Ši daina, neoficialus Mažosios Lietuvos himnas, yra glaudžiai susijusi su Lietuvos istorija, tautiniu atgimimu ir siekiu išsaugoti savo identitetą. Straipsnis nagrinėja dainos „Lietuviais esame mes gimę“ istoriją, atskleidžia jos svarbą Lietuvos kultūrai ir tautinei savimonei, taip pat aptaria kitus reikšmingus kultūrinius įvykius bei asmenybes, dariusias įtaką lietuvių tautos formavimuisi.
Gimimo istorija
Neoficialus Mažosios Lietuvos himnas ir rimčiausiais, kartu su V. Kudirkos „Tautiška giesme“, pretendentas į Lietuvos himną - daina „Lietuviais esame mes gimę". Taip, tai kompozitoriaus ir dirigento Stasio Šimkaus (1887-1943) daina, sukurta ir su dedikacija „giliai gerbiamam Vîdûnui“ išleista Peterburge, 1912 metais. Melodijos amžiumi „Tautiška giesmė“ yra tikrai vyresnė už S. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“, tačiau jos tekstas - senesnis, o ir eilėraščio tapsmo daina kelias yra ilgesnis.
Eilėraščio autorius Jurgis Zauerveinas
Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, poeto, poligloto Georgo Sauerweino (Jurgis Zauerveinas, 1831-1904) eilėraštis „Lietuv’ninkai mes esam gimme“ pirmą kartą buvo išspausdintas laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ 1879 metais, o „Aušros“, kurioje bendradarbiavo J. Zauerveinas, kalendoriuje - 1884 metais. Jurgis Zauerveinas gimė 1831 m. sausio 15 dieną Vokietijoje, evangelikų liuteronų pastoriaus šeimoje. Jis mirė 1904 m. gruodžio 16 dieną. Palaidotas J.Zauerveinas Gronau mieste Vokietijoje. Pasirašinėdamas pseudonimais Girėnas, Pilėnas, Rukšnaitis, Silvatikus ir kt., jis rašė lietuviškos tematikos eiles, straipsnius, knygas lietuvių kultūros klausimais. Dabar atrodo, jog šios eilės ieškojo būdų tapti daina ir tam rinkosi simbolines datas.
Pirmieji dainos variantai
Užfiksuota, jog daina pagal šias eiles buvo dainuota „Birutės“ dešimtmečio šventėje Tilžėje 1895 metų vasario 17 dieną, tačiau melodijos autorius liko nežinomas. 1896 metų vasario 16 dieną „Birutės“ šventėje vargonininko V. Nacevičiaus (1875-1943) vadovaujamas choras atliko jo šiuo tekstu sukurtą dainą. Vėl nenurodant autorystės minima, jog J. Gruodžio vadovaujamas choras Mintaujoje 1906 metais atliko keletą dainų, o daina pagal šias eiles buvo tiesiog ypatinga. Leidinyje „Lietuvių tėvynės dainos“ (Tilžė, 1911 m.) buvo publikuota Alberto Niemanno daina pagal šias eiles. Tačiau išpopuliarėjo tik 1908 metais sukurta ir 1912 metais Sankt Peterburge išleista Stasio Šimkaus daina, Kaune atlikta „Dainos“ draugijos koncerte 1911 metais - caro valdininkai ją laikė „blogesne net už „Marselietę“!
Himno statusas
Įkvepiantis tekstas ir uždeganti muzika lėmė, jog S. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“ dar Nepriklausomybės išvakarėse buvo giedamas kaip himnas, kartu su V. Kudirkos „Tautiška giesme“, kuria koncertą pradėdavo, o S. Šimkaus daina - užbaigdavo. Lietuvos respublikos himnu tapo V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ - ji buvo senesnė ir daugelio jau laikyta himnu. Tačiau jos visam laikui liko greta. Daina „Lietuviais esame mes gimę“, atlikta Lietuvos moksleivių dainų šventės Kaune metu 2016 m., kviečiame išgirsti čia (diriguoja a. a. Petras Bingelis).
Taip pat skaitykite: Plačiau apie lietuvių tapatybę: istorinis ir kultūrinis kontekstas.
Jurgis Zauerveinas: gyvenimas ir veikla
Jurgis Zauerveinas - žinomas poliglotas (mokėjo 62 kalbas), poetas, engiamų tautų teisių gynėjas. Eiles rašė daugiau kaip 30 kalbų.Jurgis Zauerveinas Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 1874-1898 m. - 25 metus su pertraukomis. Su lietuvininkais ir jų kalba susipažino dar gimnazijos laikais, kai šie atvykdavo dirbti į Vokietiją, į Gronau fabrikus. Atvykęs į Mažąją Lietuvą ir čia pagyvenęs, gerokai pramoko lietuvių kalbą, ja susižavėjo, pamilo žmones, jo dėmesį patraukė vietinių gyventojų rūpesčiai. Bendravo su Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, įsitraukė į lietuvių tautinę ir politinę veiklą ir bendradarbiavo apie 20 metų. Dalyvavo 1890 m. įkurtos Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės veikloje.
Indėlis į lietuvišką spaudą
1879 m. ir 1881 m. buvo Klaipėdos apskrities kandidatas į Prūsijos karalystės landtagą. 1881 m. kandidato priešrinkiminį žodį „Broliai lietuvininkai!“ aptinkame laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ (1881, saus. 11, p. 3.). Jo dėka 1879 m. J. Zauerveinas daug rašė įvairiais klausimais: apie prigimtines žmogaus teises, žadino lietuvių nacionalinį orumą, kėlė kultūrines, socialines, tautines problemas, taip pat rašė filologinio pobūdžio publikacijas. Jas siuntė Mažosios Lietuvos laikraščiams. Daugiausiai publikacijų, eilėraščių išspausdino „Lietuviška ceitunga“ („Lietuwiszka ceitunga“), taip pat „Tilžės keleivis“ („Tilžės keleiwis“), „Nauja lietuviška ceitunga“ („Nauja lietuwiszka ceitunga“). „Nemuno sargas“, („Niamuno sargas“) dažnai perspausdindavo kitų laikraščių straipsnius, tačiau šio laikraščio yra išlikęs tik vienas numeris.
Kova už lietuvių kalbą
1882 m. kovo 21 d. laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ kėlė mintį, kad lietuvių šviesuoliai turėtų leisti tautinius laikraščius, burtis į kultūrines draugijas, taip saugotų savo tautiškumą, kovotų su Lietuvos rusifikacija, germanizacija. Pats aktyviai dalyvavo Mažosios Lietuvos tautinės draugijos „Birutė“ (įkurta 1885 m.) veikloje, buvo jos garbės narys, kurį laiką ir pirmininkas. Labai svarbiu laikomas J. Zauerveino pranešimas „Apie atgaivinimą lietuviškos kalbos“, skaitytas 1887 m. „Birutės“ draugijos susirinkime. Jis buvo publikuotas „Tilžės keleivyje“ (1894, birž. 23, liep. Daktaras J. Zauerveinas kovojo dėl lietuvių kalbos sugrąžinimo į mokyklas, rašė apie gimtosios kalbos svarbą ir jos uždraudimo mokyklose pasekmes. Tokia publikacija „Vėl pagonai“ buvo išspausdinta per keletą „Lietuviškos ceitungos“ numerių (1881, rugs. 13, p. 3-4; 1882, kovo 28, bal. 4, 25, p. 1). Straipsnyje „Kalbos dalykai“ kalbėjo apie būtinumą mokyti vaikus gimtąja kalba („Aušra“, 1883 m. Nr. 2, p. 25-28; Nr. 3, p.
Savo nusivylimą dėl lietuvių tautinio sąmoningumo jį puolantiems oponentams griežtai išsako rašinyje „Girėno apsirokavimas su savo bei Lietuvos lietuviškais neprieteliais…“, „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“ (1896, liep. 7, rugp. 4, 7 priedas; 1897, saus. J. Zauerveinas dažnai prie publikacijų pridėdavo eilėraščių, taip tarsi išryškindamas savo nuostatas, idėjas, kurias norėjo pasakyti: „Žmoniu gimines ir kalbos yr' nu pono Dievo“, „Kaip juokdinas žmogus be motinos kalbos“, „Užtarims lietuviškos giminės: „Dar šim kampe lietuv'ninkai! …“ („Lietuviška ceitunga“, 1879, rugp. 19, rugs. 9; 1882, saus.
„Kaip dyvinay man judin širdį…“, „Lietuvninkai, žiūrėkit tikt!…“, „Lietuvninkus aš myliu taip…“, „London mieste yr' daug žmonių …“, „Lietuva ant visados…“, „Mieloji Lietuva“ („Tilžės keleivis“, 1894, liep. 14, 18) - taip eilėmis apdainuodavo Lietuvos praeitį, gamtą, upes, ypač Nemuną, žmones, kalbą, tradicijas, išliedavo savo asmeninius jausmus, išgyvenimus. Iš viso parašė apie tris šimtus eiliuotų kūrinių. Dauguma jo patriotinių eilėraščių tapo liaudies dainomis. Labiausiai jį išgarsino 1879 m. parašytas ir pirmą kartą laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ (rugs. 23, p. 6) paskelbtas eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“ („Lietuv'ninkai mes esam gimme“), kuris laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu ir gausybę kartų buvo perspausdintas anksčiau ir šiais laikais įvairaus pobūdžio leidiniuose. Jo sutrumpintas variantas su kompozitoriaus Stasio Šimkaus parašyta melodija buvo siūlomas ir kaip oficialus Lietuvos himnas. Nors oficialiu Lietuvos himnu netapo, o šiandien labiau žinomas sutrumpintas variantas, tačiau populiarumo neprarado, tik žodis „lietuvninkai“ pakeistas į „lietuviai“ ir pavadintas „Lietuviais esame mes gimę“.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie lietuvių identitetą
Kūrybos įvairovė
Daugumą J. Zauerveino kūrinių galima rasti leidiniuose: „Apie ragana. Kelauninka Jona. Vaikinas ir stebuklas“ / [sudarė ir vertė Domininkas Tomas Bačkauskas. „Lietuwiu kalendros metui…“ - 1913, 1915. „Naujos lietuwiszkos kalendros metui…“ 1914. „Vieversėlio dainos visokiuose kraštuose užrašytos“ / A. Adata [Antanas Macijauskas]. J. Zauerveinas pagal Kristijono Donelaičio poemą „Metai“ hegzametru sukūrė epinę poemą „Nemunyčiai“, tačiau tuo metu ji nebuvo išspausdinta. Tautinę baladę „Macilėnas ir Gražina“ galime skaityti iki mūsų laikų išlikusioje 1885 m. „Aušroje“ (Nr.12, p. Daktaras J. Zauerveinas žinomas kaip Biblijos vertėjas į įvairias kalbas, tačiau galime rasti ir jo į lietuvių kalbą verstą Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ fragmentą, spausdinamą laikraštyje „Lietuwiszka ceitunga“: „Hamleto susikalbėjimas su savim“ (1880, vas. 24, p. 3), „Hamleto priežodis apie bjaurujį svietą“, „Graudenimas iš „Hamleto“ (1881, vas. 8, p. 3).
Laikraštis „Aušra“ spausdino poetų romantikų ir jų priešininkų literatūrinę polemiką, kurioje dalyvavo ir J. Zauerveinas. Paminėtinas straipsnis Silvatiko slapyvardžiu „Medega ir dvasė“ (1886, Nr. 1, p. Jis gerai suprato etninės kultūros vertę - tradicijas, papročius, skatino dėvėti tautinius drabužius ir tuo didžiuotis. Išleido knygelę apie lietuvių tautybę ir lietuvių tautinius drabužius „Ueber littauisches Volksthum und littauische Volkstracht“ (1894 m.). Skatindamas išsaugoti lietuvių kalbą pasitelkiant tikėjimą, kartu su V. Virtualią kelionę po J. Zauerveino palikimą portale epaveldas.lt baigiame paties Jono Basanavičiaus knygoje „Prie historijos musun rašybos“ (1899, p. Peržiūrėjus bibliografinius įrašus, susijusius su J. Zauerveinu, kelionę po senąją spaudą galima pratęsti portale ibiblioteka.lt. Georg Sauerwein / MELC ; red. R. Dragenytė.
Stasys Šimkus: kūrėjas, įkvėpęs dainai gyvybę
Kompozitoriaus Stasio Šimkaus (1887-1943) kūrybinis palikimas svarbus lietuvių kultūrai, o ypač reikšminga jo dalis - dainos, tapusios lietuvių vokalinės ir chorinės literatūros klasika. Stasys Šimkus tęsė lietuvių muzikinės kultūros pradininkų - Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio - tradicijas. Stasys Šimkus buvo iniciatyvus chorvedys, vargonininkas, dirigentas, lietuviškų „klojimų vakarų“ rengėjas, publicistas, pedagogas, muzikos mokyklos Klaipėdoje įkūrėjas, apie 1200 lietuvių liaudies melodijų užrašęs folkloristas, pirmųjų Lietuvos dainų švenčių organizatorius.
Stasio Šimkaus kūryba - tai nacionalinio romantizmo pavyzdys. Vėlesniojo laikotarpio kūriniuose klasikinės-romantinės tradicijos kartais susipina su impresionistinėmis. Kompozitorius savo muziką grindė lietuvių liaudies melodijų elementais. Vertingiausią Stasio Šimkaus kūrybos dalį sudaro vokaliniai ir choriniai kūriniai. Tai daugiau nei 55 kompozicijos balsui solo bei 252 kompozicijos chorui. Tarp jų - 245 lietuvių liaudies dainų harmonizacijos, plėtotės.
„Lietuviais esame mes gimę“ šiandien
Nors oficialiu Lietuvos himnu tapo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, Zauerveino eilėraštis neprarado populiarumo. Šiandien labiau žinomas sutrumpintas variantas, tačiau populiarumo neprarado, tik žodis „lietuvninkai“ pakeistas į „lietuviai“ ir pavadintas „Lietuviais esame mes gimę“.
Taip pat skaitykite: Straipsnis apie lietuvių tapatybę
Parodos ir renginiai
Lapkričio 16 dieną Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje įvyko kilnojamosios parodos „Lietuviais esame mes gimę“ atidarymas. Paroda surengta Pasaulio lietuvių bendruomenės iniciatyva, parėmus Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Ant 18 skydų eksponuojamos autentiškos nuotraukos ir įvairūs lietuviškos emigracijos akimirkas iliustruojantys tekstai, atspindintys pastarojo šimtmečio klajonių svečiose šalyse istoriją.
Tautinio atgimimo žiburiai Telšiuose
Lietuvos kultūros istorijoje svarbų vaidmenį atlieka Telšiai, kurie XX a. pradžioje tapo vienu iš tautinio atgimimo centrų. 2022 m. sukako 115 metų, kai Telšiuose, 1907 m. rugpjūčio 2 d., vietos šviesuoliai, vadovaujami Felikso Milevičiaus, suorganizavo viešą lietuvišką vakarą, kurio metu buvo parodyti pirmieji lietuviški spektakliai - Miko Palionio komedija „Žilė galvon - velnias uodegon“ ir Dviejų Moterų (Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (Žemaitės)) komedija „Velnias spąstuose“. Šį įvykį įamžina Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus projektas „Ar lengva būti pirmiems? Telšių XX a. pradžios kultūrinis sąjūdis“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba, Kultūros ministerija, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija. Projekto dalis - paroda, atidaryta Telšių kultūros centre. Paroda atskleidžia XX a. pr. Telšių kultūros procesus, visuomenės ir kūrėjo santykius.
Žemaičių meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis teigė, kad Žemaitija pilna netikėčiausių paslapčių, kurią reikia iš naujo atrasti kiekviename žingsnyje. Telšių fenomenas - XX a. pr. 1907 m. prasidėjęs kultūrinis sąjūdis išaugo į 1916-1934 m. veikusią Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugiją „Kanklės“, kuri pakvietė į 60 spektaklių premjerų, parodytų apie 400 kartų. Su „Kanklėmis“ siejama idėja pastatyti Telšių teatro rūmus ir pirmieji veiksmai šiam sumanymui įgyvendinti. Mėgėjiško teatro tradicija sudarė galimybę 1940 m. pradėti formuoti profesionalų Žemaičių teatrą. Ryškus XX a. pr. Telšių kultūrinio gyvenimo reiškinys - Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugija „Kanklės“, įkurta 1911 m. Felikso Milevičiaus iniciatyva. F. Milevičius, ilgametis miesto savivaldybės narys, 1927-1936 m. ėjo Telšių burmistro pareigas. Jo pavyzdys rodo, kaip žmogus, neturėjęs galimybės lankyti mokyklos dėl tėvų neturto, gali tapti išsilavinusiu kultūros veikėju.
Feliksas Milevičius: Tautos šviesuolis
Feliksas Milevičius (1883-1965) - iškilus Telšių XX a. pr. kultūros ir visuomenės veikėjas. Gimęs neturtingų amatininkų šeimoje, jis nuo mažens siekė mokslo ir mėgo skaityti. 1899 m. iš kunigaikščio Mykolo Oginskio gavęs pinigų, metus mokėsi knygrišystės amato. Įsigijęs profesiją, savo pirmąją savarankiškai įrištą knygą įteikė kunigaikščiui M. Oginskiui. F. Milevičius gyveno ir dirbo Telšiuose, Didžiojoje gatvėje (dabar Respublikos g.) įsigytame namelyje, kuriame veikė jo knygrišykla, o vėliau ir knygynas. Savo atsiminimuose jis rašė: „1924 m. prie mano dirbtuvės, skolon, užpirkęs prekes, įkūriau knygyną, kuris veikė iki 1941 metų“. XX a. 5-6 deš. F. Milevičiaus namuose veikė valgyklėlė, nes tarpukariu Lietuvos švietimo ir kultūros ministerijos jam skirta personalinė pensija nuo 1940 m. nebebuvo mokama.
F. Milevičius knygrišyste užsiėmė iki senatvės. Jis taip pat dirbo Teismo archyvinių bylų tvarkytoju, dėstė knygrišybą Telšių mokytojų seminarijoje, dirbo Šv. Kazimiero draugijos knygyno Telšių skyriaus vedėju. Iki 1927 m. kelias kadencijas buvo Telšių miesto savivaldybės narys, 1927-1936 m. Krašto kultūros ir švietimo reikalais F. Milevičius rūpinosi dar jaunystėje. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu jis skaitė ir platino uždraustus spaudinius. 1907-1908 m. buvo Telšiuose viešuose vakaruose parodytų pirmųjų lietuviškų spektaklių iniciatorius ir organizatorius. Norėdamas, kad krašto žmonės šviestųsi, 1911 m. F. Milevičius ėmė burti kultūros žmones bendriems knygų skaitymams, pasidainavimams, įsitraukė į bažnytinio choro veiklą. 1916 m., parengęs draugijos įstatų projektą, pasiūlė įkurti dramos mėgėjų ratelį, kurį pavadino Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugija „Kanklės“. Ši draugija oficialiai buvo įregistruota 1918 m. gruodžio mėnesį ir veikė iki 1935-ųjų metų. Ilgą laiką jai su pertraukomis vadovavo F. Milevičius.
1919 m. paragintas pirmojo Telšių komendanto, pritariant miesto visuomenei, jis įsteigė Telšių Šaulių būrį, kuriam ilgą laiką vadovavo. 1920 m. buvo Lietuvos gynimo komiteto Telšių skyriaus pirmininko pavaduotojas, rinko šiam komitetui lėšas. Jis rėmė už Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos kovojusius sukilėlius ir už šią veiklą buvo apdovanotas Klaipėdos vadavimo ženklu. F. Milevičius taip pat įkūrė Verslininkų sąjungos Telšių skyrių, įrengė „Lietuvos verslininkų vasarvietę“ prie Germanto ežero, finansavo vasarnamio statybos darbus. Nuo 1900 m. buvo Telšių miesto gaisrininkų savanorių draugijos narys, keletą metų jai vadovavo. Dirbdamas burmistru, prie Telšių miesto savivaldybės buvo įkūręs „Labdaringųjų Patronatą“. Apie 20 metų aktyviai dalyvavo labdaros organizacijų veikloje, rėmė neturtingai gyvenančias šeimas, knygomis ir pinigais - vienuolių seselių išlaikomą vaikų darželį, nunešdavo knygų į Telšių kalėjimą, skyrė lėšų miesto reikmėms, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo dvi žydų gydytojų šeimas. 1940-aisiais įsijungė į Telšiuose besiformuojančio Žemaičių teatro veiklą, 1942-1946 m.
Pirmieji lietuviški spektakliai Telšiuose
Po 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje įvykusio viešo lietuviško vakaro, kuriame pirmą kartą Lietuvoje buvo parodytas lietuviškas spektaklis - Keturakio „Amerika pirtyje“, ir 1904 m. panaikinus lietuviško žodžio draudimą, Lietuvoje prasidėjo naujas tautinio atgimimo etapas. Telšiuose pirmasis žinomas lietuviškas vakaras įvyko 1890 m., o pirmieji lietuviški spektakliai buvo parodyti 1907 m. rugpjūčio 2 d. Felikso Milevičiaus paragintas, aktorius subūrė, spektaklius režisavo, dekoracijas nupiešė Povilas Vaseris. Tų pačių metų lapkričio 11 d. telšiškiai vėl buvo pakviesti į lietuvišką vakarą, kurio metu buvo parodyti du spektakliai - Keturakio „Amerika pirtyje“ ir „Vienas iš mūsų turi pasitraukti“. Yra pagrindo manyti, kad juos režisavo F. Milevičius. 1908 m. rugpjūčio 2 d. įvykusio viešo lietuviško vakaro metu buvo parodyti du spektakliai (Žemaitės „Trys mylimos“ bei „Valsčiaus sūdas“), kuriuos režisavo Matas (Mateušas) Juozapas Veitas.
1909 m. mieste pastatytus spektaklius („Velnias ne boba“ ir „Nutrūko“) režisavo Bronislovas Untulis. 1910-ųjų rugpjūčio 2-ąją žiūrovus nudžiugino Gabrieliaus Lansbergio-Žemkalnio spektaklio „Blinda. Svieto lygintojas“ (rež. Bronislovas Martinaitis) premjera. 1911 m. Telšių scenos mėgėjai vaidino Kasiulaičio „Ekspropriatorių“ ir Tubino „Tarnas įpainiojo“, 1912 m. - Žemaitės „Marti“. Tuometinės politinės ir ekonominės sąlygos lėmė, kad režisieriai rinkdavosi lengvo turinio pjeses ir spektakliuose didesnių idėjų nekėlė. Lietuvių pavyzdžiu pasekė ir Telšiuose gyvenę lenkai bei žydai. Siekiant pritraukti kuo daugiau žiūrovų, kartais ta pati „Kanklių“ vaidintojų trupė nedidelės apimties scenos veikalus vaidindavo keliomis kalbomis - lietuvių, lenkų, rusų.
Choras: Tautos dvasios gaivintojas
1908 m. F. Milevičius, pradėdamas ruoštis rugpjūčio 2-ąją įvyksiančiam lietuviškam vakarui, paprašė dvarininko Viktoro Kryževičiaus, kad šis paragintų Telšių šv. Antano Paduviečio bažnyčios vargonininką Juozapą Končių bažnyčios choristus išmokyti lietuviškų patriotinių dainų. J. Končius ėmėsi darbo ir po mėnesį trukusių repeticijų įvyko koncertas, kuriame dainavo apie 30 choristų. Choro pasirodymai lietuviškų vakarų metu telkė žmones, kėlė jų tautinę savimonę, skatino juos gerbti savo gimtąją kalbą, mokytis lietuviškų dainų ir jas dainuoti. Vakarai, kuriuose buvo rodomi ne tik spektakliai, bet ir koncertuodavo choras, tapo tradiciniais. Po Pirmojo pasaulinio karo bažnytinio choro dalyvių gretas papildė aktyvūs miesto visuomenės veikėjai.
1918 m. mieste įregistravus Telšių muzikos ir scenos mėgėjų draugiją „Kanklės“, ši įkūrė Muzikos (Choro) sekciją, kuri telkė mieste buvusius choristus ir muzikantus. Didelę dainininkų dalį sudarė bažnyčios choristai. Nuo 1916 m. pabaigos juos lietuviškų dainų mokė vargonininkas Vladas Baltrimas. Choro repertuare buvo tokios dainos kaip „Atsisveikinimas su giria“, „Birutės daina“, „Burtai“, „Eikim sesres“, „Jaunimo giesmė“, „Karvelėlis“, „Ko liūdi, sesele“, „Lai gyvoj Lietuva“, „Laisvės varpas“, „Lietuviais esame mes gimę“, „Loja šunes“, „Mes padainuosim“, „Miškų gėlė“, „Močiute širdele“, „Onytė“, „Pavasario maršas, „Plaukia sau laivelis“, „Prašom prašom paklausyti“, „Snaigės“, „Sveiki, broliai dainininkai“, „Svajonė“ ir kt. 1924 m. „Kanklių“ choras dalyvavo Šiauliuose vykusioje Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ dainų šventėje, Kaune vykusioje antrojoje Dainų šventėje. Draugijos vadovai, siekdami, kad choristai noriai lankytų repeticijas, rengdavo choristų pagerbimui skirtus vakarus, kurių metu jiems būdavo surengiamos ir vaišės. „Kanklių“ draugijoje veikė ir nedidelis mišrus styginis orkestras.
„Skrajojantis knygynėlis“: švietimo sklaida
1911 m. grupė Telšių šviesuolių, paraginti Felikso Milevičiaus, įkūrė „Skrajojantį knygynėlį“, kurio teikiamomis paslaugomis gyventojai galėjo naudotis nemokamai. Tarp knygynėlio įkūrėjų buvo gydytojas Liudas Vaineikis, Pranas Girdvainis, Zuzana Girdvainytė, Ona Eirošiūtė, Antanas Tamošauskis, Adomas Jonaitis. Dalį spaudinių knygynėliui nupirko steigėjai, kitą dalį padovanojo kun. Povilas Korzonas, gydytojas Jonas Mikulskis, visuomenininkai Ona Eirošiūtė, Vladas Domeika, B. Stočkus, K. Krauz, B. Godliauskienė, F. Milevičius. Šias knygas įrišdavo, taisydavo, apskaitą vesdavo, jas gyventojams išduodavo F. Milevičius. 1918 m. įregistravus Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugiją „Kanklės“, F. Milevičius šios draugijos būstinėje iš išlikusių „Skrajojančio knygynėlio“ spaudinių, Telšių šviesuolių paaukotų knygų įkūrė „Kanklių“ draugijos knygyną-biblioteką.
#
tags: #lietuviais #esame #mes #gime #tematika