Šiame straipsnyje pasakojama apie kunigo, vienuolio ir vyskupo Lino Garbaravičiaus gyvenimą, jo tikėjimo kelionę, kurią jis pats apibūdina kaip turėjusią ir saulės, ir stiprių bangų bei priešingo vėjo.
Gimimo data ir pašaukimas
Linas Garbaravičius gimė 1962 m. balandžio 18 d. Kauno arkikatedroje vysk. Petro Maželio rankų uždėjimu gavo kunigystės šventimus. Šventimų dieną jis įrašė maldavimą: „Viešpatie, leisk Tau paaukoti savo širdį ir visą gyvenimą už tuos, už kuriuos aukojosi Tavo mylimas Sūnus.“
Šaknys Dzūkijos žemėje
L. Garbaravičiaus šaknys įaugusios į Dzūkijos žemę. Jo seneliai ir tėvai buvo paprasti lietuviško kaimo žmonės, kurių gyvenimas sukosi apie žemę, šeimą ir Bažnyčią. Abu tėvai - Motiejus ir Anelė Tumosaitė - buvo kilę iš Krikštonių kaimo, Lazdijų rajono. Susituokę jie kurį laiką gyveno Krikštonyse, o prieš Antrąjį pasaulinį karą nusipirko 8 ha žemės Gudonyse.
Gyveno jie ganėtinai vargingai: kukli kaimo pirkia su moline asla, kurioje tilpo virtuvė, valgomasis, miegamasis ir vaikų darbo kambarys. Per šalčius vietos atsirasdavo ir avelėms su ėriukais. Vaikams gyvulėliai nemaišė, greičiau buvo pramoga. Po moline krosnimi viešpatavo vištos, kasdien padovanodavusios vaikams po kiaušinį. Šis kuklus tėvų gyvenimas buvo Dievo dovana, nes nebuvo galimybės išlepti. Anuomet kaime niekas neturėjo net radijo imtuvo, todėl vaikų gyvenimą paįvairindavo mokykla, bažnyčia ir knygos.
Tėvelis kiekvieną sekmadienį lankė bažnyčią, tačiau vaiko atmintyje išliko tik tėvelio darbštumas. Vyresnieji broliai anksti buvo mokomi darbo ir turėdavo padėti visuose žemės ūkio darbuose. Žiemą tėvelis keldavosi anksti ir eidavo į kluoną kulti javų. L. Garbaravičiui, kaip jauniausiam, nei arti, nei kulti javų neteko. Pats nuobodžiausias darbas, nuo kurio vasarą neišsisukdavo, buvo ganyti karves ir avis. Mielai jį būtų iškeitęs į bet kokį kitą.
Taip pat skaitykite: Apie Liną Linkevičių
Neramūs pokario metai
Ryškiausi prisiminimai iš pokario metų - neramios dienos ir naktys. Už lango naktis, o jų dūminė kaimo pirkia pilna partizanų. Vyrai valgo vakarienę, tačiau ir valgydami nesiskiria su ginklais. Pavalgę padėkoja ir išeina į gūdžią naktį, o gal į mirtį. Kitas pokario prisiminimas - po Kūčių vakarienės kažkas beldžiasi į duris. Vėl pilnas kambarys ginkluotų vyrų, tik šįkart stribų, kurie reikalauja kinkyti arklius ir kažkur juos vežti. Tėvelis bando atsikalbėti, girdi, reikės sūnų anksti rytą pavėžėti į mokyklą. Juk šalta, sniegas, o į mokyklą aštuoni kilometrai. Stribai atsako, kad sūnus be reikalo Kūčių sugrįžo į namus, todėl nieko neatsitiks, jei pėsčias nukulniuos į Seirijų mokyklą.
Kelias į Seirijų mokyklą vedė per turgaus aikštę. Šioje aikštėje suguldydavo nukautų partizanų kūnus, kad visi žinotų, jog priešintis sovietinei imperijai yra beviltiška. Nors Stalino portretai kabojo visose klasėse, bet mokiniai jo nepamilo, todėl, ganydamas karves, traukdavo partizanų dainas. Partizanai buvo savi ir jie buvo jų pusėje - laisvos Lietuvos pusėje. Tačiau laisvė atrodė tokia tolima, tiesiog nepasiekiama; reali buvo tik kruvina prievarta.
L. Garbaravičius prisimena pirmąjį tardymą. Kažkas klasėje ant Stalino portreto priklijavo proklamaciją, raginančią neišduoti Tėvynės ir neiti į rinkimus, o jis pirmas atėjęs į klasę ją pamatė. Vienuolikametį berniuką nusivedė į NKVD būstinę ir tardė, žadėjo mušti, gąsdino baltomis meškomis, jei nepasakys, kas priklijavo proklamaciją.
Katekizmo pamokos ir motinos tikėjimas
Pati didžiausia Dievo dovana buvo vaikus mylinti, pamaldi motina, tretininkė. L. Garbaravičius jaučia pagarbą visoms tretininkėms, nes jos jam primena motiną. Jis prisimena, kai ji kartą parėjusi iš bažnyčios ir pridėjusi delną prie krūtinės pasakė, kad pas ją atėjo ir gyvena Jėzus.
Užbaigęs pirmą klasę ir, būdamas šešerių su puse metų, L. Garbaravičius pradėjo lankyti katekizmo pamokas, kurias vedė labai gera mokytoja. Patiko ir pamokos, ir gera mokytoja, tačiau kai broliai paerzino, kad išpažinties turės eiti pas tikybos mokytoją, jis paprieštaravo: „Išpažinties eisiu tik pas kleboną.“ Po dviejų savaičių mokymo jis priėjo tik išpažinties, nes tikriausiai visi matė, kad priimti Komuniją dar yra per mažas. Klebonas kun. Jonas Reitelaitis buvo labai geras, tėviškas, todėl nei pirmoji, nei vėlesnės išpažintys nekeldavo jokių sunkumų.
Taip pat skaitykite: L. Grikšo gyvenimas ir veikla
Kitą vasarą katekizmo mokė į jų parapiją atvykęs klierikas. Jis ne tik gerai išmokė katekizmo, bet ir baigdamas pasiūlė išmokti lotynišką ministrantūrą - pakaitomis su kunigu kalbamos psalmės žodžius - ir pažadėjo: jei išmoksiu, tuomet galėsiu patarnauti Mišioms. Per savaitę išmoko gražiai skambančius lotyniškus atsakymus, davatkėlė Ievutė pasiuvo baltą kamželę ir gražią raudoną peleriną, ir nuo tada nuo altoriaus neatsiskyrė. Patarnaudamas Mišioms priėmė ir Pirmąją Komuniją. Miglotai suprato, kaip tame mažame baltame duonos paplotėlyje gyvena pats Dievas. Suvokė tik tiek, kad tai kažkas labai svarbaus. Mažam patarnautojui kur kas artimesnis buvo net keturis skambučius turintis Mišių varpelis. Pradžioje sunkumų sudarydavo Mišių knygos perkėlimas.
Po Pirmosios Komunijos, atrodo, niekas per daug nesirūpino, ką apie tikėjimą suvokia mažas vaikas, kuris kas mėnesį reguliariai eidavo išpažinties ir Komunijos. Tikriausiai tėvai mąstė, kad, būdamas arti altoriaus, žino daugiau už kitus vaikus. O jis gerai buvo įsisąmoninęs tik tiek, kad išpažintį reikia atlikti sąžiningai ir kad po jos gali tik vieną kartą priimti Komuniją.
Tarnystė prie altoriaus ir pašaukimo daigai
Patarnavimas prie altoriaus, prasidėjęs nuo antrosios klasės, tęsėsi iki vienuoliktos, kai gavęs brandos atestatą nuvažiavo į Kauno kunigų seminariją. Šis patarnavimas jam buvo brangus daugeliu atžvilgių. Klebonas elgėsi labai protingai ir už patarnavimą niekuomet neduodavo pinigų. Pačiu svarbiausiu užmokesčiu jam buvo klebono knygos, kurias godžiai skaitė ir kurios jo ateities pasirinkimui padarė didžiausią įtaką. Pradžioje patarnavimas per Mišias buvo tik pramoga. Didžiausią įspūdį yra padariusios šv. Kalėdos ir Didžioji savaitė. Kažkas labai brangaus liko vaiko širdelėje.
Kartą motina man kaip didelę paslaptį pasakė, kad galėsiu patarnauti Mišioms vienam geram nuo valdžios besislapstančiam kunigui, kuriam gresia areštas. Vieną rytą mažame kambarėlyje patarnavo Mišias aukojančiam kun. Antanui Skelčiui SDB. Ir nuo tada tapo neperskiriami draugai. Dažnai jį aplankydavo, kai slėpėsi Krikštonyse; surasdavo jį ir Seirijų parapijoje. Geri žmonės išsaugojo jį iki pat Stalino mirties, o paskui jis legalizavosi ir dirbo altaristų iki pat mirties Leipalingio parapijoje.
Kai pas davatkėlę Ievutę sutiko nuo čekistų besislapstantį salezietį kun. Antaną, paraginusį mane kasdien priimti šv. Komuniją, patarnavimas Mišiose įgavo visiškai kitą spalvą. Vasarą kiekvieną rytą bėgdavo patarnauti prie altoriaus, o per mokslo metus tą galimybę turėjo tik sekmadieniais.
Taip pat skaitykite: Lino Slušnio biografija
Be abejo, čia, prie altoriaus, subrendo jo pasiryžimas rinktis kunigo kelią. Bažnyčioje rado daug dvasinės šviesos ir šilumos, kurios bręstančiam paaugliui labai reikėjo. Skaitydamas apie šv. kun. Joną Boską, labai norėjo būti panašus į jaunąjį Don Boską, vėliau tapusį kunigu, kuris rūpinosi beglobiais Turino vaikais. Dvasinio turinio knygos, dažna išpažintis ir Eucharistija išmokė sąmoningo bendravimo su Dievu. Kai nuvažiavo į Kunigų seminariją, ten nerado nieko svetimo, tiesiog pateko į visiškai savą aplinką. Patarnavimas Mišioms kiekvienam vaikui ar paaugliui gali labai padėti dvasiškai augti, jei tik šalia yra protingas kunigas, kuris geru žodžiu ir savo pavyzdžiu padeda bręsti ir ieškoti savojo pašaukimo kelio.
Mokykla ir draugai
L. Garbaravičiaus laikų mokykla dar nebuvo paversta tokia bedieviška, kad, mes, tikintieji mokiniai, būtume buvę kaip nors diskriminuojami. Bėdų atėjo tik vėliau. Jo pirmosios pradinių klasių mokytojos net gyveno Krikštonių parapijos klebonijoje, todėl mes, Mišių patarnautojai, jas laikėme savomis, o jos ne tik nebarė už patarnavimą, bet dar ir pamokydavo, kad per Mišias nesidairytume į žmones, o žvelgtume į altorių.
Mokantis Seirijų vidurinėje mokykloje, dauguma jos mokinių, eidami į mokyklą, kasdien užsukdavo į bažnyčią pasimelsti, ir niekas už tai mūsų nei gyrė, nei peikė. Klasėje buvo tik keletas komjaunuolių, kurie jautėsi labai nedrąsiai, ir mums buvo tiesiog jų gaila. Su panašia užuojauta rugsėjo pirmąją žvelgėme į kiekvieną naują mokytoją, kuri ar kuris ateidavo į klasę prisisegę komjaunimo ženkliuką. O kai klasėje paskelbė, kad mirė Stalinas, ši žinia visus labai nudžiugino - ačiū Dievui, tirono jau nebėra!
Mokytojai prieš tikėjimą beveik nekalbėdavo. Prisimena vieną gerą mokytoją, kuris jaudindamasis klasėje aiškino, kaip beždžionė tapo žmogumi. Visi matėme, kad šis pasakojimas jam labai sunkus ir kad jis, tikriausiai, netiki tuo, ką pasakoja. Mokydamiesi vyresnėse klasėse, ne kartą per darvinizmo pamokas diskutuodavome su mokytoja apie žmogaus kilmę. Turėjo gerą draugą Povilą, kuris irgi skaitė religinę literatūrą, todėl pasikeisdami per pamokas užduodavome nepatogių klausimų. Kartą mokytoja aiškino, kaip išlipusioms iš medžių beždžionėms pamažu nunykusi nenaudojama uodega, o mes ir klausiame: „Kodėl karvėms nenunyksta uodega, juk jos po medžius nesikarsto? Vyrui uodega taip pat praverstų - vasarą šienaudamas muses nusivaikytų.“ Po tokių klausimų nuotaika klasėje paprastai būdavo linksma, tik darvinizmo mokytoja nepajėgdavo nuslėpti susierzinimo. Darvinizmo pamokos ir ateistinė literatūra, kurią taip pat godžiai skaičiau, skatino ieškoti atsakymų, todėl jų ieškojau ne kur kitur, o klebono bibliotekoje. Baigiant vidurinę mokyklą, į mano charakteristiką auklėtoja įrašė vieną sakinį:,Apsiskaitęs daug ateistinės literatūros, bet pasaulėžiūra dar besiformuojanti.“ Paėmiau šią charakteristiką ir pamąsčiau, kad su tokia į Kunigų seminariją tikriausiai priims.
L. Garbaravičius niekuomet nelankė šokių ir tai darė sąmoningai, nes labai anksti pradėjo galvoti apie kunigystę. Knygos, noras kuo daugiau apie viską žinoti, pagaliau domėjimasis religiniais ir pasaulėžiūriniais klausimais nulėmė tai, kad geriausi draugai būdavo tie, su kuriais galėdavau pasidalyti skaitytomis mintimis. Tokių draugų visuomet turėjo mokykloje, kariuomenėje, seminarijoje ir ją užbaigęs.
Atsiskyrėlis jis nebuvo ir tikriausiai negalėtų būti. Tiesa, visada labai gerai jautėsi skaitydamas knygas, užsiimdamas fotografija, technika, sportu, ieškodamas atsakymų į mane dominančius klausimus, ir tuomet galėjo būti vienas. Daug žmonių šalia manęs pradėjo atsirasti tik kunigystės metais. Dažniausiai tai būdavo vaikai ir jaunimas, kuriuos mokydavo katekizmo ir kuriems klebonija pasidarydavo antri namai.
Sugrįžęs iš kariuomenės brolis Jonas padovanojo jam du fotoaparatus Fotokor ir Zenit; vienas tinkamas fotografuoti ant fotoplokštelių, kitas patogesnis, bet nuotraukas reikėjo didinti, o kaime elektros nebuvo. Klebono bibliotekoje radau lietuvišką fotografijos vadovėlį, todėl godžiai rijau fotografijos pradmenis. Kiek vėliau nusipirkau geresnę knygą, bet rusų kalba, todėl ne viską suprasdavau. Pokario metais nusipirkti fotoreikmenų buvo ganėtinai sunku, todėl važiuodavau dviračiu į Alytų ar Druskininkus ir ne kartą grįždavau tuščiomis.
Daugiausia teko pasukti galvą, kuo galima būtų pakeisti elektrą, kad iš fotojuostos galėčiau padidinti reikiamo dydžio fotografijas. Palėpėje iš ruberoido susimeistravau fotolaboratoriją ir į pietų pusę per langą iškišau fanerinę dėžę su fotodidintuvu. Dienos šviesa turėjo pavaduoti elektrą. Eksperimentas pavyko, ir nuo to meto nepatogų Fotokorą su plokštelėmis numečiau šalin. Jaučiausi beveik didvyris - pats fotografuoju ir pats darau norimo dydžio fotografijas. Tada dar nenumačiau, kad šios fotografijos pamokos labai pravers, kai reikės daryti Kronikos mikrofilmus, bet Viešpats visada mato toliau už vaiką, kuriam dar rūpi tik pramogos.
Po Kovo 11-osios mano buvusi lietuvių kalbos mokytoja Rimšienė papasakojo, kaip kartą mokytojų kambaryje buvo aptariamas jo elgesys. Kažkam kilo įtarimas, kad gali stoti į Kunigų seminariją. Buvo nutarta įpareigoti klasės draugus komjaunuolius išmokyti jį šokti. Klausydamasis šio pasakojimo prisiminė, kaip vienas klasiokas, su kuriuo lankydavau gimnastikos treniruotes, kelis kartus siūlėsi pamokyti jį šokių. Kažkam ruseno viltis, kad pradėjęs lankytis jaunimo vakarėliuose nustosiu galvoti apie Kunigų seminariją. Tačiau gimnastika man buvo svarbiau už šokius, ir komjaunimo užduotis liko be vaisių.
Vidurinės mokyklos laikotarpis atmintyje išliko labai šviesus. Tolerantiški ir geri mokytojai, geri draugai ir draugės, kurių dauguma buvo doros lietuviško kaimo mergaitės. Vieną kitą net įsimylėdavau, bet tai ir liko mano mažomis jaunystės paslaptimis. Vėliau panašių mergaičių sutikdavau parapijose sąmoningai reli…
Knygos - langas į pasaulį
L. Garbaravičiaus kartos vaikams knyga buvo beveik vienintelis langas, pro kurį smalsios paauglio akys galėjo žvelgti į pasaulį. Apvaizda padovanojo jam du žmones, kurie sudarė beveik idealias sąlygas skaityti. Vienas iš jų buvo broliukas pranciškonas Pranas Taučikas, kuris prieš karą dirbo Kretingos pranciškonų spaustuvėje, o sovietams išvaikius vienuolynus sugrįžo į tėviškę ir gyveno netoli jo namų. Savo namuose jis turėjo kelias dideles dėžes įvairiausių religinių, nuotykių ir kitokio turinio knygų. Kartą pakvietė mane apsilankyti ir pasiūlė, gal norėčiau ką nors paskaityti. Mane domino nuotykiai, o broliukas vis bandydavo įpiršti kokią nors religinę knygą, ir tai jam pavykdavo.
Dar didesnė Apvaizdos dovana buvo klebono kun. Jono Reitelaičio biblioteka. Krikštonių bažnyčioje, kurią pats suprojektavo ir pastatė, po vargonais buvo aukštas kambarys, nuo grindų iki aukštų lubų prikrautas įvairiausių knygų vokiečių, lenkų ir lietuvių kalbomis. Klebonas man, Mišių patarnautojui, leido raustis jo bibliotekoje. Pradžioje mane domino vaikams skirta Kregždutė, Žvaigždutė, Šaltinėlis, o vėliau įnikau į Sakalo, Spaudos fondo ir Šv. Kazimiero draugijos leidyklų knygas. Turbūt panašiai kaip nūdienos vaikams įdomu naršyti internete, man buvo labai įdomu daryti tvarką klebono knygose. Bibliotekoje buvo kopėčios, jos pasitarnaudavo, kai norėdavau pasiekti aukščiausias lentynas. Ta diena, kai klebonas duodavo raktą ir aš gerą valandą naršydavau po knygas, man būdavo šventė. Klebonas nekontroliavo, ką pasirinkdavau skaityti. Pradžioje labiausiai patiko apysakos, romanai, kaip antai „Ben Huras“, Pietario „Algimantas“, o vėliau pradėjau skaityti ir religinę literatūrą. Perskaičiau Senojo Testamento Penkiaknygę, Teisėjų ir Karalių knygas.
Tarp dvasinio turinio knygų aptikau nedidelę knygelę „Gera išpažintis atidaro dangų“, kurioje tarp daugelio gerų patarimų, kaip atlikti išpažintį, perskaičiau pasiūlymą vieną kartą atlikti viso gyvenimo išpažintį. Tuomet turėjau tik trylikametų, bet nutariau, kad reikia padaryti, kaip buvo patarta. Kelias dienas, ganydamas karves, ant dviejų lapų susirašiau viską, ką prisiminiau, ir nuėjęs patarnauti Mišioms paprašiau, kad klebonas išklausytų mano ilgos išpažinties. Dievas už tai gausiai atlygino. Tą vasarą labai gyvai jaučiau Dievo artumą, ir tai nulėmė visa, ką ateityje rinkausi ir dariau. Tai buvo realus Šventosios Dvasios dvelktelėjimas, kuriam jau negalėjau nepaklusti. Perskaitytos knygos išmokė melstis ne tik lūpomis, bet ir mąstomoji maldos. Tuo laiku neturėjau kunigo - dvasios vadovo, nes klebonas tik išklausydavo mano išpažinčių ir paskirdavo nesunkią atgailą. Tačiau Dievas daug ką man davė per knygas. Vienoje iš jų radau pasakojimą, kad, be lūpų maldos, dar yra ir mąstomoji malda ir kaip ją reikia atlikti. Taip ganydamas karves pradėjau medituoti. Perskaitydavau iš „Filiotėjos“ ar kitos dvasinio turinio knygos skyrelį, tuomet apmąstydavau ir užbaigdavau, kaip buvo patarta, sukalbėdamas „Tėve mūsų“.
Vyresnėse klasėse smalsumas paskatino mane skaityti ateistinę literatūrą. Pradžioje nesuvokiau pavojaus. Tuo metu buvo leidžiamos ekskunigo Jono Ragausko parašytos knygos ir brošiūros. Skaitant iškildavo daugybė abejonių, į kurias neturėjau atsakymų. Nedrįsau klausti klebono, nes jis, kaip istorikas, skaitydavo kažkokius rankraščius lenkų ar gudų kalba ir kažką vis rašydavo. Niekuomet nemačiau jo nerašančio. Tenai suradau „Apsigynimo ginklą nuo tikėjimo priešų“, kun. Benedikto Andruškos SJ „Dievo buvimą“, Petro Malakauskio „Teodicėją“ ir kitų labai reikalingų knygų.
tags: #linas #garbaravicius #gimimo #data