Įvadas
Giruliai - tai Klaipėdos miesto dalis, garsėjanti savo gamta, jūra ir istorija. Ši vietovė per ilgus metus patyrė įvairių transformacijų: nuo sveikatingumo kurorto su sanatorijomis iki vaikų namų ir poilsio zonos. Šiame straipsnyje apžvelgsime Girulių istoriją, pradedant vaikų namais ir baigiant dabartiniu kurorto gyvenimu.
Buve Girulių vaikų namai: laikino prieglobsčio istorijos
Klaipėdos kempingas Giruliuose karo pradžioje tapo prieglobsčiu ukrainiečiams, bėgantiems nuo karo. Po Joninių R. Savickienė subūrė Klaipėdoje likusius ukrainiečius bendram susiėjimui.
Pirmieji atvykėliai sulaukė kovo pradžioje, o per visą laikotarpį Giruliuose gyveno per 30 šeimų, kurios nuolat keitėsi. Šios šeimos atvyko iš Mariupolio, Charkovo apylinkių ir okupuotų teritorijų. Jų istorijos buvo labai dramatiškos, nes jiems teko palikti namus sudėtingais keliais, kai kuriems - per Rusiją. Tėvai iškart ieškojo darbo, kad nebūtų išlaikytiniais, ir nuolat siūlėsi padėti.
Viena ukrainietė, Natalija iš Apostolovo, Chersono regione, grįžo į Ukrainą rūpintis savo ūkiu, nors neseniai buvo sužeista. Kitos šeimos bandė kurtis Klaipėdoje arba pasirinko Vokietiją. Daugelis atvykėlių buvo rusakalbiai ukrainiečiai, kurie keikė Rusiją ir negalėjo atleisti užpuolikams.
Viena moteris pasakojo: "Praėjusį sekmadienį vakare su keliomis ukrainietėmis buvome pasivaikščioti prie jūros, paskambinome Natalijai į Apostolovą. Ir ji patvirtino, kad būdama Klaipėdoje ilgėjosi Ukrainos, o kai grįžo namo, ilgisi Lietuvos, Klaipėdos, žmonių, kuriuos čia sutiko".
Taip pat skaitykite: Nuo ištakų iki šiandienos: Marijampolės vaikų globos namai
Aleksandras, vienos šeimos tėvas, džiaugėsi, kad jų miestelis ir namai Ukrainoje išvaduoti nuo okupantų. Jo žmonos tėvai iš okupuotos Charkovo apskrities bandė persikelti į tą jų namą.
Dvi mamos iš Nikolajevo, atvykusios su trimis vaikais, iki karo nebuvo išvykusios į užsienį. Jos, neturėdamos tvirtų vairavimo įgūdžių, turėjo sprukti nuo apšaudymų ir važiuoti per kelias valstybes, kol pasiekė Lietuvą ir Klaipėdą.
Viena šeima pasakojo: "Net įsivaizduoti negalėjome, kad juos taip išgąsdins važiuojančio traukinio gaudesys. Atvykome iš ryto jų aplankyti ir pamatėme išsigandusias akis. Klausiame, kas atsitiko? Jie prasitarė, kad, išgirdę netoliese važiuojantį traukinį, šoko iš lovų, nes galvojo, kad karas prasidėjo ir čia."
Raudonojo Kryžiaus ligoninė ir medicinos tradicijos
Praeityje Klaipėdos medikai buvo labai vertinami. Net iš Šiaulių atvykdavo gimdyti į Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Buvo sakoma, kad mylėtis privalu Šiauliuose, tuoktis - Kaune, o gimdyti - Klaipėdoje. Tai rodė aukštą Klaipėdos medikų kvalifikacijos vertinimą.
Ligoninėje pirmosios ir antrosios klasės palatų ligoniai maistą rinkdavosi pagal savo skonį. Sesutė dietologė priimdavo užsakymus ir pageidavimai visada būdavo patenkinami. Tik žydės ligoninės maisto nepageidaudavo, nes košerinį atnešdavo namiškiai. Išeidamos iš ligoninės žydės stengdavosi kuo dosniau apdovanoti medikus, nes tikėjo, kad nuo jų įteiktų dovanų kiekio priklausys naujagimio sėkmė versle ar profesijoje.
Taip pat skaitykite: Vaikų namų istorija Giruliuose
Aštuntą dieną po gimdymo pas žydų tautybės naujagimį ateidavęs rabinas. Pakviestieji į apipjaustymo ceremoniją rinkdavosi svečių kambaryje. Ceremonijoje dalyvaudavo ir ligoninės direktorius su budinčia akušere. Pats rabinas išvyniodavo kūdikį ir atlikdavo ritualinius pjūvius.
E. Grudzinskienė prisiminė, kad dirbo su Klaipėdos medikų legenda - Juozu Ciplijausku, vadovavusiu ir ligoninei, ir moterų ligų skyriui. Jis buvo labai reiklus sau ir personalui. Sakydavo: "Akušerė - akmuo, ant kurio pasidėjęs gali tašyti medį". Tačiau tas reiklumas buvo persipynęs su meile bendradarbiams. Kartais vakarais jis pasirodydavo ligoninėje pasidabinęs smokingu, susirengęs į kokį balių. Palikdavo telefoną ir prisakydavo skambinti, jeigu kas.
Personalo neišblaškydavo net didžiosios šventės. Raudonajame Kryžiuje būdavo tradicija kartu sėsti ir prie Kūčių, ir prie Velykų stalo.
Ligoninės direktorius J. Ciplijauskas rūpindavosi personalo sveikata. Vasarą laisvesnę valandėlę ligoninės kieme įrengtoje lauko teniso aikštelėje vadovas su rakete išeidavo "paskaldyti" kamuoliuko ir kitus ragindavo. Žiemą kviesdavo į Girulius gryno oro įkvėpti. Kas nebudėdavo, per pietų pertrauką imdavo rogutes ir kabindavo prie ligoninės direktoriaus balto limuzino. Susidarydavo kartais ir dešimties rogučių vorelė. Atvykus į Girulius visi Raudonojo Kryžiaus ligoninės medikai sugarmėdavo į Girulių kavinukę atsigerti kavos.
E. Grudzinskienė įsiminė 1939 metų kovo 22-ąją. Oras buvo blogas, šlapdriba. Kaip ir daugelis klaipėdiečių, Grudzinskai ėjo į Teatro aikštę Hitlerio pasižiūrėti. Į ligoninę medikai sugrįžo prislėgti ir liūdni. Ligoninės direktorius skatino apsiraminti ir padėti ligoniams. Palatos ėmė sparčiai tuštėti ir balandį ligoninė buvo uždaryta. Jau traukinyje, kai vokiečiai tikrino keleivių dokumentus, Grudzinskai kalbėjosi: "Išvažiuojame iš Memelio, grįšime į Klaipėdą." Grudzinskų šeima grįžo į Klaipėdą tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 metais.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Prieškarines kolegų bendravimo tradicijas E. Grudzinskienė stengėsi išlaikyti ir kolektyvuose, kuriuose ji dirbdo pokariu. Ir visuomet prisimindavo savo prieškarinių mokytojų pamokas.
Respublikos pedagoginio instituto bendrabutis: lietuviškumo tvirtovė
Tarpukariu Giruliuose buvo pastatytas Respublikos pedagoginio instituto studenčių bendrabutis, vadintas „lietuviškumo tvirtove“. 1936 m. nuspręsta pastatyti dar vieną tokio tipo pastatą. Tų metų spalio 3 d. čia buvo surengta vainiko iškėlimo šventė.
Vienas flygelis turėjo 12 kambarių po 15 kv. metrų, salę-skaityklą (40 kv. metrų) ir fojė-svečių priėmimo patalpą. Kiekviename kambaryje buvo prausimosi įrengimas ir spinta-niša. Namas buvo statytas medinis iš 15 cm rąstų. Vienas pastato galas buvo mūrinis su laiptais į antrą aukštą ir bokšteliu. Namas numatytas perduoti apsigyvenimui jau šio mėn. 15 d. Kitais metais numatytas dar toks pat antras flygelis pastatyti, kur tilps lygiai toks pat skaičius patalpų. Namas taip planuotas, kad ir vienas, ir antras flygelis gautų visą dieną saulės.
Rangovas Račiukaitis tikino, kad tik per tokius lietuviškus pastatus pajūris tikrai bus atlietuvintas ir jūra tikrai bus lietuviška. Pastatas buvo atidarytas 1937 m.
Antrieji namai buvo pastatyti patogūs ir erdvūs. Viskas įrengta gražiai, patogiai ir higieniškai: yra elektra, vandentiekis, specialios ir patogios krosnys. Namai yra dviejų aukštų su gražiu bokštu, iš kurio galima matyti gražiosios Girulių apylinkės, įspūdingas viso kurorto vaizdas, Baltijos jūra, skalaujanti lietuviškos žemės krantus. Viduje įrengimas taip pat vykęs ir patogus. Yra apie 20 gražių kambarių ir sales, skaitykla, ten pat yra specialios rūbinės, prausyklos ir kiti gyventojams bei vasarotojams patogumai. Dabar viso abejuose namuose gyvens per 100 instituto studenčių. Čia gyvenimas studentėms patogus ir nebrangus.
Pokariu „lietuviškumo tvirtovė“ buvo tapusi tuberkulioze sergančių vaikų sanatorijos komplekso dalimi. Pagrindinis jo statinys - šalia Girulių plento, kalno papėdėje, 1910 m. Buvęs bendrabutis buvo virtęs mokykla. 1950-1956 metais jis priklausė Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybai, vėliau buvo perleistas Klaipėdos miesto sveikatos apsaugos skyriui.
Turto bankas jį ėmė pardavinėti tik 2009-aisiais. 2016-aisiais 15min.lt citavo Turto banko Rinkodaros ir pardavimų skyriaus vyresniąją specialistę Liną Aleknienę, tvirtinusią, jog nors susidomėjimas objektu buvo nemažas, parduoti jo nepavyksta dėl to, kad dalis pastatų įrašyta į Kultūros vertybių registrą. Trukdė esą ir tai, kad pagal tuometinį Klaipėdos miesto bendrąjį planą teritorijoje buvo galima statyti tik mokslo, kultūros, sporto ar sveikatos paskirties pastatus.
Galiausiai kompleksą kartu su 4,5 ha ploto sklypu Turto bankas už beveik 1,1 mln. eurų pardavė 2017-ųjų sausį bendrovei „Eligus“.
Praėjusį penktadienį pabandžius pasižiūrėti, kaip gi dabar atrodo šis tarpukario Klaipėdos akcentas, kilo net abejonė, ar iš tiesų pataikyta į tą pačią vietą. Plynoje aikštėje - nė ženklo apie čia buvusį pastatą, taip pat neliko nė žymės iš visai šalia jo augusių trijų nemenkų eglių. „Nugriovėme prieš savaitę, nes savivaldybė ragino tvarkytis“, - teigė „Eligaus“ direktorius.
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjas Almantas Mureika patvirtino, kad pastatas Šlaito g. nebuvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Klaipėdos savivaldybės administracijos Aplinkosaugos skyriaus vyriausioji specialistė Martyna Šeputienė teigė, jog sklype Girulių pl. 4, kuriame stovėjo ir minėtasis pastatas, leidimas kirsti egles nebuvo išduotas.
Anot „Eligaus“ direktoriaus, kas bus vietoje nugriauto tarpukario pastato, kalbėti dar anksti. Tačiau A. Mureika „Atvirai Klaipėdai“ teigė, jog tokių dokumentų dar nėra matęs.
Luizės sanatorija: sveikatingumo tradicijų įkūnijimas
Turbūt geriausiai Girulių sveikatingumo tradicijas įkūnija Luizės sanatorijos pastatų kompleksas, esantis Pamario g. 4. 1910 m. pastatytas fachverkinis pensionas, pavadintas „Luisenheim“. 1911 m. minint 100-ąsias karalienės Luizos mirties metines, Įsrutyje veikusios draugijos iniciatyva buvo atidaryta sanatorija. Karalienė Luizė mėgo lankytis Giruliuose priverstinės tremties į Klaipėdą metu.
Sanatorija buvo skirta vargingiems ir ligotiems vaikams bei suaugusiems. Čia jiems buvo atliekamos įvairios gydomosios procedūros. Luizės sanatorijoje gydėsi ir ilsėjosi vaikai bei suaugusieji iš daugelio Rytų Prūsijos apskričių.
Atlaikęs net du pasaulinius karus, pastatų kompleksas savo paskirties nepakeitė net ir sovietiniais metais. Po Antrojo pasaulinio karo iki 2000-ųjų čia veikė tuberkulioze sergančių vaikų sanatorija „Smiltelė“.
2009 m. jau pagal paskirtį nebenaudojamam Luizės sanatorijos kompleksui buvo suteikta valstybės teisinė apsauga. Sanatorijos pastatas, pirmasis ir antrasis ūkiniai pastatai kartu su 4,5665 ha sklypu įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Nenaudojamas pastatų kompleksas atiteko Turto banko žinion. Jis ilgą laiką buvo pardavinėjamas.
2017 sausį Luizės sanatorija iš valstybės nupirkta už 1,1 mln. eurų. Naujieji šeimininkai įsipareigojo jį sutvarkyti pagal kultūros paveldo reikalavimus ir naudoti pagal paskirtį.
Klaipėdos miesto bendrasis planas numato, kad šioje teritorijoje galima statyti tik mokslo, kultūros, sporto ar sveikatos paskirties pastatus. Tačiau nekilnojamojo turto vystytojai norėtų čia statyti gyvenamuosius namus.
Tokiam planui nepritarė tuometinė Klaipėdos valdžia ir vietiniai Girulių gyventojai. Jie suinteresuoti, kad nuostabiame gamtos prieglobstyje atsirastų ar būtų atkurtų objektų, kurie tarnautų viešajam interesui, o ne be perstojo chaotiškai dygtų nauji individualūs namai ar kotedžai.
Girulių seniūnaitis Viktoras Kavolis sako: „Luizės pastato bei sklypo savininkas nė karto nebandė savo projekto pristatyti giruliškiams. Toks slapukavimas kelia nerimą. Mes už tai, kad Pamario g. 4 sklype nebūtų statomi gyvenamieji namai. Geriausia, kad ten būtų atkurtos buvusio Franco viešbučio teikiamos procedūros (purvo, mineralinių vandenų vonios ir t. t.).“
Nuo to laiko, kai Luizės sanatorijos komplekso raktai atsidūrė pas naujus šeimininkus, praėjo lygiai treji metai. Laikas sparčiai bėga, bet kažkada buvęs Girulių pasididžiavimas ir toliau gailiai dūsauja, vis sunkiau ant savęs laikydamas kažkada tvirtai sulipdytus mūrus. O rekonstravus Girulių plentą, dar labiau išryškėjo ir pasimatė apgailėtina jo būklė. Nei giruliškiai, nei miesto bendruomenė nėra informuojami apie pastato šeimininkų planus ir ketinimus.
Mažai kam žinoma, kad 2018 m. sausio 18 d. buvo išleistas Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas „Dėl žemės sklypo Klaipėdoje, Pamario g. 4, formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“. Esmė ta, kad savivaldybė leido sklypą, kuriame išsidėstęs Luizės pastatų ansamblis, suskaldyti į du sklypus. Viename, mažesniame, sklype nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zona išsaugoma, kitame, didesniame - ne.
UAB „Kamineros grupė“ vadovas, Klaipėdos miesto tarybos narys Arūnas Tuma sako: „Privalome turėti aiškią viziją ir konkretų planą, kaip yra tvarkomi paveldosaugos objektai ir kas už tai atsakingas. Taip pat turi būti sudėlioti saugikliai, kad ten, kur numatyti reikalavimai atstatyti visuomeninės paskirties pastatus, jie ir taptų visuomeniniais. Gyvenamieji butai negali virsti nakvynės namais. O už paveldą atsakingos institucijos turi imtis ryžtingų žingsnių, kol apleistas, bet valstybės saugomas pastatas netapo pelenų krūva arba nesugriuvo.“
Vaikų tuberkuliozinė sanatorija: sovietmečio realijos
Giruliuose sovietmečiu veikė Vaikų tuberkuliozinė sanatorija, pastatyta dar 1911 metais ir pavadinta Prūsijos karalienės vardu. Po Antrojo pasaulinio karo iki 2000-ųjų čia veikė tuberkulioze sergančių vaikų sanatorija.
1949-ųjų balandžio viduryje VK priėmė sprendimą dėl šios sanatorijos veiklos. Jo preambulėje rašoma, kad nuo šios įstaigos įkūrimo čia reabilitacijos paslaugos buvo suteiktos 148-iems sirgusiems vaikams, praleidusiems 8925 lovadienius ir iš įstaigos išrašytiems sustiprėjus jų sveikatai. VK nurodė sanatorijos vedėjui drg. Rjabenko iki birželio pastatyti tvorą - tam leista griauti namo Nr. 2 likučius ir panaudoti juos kaip statybinę medžiagą. Taip pat sanatorijos vedėjui buvo leista atlikti vandentiekio, kanalizacijos ir elektros instaliacijos darbus ūkiniu būdu už 7 000 rublių.
Baigiantis tų metų gegužei sanatorijoje apsilankė komisija ir konstatavo, kad čia yra nepatenkinamas užimtumo lygis. Taip pat konstatuota, kad net 35 proc. vaikų čia buvo jau 5-6 mėnesius be jokio patikrinimo, kuris turėjo būti atliekamas po poros mėnesių ir sprendžiama, ar mažajam pacientui ir toliau reikia tokio gydymo. Pabrėžta ir aplinkybė, kad į sanatoriją buvo priimami vaikai be siutimo iš Tuberkuliozinio dispanserio ir kitų būtinų dokumentų. Tarp tokių laimingųjų pateko sanatorijos staliaus Petrovo dukra, sanatorijos vyr. Komisija atkreipė dėmesį ir į tai, kad nors sanatorija turėjo laborantę, tačiau jokie laboratoriniai tyrimai čia nebuvo atliekami.
1949-ųjų liepos viduryje VK nusprendė šioje sanatorijoje padidinti lovų skaičių iki 75, tačiau reikalai čia ir toliau klostėsi gana įdomiai.
1949 m. gruodžio gale sanatorija buvo uždaryta remontui. Sanatorijos sąskaita maitinosi vyr. gydytojas ir jo penkių asmenų šeima. Vaikų sąskaita maitinosi ūkvedys, buhalteris su šeimomis ir kiti. Tinkama vaikų stebėsena nevykdoma. Rjabenko dažniausiai kasdien laiką leidžia turguje ir komiso parduotuvėse. Stebėsena ir gydymas pavestas drg. Štefanuliui, neturinčiam medicininio išsilavinimo. Kvalifikacija d-riaus Rjabenko labai žema, medicina jis visiškai nesidomi ir į ligonius žiūri kaip valdininkas. Palaipsniui vertė ir galiausiai pavertė sanatoriją poilsio namais.
1950-ųjų birželio viduryje VK pirmininkui J. Kardaševičiui ir Komunistų partijos Klaipėdos miesto komiteto sekretoriui drg. Buvo parašytas laiškas, kuriame skundžiamasi dėl sanatorijos administracijos veiksmų.
Galbūt sudarytai dar vienai komisijai buvo nurodyta patikrinti ir majoro skundą, tačiau tarp to meto VK dokumentų pavyko aptikti tik raštišką nurodymą patikrinti sanatorijos virėjo drg. Boriso Kesmano liudijimą, kad vyr. gydytojas Rjabenko turi nuosavą karvę ir vištas, kurias pavedė prižiūrėti sanatorijos darbuotojai Marinai Turovai.
Sprendime taip pat konstatuota, kad tokia buhalterinė situacija ir tai, kad tokias ataskaitas priimdavo minėtasis tris savaites sanatorijoje praleidęs ir už maitinimą nemokėjęs Finansų skyriaus Biudžetinio sektoriaus viršininkas Pangonis, nulėmė, jog vyr.
Remdamasi visu išdėstytu VK galiausiai nusprendė atleisti sanatorijos vyr. gydytoją iš pareigų, Sveikatos skyriaus vedėjas drg. Patlatomas buvo įspėtas už kontrolės stoką, o jo pavaldinys drg. Pangonis buvo įpareigotas sumokėti jo maitinimui sanatorijoje išleistus pinigus.
Girulių paplūdimys: patogumai ir iššūkiai
Klaipėdos uosto direkcija skelbia, jog pradėjus išorinio laivybos kanalo dugno valymo darbus, iškastu švariu smėliu vėl bus pildomi Klaipėdos paplūdimiai.
Pirmosiomis birželio dienomis Klaipėdos miesto savivaldybė džiaugėsi naujove viename iš uostamiesčio paplūdimių. Buvęs Neįgaliųjų paplūdimys pervadintas Centriniu, jis driekiasi beveik 400 metrų ruože tarp II Melnragės ir Girulių paplūdimių.
Žmonėms su negalia pritaikoma visų paplūdimių infrastruktūra, pajūryje seniai nebėra vienos išskirtos zonos, kur renkasi tik negalią turintys žmonės. Šiuo metu visi Klaipėdos paplūdimiai yra pritaikyti žmonėms su individualiais poreikiais - visur įrengtos platesnės persirengimo kabinos, nutiesti mediniai takai, kuriais patogu privažiuoti neįgaliojo vežimėliu ar su vaikų vežimėliu, įrengtais pandusais yra galimybė pakilti į apžvalgos terasas. Vienas iš šio sezono patobulinimų - Centriniame paplūdimyje nutiesti takai, skirti patogiam privažiavimui prie vandens neįgaliojo ar vaikišku vežimėliu. Taip pat išlieka galimybė negalią turintiems žmonėms išsimaudyti jūroje naudojant specializuotą vežimėlį, padedant paplūdimio gelbėtojams.
Po įrašu apie naujus takus gausu komentarų. Ne visiems patinka takai, jų spalva, kai kas net poreikiu suabejojo, bet netrūko ir padėkų už tokią iniciatyvą.
Vis dėlto savarankiškai į paplūdimį susiruošę žmonės, judantys vežimėliuose, šių takų sumanytojams pažėrė nemažai kritikos. Lietuvos žmonių su negalia sąjungos Vilniaus neįgaliųjų dienos centro atstovė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė teigė, kad jai čia „visai liūdnuma“. Jeigu turi jėgų užvažiuoti į įkalnę, jau visai prie pat aikštelės ant kopos - nes tą gali padaryti tikrai ne kiekvienas ratuotas, tada laukia geriausia dalis - judėjimas mediniais takais (į nuokalnę daug patogiau, nei į įkalnę). Nes tie išreklamuoti specialūs takai ant smėlio (mėlynos spalvos), na visiškai, nedraugiški pasirodė. Vežimėlių ratai klimpsta ir slysta. Įdomu, kokia technika pravažiavo reklaminius filmukus filmavę, nes nuo mūsų filmuotų patirčių skiriasi kaip diena ir naktis.