Vladimiras Iljičius Leninas, gimęs Uljanovo pavarde, buvo vienas įtakingiausių XX amžiaus politikų, revoliucionierius ir marksizmo-leninizmo ideologas. Jo veikla turėjo didelės įtakos Rusijos ir viso pasaulio istorijai. Šiame straipsnyje apžvelgiama Lenino biografija, politinė veikla, jo vaidmuo Spalio revoliucijoje ir palikimas.
Ankstyvieji Metai ir Šeima
Vladimiras Iljičius Uljanovas (Leninas) gimė 1870 m. balandžio 22 d. Simbirsko mieste (dabar Uljanovskas), Rusijos imperijoje. Jo tėvas, Ilja Uljanovas, buvo švietėjas, o motina, Marija Uljanova, - namų šeimininkė. Šeimoje augo šeši vaikai, Vladimiras buvo vienas iš jų.
Leninas mokėsi Simbirsko gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu. 1887 m. jo vyresnysis brolis Aleksandras buvo nubaustas mirties bausme už dalyvavimą sąmoksle nužudyti carą Aleksandrą III. Šis įvykis turėjo didelės įtakos Leninui ir paskatino jį įsitraukti į politinę veiklą. Brolio praradimas, sustiprino Lenino norą pakeisti santvarką.
Politinė Veikla ir Revoliucinė Karjera
1887 m. Leninas įstojo į Kazanės universiteto Teisės fakultetą, tačiau netrukus buvo pašalintas už dalyvavimą studentų protestuose. 1891 m. jis eksternu baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą.
1893 m. Leninas persikėlė į Sankt Peterburgą, kur įsitraukė į marksistų veiklą, studijavo socialdemokratijos istoriją, teoriją ir praktiką bei nagrinėjo politinės ekonomikos klausimus. 1895 m. jis išvyko į užsienį, o grįžęs įsteigė "Kovos už darbo klasės išlaisvinimą sąjungą". Už tai buvo suimtas ir ištremtas į Jenisiejaus guberniją. Tremtyje Vladimiras Iljičius susituokė su Nadežda Konstantinovna Krupskaja.
Taip pat skaitykite: Lenino gimimo metinės
Pasibaigus tremties laikui 1900 m., V. Leninas apsigyveno Pskove. Kartu su kitais bendraminčiais jis įsteigė ir leido laikraštį "Iskra" (Kibirkštis) ir žurnalą "Zaria" (Aušra).
1905-1907 m. revoliucijos Rusijoje metu Leninas buvo Šveicarijoje. Po nesėkme pasibaigusios revoliucijos, dauguma partijos narių buvo suimti, vadovavimas partijai perėjo V. Leninui. Po trečiojo RSDDP suvažiavimo jis organizavo pilietinio nepaklusnumo akcijas, manifestacijas, mitingus, sukilimus, demonstracijas visoje Rusijoje. Nežiūrint į tai, kad gruodžio mėnesio sukilimas buvo numalšintas itin žiauriai, revoliucinės veiklos neatsisakė, rašo naujus darbus, leidžia laikraštį "Pravda" (Tiesa), telkia revoliucines partijas ir organizacijas.
Grįžimas į Rusiją ir Spalio Revoliucija
1917 m. vasario mėn. Rusijoje įvyko liberali buržuazinė revoliucija, kurios metu Rusijos caras Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto. Po Vasario revoliucijos Leninas grįžo į Rusiją ir paskelbė Balandžio tezes, kuriose pagrindė proletarinės socialistinės revoliucijos būtinybę.
Leninas įgyvendino savo sukurtą proletariato revoliucijos planą ir vadovavo sukilimui prieš buržuazinę Kerenskio vyriausybę. Liaudies deputatų tarybų suvažiavime V. Leninas buvo išrinktas naujos darbo žmonių vyriausybės vadovu, Liaudies komisarų tarybos pirmininku.
Po 1917 m. revoliucijos, V. Leninas teigė, jog revoliucija yra verta tik tada, jeigu ji moka apsiginti. Nuolatinės Vakarų kapitalo intervencijos prieš tarybinę Rusiją grėsmės akivaizdoje proletarinė vyriausybė ėmėsi būtinų savigynos veiksmų. Buvo paskelbta programa, suprantama ir priimtina visiems darbo žmonėms: visa valdžia darbo žmonių Taryboms, taika tautoms, gamyklos darbininkams, žemė valstiečiams, laisvė darbo žmonėms. Buvo įkurta Darbo žmonių ir valstiečių Raudonoji armija bei įsteigtas Trečiasis komunistinis internacionalas (Kominternas).
Taip pat skaitykite: Ieva Stasiulevičiūtė: biografijos apžvalga
Pirmoji pasaulyje tarybų socialistinė respublika Rusija, vadovaujama V. Lenino, itin daug aukų pareikalavusioje dvikovoje su Vakarų kolonizatoriais sėkmingai atrėmė Vakarų imperialistinių šalių agresiją ir išvijo kapitalistų samdinių ordas iš šalies. Milžiniškų aukų ir titaniškų pastangų kaina socializmas įrodė savo gyvybingumą ir pranašumą prieš kapitalizmą.
Naujoji Ekonominė Politika (NEP) ir Paskutiniai Metai
Po Pilietinio karo Rusijoje ekonominė padėtis buvo itin sunki. Siekiant atkurti šalies ūkį, V. Lenino iniciatyva buvo įvesta Naujoji ekonominė politika (NEP).
1922 m. gruodžio 29 d. - 1923 m. V. Leninas parašė savo paskutinius darbus: "Dėl kooperacijos", "Kaip mes turėtume pertvarkyti Rabkriną", "Geriau mažiau, bet geriau", kuriuose pristatė savo viziją į Tarybų valstybės ekonominę politiką ir siūlė priemones, kaip pagerinti valstybės valdymo aparatą ir komunistų partijos darbą naujomis sąlygomis.
Tuo laikotarpiu jo sveikata smarkiai pablogėjo. Po sunkios ligos Vladimiras Iljičius Leninas mirė 1924 m. sausio 21 d. Gorkuose, netoli Maskvos.
Lenino Palikimas ir Kontroversijos
Lenino palikimas yra labai prieštaringas. Vieni jį laiko iškiliu revoliucionieriumi, išlaisvinusiu darbo žmones iš kapitalizmo jungo, kiti - diktatoriumi, atsakingu už masines represijas ir terorą.
Taip pat skaitykite: Patarimai verčiant gimtadienio sveikinimus
Šiuo metu, po daugybėje pasaulio šalių JAV-NATO tarptautinių ir karo nusikaltėlių organizuotų ir įvykdytų buržuazinių nacionalistinių kontrrevoliucijų, Vakarų kapitalistai, siekdami išsaugoti savo tironiją, kapitalo diktatūrą, savo privilegijas, nusikalstamo darbo žmonių išnaudojimo būdu įgytus turtus, išvystė neregėto mąsto antitarybinę agitaciją, antisocialistinę propagandą. Kapitalistai labai bijo prarasti savo nusikalstamų liberalių kolonijų kontrolę dar kartą, todėl vėl metė milžiniškus resursus tam, kad pavergti žmonių masinę sąmonę, kolonizuoti žmonių smegenis ir žmonės niekada nesvajotų gyventi laisvai, be parazitų buržujų, kapitalistų išnaudojimo. Armija samdomų vakarų propagandos samdinių dieną naktį kurpia klastotes, prasimanymus apie tarybų valdžią, socializmą, socialistinę ekonomiką, darbo žmonių socialinės, turtinės lygybės idėjas.
Vakarų imperialistai negali pripažinti savo ideologinio pralaimėjimo visuotinės žmonių lygybės socialistinei idėjai, negali susitaikyti su tokia realia grėsme kapitalistų parazitiniam privilegijuotam statusui kaip socializmas, todėl metė armijas liberalių istorijos klastotojų ir nesuskaičiuojamus milijardus pinigų, kad diskredituoti socializmą, darbo žmonių valstybės idėją, ir ypatingai socialistinio judėjimo lyderius.
Uljanovas - vienas iš nedaugelio 20 amžiaus žymiausių politikų, kuris niekada neturėjo parašęs autobiografijos. Mėgstamas ir labai dažnai liberalių plunksnagraužių cituojamas, Leninui priskiriamas posakis "Bet kuri virėja gali valdyti valstybę" iš tiesų yra eilinis liberalų melas ir Leninas niekada to nėra sakęs. Ši klaidingai priskiriama jam frazė yra nevykusiai perfrazuota citata iš Vladimiro Majakovskio poemos „Vladimiras Iljičius Leninas“.
Tikrovėje Leninas rašė: "Mes nesame utopistai.
V.I.Uljanovas būdamas 21 metų amžiaus tapo jauniausiu advokatu Rusijoje. Valdžia pašalino Leniną iš universiteto ir uždraudė studijuoti teisę kartu su kitais studentais įprastinių dieninių studijų programų forma. Todėl jam teko visą teisės studijų programą mokytis savarankiškai ir egzaminus laikyti eksternu. V.Uljanovas buvo stačiatikių tikėjimo ir net susituokė bažnyčioje. Nedaug žmonių žino, kad Londone 1905 m. jis susitiko su šventiku Gaponu, liūdnai pagarsėjusiu 1905 metų revoliucijos, kurią žiauriai numalšino caro kazokai, provokatoriumi.
Pirmosios darbo žmonių įkūrėjas V.Leninas sudrebino šimtmečiais egzistavusios išnaudotojiškos kapitalistinės, privačia gamybos priemonių nuosavybe grįstos parazitinės santvarkos pamatus ir visiems darbo žmonėms parodė, kad darbo žmonių išnaudojimu grįsta kapitalistinė visuomenė yra neteisinga, parazitinė, kad visuomeniniu darbu sukurtas produktas yra neteisingai nusavinimas privataus kapitalo sąvininkų pagal kapitalistų sukurtas taisykles, kurias išnaudotojų klasė nustato savo priimtais ir tik jiems naudingais įstatymais.
V.Lenino teoriškai ir praktiškai pagrįsta socialinė žmonių visuotinės lygybės visuomeninė politinė organizacija, socialistinė ekonomika be išnaudojimo, darbo žmonių teisių ir laisvių realios apsaugos sistemos, socializmas kaip idėja ne kartą įrodė savo gyvybingumą ir pranašumą prieš parazitinį nusikalstamą kapitalizmą, taip vadinamą liberalią demokratiją, laisvosios rinkos ekonomiką, sugebėjo per labai trumpą laiką tapti pažangiausia valstybe Žemėje, supervalstybe, atrėmė ne kartą viso Vakarų kapitalistinių šalių karines intervencijas, ekonomines blokadas, vakarų nuleistas geležines uždangas, informacines masines agresijas.
Priešingai įsišaknijusiam, iki šiol Rusijoje gajam mitui, Leninas nebuvo nei savo krašto patriotas, nei rusiško identiteto ar kultūros puoselėtojas. Apie rusus jis dažnai atsiliepdavo pajuokiamai, užgauliai, net menkinančiai. Tauta, kaip kultūrinis darinys, jam, kosmopolitinių pažiūrų marksistui, rūpėjo mažiausiai. Be to, ir rusiško kraujo Leninas beveik neturėjo. Uljanovų giminėje susipynė žydiškos, vokiškos, švediškos, netgi kalmukų ir čiuvašų šaknys. Tiesa, Lenino protėviai jau buvo gerokai surusėję ir išpažino stačiatikių tikėjimą. Daugelį metų Lenino biografiją tyrinėjęs, archyvuose dirbęs rusų istorikas Anatolijus Latyševas tvirtina, kad panieka rusų tautai Lenino pasisakymuose - veikiau taisyklė, nei išimtis.
Žinoma, sovietų laikais išleistuose, gana pasirinktinai sudarytuose Lenino raštų tomuose nerasite to rusų pravardžiavimo kvailiais, idiotais, atsilikusiais tamsuoliais, gana dažnai pasitaikančio asmeniniuose Lenino laiškuose, iki šiol nepublikuotuose dokumentuose. O juk kandžiai, vulgariai pasisakyti „revoliucijos tėvas“ be galo mėgo. Vien jau ko vertas Lenino pareiškimas M.Gorkiui, kad rusų „inteligentėliai“ - ne tautos smegenys, o mėšlas. Lenino apskritai netikėjo tautų ateitimi, laikydamasis požiūrio kad „tautiniai prietarai“ - tai trukdis „proletariato vienybei“.
Esą netolimoje ateityje tautos turėsiančios išnykti, o jų vietą užims valstybių sienų, kalbų ir kultūrų skirtumų nevaržoma pasaulinė darbininkų klasė. Tad mąstymas „pasenusiomis“, net „žalingomis“ tautinėmis kategorijomis bolševikams netinka!
Lenino požiūris į „senąja“, carinę Rusija, kaip ir dera radikaliam revoliucionieriui, buvo gana aiškus, nuspėjamas. Iki pašaknų sugriauti ankstesnę tvarką, visiškai pertvarkyti visuomenės gyvenimą, atimti ir padalinti, o visus nepaklusniuosius - tiesiog likviduoti.
Iš esmės Uljanovui rūpėjo ne „geresnės“, „teisingesnės“ Rusijos kūrimas (kam ta Rusija, jei atsiveria kur kas platesni horizontai?), o naujai paruoštas, gerai apginkluotas placdarmas pasaulinei komunizmo plėtrai. Netrukus po Spalio revoliucijos Leninas skelbė: „Iš Rusijos nieko neliko, į Rusiją man nusispjaut. Mes tvirtiname ne nacionalinius, o pasaulinio socializmo interesus. Jie aukščiau visų tautinių, valstybinių interesų“.
Apie „nusispjovėlišką“ Lenino požiūrį į gimtąją šalį taip pat rašo buvęs Sovietų Rusijos prekybos ir pramonės liaudies komisaro pavaduotojas, bolševikų vyriausybės pasiuntinys Vokietijoje Georgijus Solomonas-Iseckis. Savo knygoje jis cituoja tokius Lenino žodžius: „Kalbame apie socialistinės valstybės sukūrimą. Rusija taps pirmąja šalimi, kurioje įtvirtinta socialistinė santvarka. O jūs gūžčiojate pačiais! Bet esmė ne tiek Rusijoje. Į ją, mielieji, man nusispjaut. Tai tik etapas per kurį mes žengsime pasaulinės revoliucijos link“.
Pirmojo pasaulinio karo metais Leninas atvirai džiaugėsi rusų pralaimėjimais fronte, vėliau susidėjo su priešiškų šalių, - austrų ir vokiečių žvalgyba, jų padedamas iš emigracijos grįžo į Rusiją, naudojosi kaizerio pinigais „revoliucinėms nuotaikoms“ kurstyti. Tai, kad bolševikus remia vokiečiai, Rusijoje kalbėta jau nuo pat pradžių. To meto spauda Leniną ir kartu su juo atvykusių politinių ekstremistų gaują atvirai vadino tėvynės išdavikais, siūlė jiems nešdintis atgal į Berlyną, pas savo globėja - ūsuotąjį Vilhelmą.
Kariuomenei liejant kraują fronte bolševikai ragino masiškai dezertyruoti, žudyti karininkus, užnugaryje rengė teroro aktus, organizavo streikus ir pogromus. Pagaliau užgrobęs valdžią Leninas įsuko raudonąjį terorą, kurio metu likviduota didžioji dalis „klasinių priešų“ - gabiausia, labiausiai išsilavinusi, darbščiausia tų pačių rusų tautos dalis. Griautos cerkvės, eketėse skandinti dvasininkai…
Remiantis Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centro duomenimis, dauguma apklaustųjų Leniną įvertino labiau teigiama, nei neigiama istorinė asmenybė.
Lenino Liga ir Mirties Priežastys
Kaip rašo Rusijos istorinis žurnalas „Diletant“, ginčai apie V.Uljanovo-Lenino ligą ir mirties priežastį nenutrūksta iki šių dienų: daugelis faktų, susijusių su jo mirtimi, lieka įslaptinti. Tikra sensacija metais tapo archyve surastas V.Leniną gydžiusių daktarų dienoraštis. Iš šių užrašų galima suprasti, nuo ko iš tiesų buvo gydomas bolševikų vadas. Kai apie radinį buvo paskelbta, dokumentas vėl buvo užrakintas archyvo saugyklose.
V.Uljanovas mirė 1924 metų sausio 21-ąją Gorkuose, greta Maskvos. Oficialioje medikų išvadoje teigta, kad „mirusiojo ligos pagrindu tapo išplitusi kraujagyslių aterosklerozė dėl jų priešlaikinio susidėvėjimo“, o mirties priežastimi tapo kraujotakos sutrikimai ir kraujo išsiliejimas į smegenis. Laikyta, kad ligą išprovokavo itin dideli darbo krūviai, taip pat įtakos turėjo pasikėsinimas į V.Lenino gyvybę 1918 metais.
Nepaisant oficialių pareiškimų, Rusijoje ir užsienyje ėmė sklisti daugybė gandų apie V.Lenino mirties priežastis, tarp kurių vienas gajausių buvo apie tai, kad proletariato vadas sirgo sifiliu. Susirūpinęs dėl šių gandų, sveikatos apsaugos liaudies komisaras Nikolajus Semaška net davė ypatingąjį pavedimą parašyti, kad V.Lenino palaikų skrodimo metu neaptikta „sifilitinių pažeidimų“ požymių. Bet gandai gimė ne tuščioje vietoje - labai jau netipiški buvo aterosklerozės, kuria sirgo pacientas Uljanovas, simptomai.
Pirmieji ligos požymiai pastebėti 1921 metų viduryje: V.Leninui imdavo svaigti galva, jis apalpdavo, jį kankino nemiga ir galvos skausmai. Bloga savijauta būdavo aiškinama įprastu nuovargiu. Bet liga progresavo: alpimai tapo dažnesni, prasidėjo netikėti paralyžiaus, kalbos ir atminties praradimo priepuoliai. Kolegos ir artimieji pastebėjo, kad pasikeitė ir V.Lenino charakteris: jis tapo kaprizingas, dažnai užsiplieksdavo pykčiu. „Senis nuolat… buvo labai suirzęs… ypač suirzdavo pasirodžius N.K. (žmonai Nadeždai Krupskajai - red.)“, - rašė bolševikų partijos narys Jevgenijus Preobraženksis laiške Nikolajui Bucharinui po vizito į Gorkus metais.
Pačioje 1924 metų pradžioje V.Uljanovui lyg ir šiek tiek pagerėjo. Paskutinė jo gyvenimo diena - sausio 21-oji - prasidėjo įprastai: pacientas gėrė sultinį ir kavą, daug miegojo. „Bet greitai jo krūtinėje ėmė kunkuliuoti… jo kūnu perbėgo traukulys, aš iš pradžių laikiau jo karštą šlapią ranką, paskui tik žiūrėjau, kaip krauju nusidažė nosinaitė“, - taip vyro mirtį aprašė N.Krupskaja. Mirties liudijimas buvo surašytas sausio 22 dieną, ją pasirašė dešimt daktarų.
Daugelyje miestų V.Lenino skulptūros stovi centrinėse aikštėse, nors jei apie jį būtų žinoma visa tiesa, šie paminklai, ko gero, jau seniai būtų atsidūrę šiukšlyne.
Pasaulyje žinomas istorikas Anatolijus Latyševas visą gyvenimą gilinasi į V.Lenino biografiją. Kaip rašo „Izvestija“, neseniai jam pavyko gauti dokumentus iš slapto V.Lenino fondo ir uždarų KGB archyvų.