Laima Žemaitytė - ryški Lietuvos estrados žvaigždė, kurios sodrus balsas ir įsimintinos dainos pavergė klausytojų širdis. Jos karjera, prasidėjusi dar sovietmečiu, paženklinta tiek šlovės, tiek asmeninių iššūkių, tačiau dainininkė visuomet išliko ištikima savo pašaukimui - muzikai. Šiame straipsnyje panagrinėsime jos gyvenimo kelią, muzikinę karjerą, asmeninį gyvenimą ir dabartinę veiklą.
Vaikystė ir Jaunystė: Muzikinio Kelio Pradžia
Laimutė nuo penkerių metų žinojo, kad nori būti dainininkė. Tris vaikus (Laima buvo vidurinė) mama augino viena, todėl vaikystėje ir jaunystėje teko gyventi ypač kukliai, bet visos trys seserys kabinosi į gyvenimą. Merginai rūpėjo ne pažymiai, o dainuoti, todėl Laima įstojo į Kauno Juozo Gruodžio vardo muzikos technikumą (dabar Kauno Juozo Gruodžio konservatorija) ir dalyvavo saviveikliniuose ansambliuose.
Viename saviveikliniame ansamblyje dainininkę pastebėjo kompozitorius, technikumo Estrados skyriaus vadovas Mindaugas Tamošiūnas. Netrukus jis pakvietė septyniolikmetę įrašyti latvių estrados atlikėjos ir kompozitorės Lolitos Vambutės dainą „Skrendančios dienos“.
„Vos po kelių repeticijų jau važiavau į Rygos plokštelių studiją. Įrašius dainą prasidėjo profesinės sėkmės etapas - netrukus mane susirado ansamblio „Vilniaus aidai“ vadovas Teisutis Saldauskas“, - pasakojo L. Žemaitytė. Iš pradžių ansamblyje dainavo Saldausko žmona Zina Jurgutytė, taip pat turėjusi žemą balsą. Žuvus sūnui, pora išsiskyrė, Z. Jurgutytė liovėsi dainuoti ir ansamblyje neliko vokalistės. Tada T. Saldauskas ir pakvietė Laimą. Ansamblyje dainavo ir Adolfas Jarulis. Laima važinėjo iš Kauno į Vilnių, gastroliavo su „Vilniaus aidais“.
Karjera Ansamblyje „Nerija“: Šlovės Viršūnė
1972 metais atlikėja buvo pakviesta į „Neriją“. Kauno filharmonijoje su „Vilniaus aidais“ repetuojant naują programą, į salę įėjo ansamblio „Nerija“ vadovas Romualdas Bieliauskas su žmona Angele ir atsisėdo salės gale. Gandas apie jauną talentingą dainininkę Laimą Žemaitytę jau sklido. R. Bieliauskas norėjo įsitikinti, ar apie jos puikų balsą kalbama tiesa. Išgirdęs, kaip ji dainuoja, pakvietė į „Neriją“.
Taip pat skaitykite: Joniškio žvaigždė
Tapusi „Nerijos“ soliste, dainininkė labai greitai išpopuliarėjo. 1974-1975 m. Laima Žemaitytė lyg raketa šovė į populiarumo viršūnę ir tapo viena iš dešimties žinomiausių Lietuvos asmenybių. Kartu su Stasiu Povilaičiu juodu atsidūrė viename sąraše su kitais grandais - aktoriais Donatu Banioniu, Vaiva Mainelyte, poetu Eduardu Mieželaičiu, rašytoju Juozu Baltušiu. Populiariausių žmonių dešimtuką kasmet sudarydavo labai populiarus to meto žurnalas „Jaunimo gretos“. Ir tame dešimtuke Laimos Žemaitytės pavardė puikavosi dvejus metus iš eilės.
L. Žemaitytės balsas buvo labai žemas, o ji žemino jį dar labiau, kopijuodama Janiną Miščiukaitę. „Nerijos“ vadovas R. Bieliauskas dėl to pykdavo, juk balsas buvo puikus ir nieko kopijuoti nereikėjo, ragino puoselėti savo dainavimo manierą, stilių.
Užsienietiškas dainas R. Bieliauskas aranžuodavo ir pažymėdavo, kad autorius nežinomas. Dainininkai dainuodavo lietuviškai arba rusiškai, atsižvelgiant į tai, kur koncertuodavo. Nuvažiavę į Vokietijos karinius dalinius, kur tarnavo sovietų kareiviai, linksmindavo juos rusiškai. Repertuaras irgi būdavo atitinkamas, rusakalbiams tekdavo dainuoti „Moj adres ne dom i nie ulica / moj adres Sovietskij Sojuz“ („Mano adresas ne namas ir ne gatvė / mano adresas Sovietų Sąjunga“). Laima ne kartą koncertavo artimajame užsienyje, bet kito „Nerijos“ dainininko Benedikto Gadeikio neišleisdavo gastroliuoti į užsienį, nes jis gimė tremtinių šeimoje. Anksti mirusį Benediktą Laima vadina savo draugu Nr. 1. Draugu, kuris neišduos ir neparduos.
„Nerijoje“ jai teko arčiau pažinti ir estrados legendą S. Povilaitį. Juodu nebuvo draugai, tačiau Laima visada jautė Stasio pagarbą, palaikymą ir globą. Jis buvo nekonfliktiškas, mokėdavo subtiliai, neįžeisdamas pajuokauti. Parodydavo palaikantis žmogų, bet gebėjo išlaikyti pagarbų atstumą. Laima žavisi tokia savybe, mat save laiko atlapaširde - tik gyvenimas parodė ir pamokė, kad visko išsipasakoti nereikia net geriausioms draugėms.
Visgi 1977 m. Laimai teko „Neriją“ palikti - atsirado žmogus, pasistengęs, kad jos ansamblyje neliktų. Jos pavyzdys paneigia mitą, esą sovietmečiu konkurencija ir pavydas neegzistavo. Egzistavo. Jai dainuojant kažkas slapčia įsigudrindavo išjungti mikrofoną, šviesą.
Taip pat skaitykite: Likimo deivė lietuvių mitologijoje
Svajonės apie Sąjunginį Populiarumą ir Meilė Lietuvai
Nemažai dainininkų suprato, kad norint būti žinomam plačiojoje šalyje, reikia dainuoti rusiškai ir siekti išvažiuoti gyventi arba koncertuoti į Maskvą. Taip savo karjeras klojo latvė Laima Vaikulė, estai Anna Veski, Jaakas Joala. Laima irgi galėjo rinktis šį kelią. Juodu su S. Povilaičiu skrido į konkursą „Su daina per gyvenimą“, vykusį Maskvoje ir iš karto pateko į finalinę atranką. Ją kvietė kartu dainuoti populiarus ansamblis iš Maskvos „Dobryje molodcy“ ir dėl balso, ir iš asmeninių paskatų - grupės gitaristas įsimylėjo gražiąją Laimą. Tačiau ji nesvajojo dainuoti nei Maskvoje, nei persikelti gyventi į socialistines šalis, todėl nedėjo pastangų dalyvauti konkursuose ar reaguoti į asmenines simpatijas.
Kartą Kauno halėje vyko jugoslavų grupės koncertas. L. Žemaitytė sėdėjo pirmoje eilėje, apsirengusi iš Vokietijos atsivežtais drabužiais, apsisiautusi ryškiu šaliku. Koncertuojantis dainininkas iš Sarajevo, pastebėjęs išskirtinio grožio moterį salėje, nušoko nuo scenos su ja susipažinti, aišku, jis nežinojo, kad tai populiari Lietuvos dainininkė. Jugoslavas ilgai rašė laiškus Laimai, o kai dar kartą atvažiavo į Lietuvą koncertuoti Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, sužinojo, kuriame viešbutyje apsistoję „Nerijos“ dainininkai, ir kvietė Laimą į pasimatymą, bet kvietimas liko be atsako. Ji norėjo mylėti ir kurti gyvenimą tik Lietuvoje.
Stilius ir Gyvenimo Būdas Sovietmečiu
Lietuvos publikos itin mėgstama L.Žemaitytė visuomet atrodė nuostabiai. Net sovietmečiu, visuotinio deficito laikais, ji rengdavosi skoningai - mat neblogai uždirbdavo ir iš gastrolių užsienio šalyse parsiveždavo rūbų. Dainininkė visuotiniais deficito laikais galėjo rengtis ypatingai, mat neblogai uždirbo ir iš gastrolių užsienio šalyse parsiveždavo rūbų. Vokalistai buvo vertinami balais nuo 8 iki 16. Laima buvo įvertinta 13,5 balo ir gaudavo 27 rublius per vakarą. Algą mokėdavo kas tris mėnesius, išvykus gastrolių dienai būdavo skiriama 2 rubliai ir 60 kapeikų dienpinigių. Sovietinėje Lietuvoje prekių trūko, dainininkai net Lenkijoje varvindavo seiles prie parduotuvių vitrinų, o ką jau kalbėti apie Rytų Vokietiją. Ne tik ji, bet ir visi važiavusieji į gastroles stengdavosi apsipirkti. Ji net prisimena, kaip Vilniuje įsikūrusios LSSR valstybinės filharmonijos direktorius Pinchosas Mendelsonas pripirko žmonai kalną karolių. Užsienyje lietuviai regėjo tai, ko gyvenime nebuvo matę.
Kaune L. Žemaitytė turėjo savo siuvėją (dabar vadintume dizainere) Sasnauskienę, senos kartos kaunietę, siūti išmokusią Paryžiuje. Labai populiarus audinys buvo vadinamasis kristalas - tvirto audimo, blizganti medžiaga, atsiveždavo jo iš Lenkijos. Iš kristalo, aksomo, žoržeto (persišviečianti medžiaga, panaši į kaproną) siuvėja Laimai pasiuvo raudoną, geltoną, juodą, margą sukneles, ji mokėjo sumodeliuoti ir vadinamąjį saulės kliošą. Įspūdingus batus ir basutes su platformomis, kurios man, žiūrovei, įstrigo į atmintį, pirkdavo Lenkijoje. Aukso spalvos basutes su platforma šiai madai pasibaigus Laima išmetė ir dabar pati savęs klausia, kur buvo jos protas. Visgi viena apavo pora laiku pakliuvo į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų Vilniuje.
Kosmetika - kompaktinėmis pudromis, visų sovietmečio moterų svajone amerikiečių gamybos kremu „Ponds“, kurio būdavo įmanoma gauti tik specialiose parduotuvėse specialiems žmonėms, ir kitokiomis deficitinėmis prekėmis Laimą pagal blatą aprūpindavo Panevėžyje dirbusi pažįstama pardavėja. Pinigų deficitinėms prekėms netrūko. O gerdavo tik šampaną! Tų laikų kaunietės damos nuo kitų miestų damų skyrėsi būtent pomėgiu gurkšnoti šampaną.
Taip pat skaitykite: Verslas, visuomenė ir pirmoji ponia
Be to, dėkingumą ir pagarbą atlikėjams kviečiančioji pusė stengdavosi įrodyti nukrautas stalais, kurie lūždavo nuo šviežutėlių keptų paršelių, skilandžių, mišrainių, alkoholinių gėrimų. Ar gražiąsias dainininkes ir kitus atlikėjus kas nors saugojo? Specialios apsaugos nebuvo, sovietiniais laikais atlikėjus saugodavo miesto, kuriame jie koncertuodavo, milicija. Po koncerto žmonės apipildavo gėlėmis, prašydavo autografo, o gerbėjų laiškų atkeliaudavo didžiausi maišai.
Po „Nerijos“: Nauji Projektai ir Asmeninio Gyvenimo Iššūkiai
Išėjusi iš „Nerijos“ Valstybinės filharmonijos vadovo Rimvydo Žigaičio pakviesta L. Žemaitytė dainavo ansamblyje „Nemuno žiburiai“ kartu su Simonu Donskovu ir Valdemaru Antanavičiumi. Konferansjė dirbo Juozas Zavaliauskas. Po „Nemuno žiburių“ ji grįžo į gimtąjį Kauną.
1977-aisiais, belaukiant Naujųjų, Kaune buvo atidarytas naktinis restoranas „Žalias kalnas“. Dainuoti šiame restorane buvo daugelio dainininkų nepasiekiama svajonė, o Laimą pakvietė. „Žaliame kalne“ lankėsi beveik vien užsieniečiai. Stalus serviruodavo indais su madonos atvaizdais, išdėliodavo porceliano puodelius, krištolo taures, sidabro įrankius.
„Žaliasis kalnas“ jai leido ne tik mėgautis gyvenimu gimtajame, mylimame Kaune, bet pakeitė ir asmeninį gyvenimą. Vieną 1980 m. vakarą ji įsėdo į lemtingą taksi. Žavus, atletiškas, ką tik iš kariuomenės grįžęs vairuotojas, buvęs irkluotojas, keleivės nebepaleido. Pažadėjo: „Tu vis tiek būsi mano“. Nuo tada laukdavo jos kasdien prie restorano. L. Žemaitytė dainavimą restorane derino su dainavimu Juliaus Janonio popieriaus fabriko ansamblyje „Verpetas“ (vadovas Julius Siurbis). Netrukus su „Verpetu“ išvažiavo gastroliuoti į Vokietiją, į studentų festivalį. Vokietijoje paaiškėjo - ji laukiasi vaikelio.
Ir tai nebuvo vien džiugi žinia, Laima sužinojo, kad vyras, kuris jai rodo tiek dėmesio ir nuo kurio ji laukiasi kūdikio, vedęs. Gyvenimą jis susiejo su Laima, nors gal būtų buvę geriau, jei būtų likęs buvusioje šeimoje. Šeima pagyveno gal tik porą metų. Buvo visko, pradedant vyro po kojomis klojamomis rožėmis ir baigiant jo neištikimybe. Jis net ėmė dainininkę morališkai engti - uždraudė dainuoti. Į „Žalią kalną“ ji grįžo su juo išsiskyrusi - tik po septynerių metų.
Su „Žaliu kalnu“ susijęs ir žiaurus įvykis. 1993 m. einančią į restoraną Laimą užpuolė ir sumušė, skilo nosies kaulas. Moteris patyrė ir skausmą, ir didžiulį emocinį sukrėtimą, nuolat galvoje sukosi klausimai be atsakymų: kodėl? už ką?
Sugrįžimas į Sceną ir Antroji Populiarumo Banga
Tačiau Laima niekada nepasiduoda, nusibraukia ašaras, užsigydo žaizdas ir vėl pirmyn. Netrukus kolegė Nijolė pakvietė ją kartu kurti programą „Alyvoms sužydėjus“. Dainavo trise - L. Žemaitytė, N. Tallat-Kelpšaitė ir B. Gadeikis. Gadeikiui po insulto mirus, netrukus jo vietą užėmė estrados princu vadinamas Rytis Cicinas.
1995 m. lietuviškų dainų populiarintoja UAB „Pūkas“ išleido senų populiarių Laimos Žemaitytės dainų rinkinio garso kasetę „Daina tau“. 1996 m. Rytis Cicinas atsidėkodamas už bendradarbiavimą parašė publikai labai patinkančią dainą „Ten pajūry, kur jūra ošia“, o „Pūkas“ išleido dar ir kompaktinę plokštelę „Atsisveikint neskubėk“, kurią žmonės graibstyte graibstė. Laimos Žemaitytės biografijoje ji žymi antrą populiarumo bangą. Pasipylė kvietimai, koncertų grafikas buvo sudaromas pusmečiui į priekį, o ji - visur kviečiama filmuotis. Surengė net tris solinius koncertus. Kartu dainavo ir Edmundas Kučinskas. Honorarai leido pradėti mamos namo renovaciją nuo pamatų, Laima nusipirko pirmąjį mobilųjį telefoną „Motorola“, kad galėtų bet kada susisiekti su tuomet devintoke dukra Laura, ir koncertavo visoje Lietuvoje. Antroji Laimos Žemaitytės populiarumo banga neatslūgo gerą dešimtmetį. Ypač populiarūs albumai „Laimės vardas“, „Raudoni šermukšniai“ (iš viso yra dešimt L. Žemaitytės albumų). Laima jautėsi laiminga!
Labai daug jos atliekamų dainų tekstų parašė poetė Dovilė Zelčiūtė. Gyvenimas suvedė su talentingu kompozitoriumi Kęstučiu Lušu. L. Žemaitytė turėjo pulkus gerbėjų, gyvenimu nesiskundė nei tada, nei dabar. Žmonės mylėjo ir tebemyli ją, ir tai parodo. Išėjus į sceną vienam ar kitam dainininkui salė ploja nevienodai ir tai aiškiai girdėti. Aplodismentai - lyg lakmuso popierėlis, tarsi mylimojo bučinys, patvirtinantis - myliu ir trokštu dar.
Bendradarbiavimas su Aidu Maniku
Estrados primadonos Laimos Žemaitytės ir populiarių dainų autoriaus ir atlikėjo Aido Maniko keliai vis dažniau susipina. Atlikėjai vis dažniau koncertuoja kartu, o dabar savo gerbėjams organizuoja pasirodymą pajūryje. Birželio 26-ąją jie koncertuos Palangoje. Dainininkai taip susigyveno, kad jau planuoja ir koncertinį turą po visą Lietuvą. Neretai iš aplinkinių pasigirsta kalbų ar Laima su Aidu nėra pora. Šiuos gandus atlikėjai skuba paneigti. Esą šie santykiai tik kolegiški, draugiški. Greitu metu klausytojai galės išgirsti ir bendrą atlikėjų dainą.
Dabartis: Meilė Kaunui, Šeimai ir Scenai
Laima Žemaitytė save vadina tikra Kauno patriote, nes, sako, visuomet sirgo, serga ir sirgs už šį miestą. Nors išgirsti ją dainuojant Kaune galima rečiau nei Palangoje ar kitose šalies vietose, dainininkė tvirtina, kad gimtajame mieste - jos širdis. Kaip ir namai, kuriuos ji be galo myli ir puoselėja. Jos žemas, stiprus balsas jau daug metų turi gerbėjų, kuriems ji labai dėkinga už meilę ir ištikimybę. Nebuvo atvejo, kad ji neturėtų laiko ar nuotaikos pasirašyti autografo. Atlikėja prisipažįsta, kad jai reikia dėmesio, aš, kaip turbūt visos moterys, dėmesį mėgstu.
Paklausta apie savo dabartinę vienatvę, Laima atvirauja: "manęs vienatvė negąsdina. Per koncertus išsikraunu, atsigriebiu. Kol aš dar scenoje, man gerai. Ir Edmundui atsakiau, kad jau turbūt neprisitaikyčiau prie kito žmogaus". Savo gyvenimą gimtuosiuose Kauno Šančiuose atlikėja kuria ir toliau, o jos išpuoselėtuose namuose visada laukiama dukros Lauros šeima. Tik vyriškio čia nėra, nors stipri moteris dėl to ir neišgyvena.
Tiesa, Laimos gyvenime buvo ir ne viena filmo juostos verta meilės istorija. Su buvusiu sportininku, kuris ją įsimylėjo vos pavežėjęs taksi, ji susipažino aštuntajame dešimtmetyje. Po trejų metų gimė vienturtė atlikėjos dukra. Tačiau laimė nebuvo amžina, o dabar L. Žemaitytė ir tiksliai žino, kad jos šeimyninė laimė buvo tik apgaulė. Moteris puikiai prisimena, kad išsiskyrus su vyru bei likusi tik su mama ir dukra galėjo ramiau atsipūsti.
Tačiau ir vėliau jos gyvenimo neaplenkė nauji jausmai. Susižavėjusi gydytoju ji pradėjo santykius, tačiau vyras pateko į avariją. Dainininkė atvira: po avarijos ji nebepažino savo artimo žmogaus ir nebematė jame to, kuriuo taip žavėjosi. Vyras tapo neįgalus ir judviejų keliai išsiskyrė. Laima juokauja, kad pastoviausia gyvenime buvo gerbėjų meilė ir dėmesys.
Ir nors atlikėjos solinių koncertų grafiką dėlioja jos vadybininkas, ji sako, kad norėtų vis daugiau laiko skirti poilsiui. „Mano gyvenime dabar viskas yra taip gera ir patogu. Šiame namelyje aš gimiau ir augau. Tik suremontavau jį, viską susidėliojau taip, kaip norėjau, išgražinau ir dabar gyvenu viena. Dukra sako, kad gal kokį kačiuką man reikėtų auginti, bet ir juokiasi, kad jis tada mano provanso stiliaus baldus sudraskys. Tačiau viską dariau ne sau, o vaikams. Sakiau ir dukrai, kad tai yra jos. Nesu amžina ir jai reikia tai žinoti. Ji pati čia gimusi, augusi ir jaučia daug sentimentų šiems namams. Laura juk scenoje ir užaugo. Visi mano kolegos puikiai ją prisimena“, - atsidūsta žinoma moteris.
Šiandien L. Žemaitytės darbų grafikas yra užimtas iki pat sausio, nors Naujuosius metus ji planuoja sutikti su šeima, o kartu ir atšvęsti mylimos sesers jubiliejų. Paprastai sausį ji išvyksta pas Anglijoje gyvenančią dukrą Laurą ir jos šeimą. Moteris visada su meile prisimena aštuonerių anūką, kurio vienturtė dukra susilaukė su britu futbolininku. Šeimą ji vis dėlto labai norėtų matyti dažniau.
Ir tik po koncerto kolegos ir seno bičiulio Edmundo Kučinsko klausiama, ar nenorėtų, kad namuose kas nors lauktų, ji susimąsto. Tačiau nors scena bei muzika visada buvo didžiausiu gyvenimo varikliu, vieną dieną nulipti nuo jos ir palikti visiems laikams Laima nebijo. „Viskam yra pradžia ir pabaiga… Kaip ir dainoje išeiti nebijočiau. Viskas mano gyvenime yra gerai, kad tik viskuo džiaugtis ilgiau galėčiau. Ir dukra džiugina, kad supranta ir nori daugiau laiko praleisti kartu. Tai ir yra mano laimė“.
Laimos Žemaitytės Diskografija (Nepilnas Sąrašas)
- Daina tau (1995)
- Atsisveikint neskubėk (1996)
- Laimės vardas
- Raudoni šermukšniai
- (Iš viso yra dešimt L. Žemaitytės albumų)
Dainų Sąrašas (Nepilnas)
- Jitterbug!
- Dainų pynė: tu ateisi, pavasaris gimtinėje, …..
- Tavęs nėra (feat. Mįslė (v.
- Gimtų namų šviesa (v.
- Nakties lietus (v.
- Geltonos užuolaidos (v.
- Ant mūšio kelio (v.
- Gyva pasaka (v.
- Naujas kazačiokas (z.
- Rauda (z.
- Medkirtėliai (z.
- Mieganti karalaitė (v.
- Girių legenda (r. bieliauskas, s. čiapas, s. rezgevičius, v. jegorovas, g.
- Vėl švieski (s. povilaitis, r. bieliauskas, v. jegorovas, s. čiapas, g.
- Pelėda (laima žemaitytė, r.
- Lietuvė motina (b.
- Žaisliukai (laima žemaitytė, r.
- Žiedai, žiedai… (s. povilaitis, r. bieliauskas, s. čiapas, v.
- Gimtojo miesto žiburiai (b. gadeikis, r. bieliauskas, v. jegorovas, s.
- Ežerų saulė (j.
- Kiekvienas kažką myli (j.
- Mylėk mane!
- Klausyk širdies (n. tallat-kelpšaitė, b.
- Tomi, už jūrų neplauki (n.
- Dar kartą apie meilę (n.
- Tėvynė (r.
- Meilės istorija (b.
- Emiljano (n.
- Gervės (n.
- Tu ateisi pas mane (n.
- Daina-mano draugas (n.
- Erdvės siela (s.
- Baladė apie spalvas (a.
- Kai žemė miega (v.
- Suomiška pirtis (a.
- Kalnų sakmė (j.
- Gražiausia mergina (b.
- Krantų gėlė (z. jurgutytė, b.
- Jugoslaviški motyvai (serbų k., lietuvių k.) (z. jurgutytė, j.
- Kur lygūs laukai (z. jurgutytė, b. gadeikis, j.
- Čigonų berniukas (z.
- Klouno daina (b.
- Balta saulė (latvių k.) (z.
- Čigonų keliais (lenkų k.) (z.
- Būriuotojų dainelė (l. fatejevaitė, z.
- Po audros (o.
- Ežerų saulė (j.
- Kiekvienam ateina meilės metas (j.
- Pasakyk, ramunėle balta…
- Prakalbink man širdį!
- O, disko!
- Lauksiu tavęs ateinant.
- Pėdos vandeny…
- O, gimtine!
- Ką man daryti?
- Kam gi tu pabeldei?