Dzūkija, etnografinis regionas, garsėjantis savo turtingu kultūriniu paveldu, išsaugojo senovinius papročius, dainas, giesmes ir žaidimus, kurie geriausiai išliko iki mūsų dienų. Šiame straipsnyje panagrinėsime dzūkų vaikų tradicinius žaidimus, jų ryšį su kalendorinėmis šventėmis, mitologija ir pasaulėžiūra.
Advento-Kalėdų Laikotarpis: Rimties ir Žaidimų Metas
Senieji kalendoriniai advento-Kalėdų papročiai, dainos, giesmės ir žaidimai iki mūsų dienų geriausiai išliko Dzūkijoje. Adventas (lot. adventus - atėjimas) - prieškalėdinis laikotarpis, kurio metu krikščionys laukia Kristaus atėjimo. Advento pradžia pagal bažnytinį kalendorių skelbiama ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas. Kalėdos (gruodžio 25 d.) būna skirtingomis savaitės dienomis, todėl paruošiamojo prieškalėdinio laikotarpio trukmė įvairuoja, jis vienais metais gali prasidėti lapkričio 27 dieną, kitais - gruodžio 3 dieną ar kitomis dienomis šiame intervale. Paprastai liaudies tradicijoje advento pradžia būdavo skaičiuojama nuo Šv. Andriejaus (lapkričio 30 d.) arba nustatoma pagal Sietyno stebėjimą ir tęsėsi iki Kūčių (gruodžio 24 d.) bei Kalėdų (gruodžio 25 d.), kurios maždaug sutapo su žiemos solsticija (gruodžio 22 d.). Laikas nuo Kalėdų iki Trijų Karalių (sausio 6 d.) vadinosi tarpušvenčiais, tarpukalėdžiu arba šventvakariais. Į juos įėjo ir Naujųjų metų (sausio 1 d.) pradžios šventė, kuri krikščionių kraštuose įteisinta tik 1691 m. popiežiaus Inocento XII bule, tačiau Rusijoje iki pat XV a., o Anglijoje net iki 1752 m.
Advento laikotarpis - niūriausias gamtos metas, kai pasaulį apgaubia tamsus sąstingis. Svarbiausi laukų darbai pabaigti, tad žemdirbys gali atsikvėpti, tačiau per adventą nerasime didelės linksmybės - tai rimties ir susikaupimo metas, nerengiami šokiai ir pasilinksminimai. Ilgais žiemos vakarais į didesnę pirkią susirinkęs jaunimas ir senimas vakarodavo, drauge dirbdami įvairius darbus, Dzūkijoje dainuodamas advento dainas, žaisdamas specialius santūrius žaidimus, kurių bažnyčia nedrausdavo.
Kūčių ir Kalėdų Tradicijos: Nuo Apeigų iki Žaidimų
Kalėdų išvakarių - Kūčių diena (gruodžio 24 d.) yra viena svarbiausių mūsų tradicinių šeimos švenčių. Kūčių pavadinimas yra atėjęs XII a. iš slavų, kurie savo ruožtu jį perėmė iš senovės graikų. Graikų kukkia reiškia protėvių vėlėms skirtą maistą, kurį sudarė aguonų, kviečių, pupų, miežių ir žirnių mišinys, pagardintas medumi. Šis apeiginis valgis būdavo valgomas visų šeimos narių Kūčių vakare, kai pasirodydavo Vakarinė žvaigždė. Seniausią Kūčių paminėjimą randame Volfenbiutelio postilėje (1573), kurioje rašoma, kad lietuviai „buria su Kūčiomis, su žirniais, su kviečiais, medum sumaišytais“ ir tai daro, „kad apsigintų nuo velnių ir perkūno“. Iki Kūčių būtinai reikėjo sumokėti skolas, susitaikyti su kaimynais. Per Kūčias sunkių darbų nedirbdavo, moterys ruošdavo apeiginės vakarienės valgius, prausdavosi, švarindavosi. Maistą nakčiai palikdavo vėlėms.
Kalėdos (gruodžio 25 d.) - prosenovinė šventė, žinoma daugeliui Europos tautų. Svarbiausios Kalėdų šventės apeigos buvo persirengėlių vaikštynės su linkėjimais. Simonas Daukantas mini, kad XIX a. Bluką vėliau iškilmingai sudegindavo, kaip sunkų praėjusį metą. Panašų paprotį išsaugojo latviai. Jų Kalėdų vakaras net buvo vadinamas Bluko vakaru. Motiejus Valančius mini persirengėlius, vadinamus berneliais, kurie jo liudijimu vaikščioję po sodybas, giedodami šventas giesmes ir linkėdami šeimininkams gerų metų ir gero būsimo derliaus. Suvalkijoj populiarūs buvo persirengėliai - „šyvio šokdintojai“, prie kurių šliejosi ir kiti personažai - „meška“, „kazokai“, „muzikantas“. Nuo Kalėdų iki Trijų karalių (sausio 6 d.) tęsdavosi dvylikos dienų tarpušvenčių laikas. Per Kalėdas baigdavosi pasninkas ir prasidėdavo mėsėdis - laisvas nuo didesnių darbų, linksmybių, piršlybų metas, kuris baigdavosi Užgavėnėmis.
Taip pat skaitykite: Dzūkijos vaikų dainos
Mitologinis Kontekstas: Pasaulio Sukūrimo Atspindžiai Žaidimuose
Lietuvių advento-Kūčių-Kalėdų papročiuose išliko archajiškų bruožų, kurie leidžia atskirus apeigų veiksmus interpretuoti, kaip senojo indoeuropiečių pasaulio sukūrimo mito atkartojimą. Mitologas N. Vėlius mano, kad senąjį indoeuropiečių mitą apie šviesos Dievo pergalę prieš žemiškąją chtoniškąją Dievybę simbolizuoja minėtas bluko vilkimas ir sudeginimas.
Sugretinęs lietuvių Kūčių-Kalėdų apeigas su M. Eliades aptartais babiloniečių Naujųjų metų šventės aspektais, N. Vėlius pastebi daug stebinančių panašumų: „Pirmąjį šios šventės momentą galima gretinti su mūsų Kūčių naktimi, kai grįžta mirusieji, dažnokai minimi, o kartais neva ir pasirodo, Velnias, Giltinė, gyvatė ir kiti ano chtoniškojo pasaulio padarai, kai kalba gyvuliai, vanduo vynu pavirsta ir vyksta kiti neįprasti dalykai. Naujo pasaulio kūrimo, kuris vyksta sunaikinant chaosą atstovaujančią mitinę būtybę, ceremonialą galima lyginti su blukio, Bedniako, kelmo sunaikinimo papročiais. Likimo spėjimą atitinka gausūs Kūčių naktį praktikuojami būrimai, būsimo oro, derliaus spėjimai. Senasis indoeuropiečių pasaulio sukūrimo ritualas yra įsivaizduojamas kaip aukojimo ritualas.
Taigi senojo ritualo svarbiausieji elementai yra kosmoso sukūrimas iš sudedamųjų dalių, kosminės mįslės, dialoginis atlikimo pobūdis, pasaulio medžio vaizdiniai, kreipiniai. Minėtieji bruožai ir simboliai būdingi lietuvių advento-Kalėdų dainoms ir žaidimams. Beje, mitologai pripažįsta, kad pasaulio modelį apeigose ir dainose gali atitikti ne tik Pasaulio ar gyvybės medis, bet ir kai kurie daiktai, pavyzdžiui, laivas, tiltas ar gyvūnai, paukščiai, augalai, pavyzdžiui, elnias, arklys, antis, pupa.
Dainos ir Žaidimai: Gausiausia Kalendorinės Tautosakos Dalis
Advento ir Kalėdų dainos bei žaidimai sudaro gausiausią išlikusios kalendorinės tautosakos dalį. Lietuvių liaudies kalendorinių dainų kataloge (LLDK), kurį 1972 m. paskelbė Vanda Misevičienė iš tuo metu užfiksuotų 3602 kalendorinių dainų variantų, 2139 variantus sudarė advento-Kalėdų dainos ir žaidimai. Jie iki mūsų dienų išliko Dzūkijoje ir Rytų Lietuvoje, kur ilgiausiai išsilaikė gatviniai kaimai, kur seni ir jauni vakarodavo drauge, dirbdami įvairius darbus.
Pagal turinį ir bendrą charakterį N. Vėlius skiria dvi ryškias kontrastingas dainų siužetines linijas - vienoje išsidėsto „mirties, senumo, laidotuvių, chaoso“, kitoje - „naujo formavimosi, gyvybės, šviesos, vestuvių, pasaulio tvarkos - kosmoso“ poliai. Šie dainų motyvų semantiniai poliai atitinka laikotarpio virsmo situaciją. Negatyvioji siužetinė linija - tai strielčiukai nori nušauti kiškelį, bebrą, lapelę, antelę, vanagėlis - vištelę, kuoselę, antelę arba jos vaikelius, vilkas gaudo voverėlę, avinėlį, ožkelės vaikelius, sakalas - gegulę, jerubėlę arba jos vaikelius. LLDK duomenimis tragiški motyvai sudaro didžiąją kalendorinių dainų siužetų dalį. Agresijos, mirties motyvų rasime ir daugiau. Ypač plačiai paplitęs siužetas apie atjojantį pirštis „juodą kudlotą“ ar „seną neženotą“, kuris įkyriai persekioja mergelę, kuri jam kloja „erškėčių patalėlį“ ar kurį akmenėliu užmuša sakalėlis.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Šiam švenčių laikotarpiui būdingi fantastiški, kosmologiniai motyvai apie Kalėdų rytą pražydusią rožę ar saulę, apie geležių ratais su šilkų botagais atvažiuojančią Kalėdinę, atlekiantį devyniaragį elnią, ant kurio rago „nauja sveklyčia“, kalveliai kala arba „sliesoriai lieja“. Nepamainomas Kalėdų dainų personažas - „elnias devyniaragis“, anot religijų istoriko rumunų kilmės amerikiečių mokslininko M. Eliadės, simbolina sugrįžtantį laiką, Naujųjų metų ciklinio laiko pradžią. Čia sutinkame visą būrį toteminių gyvūnų ir paukščių - mešką, antį, žirgą, o kūriniuose yra išlikę įtaigos formulių „želk želmuo po žirgeliu, kalėda“, šūksnių, užkalbėjimų, linkėjimų intonacijų (jos dažniausiai atliekamos su dainų priedainiais).
Ypatinga pasaulio sukūrimo, jo tapsmo akimirka užfiksuota kalėdinės dainos apie viduryje lauko augančią stebuklingą grūšelę, siužete. Kiek jame reikšmingų kosmologinių detalių! Daina atliekama per Kalėdas, vadinas ji žymi ypatingą laiką, grūšelė auga ypatingoje erdvėje - viduryje laukų. Tai derlingas vaismedis, vadinas jo paminėjimas gali būti siejamas su vaisingumu ir tampa vaisingumo linkėjimu. Tačiau tai ne paprastas, o ypatingas Pasaulio bei gyvybės medis, kuriame „žvakelės žibėjo“ - ugnies stichija, Saulės simbolis, o iš nukritusios kibirkštėlės priešingame poliuje pasidaro „dzideli dzyvai“ - mėlynos marios - vandens stichija, požemio pasaulis. Tolesnis pasakojimas „Ant marių laivelis plūkoj, tami laivelin bernelis sėdėj“ - svarbiausią vyksmas iš kosminių erdvių perkelia į žmogaus pasaulį, į žmonių santykių plotmę. Bernelis nedykinėja, „strėlalas drožia, anteles šaudo, žuvelas gaudo“. Beje, antelė yra mitologinis paukštis - tarpininkas tarp požemio, žemės ir dangaus sferų.
Dauguma advento-Kalėdų dainų bei žaidimų turi paralelinę kompozicijos struktūrą: daina tarsi sudaryta iš dviejų šakų, kur pirmojoje paprastai plėtojami gamtos motyvai, o antrojoje - žmonių santykiai, dažniausiai piršlybų, vedybų turinys. Paslapties kupini advento - Kalėdų dainų bei žaidimų priedainiai. Jų šiandieną nesuvokiama prasmė, tačiau pasikartojantys garsažodžiai (kalėda, leliumai, lilimo, lėliu kalėda, aladum ladum, aleliuma loda, aleliuma rūtele, ciuciai liūliai, vai lelijėle ir kiti), kartais užimantys atskirą teksto eilutę, kartais - tik jo dalį - suteikia dainoms ypatingą ir menišką skambesį.
Tradicinių Žaidimų Pavyzdžiai
Nors konkrečių dzūkų vaikų žaidimų aprašymų pateikta nedaug, galime aptarti keletą pavyzdžių, remiantis bendraisiais lietuvių liaudies žaidimų bruožais, taip pat užuominomis apie advento-Kalėdų laikotarpio žaidimus.
- Šakaliniai padai: Žaidimo vedėju išrinktas žmogus uždainuoja, o visi kiti dainuoja kartu ir atlieka dainoje nurodomus veiksmus. Dainuojama sustojus, susėdus, sutūpus ar atsigulus.
- Žaidimai ratu: Žaidimo dalyviai eina ratu. Išrenkama viena mergina, kuri turi atsistoti arba atsisėsti ratelio viduryje. Žaidėjai susikimba rankomis, eina rateliu ir dainuoja. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kokie veiksmai apdainuojami dainelėje.
- Jurgelis: Žaidimo dalyviai eina ratu. Prieš tai reikia išrinkti vieną žmogų, kuris vaidins Jurgelį. Taigi Jurgelis atsistoja rato viduryje. Žaidimo dalyviai eina ratu.
- Šakaliukų traukimas: Vaikai traukia šakaliukus (tikriausiai, smulkius pagaliukus) iš krūvelės - laimi tas, kuris jų ištrauks daugiausia.
- Keimeriukas: Medinis galvosūkis, kurį reikia išardyti ir sudėti atgal.
- Žaidimai su lėlėmis: Mergaitės žaidžia su medžiaginėmis ir popierinėmis lėlytėmis - rengia, vežioja, įrengia joms kambarius.
- Supimasis ant medinio arkliuko: Tradicinis žaislas, kuris suteikia supimosi jausmą.
- Kojūkai: Aukštos kartys su pakopomis, ant kurių užlipus galima vaikščioti.
Dzūkija Šiandien: Tradicijų Išsaugojimas
Šiandien Dzūkijoje stengiamasi išsaugoti ir puoselėti tradicijas, įskaitant ir vaikų žaidimus. Muziejai, kultūros centrai ir bendruomenės organizuoja edukacines programas, kurių metu vaikai gali susipažinti su senoviniais žaidimais, juos išbandyti ir patirti džiaugsmą, kurį patyrė jų protėviai.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Dzūkiška sodyba „Sodzius Dzūkijon” siūlo naują ekspoziciją apie dzūkiškus papročius, tautosaką, buitį, kostiumą, dzūkų patarmę autentiškoje aplinkoje, kurioje naudojamos šiuolaikiškos technologijos. Alovės amatų kiemelyje bendruomenės visuomeninė organizacija „Susiedai“ siūlo teatralizuotą mokomąją pažintinę programą „Duonos kelias iki stalo“, kuri vyksta autentiškai atkurtoje XIX a. šio krašto valstiečio pirkios aplinkoje.
Lietuvos etnografijos muziejuje gegužės 16-ąją, minint Vaiko dieną, organizuojama smagi popietė Dzūkijos kaime, kurioje vaikai gali pažaisti senovinius žaidimus ir pasidalinti prisiminimais.