padarė viską, ko tik paprašiau.
Prie siuvimo mašinos, įkvėptas mamos ir močiutės, dar nelankydamas mokyklos sėdęs L. Salasevičius sako, kad toks dėmesys - didžiausias įvertinimas, o radviliškiečių aplodismetai - lyg medus širdžiai: „Tai, kad mane kviečia - didžiulė garbė. Labai jaudinausi ir bijojau nenuvilti, nenorėjau prastai pasirodyti prieš radviliškiečius. Labai nustebau nuo pirmųjų išėjimo akordų išgirdęs plojimus, nes tai Vilniuje yra žiauriai reta.
Užkulisiuose lankėmės ne tik po pirmosios kolekcijos pristatymo, bet ir gerokai prieš pasirodymą, kur merginas jau nuo 9 valandos ryto ruošė didžiulė komanda - ne tik paties dizainerio atsivežti specialistai, bet ir buvę L. Čia veiksmas tiesiog virte virė - merginos pozavo prieš veidrodį, pratinosi prie įspūdingų aukštakulnių. Vienos nestokojo puikios nuotaikos ir pokštavo, o kitos bandė susikaupti tiesiog ramiai sėdėdamos ir naršydamos socialiniuose tinkluose, tačiau kiekviena iš jų, kaip prisipažino įspūdingos išvaizdos merginos, jaudinosi. Tai nestebina, nes joms, avinčioms neįprasto aukščio ar net per mažus batus, teko įveikti patį ilgiausią atstumą - nuo pat metrikacijos skyriaus, kuriame vyko pasiruošimas, iki centrinės miesto aikštės.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Jau po pasirodymo kalbėdamas apie kolekciją pristačiusius modelius L. Salasevičius vis kartojo, koks yra joms dėkingas: „Merginos labai kietos. Norėjau išlaikyti lygį, tad ėmiau rimtas merginas, kad nepargriūtų, kad pasirodytų puikiai. Esu be galo joms dėkingas. Jauniausiai iš jų - vos trylika ar keturiolika, o jau turi arklinę ištvermę. Joks „diedas“ to neištvertų, kiek patyrė jos. Šios merginos - kaip darbiniai arkliai: ruošėmės nuo ryto ir nė viena nebambėjo, nesiskundė.
Tai, kad kolekcijos pristatymams L. Salasevičius ruošėsi Civilinės metrikacijos skyriuje, pasak paties dizainerio, yra lyg svajonės išsipildymas: „Tai mane pritrenkė. Kai buvau vaikas, svajojau pristatyti kolekciją miesto centre, o šiandien aš ruošiuosi „zakse“, į centrą sugužėjo daugybė žmonių. Emocijos - neapsakomos. Nežinau, ar tai parodžiau išėjęs, greičiausiai, kad ne, nes labai jaudinausi, tačiau viduje viskas virte virė. Esu labai laimingas. Žinoma, praėjo tik pirmasis pasirodymas. Prieš antrąjį, kai modeliai išsirikiuos, ir vėl užplūs neapsakomas jaudulys.
Bendradarbiavimas su Radviliškio rajono savivaldybe dizaineriui - ne naujiena. Prieš metus jis savo kolekciją pristatė ir Burbiškio dvare, per Tulpių žydėjimo šventę. Paklaustas, ar galėtų sulyginti šiuos du pasirodymus, L. Salasevičius šypteli: „Jeigu žmogus turi du vaikus, ar kuris nors iš jų būna „fainesnis“? Ne. Lygiai taip pat ir man - abu pasirodymai vienodai įspūdingi ir neapsakomi.
Kolekcija "Madam pareis vėliau"
„Našlė, karjeristė, ragana, senmergė… Tai moterys, paženklintos etiketėmis ir įspraustos į negailestingą opinijos rėmą. Šios moterys tarsi juoda spalva paletėje, kuri niūriai nuobodi ir jokio žaismingumo. Štai kodėl man rūpi atskleisti juodos spalvos kitokį veidą ir išryškinti stiprių moterų ypatingą charakterį. Į Radviliškį atveždamas išskirtinę kolekciją dizaineris itin jaudinosi. Pasak L. Salasevičiaus, pats miestas suteikia papildomų emocijų: „Atvykau iš vakaro, išėjau į miestą, einu ir oro trūksta. Vilniuje, atrodo, praėjau visus „kabakus“ ir nišas - nieko, o čia jau įvažiuojant gniaužia kvapą. Savas miestas, savos gatvės. Taip, dabar čia praleidžiu mažai laiko, tačiau visuomet, kai turiu susitikimų su nuotakomis Šiauliuose ar Radviliškyje, užsuku čia, pasivažinėju gatvėmis, pasirenku ir ilgesnius nuotolius.
L. Salasevičius neslepia nuostabos, kad miestas - gerokai pasikeitęs: „Stebiuosi tuo, kaip Radviliškis užaugo. Čia zuja daugybė mašinų. Automobilių stovėjimo aikštelės - pilnos. Juokdamasis net klausiau, iš kur čia atsirado tiek mašinų. Seniau to nebuvo. Radviliškis L. Salasevičiui - labai artimas miestas, todėl nenuostabu, kad ir tarp modelių, pristačiusių kolekciją „Madam pareis vėliau“, buvo iš čia kilusių merginų.
Kaip pasakoja N. Kasiliauskaitė, ji - ne modelis ir kvietimo dirbti su L. Salasevičiumi sulaukė prieš metus, ruošiantis pristatymui Burbiškio dvare: „Kaip galėjau atsisakyti? Juk Liutauras yra Liutauras. Kartą padirbusi su dizaineriu ji podiumu žengia vėl ir vėl - dalyvavo pristatyme Vilniuje, kuriame šiuo metu gyvena, o liepos 26-ąją dukart pasirodė radviliškiečiams. „Eiti podiumu Radviliškyje - labai gera. Mačiau artimuosius, draugus, net klasės draugę, kurios nemačiau kokius trejus metus. Jausmas - neapsakomas, o smagiausia yra tai, kad artimiau susipažinau su pačiu Liutauru. Mano teta pas jį kirpdavosi tuomet, kai jis dar dirbo Radviliškyje. Ji pasakojo, koks jis nuostabus žmogus.
Jai antrino ir V. Valantinaitė, šiuo metu besimokanti Vilniuje. Jos teigimu, eiti podiumu vilkint L. Salasevičiaus kurtais rūbais - kažkas nepaprasto: „Labai malonu eiti prieš artimuosius. Žmonės plojo, šaukė „bravo“. Kas buvo sunkiausia? Ne, ne aukštakulniai, o svilinęs karštis, tačiau viskas pakenčiama, kai gali dirbti su tokiu nuostabiu žmogumi. Jis mokėsi Vaižganto gimnazijoje. Toje pačioje, kurią baigiau ir aš.
tags: #liutauras #salasevicius #gime