Įvadas
Vincas Mykolaitis-Putinas - išskirtinė asmenybė Lietuvos literatūroje, palikusi ryškų pėdsaką poezijoje, prozoje, dramaturgijoje bei literatūros moksle. Šis straipsnis skirtas išsamiai apžvelgti jo gyvenimą, pradedant gimimo data ir vieta, ir aptarti kūrybinį kelią, kuris pavertė jį vienu žymiausių XX amžiaus lietuvių rašytojų. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, siekiama pateikti išsamią ir informatyvią apžvalgą, atskleidžiančią jo kūrybos svarbą ir įtaką lietuvių kultūrai.
Gimimas ir Šeima
Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 m. sausio 6 d. Pilotiškėse, Marijampolės apskrityje (dabartiniame Prienų rajone). Jo gimtinė - rytinis Suvalkijos pakraštys, XIX a. pabaigoje pasiekęs tam tikrą ekonominę ir socialinę pažangą. Žmonės čia buvo išsiskirstę į vienkiemius, daugelis sukūrę gana tvirtus ūkius. Būsimas rašytojas gimė 1893 metų sausio 6 dieną, duodamas pradžią gausiam Mykolaičių šeimos atžalynui. Rašytojo tėvai siekė to meto tikrų lietuviškų idealų: būti katalikiškais, pasišventusiais žmonėmis.
Rašytojo vaikystė, nors ir be skurdo, nebuvo skaidri. Kaimo buitis, kaip vėliau rašė savo „Atsiminimuose”, dvelkė prakticizmu. Tėvas buvo griežtas, blaivaus, praktiško mastymo žmogus, gana ruščiai nuteikęs visą aplinką. Magdalena Mykolaitienė - švelnesnio būdo, jautrios širdies moteris, tačiau neturinti didesnės įtakos šeimos reikaluose. Rašytojo gimtieji namai išsiskyrė iš daugelio kitų savo šalta rimtimi, uždarumu. „Mūsų šeimoje neskambėdavo daina, juokas, linksmi pokštai. Laisviau jausdavomės prie samdinių, darbininkų, šiaip svetimų žmonių. Tada ir tėvas pasidarydavo linksmesnis, kalbesnis. Kai, pasibaigus metams, prieš Kalėdas, samdiniai išsiskirstydavo, mūsų šeimoj niūri nuotaika dar labiau sutirštėdavo. Tėvai, pasinaudodami tuo, kad nėra svetimų, mus, vaikus, mokydavo ir bardavo už visokius ankščiau padarytus nusikaltimus. Pagausėdavo poteriai”.
Pilotiškių gamtovaizdžiai taip pat ne itin patrauklūs. Arti nei upės, nei ežero, nei didesnių aukštumų. Aplinkui vien lygumos, krūmokšniai, neišvaizdūs dirvonai, kai kur pelkėtos žemumos. Vienintelė vieta pasvajoti - Krušakalnis, dabar vadinamas Aušrakalniu.
Mokslai ir Studijos
Vincas Mykolaitis-Putinas pirmuosius mokslo žingsnius žengė Gudelių pradinėje mokykloje, kurioje mokėsi nuo 1900 m. Tėvai jį įkurdino vienos senutės dūminėje pirkelėje, kurioje vakarais rusendavo balana. Mokykloje tebuvo vos 30 mokinių iš viso valsčiaus (apskritai Lietuvos pradinėse mokyklose tuo metu tegalėjo mokytis tik 12% mokyklinio amžiaus vaikų). Mokiniai čia per trejus mokslo metus šiaip taip išmokdavo grabalioti rusiškai daugybos lentelę, keturis elementarius aritmetikos veiksmus, kaltinėmis frazėmis šlovinti carą ir jo giminę. Gudelių mokytojas kėlė jaunuose sielose šiurpią kaip nuožmus žiauruolis ir vaikų kankintojas. Pagrindinį dvasinį peną teikė bažnyčia su mistišku pamaldų ceremonialu, askeze, giesmių ir vargonų gaudesiu.
Taip pat skaitykite: Kaip spręsti kūdikių virškinimo problemas
Vėliau, baigęs keturias Marijampolės gimnazijos klases, 1909 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Būdamas antrame kurse, Mykolaitis-Putinas įsijungė į slaptą seminaristų lavinimosi būrelį. Jo nariai studijavo Lietuvos istoriją, literatūrą, kalbą, ugdė savo literatūrinius ir mokslinius sugebėjimus. Seminarijoje patirti įspūdžiai ryškiai atsispindi romano „Altorių šešėly“ pirmoje dalyje, o Liudo Vasario paveikslas iš dalies atitinka paties Mykolaičio-Putino nuotaikas.
1915 m. Vincas Mykolaitis-Putinas įšventintas kunigu, o 1915-1917 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. Gavęs JAV lietuvių katalikų Tautos fondo stipendiją, išvyko į Šveicariją, kur katalikiškame Fribūro universitete klausė filosofijos istorijos, estetikos, meno istorijos paskaitų. Profesoriaus M. de Munnicko vadovaujamas parašė disertaciją apie V. Solovjovo estetiką (L’ esthétique de Vladimir Solovjev), už kuria 1922 gavo filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1922 m. studijavo literatūrologijos dalykus Miuncheno universitete.
Pedagoginė ir Visuomeninė Veikla
Nuo 1923 m. rudens semestro Vincas Mykolaitis-Putinas pradėjo dėstyti Lietuvos universitete Kaune. 1923 - 1929 m. Lietuvos universitete Kaune dėstė naująją lietuvių literatūrą, visuotinės literatūros įvadą, lietuvių literatūros lyrikos raidą ir estetiką, 1928 m. gavo profesoriaus vardą. Dalyvavo ateitininkų veikloje, organizavo ir globojo jaunus katalikiškos krypties rašytojus jungiančią „Šatrijos” draugiją, 1924- 32 m. redagavo žurnalą „Židinys”, kuriame spausdino savo grožinę kūrybą, kritikos straipsnius, kultūrinio gyvenimo apžvalgas, rašė estetikos klausimais. Nuo 1929 m. humanitarinių mokslų fakulteto profesorius.
1935 m. oficialiai pasitraukė iš kunigų luomo, Rygoje civilinėmis jungtuvėmis susituokė su Emilija Kvedaraite (1966 m. jam nuimta Bažnyčios ekskomunika ir grąžintas į pasauliečių luomą). Aktyvus Lietuvos Rašytoju Draugijos veikėjas, 1933- 37 m. jos pirmininkas. Rūpinosi Baltijos šalių kultūriniais ryšiais, Rygoje 1931 ir 1935 m. skaitė paskaitas apie lietuvių literatūrą, 1935 m. dalyvavo Taline estų knygos 400 metų jubiliejaus iškilmėje. Smerkė bolševizmą ir nacizmą. 1938 m. pradėjo redaguoti literatūros žurnalą „Dienovidis”.
1940 m. persikėlė į Vilnių, profesoriavo universitete, tapo Lietuvos literatūros instituto direktorius. Vilniuje išgyveno visas tris okupacijas: sovietinę, vokiečių ir vėl sovietinę. Baigiantis karui paslapčia nuo vokiečių cenzūros išleido eilėraščių rinkinį „Rūsčios dienos” (1944), kuriame smerkė karo klaikumą ir bolševizmo nusikaltimus. Stalino tironijos metais išspazdino eilėraščių rinkinį „Sveikinu žemę” (1950), susilaukė ideologinės kritikos.
Taip pat skaitykite: K. Petrausko indėlis į Lietuvos kultūrą
Kūryba ir Jos Bruožai
Literatūrinį kelią Vincas Mykolaitis-Putinas pradėjo dar Seinų kunigų seminarijoje. 1911 m. Putino slapyvardžiu išspausdino pirmąjį eilėraštį žurnale „Šaltinis”. Dabiutinis jauno poeto kūrinys dvelkė seminarijos dvasia, eilių intonacija ir stilius buvo artimi bažnytinei patetikai ir meditacijoms. Panašiu balsu Putinas ir vėliau bylojo ne kartą, bet visi jo religinės tematikos eilėraščiai išėjo dirbtinai, be didesnio jausmo.
Ankstyvuose Mykolaičio-Putino eilėraščiuose stilistinės priemonės ir tonas gana artimi Maironio poezijai. Nemažai čia ir panašių teminių motyvų: anticarinių nuotaikų, bodėjimusi priespaudos našta ir laisvės ilgesio. Savo eilėraščiais Mykolaitis greitai įgijo didelį atoritetą tarp mokslo draugų. Pradedantį poetą ėmė traukti platesni literatūros horizontai. 1913m. jo eilėraščiai pasirodė pirmojo lietuvių literatūrinio „Vaivorykštės” žurnalo puslapiuose. Šį faktą Mykolaitis-Putinas vėliau laikė tikruoju „savo įsivezdinimu į lietuvių literatūrą”. Žurnalo redaktorius Liudas Gira parašė jam skatinamąjį laišką, ragindamas ieškoti naujų temų ir formų, patarė pasiskaityti F. Tiutčevo ir A. Feto poezijos. Suartėjimas su „Vaivorykšte” reiškė aukštą jauno poeto įvertinimą ir pripažinimą žymiausiose to meto lietuvių literatūros forume.
Vincas Mykolaitis-Putinas bene pačia svarbiausia ypatybe laikė - filosofinę pasaulėjautą. Poetas be galo mėgo pažinti ir aiškintis amžinąsias gyvenimo tiesas, bandė suprasti ir žmogaus vietą pasaulyje, jo egzistencinį pradą. Dramatiški ir skaudūs, išgyvenimų kupini jausmai taip pat daug nulėmė rašytojo kūryboje. Vincui Mykolaičiui-Putinui žmogaus būtis - paslaptis. Labai svarbų vaidmenį atlieka žmogaus dvasios kelionė, idealų ilgesys, noras įsitraukti į begalybės kupiną visatą.
Vincas Mykolaitis-Putinas labai aiškiai ir subtiliai parodė tragišką pasaulėjautos jausmą, kurį lydį dualistinės manieros: individas pasmerktas gyventi nežinioje, kurioje nerandama vietos. Individas rašytojo kūriniuose nuolatos veržiasi į laisvę, jo siela kilniai kyla į dangiškąjį pasaulį, kuris žavi savo paslaptingu ir neperprantamu grožiu. Vertybe laikoma ir prigimtis. Vinco Mykolaičio-Putino herojus - visa savo esybe įsiliejantis į pasaulį ir tautos istoriją, žmogus. Žmogaus tikslas yra subrandinti savo sielą ir patirti nepakartojamą savosios būties, egztencijos jausmą. Rašytojo kūryboje apstu dvasinių išgyvenimų scenų, kuriomis siekta atrasti savąjį gyvenimo tikslą.
Žymiausi Kūriniai
Vincas Mykolaitis-Putinas paliko didelį literatūrinį palikimą, apimantį poeziją, prozą, dramą ir literatūros kritiką. Tarp žymiausių jo kūrinių:
Taip pat skaitykite: Antro nėštumo pilvo formavimosi ypatumai
Romanas „Altorių šešėly“ - vienas reikšmingiausių lietuvių psichologinių romanų, nagrinėjantis kunigo Liudo Vasario vidinius konfliktus, pašaukimo ir meilės pasirinkimus. Šis romanas laikomas geriausiu psichologiniu romanu lietuvių literatūroje.
Eilėraščių rinkiniai:
- „Sursum corda!“ (1911 m.)
- „Rūsčios dienos” (1944)
- „Sveikinu žemę” (1950)
- „Vakarėj žaroj. Būties valanda. Langas” (2004)
Poemos:
- „Kunigaikštis Žvainys” (1913-1914 m.)
Mirtis ir Atminimas
Vincas Mykolaitis-Putinas mirė 1967 m. birželio 7 d. Kačerginėje, Kauno rajone. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
Jo atminimas iki šiol gyvas:
- Viešojoje bibliotekoje, Knygų erdvėje veikia leidinių paroda „Negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždynų…“, skirta V. Mykolaičio-Putino 130-ioms gimimo metinėms paminėti.
- Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras Vinco Mykolaičio-Putino 130-osioms gimimo metinėms skyrė šokio spektaklį „Altorių šešėly“.
- Prienų rajono savivaldybė, minint poeto 120-ąsias gimimo metines, įsteigė jo vardo literatūrinę premiją.
- Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengia mokslines konferencijas, skirtas V. Mykolaičio-Putino kūrybai analizuoti.
- Minint V. Mykolaičio-Putino gimtadienius tradiciškai rengiamos literatūrinės popietės.